IŠ PARNASO ANAPUS ATLANTO Spausdinti
Parašė BERNARDAS BRAZDŽIONIS   

Jeigu nebegalime vienu žvilgsniu apmesti mūsų pačių nūdieninės poezijos, tai ką jau bekalbėti apie žvilgsnį į poeziją tokio įvairiaspalvio, tokio plataus ir taip gaivalingai augančio krašto, kaip šiaurinė Amerika. Ir jeigu kokio krašto literatūros, turėtos pažinti, mes labai maža tepažinome, tai pirmoj vietoj buvo literatūra, ypač poezija, rašytoji anglų kalba. Mūsų žinios prasidėjo ir baigėsi Šekspyru ir Baironu, gi Whitmano pirmtakas, mistikas, poetas ir dailininkas W i l l i a m Blake nežinomas mums nė iš vardo; apie didžiosios anglų kalba sonetų meisterės Elizabeth Browning kūrybą tegirdėjome iš garsiųjų. Rilkės vertimų; tolimas mums buvo didysis poezijos magikas Algernon Charles Swiinburne ir gal vardą tebuvome girdėję nuostabiai žaviųjų lyrikos deimantų kūrėjo, Nobelio premijos laureato William Butler Yeats...

Tai tiktai keletas vardų iš to didžiojo anglosaksų poezijos lobyno, kuris, krautas per kelis šimtmečius, savo medonešio nėra pabaigęs nė šiandieną.


Bet šiandieną anglų kalba rašytoji poezija auga jau nebe vien Britų saloje, ji trąši ir derlinga, kvepianti Leng Island dirvožemiu, šviežia ir gaivi, aidinti Vermonto farmose augančių berželių lapuose ar intymi ir miniatiūriška, kur atsispindi Massachutso valstijos miškai ir kalvos ar grubi didinga ir plienu skambanti, pilna betoninio rūko ir dieną naktį nenutilsiančio Chicagds ar New Yorko triukšmo...

Ir šitame naujojo pasaulio parnase jau spindi dešimtys ir šimtai naujų (ir senų) vardų, vieni iš dešimtmečio į dešimtmetį imą žibėti vis skaidriau ir vaiskiau, kiti nešą šviesą ir į daugelį kitų pasaulio šalių; bet mums jie visi yra nauji.

Su Sinclair Lewis ir Eugene O'Neill, su Theodore Dreiser ir Pearl Buck mūsų supažindinti jau nebereikia; romanistai ir dramaturgai greičiau randa kelią į „platųjį pasaulį“; tikriau pasakius, skaitytojai patys jų sau susiieško. Bet nepaprastai sunkus ir siauras takas išeit iš savo tautos, kad ir didelės, yra poetams. Poetų kūrinio grožis ir didybė yra ne vien nuogoje mintyje, net vien vaizduose, kad ir kaip meistriškai jie būtų nutapyti ir perduoti vertime, pusė poezijos vertės ir grožio glūdi jos formoje, jos žodžio muzikoj, ir tik to žodžio, kurį parinko pats kūrėjas, suradęs jį, kaip brangų deimantą, savo tautos žodyne ir davęs jam individualią prasmę, naują aplinką, naują toną ir naują, nė vienos parfumerijos nežinomą, kvapą...

Walt Whitman yra pasakęs, kad dideliam poetui reikia“ ir didelės tautos: mes parafrazuodami galėtume pasakyti, kad dideliam, bet iš tautos išeiti, poetui reikia ir didelio vertėjo.

Iš lenkų, iš rusų, iš vokiečių, iš prancūzų kalbų vertimų mes jau turime ir gausių ir neblogų, net gerų! Iš anglų poezijos, kad ir per ištisą paskutinį dvidešimtmetį tesutikome tik keletą Edgar Allan Poe, Henry Longfellow ar Whitman'o fragmentų. Niekas neginčys, kad tai yra vieni didžiausių šiaurinės Amerikos poetų. Greitai galėsime susitarti ir Walt Whitmaną pavadinę didžiuoju Amerikos poezijos novatorium. Tačiau juo arčiau eisime į mūsų dienas, juo vardų ir talentų skaičius didės, ir mūsų pasirinkimas turės nemaža asmeninio skonio, nes gi kaip dideli kalnai, taip ir dideli kūrėjai visa savo didybe prieš mus iškyla tik žiūrint į juos iš tolo. Kopinėjant jų minčių viršūnėmis ir braidant jų jausmų perlais žėrintį amžiną sniegą, mes dažniausiai tik tiek tematome, kas patenka po mūsų kojomis ir kiek apima mūsų siauras ir ribotas vyzdys.

