Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRAVOSLAVŲ BAŽNYČIA SOVIETŲ SĄJUNGOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. V. MAR.   
Nėra abejonės, kad pravoslavų Bažnyčia Sovietų Sąjungoje, po gana aštraus persekiojimų periodo šiandien naudojasi palyginti gana išimtine padėtimi. Tai sudaro įspūdžio, kad rusiškasis komunizmas šios Bažnyčios atžvilgiu yra pakeitęs savo taktiką, suteikdamas jai daugiau laisvės. Tačiau šitokia padėtis yra ne kas kita, kaip komunizmo taktikos tam tikras manevras: nepajėgus sunaikinti religijos, prieita prie jos pajungimo komunistinei santvarkai. Šiandien pravoslavų Bažnyčia yra visiškai pajungta partijai ir įkinkyta į komunizmo siekimų įgyvendinimą, ypačiai išplečiant komunizmo įtaką naujai pavergtuose kraštuose. Per pravoslavų Bažnyčią rusiškasis komunizmas daug lengviau išplėtė savo imperializmą tuose kraštuose, kurių gyventojų tam tikra dalis kaip tik buvo pravoslavai.

Kokioje padėtyje šiandien yra pravoslavų Bažnyčia Sovietų Sąjungoje ir kiek ji pasitarnauja partijai, nors ir bandydama išsilaikyti tradicinėse formose, bus šio straipsnio uždavinys.

Trečioji Roma
Kijevo valstybė priėmė krikštą X a., kada graikų misininkai šv. Kirilas ir šv. Metodijus skelbė Evangeliją slavų kraštuose ir kada 988 m. kunigaikštis Vladimiras apsikrikštijo ir įvedė rytų apeigų krikščionybę visoje savo valstybėje. Senoji Rusija tuo būdu pateko Konstantinopolio patriarcho valdžion ir 1054 (Kerularijaus schizma) drauge su Bizantijos Bažnyčia atsiskyrė nuo Romos.
Kijevo Bažnyčia dar kurį laiką spyrėsi prieš Konstantinopolį, kol jai vadovavo metropolitai ukrainiečiai. Bet kai Konstantinopolio patriarchas pradėjo skirti metropolitais graikus, Kijevo Bažnyčia liko visiškai pajungta Konstantinopoliui. Kijevas svyravo tarp Romos ir Konstantinopolio, bet šiam pastarajam pavyko išlaikyti Kijevą savo įtakoje.

Kijevo kunigaikštystė 1240 buvo nusiaubta ir okupuota mongolų. Politinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas tada susikoncentravo šiaurės rytuose — Rostono-Suzdalio kunigaikštystėje, o vakaruose — Haličo - Valuinės žemėse. Kijevo metropolitas kurį laiką gyveno Vladimire prie Kliazmos, o nuo 1325 Maskvoje, kurios galybė ir įtaka rusų žemėse vis kilo ir stiprėjo. Dar 1147 m. (tais metais Maskvos vardas pirmą kartą pasirodo istorijoje) Maskva buvo tik mažas kaimelis, paskendęs miškuos.

Augančios Maskvos bažnytinė galva vis dar nešiojo Kijevo metropolito vardą (jį išlaikė iki XV a.) ir būdavo skiriamas Konstantinopolio patriarcho. 1448 m. rusų vyskupai išrinko metropolitą Joną, kuris pasivadino jau Maskvos metropolitu, negavęs Konstantinopolio patriarcho paskyrimo. Tai yra svarbus įvykis rusų Bažnyčios istorijoje: nuo šios datos, nors su Konstantinopoliu ryšiai visiškai nenutrūko, bet priklausomybė nuo Konstantinopolio liko vien teorijoje.

Kai 1453 m. Konstantinopolis pakliuvo į turkų rankas, patriarchas visiškai nebeteko realios valdžios. Nuo to laiko tautinis rusų išdidumas įrodinėjo, kad dabar tik Maskva yra teisėta Bizantijos vietos ir svorio paveldėtoja. Šis įsitikinimas dar labiau sustiprėjo, kai 1472 m. Maskvos did. kunigaikštis Jonas III vedė paskutinio Bizantijos imperatoriaus Paleólogo dukterėčią Zoję. Pskovo vienuolis Filotejas XV a. gale paskelbė tezę, kurią Rusija priėmė savo šūkiu per sekančius šimtmečius: "Dvi Romos krito. Maskva yra trečioji Roma. Ketvirtosios jau nebus".

Maskva dabar jau siekė ne religinės nepriklausomybės, o tik visiškos lygybės su Rytų patriarchatais ir reikalavo Rusijos Bažnyčios galvai patriarcho titulo. Kadangi pinigai daug sveria palenkti žmonių širdis ir protus, jie ir čia suvaidino žymią rolę: Konstantinopolio patriarchas Jeronimas II, kuris buvo atvykęs į Maskvą j ieškoti paramos ir rinkti aukų, bajorų spaudžiamas ir dovanomis bei pažadais suviliotas, davė savo sutikimą, kad Maskvoje būtų įsteigtas patriarchatas ir pirmuoju Rusijos patriarchu 1589 m. paskyrė Maskvos metropolitą Jobą. Tuo būdu Maskvos Bažnyčia tapo autokefalinė — nepriklausoma.

