Mėgėjų teatro kryžkelė Spausdinti
Pergyvenam, anot St. Pilkos, auksinį mėgėjų teatro amžių. Todėl tuojau iškyla klausimas, kaip aukštai šie mėgėjiškomis jėgomis paremti teatriukai yra iškilę meninėje plotmėje, kokios jų veikimo kliūtys ir ateities perspektyvos, žiūrint teatro kritiko akimis.

Savo teigimų objektu paimsiu bene stipriausio tremties mėgėjų teatro Hanau „Atžalyno“ darbą, jo repertuarą, kliūtis ir pragiedrulius.

„Atžalynas“ savo darbą pradėjo daugeliui žinoma K. Binkio pjese „Atžalynu“. Ši akt. Vyt. Valiuko režisuota pjesė — dar labai blankus, daugelyje scenų neapdirbtas
ir savotiškai negyvas darbas. Aktoriai dar nejaučia nei sceninio stovio, nei uždavinio, kuris pagrįstų jų veiksmus. Daugelis jų visai netinka savo vaidmenims ir labai ardo spektaklio visumą.

Prošvaistė švysteli su A. Škėmos pjesės „Vieną vakarą“ ir Ant. Gustaičio vaizdelio „Sekminių vainikas“ premjeromis. Režisavo A. Škėma, dekoravo dail. K. Jezerskas. Abu veikaliukai sukurti tremtyje esančių rašytojų, todėl įdomu ilgiau ties jais sustoti.

„Vieną vakarą“ vaizduoja nykias stovyklines nuotaikas, tremtinių gyvenimą ir jų dažną tragizmą. Pjesėje daug ryškaus psichologinio tikrumo, vykusių sceninių situacijų, puikiai išbaigtų charakterių, bet nėra veiksmo. Čia jauniems aktoriams teko sunkus uždavinys savo veiksmus pagrįsti ne vien tarpusaviu santykiavimu, bet ir psichologiniais niuansais, bei nuotaikos, kartais ir išorinės, kontrastais labai sceniškais ir giliais. Ir vis dėlto šitame sunkiame darbe aktoriai jautėsi tvirtai. Jų judesiai ir reagavimas taškuotas, jaučiama sceninis stovis, išbaigti charakteriai, išskyrus spekuliantą Knipaitį, kurį aktorius sušaržavo.

Ant. Gustaičio „Sekminių vainikas“ — savotiška Lietuvos kaimo parodija. Argi tai tas pats kaimas, augęs prieš mūsų akis, kėlęsis į viensėdžius, sausinęs pelkes, nepalaužiamas savo galvojime, miręs partizanais ir didvyris dabarties kovose? Ne! Tebūna tai stilizuotas, groteskinis veikaliukas, bet ar įmanoma groteską be tikrojo gyvenimo sintezės, be jo kovos, be personažų, ryškiausių vaizduojamam laikotarpiui? O čia matome puskvailį berną Luobą, pletininkę Didžbalienę, akiplėšišką piemenį Antanėlį, neveiklią, greit sugniūžtančią ūkininkę Petrulienę, vargonininką Benediktą ir t. t Veikalo kompozicija pasenusi ir neoriginali. Režisierius ir aktoriai susiduria su problema, kaip iš tos nevykusios jau autoriaus sušaržuotos medžiagos sukurti žiūrėtiną spektaklį bent su maža Lietuvos kaimo dalele. Išvystoma didelis tempas, įvedami tautiniai šokiai, dainos, sukuriama daug gražių muzikalinių scenų, viskas smarkiai stilizuojama, ir veikalo trūkumai šiek tiek užtušuojami, nors išvengti šaržo ir nepajėgiama.
Šiaip ar taip spektakliai išbaigti, dvelkia didele šiluma.

S. Pilkos režisuota F r. S c h i l l e r 7 pav. tragikomiška pasaka „T u randot Kinijos Princesė“ susiduria su visa eile sunkumų, kurių įtaka spektakliui labai didelė. Pirmiausia komikų trūkumas. Režisierius turėjo žinoti, kad buities aktorius — komikas ne visada pajėgia vaidinti komiškas klasinio veikalo roles. Todėl iš Tartalijos ir Pantalono visai neima juokas, nors jie kiek įmanydami skeryčiojasi, o pirmasis net ir mikčioja, nors dažnai ant balsių ir dvibalsių — Pasigendame pasakos, kai kurių veikėjų charakterių išbaigimo, keli paveikslai ištęsti ir nuobodūs. Tačiau negalima nepastebėti ritmo, švariai valdomo žodžio ir švelnaus muzikalinio žaismo, kurio įtakoje žiūrovas nejučia pradeda gyventi pasakiškus įvykius. Daug galima prikišti režisūrai už interpretavimo metodą ir kai kurių scenų neiš-baigimą (mįslių spėjimas, finalinė scena ir t. t.), bet negalima nuginčyti drąsos ir pasitikėjimo.