Kai 1855 metais išėjo iš spaudos, paties autoriaus rankom rinkta, marių žalumo spalvos viršeliu knygelė, Walt Whitmano (1819—1892) poezijos rinkinys ,,Ž o l i ų stiebai“ daugelis patentuotų kritikų tarė, jog tai iš pamišėlių namų pabėgėlio vapaliojimai. Įvairiai jis buvo sutikas ir to meto poetų: išdidi, sustingusian brokatan įsisupusi ponia Amy Lowell tik kreivai šypsojosi ir kalbėjo — kažkas ne taip; Whittier savo įsigytą egzempliorių įmetė į ugnį, linkėdamas, kad Amerikos visuomenė tokių nesąmonių nė į rankas negautų paimti; tik Emersonas, 16 metų už Whitmaną vyresnis, revoliucingos dvasios vyras, jam linkėjo sėkmės; tik Henry David Thoreau, su „Whitmanu beveik vienametis, — pats atsisakęs civilizuoto gyvenimo, prie vieno ežero pasistatęs sau palapinę, maitinęsis žuvelėmis, uogomis žemės vaisiais ir balandžiams leidęs sau ant pečių nutūpti, nei gyvačių nebijojęs, kaip ir pirmasis žmogus rojuje, — tik šis buvo nauja poezija sužavėtas; nauja poezija, kuri nepripažino nei ritmo, nei rimu, kuri buvo šiurkšti kaip jūros vėjas, galinga kaip patvinusios upės; kurioj plakė naujo gyvenimo pulsas ir nauja, demokratinė jėga. Kiti gi tylėjo. Tylėjo, nes buvo apstulbinti.

Nedaug ką tegelbėjo nusivylusiam autoriui nė užginantis Ralphe Waldo Emersono laiškas; po nepavykusio debiuto išvažiavo Whitmanas į savo tėvo ūkį, į pajūri ir praleido ten, saulėj, vėjuje ir laisvėj visą vasarą ir visą rudenį. Whitmanas tada buvo 36 metų vyras, kurį laika, lankęs sekmadienio mokyklą, dirbęs biure, spaustuvėj (raidžių rinkėjas) ėjęs reporterio pareigas, mokytojavęs, aktyviai veikęs demokratų partijoj, net leidęs jų laikrašti...

O prieš dešimtį metų prieš mirtį Philadelphijoj išleistoj biografijoj Walt Whitmanas galėjo rasti apie save ir savo poeziją jau tokius žodžius, kokiu retai kam gyvam tenka sulaukti: Whitmano poezija ateinančiai Amerikos kultūrai esanti tas, kas Evangelija, ir Pauliaus laiškai krikščionims, kas Koranas islamui; girdi, jie visi nešė žmonijai gerą naujieną, bet visi jie buvo kaip pikčiausi klaidatikiai pasmerkti.

šiandieną „Whitmanas Amerikos literatūroj vra laikomas tuo, kuo Washingtonas Amerikos istorijoj: juodu abu esą Amerikos nepriklausomybės kūrėjai.

Ne tik Amerikoj iš dešimtmečio i dešimtmeti ėjo Whitmano įtaka ir kūrėsi jo sekėju mokvklos; jis verčiamas į visų kultūringų tautų kalbas. Jo įtakos, kai kurių literatūros žmonių teigimu, esą galima rasti ir mūsų kai kurių autorių kūryboje.