XVII a. Maskva yra centras viso religinio Rusijos gyvenimo. Rusų patriarcho galia yra lygi caro galiai. Bet patriarcho Nikono laikais (1652 - 1666) atsiradusi sentikių schizma susilpnino Rusijos Bažnyčios galią ir patriarcho valdžią.

Pradžioje XVIII a. rusų pravoslavų Bažnyčios istorijoje prasideda naujas periodas. Kai 1700 m. mirė patriarchas Hadrijonas, caras Petras Didysis neleido rinkti naujo ir paskyrė patriarcho vietininką. Po 20 metų caras Petras ėmėsi reformuoti rusų Bažnyčią. Jis 1721 m. paskelbė Règlement Ecclésiastique, suredaguotą Teofano Prokopovičiaus, ir tų pat metų sausio 25 d. ukazu vietoje patriarchato įsteigė Dvasinių Reikalų Kolegiją, kuri kiek vėliau pavadinta Švenčiausiuoju Sinodu. Šiuo patvarkymu caras Petras pajungė pravoslavų Bažnyčią pasaulinei valdžiai. Dabar jau caras tvarkys Bažnyčią lygiai, kaip ir kitas valstybines įstaigas. Bažnyčia bus tik vienas ratelis didžiulėje valdžios mašinoje. Sinodo nariai skiriami caro, o jo pirmininkas (oberprokuroras) yra pasaulietis su veto teise.
Tokia rusų Bažnyčios padėtis išliko iki 1917 m. revoliucijos.

Persekiojimo periodas
Nuvertus carą, pravoslavų Bažnyčia pasijuto laisva nuo valdžios varžtų, ir 1917 m. susirinkęs sinodas (posėdžiavo nuo 1917 rugsėjo 15 iki 1918 spalio mėn.), kuriame dalyvavo 275 dvasiškiai ir 289 pasauliečiai, padarė reikšmingų nutarimų ir išrinko patriarchu Tichoną, kuris mokėjo tvirta ranka valdyti pravoslavų Bažnyčią audringais laikais. Iš reikšmingesnių sinodo nutarimų pažymėtini šie: Rusų pravoslavų Bažnyčioje augščiausia lagislatyvinė, administracinė ir juridinė valdžia priklauso teritoriniam susirinkimui (soborui), šaukiamam periodiškai nustatytu laiku ir susidedančiam iš vyskupų, dvasiškių ir pasauliečių. Atstatomas patriarchatas ir Bažnyčios administracija pavedama patriarchui. Patriarchas yra vyskupų tarpe pirmasis, kiti vyskupai yra jam lygūs. Patriarchas drauge su bažnytinės administracijos organais atsakingas prieš soborą.

Netrukus valdžią pagrobė bolševikai, kurie tuoj atskyrė Bažnyčią nuo valstybės ir mokyklą nuo Bažnyčios, nusavino bažnyčių turtus (1919 m.) dvasiškius paskelbė ne darbo žmonėmis (be maisto kortelių), o jų vaikus be teisės mokytis. Sekė vienuolynų panaikinimas, dvasiškių teismai, šaudymai, deportacijos. Patriarchas energingai reagavo ir ekskomunikavo visus, "kurie piktnaudoja savo valdžią krikščionybės ir Bažnyčios persekiojimui". Savo rašte (1918.1.19) sakė: "Atsipeikėkite savo dvasioje, jūs pamišėliai, nustokite žudę. Tai, ką jūs darote, nėra vien žiaurumo aktai: tai yra šėtono darbas, už kurį jūs nusipelnote amžiną pragarą anapus ir amžiną būsimųjų kartų prakeikimą čia ant žemės. Autoritetu, kurį mums Dievas suteikė, mes jums draudžiame artintis prie šv. Sakramentų, nes jus iškeikiame, jei jūs dar nešiojate krikščionies vardą, tik savo atsipeikėjimu galėsite priklausyti prie pravoslavų Bažnyčios".

Kreipdamasis į tikinčiuosius, patriarchas ragina "nesueiti į jokį kontaktą, koks jis bebūtų, su panašiomis žmonių giminės atmatomis". Pagaliau tikinčiuosius ragina "sukilti ir imtis ginti savo šv. Motiną Bažnyčią, kuri šiandien yra niekinama ir kenčia priespaudą . . . Pasipriešinkite jiems savo tikėjimo jėga, galingu visų tautų šauksmu, šauksmu, kuris sudraustų šiuos pamišėlius ir jiems parodytų, kad jie neturi teisės vadintis liaudies gerovės čem-pijonais, kūrėjais naujo gyvenimo, atsakančio liaudies troškimams, nes jie veikia prieš liaudies sąžinę".
Šis patriarcho raštas buvo paskelbtas vos kelias dienas prieš sovietų dekretą, išleistą 1918.1.23, apie sąžinės laisvę ir atskyrimą Bažnyčios nuo valstybės. Komunistai iš karto patriarcho nelietė: vyko naminis karas ir momentas tam buvo nepatogus. 1920.11.18 valdžia paskelbė, kad vyskupų aktai yra neteisėti; paliktos tik parapijos, bet ir jos lieka valdžios rankose, nes parapinės bendruomenės ir klebonai turi būti registruoti.

