Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POVILAS PUZINAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dalia Kolbaitė   
P. Puzino autoportretas
(tušo piešinys)

Trejų metų sukaktis nuo Povilo Puzino mirties (1967.X.22) duoda progos nauju žvilgsniu pažvelgti į dailininko nueitą kelią ir atžymėti jo kaip kūrėjo bei pedagogo nuopelnus.

Dėstęs dailę Kauno meno mokykloje, jis ėmėsi pedagogo darbo ir šiose JAV meno įstaigose: Cattan Rose Art School, Jackson Heights Art Club ir Island Art League New Yorke. Taip pat skaitė paskaitų įvairiuose JAV miestuose amerikiečių visuomenei, dalyvavo pašnekesiuose apie meną per televiziją. 1949-58 buvo "Lietuvių dienų" meno redaktoriumi.

Iš vyresnės kartos atvykusių dailininkų P. Puzinas buvo vienas iš tų, kuris pajėgė atrasti sau vietą vietiniame pasaulyje — galerijose, kolekcijose, būti atžymėtu arti 20 diplomų (jų tarpe 3 medaliais), laimėtais kitataučių dailės parodose.

Kalbant apie P. Puzino kūrybą, galima teigti: nors kai kuriuose sluoksniuose jis figūravo pirmoje eilėje kaip portretistas, ateitis, be abejo, labiau įvertins darbus, kuriuose nebuvo ieškoma įtikti, bet buvo stengtasi save išsakyti širdies kalba.

Metus bendrą žvilgsnį į šios kategorijos drobes, yra gan aišku, jog šių dienų meno pasaulyje jos dvelkia akademinės mokyklos dvasia. Jei P. Puzinas turėjo pasisekimo ultraavangardinėj meno sostinėje — New Yorke, tai gal dėl to, kad, šiam kraštui kulverčiais žengiant į ateitį, tiesiog nespėjama vienu mostu atsitolinti nuo praeities, ši akademinė dvasia aiškiai matosi P. Puzino tapymo technikoje ir bendrame nusistatyme į kūrybą.

P. Puzino technika yra išėjusi iš renesanso meistrų ateljė: tonai bei spalvos liejami sluoksnis ant sluoksnio, fonui esant tamsiam. Todėl vaizdas iškyla tonų perėjimų bei gradacijų dėka, o ne iš paties piešinio. Tačiau reikia pripažinti, jog laisvas, energingas užbaigiamasis teptuko mostas bei dažo kaip dažo pajutimas jau dvelkia ekspresionizmu ir tuo padaro šių drobių kalbą suprantamesnę.

P. Puzino pati kūrybos samprata taipgi XX amžiuje, išprusus fotografijai, ne taip lengvai priimtina.
Drobėje dažnai sutinkama situacija, žmogus ar žmonės, kurie atpasakoja įvykį, itin sudramatintą (Tremtiniai, Pabėgėlė, Trėmimas į Sibirą ir t.t.). Tai būdinga XIX a. romantizmui, kuris siekė žiūrovui imponuoti siužeto aktualumu bei ekspresyvumu. (P. Puzino net peizažuose ieškoma ypatingumo: lūšnos audringoje aplinkoje ir t.t., tik naturmortai - žuvys yra itin klasiški).

Be abejo, tragiški tautos įvykiai dailininką giliai jaudino kaip žmogų ir kūrėją, tuo būdu tapdami jam autentišku įkvėpimu bei leisdami sukurti jo stipriausius kūrinius. Bet taip pat tiesa, jog, sykį atsitraukus nuo šios įelektrintos tematikos, sunkoka rasti tą patį kūrybinį impulsą retoj "modernioj" tematikoj, pvz., jo paveiksle mašinų "kapinyno" vaizdas susikristalizuoja bravūros ir jau daugiau automatiškai kartojamo teptuko mosto dėka.

Galima dailininkui prikišti dar vieną svarbų dalyką. Jo tragiškieji žmonės (su keliom ypatingom išimtim — pvz., XX a. Madona) — tai žmonės be veidų. Nesinori piršti sofistikuotą metafizinį paaiškinimą, jog tai, be abejo, tremtinio likimo reiškinys. Anaiptol: nors jaučiasi dailininko didelis sugebėjimas atkurti išorinę situaciją, kaip minėta, itin sudramatintą (pvz., motina su kūdikiu suklupusi griuvėsiuose), bet trūksta gilios įžvalgos į išdraskytas žmogaus gelmes, nes ten juk vyksta tikroji drama. Išorinė situacija tuo pačiu tampa daugiau iliustracinė. Gili metafizinė tikrovė kažkaip užslysta už dažų sluoksnio.

Reikia tačiau pripažinti Povilui Puzinui didelį techninį sugebėjimą, retai šiandien randamą, didelę kūrybinę kantrybę (kai kurios drobės tapytos metų metais), drąsą įsijungti į vispusiškai svetimą dailės pasaulį. Jis taip pat bus. vienas iš retų mūsų dailininkų, kuris vis dėlto stengėsi savo vaizdine intuicija užfiksuoti tautos likimą, jį padaryti suprantamesnį nelietuviui ir ateinančioms kartoms. O tai jau didelis dailininko ir žmogaus nuopelnas savo tautai.
Dalia Kolbaitė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai