Eilėraščiai |
Parašė DALIA KUČĖNIENĖ |
METAXA Girdžiu, a-tei-na dar vienas ruduo. Suskamba skambutis. Duris atidarau, — bet nebe tas pats ruduo? Nauji žodžiai krenta su lapais. Pernai buvai Kainas, buvau Elektra — o dabar? Ištiesiu tau ranką, (žinai, kad gimiau be rankų). Pasveikini mane, ir lauki -- -- -- gerdamas konjaką. — šešioliktoji su tašku! sakai. — ne, be taško! atsakau. Be taško! Su tašku! Be, su, be . .. Be taško, krenta dar vienas ruduo. -- -- -- Aplankai tylos pėdomis. Veidrodžio sparnuos susitelkia, Van Gogh geltonumas. Besišypsantis laikas sūpuoja baltą lopšį snieguotose nendrėse. Picasso aklasis gitaristas dažnai nori pasikalbėti. Nevisuomet turiu laiko. Jis klausia apie skirtumą spalvų: pi l-kos-mė-ly-nos-juo-dos, apie naktį ir gitaros šešėlį. Kažin kodėl jis prašo, kad dainuočiau jam tik liūdniausias dainas? Jis toks liūdnas . . . Nevisuomet turiu liūdno laiko. Kartais noriu dainuoti jam linksmiausias dainas. Bet... tada jisai su manim nebekalba. Nuleidžia galvą — ir miršta rėmuose. -- -- -- Nutrūksta šviesa, įžiebiu miglą. Rūkau, rūką -- -- -- -- -- -- Berods? rinkau? vandens lašus? ? Bet štai — ! pabiro gyvsidabris ir juokiasi. |