A. I. Vedenskiui vadovaujant, 1922 m. pradžioje išaugo patriarcho Tichono puolimas. Jis 1922 m. rudenį buvo areštuotas. Vedenskis su grupe kunigų, daugiausia nusistačiusių prieš vyskupus vienuolius, "Izvestijose" 1922.V.14 paskelbė manifestą, kuriame apkaltino bažnytinę vyresnybę kontrarevoliucija ir reikalavo sušaukti sinodą. Naujos linijos dvasininkų atstovai lankė Tichoną kalėjime ir reikalavo, kad jis atsistatydintų, ką tas griežtai atsisakė padaryti ir paskyrė savo vietininku Jaroslavo vyskupą Agatangelą, įsakydamas jį lankiusiems kunigams paimti sinodo aktus ir juos perduoti Agatangelui. Gavę į rankas sinodo aktus, tie kunigai paskelbė, kad patriarchas jiems yra perdavęs savo teises ir valdžią. Taip atsirado "Gyvoji Bažnyčia" (senoji paskelbta mirusia). Valdžia ją tuoj pripažino ir paskelbė vienintele teisėta Rusijos pravoslavų Bažnyčia. Ši 1922. VIII. sušaukė sinodą, kuriame dalyvavo 354 delegatai, bet jų tarpe tik 3 vyskupai. Tuo tarpu 36 vyskupai buvo iš pareigų atstatyti, o 24 patys "laisvai" nuo jų atsisakė. Neoficialiais duomenimis, 1917 m. laikotarpy komunistai nužudė 80 vyskupų ir 1200 kunigų.

Patriarchas, kad ir kalėjime laikomas, ekskomunikavo naujos Bažnyčios vadovus bei jų šalininkus. Tada, valdžios remiama, "Gyvoji Bažnyčia" 1923.IV.29 sušaukė naują sinodą, kuriame Tichonas buvo deponuotas, degraduotas. Tame pat sinode buvo nutarta įvesti kai kurių reformų Bažnyčios disciplinoje: leista vyskupams vesti žmonas, kunigams leistos antrosios vedybos ir kit.

Tuoj po sinodo Tichonas buvo teisiamas. Palaužtas kalėjime, teismo metu (1923.VI.16) jis pasiuntė vyr. SSSR tribunolui raštą, kuriame pripažino komunistų režimą ir pareiškė daugiau nebūsiąs priešingas valdžiai: "... Būdamas išauklėtas monarchistinėje santvarkoje ir, prieš mano areštą, buvęs antisovietinių asmenų įtakoje, aš iš tikrųjų buvau priešingas iš atžvilgio į sovietų valdžią, ir šis priešiškumas kartais, peržengiant pasyvų laikymąsi, pasireiškė tokiais veiksmais, kaip atsišaukimas Brastos taikos proga 1918 m., iškeikimas valdžios tais pat metais, protestas prieš dekretą, nusavinantį bažnyčių brangenybes 1922 m. Visas mano antisovietinis veikimas, išskyrus kai kuriuos mažus netikslumus, yra išdėstytas tribunolo kaltinamajame akte. Pripažindamas, kad tribunolo sprendimas yra pagrįstas ir paremtas baudžiamojo kodekso nuostatais, paminėtais kaltinamajame akte apie antisovietinę veiklą, aš apgailiu savo klaidas prieš įstatytą valdžią ir prašau augščiausiąjį tribunolą pakeisti mano bausmę, t. y. paleisti mane iš arešto. Po to aš pareiškiu augšč. tribunolui, kad nuo dabar daugiau nesu sovietinės valdžios priešu. Aš galutinai ir aiškiai atsiriboju nuo kontrrevoliucijos užsienyje, kaip lygiai nuo kontrrevoliucijos Baltosios Armijos monarchistų viduje".

Po tokio pareiškimo Tichonas buvo paleistas į laisvę. Jis 1923.VI.28 "Izvestijose", pakartodamas tas pačias mintis, paskelbė atsišaukimą į episkopatą, dvasiškiją ir tikinčiuosius, o 1923.VII.1 paskelbė naują atsišaukimą, kuriame pareiškė, kad jo Bažnyčia nesolidarizuoja su veikla tų vyskupų, kurie emigracijoje varo smarkią propagandą už svetimųjų intervenciją, siekiant nuversti sovietinę valdžią Rusijoje.

Atgavęs laisvę, Tichonas ėmėsi likviduoti "Gyvąją Bažnyčią". Jis ją paskelbė schizmati-ne. Toji bandė susijungti su patriarchaline, bet pati suskilusi į kelias šakas, neturėdama toliau valdžios paramos, baigė savo gyvenimą apie 1930 m. Įdomu pastebėti tai, kad Konstantinopolio patriarchas buvo pasiskubinęs pripažinti "Gyvąją Bažnyčią". Konstantinopolis dar kartą bandė atgauti savo įtaką Maskvoje.