Čia patiekiamu pora vertimu, aišku, tėra tik lašas jūroje; bet ir jie skaitytojui gal bent iš tolo primins kai kurias smulkmenas pasaulio to dainiaus, kuris kaip didelis milžinas kadais stovėjo Long Island pajūryje, ir kurio baltą kaip debesys ir plačią kaip žydinti jo farmoje obelis barzdą draikė iš Atlanto atskridęs yėias... O vandenynui ošiant ir straiaėms skardenant jo balsas vis garsiau ir garsiau skambėjo:

Ir dainą baigdamas, skelbiu aš, kas bus po manęs.
Aš ame kūną dainavau ir anie siela, ir apie karą irgi anie taika, aš dainavau apie gyvenimą ir mirtį.
Dabar skelbiu aš žmogų tikrąjį ateinant;
skelbiu aš jums tiesos triumfą;
skelbiu nepaperkama laisve ir lygybę;
skelbiu aš išsipildymą tyrumo ir didybės;
skelbiu gyvenimą jums pilnutinį...

Visai kitu pasauliu gyveno, ir kitais tonais aidėjo dainos Henry Longfellowo (1807—1882), kurio Giesmė apie Hiawathą išėjo tais pat metais, kaip ir „Žolių stiebai“. Jo kūryba pilna skambios ir lengvos muzikos, kartais ji klasiškai giedri ir didi, kartais ji aštri ir laukinė, kaip taikos pypkės dūmai. Naujosios poezijos adoratorių Hiawatha buvo laikoma prozine ir dirbtine; temų jis ieškojo kažkur kitur, kažkur toli; savo laikui jis buvo svetimas. Jis tarė: „Yra siaubinga poetui gyventi tokiame krašte...“

O ir daina šiandiena mums skamba kaip graži melodija.

Apie Emily Dickinson (1830—1886) ilgai plačioji visuomenė nieko nežinojo. Tik paskutiniais metais „atrasta“ literatūros pasaulyje ji vis labiau ir labiau ima kilti ir jau yra susilaukusi visos eilės pasekėjų. Provincijos advokato kietai išauklėta duktė, gyva ir temperamentinga jaunuolė, ji neišsiteko puritaniškoj. namų dvasioj, kur negalėjo išsprūsti nereikalingas žodis ir kur juokas buvo beveik nuodėmė, nes jis ardė Dievo tvarkos rimtį. Ji turėjo išaugti padori, rimta, buka-ir savim patenkinta miestietė. Deja, o gal ir ne, iš aukščiau ji gavo per didelę tiems rėmams sielą — kūrybingą, gyvą, maištingą, nenurimstančią, ieškančią. Bet išsiveržti jai nebuvo kur: kaimynų kiemo tvora, smulkūs namų reikalai, gimtojo Armhersto apylinkių kalvos, draugės. Tik 24 metų mergina ji pasiekia (kartu su tėvu, išrinktu į kongresą) Wašingtoną. Tačiau toji kelionė jai baigiasi liūdnai — po nelaimingai jos širdį užgavusios Amūro strėlės ji kuo greičiausiai bėga namo. Bėga namo, stipriai užtrenkia už savęs duris į pasaulį ir tik vakaro prietemoj, tyliai joms prasivėrus, ji girdi iš pasaulio ateinančius aidus, kurie, susilieję su jos sielos gyvenimu ima skambėti negirdėtais iki šiol poezijos posmais. Ji paskęsta į mistiką ir mitologiją; ji gyvena tik su žeme, tik su gėlėmis, kurios auga aplink namą, tik su debesimis, kurie plaukia nešdami tūkstančius paslapčių, tik su žvaigždėmis, kurios mirga ne tik ten dangaus aukštybėse, bet ir atsišviečia Emily sielos gelmėse ir kurių mirgėjimas skamba kaip gražiausia muzika. Ir tą muziką ji ima užrašinėti; užrašinėti ir slėpti. Ji pasaulį regi ne „normaliomis“ akimis. Jai paukštis ir medis, kalva ir dangus yra ne kas kita, kaip didžiojo pasaulio — makrokosmo — maži atspindžiai — mikrokosmai. Jos kalnai, užsidėję kepures ir pasirišę perkaklius, sėdi dirvoje, kaip amžinuose krėsluose; jai vėjo pirštai šukuoja dangų; o mirtis ateina su šluota ir su šiupeliu ir pradeda didįjį valymą...