S. S a n t v a r o ,,Ž v e j a i“ — sunki mėgėjų jėgoms drama. Jos veiksmas paremtas ne veikėjų santykių ar sceninių situacijų susikirtimu, bet gamtos veiksnių ir žmogaus santykiavimu. Rašytojo kai kurie charakteriai nusaldinti ir neišbaigti. Bet aktoriai dirba nuoširdžiai, ir gaunasi labai žiūrėtinas, nors ne visai lygus spektaklis, kurį puošia puikios dail. K. Jezersko dekoracijos. Akt. Vyt. Valiuko režisūra skubota, neišbaigta. Keista, kad režisierius, statydamas jau antrą veikalą „Atžalyne“, labai mažai pažįsta turimą medžiagą, ir veik pusė aktorių netiko savo rolėms. Pastebimas per mažas aktorių bendravimas su partneriu, sceninio uždavinio stoka, dažnai vaidinamas žodis, o ne reikiamas stovis. Būtinas kai kurių aktorių raumenų atleidimas ir neišvengiamos kupiūros tekste.

Suglaustai pažvelgę į vienerių metų „Atžalyno darbą, tuoj pastebime: neginčijamai didelę jaunų aktorių meilę, gabumus ir augimą sceniniam darbe; per mažą režisierių, kaip pedagogų ir mokytojų, atsakomybės jausmą, kurie stengėsi kiek galima greičiau „pagaminti“ spektaklį, dažnai pamiršdami auginti aktorių vaidybines žinias ir kultūrą; stoka gerų literatūrinių veikalų, kurie būtų sceniški ir tinkami mėgėjų pastangoms ir gyvenamajam laikotarpiui.

Mėgėjų teatras yra pasiekęs lygį, kada jo ateitis priklausys nuo to, ar bus surastas nuolatinis režisierius — meno vadovas, kuris suprastų jaunus entuziastus ir, nuoširdžiai pasidalijęs savo žiniomis, nukreiptų juos, kad ir neskaitlingame skaičiuje, tikra teatrinio meno linkme, ar ir toliau bus dirbama diletantiškai ir šalia pagrįstos situacijos, tikro sceninio stovio, vėl kyštels pigus mėgėjiškas judesys, dirbtina mizanscena, sugriaudama tikrąjį įspūdį ir nuotaiką. Atėjo metas, kada aktorius, nors ir mėgėjas, turi suprasti, kad teatrinis darbas nėra pramoga, pasirodymas prieš kitus, bet sunkus daug dvasinių jėgų, kultūros ir savęs išsižadėjimo reikalaująs veiksnys.

* Paskutiniu laiku du žymiausi mūsų scenos tremtyje įvykiai yra lietuviškojo Baleto premjera Augsburge liepos mėn. 28d. ir Lietuvių Dramos Teatro Tremtyje naujasis žingsnis su M.Rostando drama „Žmogus kurį užmušiau“ irgi Augsburge liepos mėn. 18d.

Baleto premjerai turbūt iš tradicijos buvo pasirinkta Delibes ,,C o p p e l i a“, kuria ir Lietuvoje 1925m. buvo pradėtas lietuviškojo baleto kelias. Jeigu prieš premjerą visuomenėje buvo galima rasti ir tam tikro meninio nepasitikėjimo kuriamojo mūsų baleto atžvilgiu, tai po premjeros beliko tik visuotinas pripažinimas. Herojiškos tiek artistų tiek administratorių pastangos žiūrėtojų buvo įvertintos tuoj pat po spektaklio nuoširdžiais sveikinimais ir gėlėmis. Žinant, kokiose sąlygose šitas visas spektaklis buvo ruošiamas, tikrai visiems mūsų baleto entuziastams priklauso didelė pagarba. Premjera ir vėlesni spektakliai parodė, kad mes turime šios srities žmonių, kuriuos su pritarimu žiūrės ir klausys ne tik lietuvis, bet ir kitatautis — tai dirigentas A. Kučiūnas, dail. L. Vilimas, šokę balete pagrindines partijas T. Babuškinaitė ir S. Velbasis ir kiti. Jie, o ir kiekvienas baleto dalyvis ar kuo nors prisidėjęs prie premjeros pasirodymo augsburgiškis, yra pavyzdys, kad viskas galima, jeigu netrūksta noro ir entuziazmo.
Ne mažiau džiuginantis ir antrasis sceninis faktas — nauja dramos teatro premjera. Sis augsburgiškių kolektyvas, šį kartą savo tarpe vėl turėdamas Henriką Kačinską, griebė į gilumas. Pabrėžtina, kad pasirinkimas neblogas. „Žmogus, kurį užmušiau“, verčianti susimąstyti ir šių laikų žmogų jaudinanti drama. Režisūra A. Zalinkevičaitės, dekoracijos N. Rybakovo, aktoriai — H. Kačinskas, J. Palubinskas, B. Pū-kelevičiūtė Z. Kėvalaitytė V. Žukauskas, S. Kielaitė, fg. Gatautis ir K. Oželis Dabar kolonijos laukia teatro gastrolių, o Augsburgas naujos premjeros.

* Amerikoje leidžiamos „Naujienos“ aprašo vieno čikagiečio pasipasakojimą Dr. K. Griniui, iš kurio paaiški, kad žymusis pianistas Ignacas Paderevskis yra lietu
viško kilimo. Jo tėvas buvęs žemaitis lietuvis Padaras ir tarnavęs Oginskio dvare Rietave vežiku. Kad galėtų mokytis, sūnaus pavardė vėliau buvo sulenkinta, ir jis Oginskių
pasiųstas studijuoti į Varšuvos koncervatoriją, kur ir iškilo.

* Hannoveryje „Čiurlionio“ ansamblis davė du koncertu — vieną rinktinei vokiečių ir anglų publikai, — kitą — baltų stovyklai.