Kalbant apie "Gyvosios Bažnyčios" atsiradimą, reikia paminėti, kad ją iššaukė pravoslavų dvasiškijos suskilimas tada, kai komunistai atėjo į valdžią. Vieni jų norėjo įtraukti Bažnyčią į politinę kovą ir užimti valdžios atžvilgiu priešingą liniją. Kiti, priešingi Tichonui, valdžos remiami, norėjo palenkti Bažnyčios mokslą ir jos santvarką naujajai tvarkai. Šie sukūrė "Gyvąją Bažnyčią". Bet tarp reformatorių netruko pasireikšti gilūs priešingumai, ir atsirado disidentų grupės: "Bažnytinis Atgimimas" (1922 m.), "Senosios apaštalikiškos Bažnyčios bendruomenių Federacija", "Religinio atsinaujinimo Bažnyčia". 1923 m. susikūrė "Sino-dalinė Bažnyčia", kuri išsilaikė iki 1944 m.

Tichonas mirė 1925.IV.7. Jo paskutiniai žodžiai buvę: "Dabar aš užmigsiu giliai ir pastoviu miegu. Naktis bus ilga, tamsi, tamsi.. ." Po jo mirties valdžia neleido rinkti naujo patriarcho, bet Tichonas prieš mirtį savo testamente paskyrė tris pavaduotojus. Pirmiesiems dviem atsisakius, pavaduotojo pareigos teko vyskupui Petrui. Šis tuojau pasmerkė "Gyvąją Bažnyčią". Sovietų valdžia, bandydama sureguliuoti pravoslavų Bažnyčios padėtį, pasiūlė Petrui pasirašyti tam tikras sąlygas. Jos buvo tokios: Jis paskelbs nustatyto turinio pareiškimus, išskirs iš vadovaujančių vietų vyskupus, priešingus režimui, kitaip tariant, išmes juos iš dvasiškių luomo, pasmerks vyskupus, esančius užsienyje, kurie atsisakys pasiduoti dvasinei vyresnybei, esančiai Rusijoje, palaikys kontaktą su valdžios organais. Kai Petras šių sąlygų nepriėmė, jis 1925.XII.10 buvo areštuotas. Iš anksto numatydamas savo likimą, jis vėl paskyrė tris pavaduotojus, kurių pirmasis Nižnyj Novgorodo vyskupas Sergijus tapo Petro įpėdiniu. Jis tuoj susilaukė opozicijos iš vyriausios bažnytinės tarybos, kurią valdžia rėmė prieš Sergijų. Bet ir Sergijus 1926 buvo areštuotas, o paleistas sekančiais metais, prašant darbininkų delegacijai. Pabuvęs kalėjime ir patyręs jo režimo, Sergijus 1927.V.20 buvo valdžios pripažintas po to, kai pasižadėjo bendradarbiauti su valdžia. Viename viešame pareiškime jis sako: "Mes norime likti krikščionys pravoslavai ir drauge pripažinti Sovietų Sąjungą mūsų tėvyne. Jos džiaugsmai ir laimėjimai yra ir mūsų džiaugsmai ir laimėjimai, jos nesėkmės yra ir mūsų nesėkmės. Kiekvienas pasikėsinimas prieš Sovietų Sąjungą yra smūgis ir mums."

Einant prie bendradarbiavimo, Sergijus pasirašė su valdžia sutartį. Ji buvo labai naudinga ir palanki valdžiai, kuriai suteikta teisė kištis į Bažnyčios reikalus. O iš to Bažnyčiai buvo tik tiek naudos, kad ji buvo toleruojama, nekeičiant valdžiai savo pagrindinio nusistatymo religijos atžvilgiu apskritai.

Sergijus, pagal sutartį su valdžia, pagrasino tiems dvasininkams, kurie priešinsis valdžiai, išskyrimu iš patriarchato globos, kas reiškė atidavimą į baudžiančias valdžios rankas. Kai 1930 m. pop. Pijus XI ir anglikonų Kanterbu-rio arkivyskupas pasisakė prieš religijos persekiojimą Rusijoje, Sergijus, matyt, valdžios

verčiamas, pareiškė užsienio spaudos atstovams, kad Sovietų Sąjungoje nesą jokio religijos persekiojimo. Bet jis buvo tiek garbingas ir sąžiningas, kad slaptais keliais pranešė Vatikanui, jog jo pareiškimas, nors ir yra autentiškas, bet išgautas spaudimu. Kai kurie vyskupai atsisakė pasiduoti prokomunistinėms Sergijaus direktyvoms. Jie buvo Sergijaus deponuoti, o valdžia juos ištrėmė. Įdomu tai, kad valdžia, pripažinusi Sergijų, vistik palaikė jo opozicionierius, kurie prikaišiojo patriarcho pavaduotojui, kad jis savo nuožiūra sudaręs valdomąjį sinodą iš netinkamų asmenų. Ir čia ta pati makiaveliška politika: divide et impera.