Ji gyveno viena, ji ir mirė viena, nežinoma, toli nuo pasaulio, nuo garbės.

Pirmasis rinkinėlis pasirodė tik už 4 metų po autorės mirties. Per 6 mėnesius išėjo 6 laidos; buvo pridėta dar pora tomelių; bet perdaug subtyli ir asmeniška poezija tebuvo labai siauram skaitytojų ratui teprieinama. Tik 1924 metais, išleidus jos gyvenimo aprašymą ir laiškus, buvo pažadintas platesnis vienišąją poete susidomėjimas; pareikalauta ir jos kūrybos; keli rinkiniai sudarė iš viso iki 900 atskirų poezijos dalykų. Ir tas palikimas, sudėtas į vieną tomą, dabar išeina vis naujomis ir naujomis laidomis.

Už tos nemokytos formos, už tų naujų ir drąsių vaizdų, už taupiai vartojamų žodžių, už tos trumpasakės kalbos rasta nauja siela, iš to viso išskaitytas naujas poetinis menas, ilgainiui sukūręs net mokyklą, ypač moterų tarpe.

Praėję pro įžymų šių dienų poetą Carl August Sandburg (1878), kuris grožį rado plieno fabrikų triukšme ir. industrijoj, kuris apdainavo kaip katės minkštučiais padais eina rūkas į uostą, kaip plienas prašo Dievą jį padėt ant priekalo, sustosime prie daugelio laikomo žymiausiu šių dienų poeto — Robert Lee Frost. Po Edwin Arlington Robinson (1869—1935) mirties (meisterio patoso ir satyros), Robert Frost laikomas vienu moderniosios šiaurės Amerikos dabarties lyrikos klasikų. Frosto kūryboje atsispindi visas Naujosios Anglijos gamtos grožis, ar bus ruduo, ar vasara, žydės sodai, ar šlamės beržai, ar Vermonto tvorastulpių surūdijusiose vielose švilps žiemos vėjas.

Gimė Frostas 1875 m. San Franciske. Tėvas mirė Robertui vos 10 metų sukakus; motina persikėlė į Lawrence ir mokytojavo. Sūnus lankė gimnaziją, universietą, bet mažas motinos uždarbis nuvedė jį į tekstilės fabriką; 20 metų vedė, vėl bandė studijuoti, bet ir vėl nevyko. Šiandieną Frost yra 16 universitetų garbės daktaras.

Frostas mėgino daugelį amatų ir darbų: buvo liaudies mokytojas, batų fabriko darbininkas, dirbo provincijos laikraštyje ir farmoje. Gamta, ūkis jį paviliojo galutinai. Užsidaręs ūkyje jis išgyveno 11 metų, tame laikotarpyje teišspausdindamas periodikoje tik keletą eilėraščių. Gal tai buvo brandos ir kontempliacijos metai.

Po 1912 metų, jo šeimai apsigyvenus Anglijoj, iškilo jo literatūrinis vardas, čia išėjo veikalai, kuriais publika buvo sužavėta. Garbės ir laimėjimų grandinė kilo nenutrūkstamai; jo kūryba buvo vainikuota visos eilės jų tarpe ir garsiosios Pulitzerio, premijų.

Frostas niekad neverčia savęs rašyti. Jis laukia laimingos valandos — mūsų žodžiais tariant — įkvėpimo. Jo geriausi veikalai gimė gamtoje ir kalba tik apie jos grožį. 1939 m. išėjo 7 jo rinktinių raštų tomai.

Gal neužsirūstins nuolankus skaitytojas, jei prie kūrinių didžiųjų meisterių šios menkos apžvalgėlės autorius leis sau prijungti ir pora kitų vertimų, kurie šios didelės poezijos vainiką tik papildys.

Gal bus atlaidus kolega ir žodžio maestro Vaičiulaitis, kad prie jo gražiųjų vertimų drįsau pridėti (papildymui) ir keletą į akį ir į širdį kritusių kūrinių menkai vykusių bandymų juos perduoti lievišku žodžiu...