Tačiau ir apėmę augščiausią pravoslavų Bažnyčios vadovybę į savo įtaką, komunistai nenustojo persekioti dvasiškijos bei tikinčiųjų. Daugybė jų buvo sukišta į kalėjimus, sušaudyta, ištremta tada, kai buvo proteguojama "Gyvoji Bažnyčia". 1927 m. prasidėjo Stalino įsakyta socialistinė statyba, kurioje Bažnyčiai neturėjo likti vietos. Vykdant kolektyvizaciją, masiškai buvo uždarinėjamos bažnyčios, kaip rezistencijos centrai. Vien 1929 m. buvo uždaryta 1440 bažnyčių. Bet kokia, net ir teisėta, kunigo veikla buvo laikoma kontrarevoliucija, kunigai palikti už įstatymo ribų ir paskaityti buožėmis.

Kai 1933 m. pradėjo jaustis galimo karo šešėliai, antireliginė kova buvo kiek sušvelninta ir sulaikyta iki 1937 m., kada gyventojų surašinėjimas parodė, jog apie 30 procentų miestuose ir apie 60 procentų kaimuose yra dar tikintieji. Vėl prasidėjo persekiojimų banga, šaudymai, trėmimai. Vyskupai imta kaltinti šnipinėjimu Vokietijos naudai. Bažnyčios apdėtos tokiais mokesčiais, kad neišsigalėjusios jų sumokėti, daug bažnyčių užsidarė. Bet 1939 m. staiga persekiojimas liovėsi. Pakvipo paraku, ir komunistams buvo reikalingas palankus tikinčiųjų patriotinis nusistatymas.

Įvairiais etapais vykdytas persekiojimas smarkiai apardė pravoslavų Bažnyčią: 1917 m. bažnyčių Rusijoje buvo 54.174, o 1941 m. tik 4.255. Parapijų arba religinių bendruomenių 1937 m. dar buvo 30.000, o 1939 m. tik 20.000. Vyskupų 1917 m. buvo 130, o 1941 m. tik 28. Kunigų' 1917 m. buvo 50.960, o 1941 m. tik 5,665. Maskvoje 1914 m. bažnyčių buvo 400, o 1941 m. tik 17.

Naujos politikos periodas
Paskutinė kovos su religija fazė—visiškas pravoslavų Bažnyčios paėmimas j valdžios rankas prasidėjo 1939 m., kada iš augšto buvo įsakyta sustoti kovojus su religijos jėga. Tada buvo uždaryta Bedievių Sąjunga, sustabdytas "Bez-božnikas". 1942 m. Sergijus pripažintas Maskvos metropolitu.

Karo su Vokietija pradžioje Sergijus pareiškė lojalumą valdžiai ir paskelbė atsišaukimą į visus pravoslavus tikinčiuosius, kviesdamas iki vienam stoti prieš agresorių. Jis rašė: "Bažnyčia niekad neišdavė savo žemiškosios tėvynės, nė pasinaudojo jos nelaimėmis. Pravoslavų Bažnyčia laimina visus pravoslavus, kurie gina šventas mūsų tėvynės sienas". Jo atsišaukimas baigiamas žodžiais: "Tesuteikia Dievas mums pergalę!" Karo metu patriotinė pravoslavų Bažnyčios veikla pasireiškė tuo, kad dvasiškija surinko 300,000 rublių, už kuriuos "Dimitryj-Donskoj" pulkas buvo aprūpintas tankais.

1943.IX.4 įvyko istorinis Sergijaus, Aleksio ir Mikalojaus vizitas pas Staliną. Tai buvo pravoslavų Bažnyčios ir valstybės susitaikinimo ženklas. Ta proga Stalinas leido sušaukti sinodą ir išrinkti patriarchą. Juo tų pat metų IX.12 buvo išrinktas metropolitas Sergijus. Betgi sinode (gal dėl to, kad buvo sušauktas labai paskubomis) dalyvavo tik 19 vyskupų. Kai Sergijus 1944.V.15 mirė, turėdamas 77 metus amžiaus, buvo sušauktas naujas sinodas. Į jį buvo pakviesti patriarchai Aleksandrijos, Antiochijos, Gruzijos ir atstovai patriarchų: Konstantinopolio, Jeruzalės, Serbijos, Rumunijos. Tai buvo tarsi pravoslavų Bažnyčios visuotinė santaryba. Tasai sinodas 1945.II.4 visais balsais (akliamaci-ja) patriarchu išrinko Leningrado metropolitą Aleksį. Naujasis patriarchas galėjo paskirti naujus vyskupus, atgaivinti senas ir steigti naujas vyskupijas, kurių 1946 m. buvo tiek, kiek Rusijoje yra sričių (oblasti)—viso 73. Buvo atidarytos bažnyčios, suorganizuotos parapijos. 1948 m. veikė jau 22,000 bažnyčių ir 69 vyrų ir moterų vienuolynai. Patriarchas Maskvoje gavo buv. vokiečių ambasados rūmus, turi nuosavą spaustuvę, kurioje spausdinamas vienintelis visoje Sovietų Sąjungoje religinis laikraštis "Maskvos Patriarchato Žinios". 1945 m. jau buvo 10 seminarijų ir Leningrade dvasinė akademija. Vėliau seminarijų skaičius pertvarkytas (kiek sumažintas), ir šiandien jos yra Maskvoje, Leningrade, Saratove, Stavropolyje, Kijeve, Odesoje, Lucke ir Minske. Akademijos Maskvoje ir Leningrade. Palyginimui galima pažymėti, kad 1917 m. buvo viso 58 seminarijos su 19.381 klieriku ir 4 akademijos su 1000 studentų. Dabar Leningrado ir Maskvos akademijose yra apie 400 studentų, seminarijose 70-200 klierikų kiekvienoje. Akademijų studentai yra laisvi nuo karinės prievolės, bet klierikai turi ją atlikti prieš šventimus.

Pagal patriarchato paskelbtus duomenis, Rusijoje dabar yra 69 vyrų ir moterų vienuolynai. Vienuolių esą apie 5,000. Prieš revoliuciją Rusijoje buvo 55 vyrų vienuolynai su 11.845 vienuoliais ir 9,485 novicijų. Moterų vienuolynų buvo 475 su 17,283 vienuolėmis ir 56,616 novicijų. Šiandien vienuoliai gyvena iš maldininkų aukų. Garsiausi atidaryti vienuolynai yra Kijevo Lavra, Ukrainos Pačajevo ir Zagorsko prie Maskvos. Sovietų spauda skundžiasi, kad jie labai lankomi "smalsuolių". Tasai smalsumas patraukiąs net komjaunuolius.

Vienuoliai užsima darbu pagal patriarcho patvirtintą regulą. Sovietų įstatymai leidžia vienuolynams turėti žemės, gyvulių, organizuoti ir vesti amatų dirbtuves. Vienuolės gamina liturginius drabužius, siuva, audžia, mezga, siuvinėja. Raudonosios armijos karinės vėliavos dažniausiai yra gamintos vienuolių seserų rankomis.

Neturėdami didesnių išlaidų, tikinčiųjų aukomis gausiai remiami, dvasiškiai gerai yra aprūpinti algomis. Pravoslavų Bažnyčia surenka tiek aukų, kad gali gerai aprūpinti savo tarnus: patriarchas ima 50,000 rub. mėnesiui, metropolitai po 30,000 rub. mėnesiui, arkivyskupai po 20,000 rub. mėnesiui, vyskupai po 12,000 rub. mėnesiui, kunigai po 4-5,000 rub. mėnesiui. Krikštai, šliūbai, laidojimai yra aptaksuoti ir duoda dar papildomas pajamas. Daugelis dvasiškių turi automobilius, vilas—panašiai, kaip augšti valdžios ar partijos pareigūnai bei stambių fabrikų direktoriai.

Patriarchato žiniomis, šiandien pravoslavų Bažnyčiai Rusijoje priklauso apie 35,000,000 asmenų (1914 m. — 98,500,000).
Tarp Sovietų Sąjungos valdžia pamažu sudarė sau visiškai lojalią ir klusnią hierarchiją. Kai Stalinas šventė 70 metų amžiaus sukaktį, tai patriarchas Aleksis sveikinamoje kalboje pasakė: "Jis yra visų pasaulio tautų pripažintas vadas, ne tik sovietinių tautų, bet ir visų darbą mylinčių tautų. Jis yra pirmasis tarp tų, kurie saugoja ir gina taiką tarp tautų, taiką viso pasaulio. Viešpats tesuteikia jam ilgą gyvenimą, sveikatos ir laimės, bestovint prie mūsų krašto vairo."

Nuo 1943 m. yra įsteigta "Pravoslavų Bažnyčios reikalams Taryba" prie SSSR liaudie1 Komisarų Tarybos, veikianti iki dabar. Ji paruošia įstatymų projektus ir nutarimus, liečiančius pravoslavų Bažnyčią, prižiūri, kad jie būtų vykdomi ir taikomi gyvenime, sprendžia skundus ir klausimus, iškeltus bažnytinės valdžios bei įvairių bažnytinių institucijų. Kiekviena sritis (oblast) turi tos Tarybos delegatus, kurie tvarko tos srities religinių bendruomenių reikalus. Tarybos pirmininku yra M.G. Karpov, buvęs slaptosios policijos augštas pareigūnas, specialistas pravoslavų teologijos ir apeigų klausimais, turįs didelę praktiką antireliginėje veikloje.

Kas laimėjo?
Reikia pripažinti, kad pravoslavų Bažnyčia,', nors ir žiauriai persekiojama, vistik parodė didelio gajumo ir pasiaukojimo dvasios. Kai buvo griežtai uždraustas religijos mokymas (net privačiai) daugiau negu 3 asmenims, veikė tūkstančiai mažų grupelių, kurias slapta mokė kunigai arba sąmoningesni pasauliečiai. Rusijoje dar 1928 m. Sergijus buvo išdirbęs smulkų slapto jaunimo religinimo darbo planą. Buvo įsteigta slapta jaunų krikščionių organizacija. Jos nariai, dažnai partijoj patikimi pareigūnai, ypač kaimuose, skaitydavo ir aiškindavo kaimiečiams Evangeliją.
Nuo 1934 m. Rusijoje atsirado daugybė keliaujančių, besislapstančių kunigų, kurie, eidami iš vietos į vietą, teikdavo religinius patarnavimus. 1937 m. valdžia ėmė juos gaudyti ir grūsti į kalėjimus. Persekiojimo metais buvo daugybė neregistruotų, slaptų parapijų, vadovaujamų slaptų kunigų, dirbančių kolchozuose, įstaigose. Buvo net slaptų vienuolynų, kurių nariai dirbdavo, įsimaišę į kitų tarpą. Pvz. Niž-nyj Novgorode slapto vienuolyno viršininkas buvo augštas sovietų pareigūnas. Iki 1938 m. Maskvoje veikė slapta teologijos akademija. Odesoje vienas garsus gydytojas chirurgas buvo slaptas vyskupas. Buvo stengiamasi, kad nenutrūktų hierarchija, todėl kiekvienas vyskupas buvo slapta įšventinęs sau įpėdini, kuris, perėmęs pareigas, tuoj šventindavo sau būsimą įpėdinį. Tikintieji slaptus dvasininkus labai gerbdavo ir visokiais būdais jiems padėdavo, nors už tai grėsė Sibiras. Žodžiu, persekiojimo laikas grūdino tikinčiojo ruso dvasią, išugdė eiles pasišventėlių, pasiryžusių už savo įsitikinimus atiduoti net gyvybę.

Tuo tarpu pravoslavų Bažnyčia atsidūrusi valdžios kontrolėj, nebeteko atsparumo, aukos dvasios. Dvasiškija, kuri, kaip "Figaro" Maskvos korespondentas M. Nicolas Châtelain rašė, šiandien šalia Maskvos požeminio traukinio ir operos pats didžiausias Rusijos liuksusas, nebetenka liaudies pagarbos ir pasitikėjimo. Turtingesni dvasiškiai žmonių yra pajuokiami ir vadinami "čebatuotais" (dėl to, kad nešioja puikius ilgaaulius batus, kas liaudyje yra retenybė). Jei pamaldos ir lankomos, tai šiaip kunigas mažai turi ryšių su žmonėmis, o jo įtaka yra menka. Komunistai to ir siekia, kad atskyrus liaudį nuo dvasiškijos ir jos įtakos, kad tuo būdu būtų lengviau toji liaudis nureliginti. Iš kitos pusės, sudarydama sąlygas, kad dvasiškija gerai gyventų, valdžia turi dar vieną argumentą savo propagandai: žiūrėkite, kokie kunigai yra buržujai, liaudies prakaito siurbėlės. . .

Tokiu pravoslavų Bažnyčios atžvilgiu taktikos pakeitimu komunizmas laimėjo štai ką:
1. Paėmė pravoslavų Bažnyčią visiškon savo kontrolėn ir padarė ją savo politikos įrankiu.
2. Paėmė į savo rankas dvasiškijos paruošimą. Jaunieji kunigai yra jei jau ne komunizmo eksponentai, tai tikriausia komunizmui lojalūs ir režimui nepavojingi.
3. Savo išauklėta dvasiškija atbaidė dalį tikinčiųjų nuo Bažnyčios ir religinių apeigų. Pasitaiko nemaža tokių kunigų, kurie ką tik baigę seminarijas su triukšmu meta kunigystę ir dedasi komunistais aktyvistais
4. Panaudojo pravoslavų Bažnyčią kovai su katalikybe. Tokio Romos puolimo, kokį išvystė Maskvos patriarchas, beveik nėra buvę istorijoje.
5. Pajungė Maskvai pravoslavus ne tik satelitų kraštuose, bet ir kitur, kur šiaip Maskvos Įtaka nesiekia. Pvz. vyskupas Mikalojus 1945 m. palenkė patriarcho valdžiai Prancūzijos pravoslavų vyskupus Eulogijų ir Serafiną; Leningrado metropolitas Grigalius 1945 m. laimėjo Suomijos pravoslavų vyskupą Germaną; 1945 Amerikos pravoslavų vyskupai Clevelande pripažino Maskvos patriarcho dvasinę (ne administracinę) viršenybę ir valdžią. Gruzijos, Sub-karpatijos, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Rytų Vokietijos, Jugoslavijos, Tolimųjų Rytų, Mandžiurijos pravoslavai buvo Įjungti į patriarcho valdžią, kuris kai kuriems kraštams pasiuntė savo vietininkus—egzarchus, atstatęs nuo valdžios vietos vyskupus. Panašiai yra pajungti Maskvai ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos pravoslavai.
6. Padėjo komunistams likviduoti unitus Galicijoje, kai valdžia prievarta juos pavertė pravoslavais, suėmė vyskupus unitus, kurių vieton Maskvos patriarchas tuojau paskyrė savo patikėtinius pravoslovų vyskupus.
7. Pasitarnavo rusų imperialistiniams siekimams, pirmoje vietoje sujungiant visus slavus po Maskvos patriarcho skeptru, tuo būdu panaudojant pravoslavų Bažnyčią ekspansinei politikai.

Reikia pabrėžti, kad ir tokioje koegzistencijoje antireliginė propaganda Rusijoje prieš pravoslavų Bažnyčią nesustojo. Nors ir režimo tarnyboje, pravoslavų Bažnyčia administraciniu atžvilgiu susitvarkė. Religinių bendruomenių (parapijų) gausumas, religinių apeigų (kurios vienos yra tik ir leistos) iškilmingumas, dvasiškuos ir vienuolių pagausėjimas komunistų partijai kelia rūpesčio. Ir todėl paskutiniu laiku antireliginė propaganda sustiprinta. Tiesa, ji nėra tokia intensyvi, kaip prieš Katalikų Bažnyčią, nėra nė dvasiškijos persekiojimo, nes nėra iš jos pusės rezistencijos. Kunigai už veiklą komunizmo naudai yra netgi apdovanojami ordinais ir medaliais. Pats patriarchas 1946 m. gavo Raudonosios Vėliavos ordiną už "išimtinius nuopelnus, organizuojant patriotinę veiklą didžiojo laisvės karo metu", kuriuo pasipuošęs, iškilmių metu pasirodo Raudonosios Aikštės tribūnoje drauge su augščiausiais valdžios pareigūnais. Antireliginė propaganda prieš pravoslaviją daugiau muša į atskirą žmogų, stengiantis jį "moksliškai" apšviesti ir išlaisvinti iš "religinių prietarų". Tam įsteigtas specialus laikraštis "Mokslas ir Religija", pamažu atgaivinama bedievių sąjunga, mokyklose įvedamas bedievybės kursas. Be abejonės, ši propaganda šį tą laimės, nes nėra jau antidoto, kuris pajėgtų spirtis kad ir tylia, slapta rezistencija, kaip buvo aiškaus persekiojimo ir santykių tarp Bažnyčios ir valstybės nebuvimo metu. Šiandien Sovietų Sąjungoje yra toksai paradoksas: Bažnyčia atskirta nuo valstybes, bet drauge surišta su valstybe jos tarnybai. Tai yra pavojingiausias kovos etapas. Kaip jis bus nugalėtas, sunku pasakyti. Būtų netiesa tvirtinti, kad ir pravoslavų dvasiškijos tarpe nėra tokių, kurie ne

Adolfas Valeška Kielikas Sv. Kryžiaus lietuvių bažnyčiai Čikagoje

matytų šio pavojaus ir nedarytų pastangų, kaip jo išsisaugoti. Bet rezistencija jau yra sunkesnė, kada susitarimu su valdžia rankos yra surištos, lūpos užčiauptos, o už bet kokią rezistenciją gresia ne tik valdžios, bet ir patriarcho bausmės.

Pravoslavų Bažnyčios vadai
Baigiant dar kelis žodžius apie pravoslavų Bažnyčios vadovaujančius asmenis. Jų tarpe iškyla ypačiai dvi reikšmingos asmenybės: patriarchas Aleksis ir metropolitas Mikalojus.
Patriarchas Aleksis, išrinktas 1945 m., anksčiau yra buvęs Tichvino vyskupu su rezidencija Naugarde. Paskui buvo Petrapilio vyskupijos pagelbininkas (čia būdamas konsekravo metropolitą Mikalojų) ir Naugardo arkivyskupas.

Gimęs 1877 m., kunigu įšventintas 1903 m., savo bažnytinę karjerą pradėjo kaip Pskovo seminarijos inspektorius; paskui buvo Tūlos seminarijos rektorium ir tose pat pareigose dirbo Naugarde.
Kilęs iš Maskvos didikų šeimos, gavo puikų išsilavinimą ir išmoko prancūzų, anglų ir vokiečių kalbų, bei gražaus elgesio taisyklių garsiame Nikolajevskio liciejuje, kurį lankė išimtinai tik aristokratų ir stambios buržuazijos vaikai. Teisių mokslus baigė Maskvos universitete. Kai Rusijoje buvo nuverstas caras, Aleksis (tada jau 4 metai kaip vyskupas) tuoj parodė lygaus lojalumo tiek 1917 metų sausio "buržujų" revoliucijai, tiek ir spalinei bolševikų revoliucijai. Jis yra vienas iš autorių tos 1927 m. deklaracijos, kuria metropolitas Sergijus "sureguliavo" Bažnyčios ir valdžios santykius. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Aleksis Leningrade suorganizavo plačią patriotinę kampaniją, siekint palaikyti gyventojų moralę ir surinkti kuo daugiau aukų raudonajai armijai. Už tai valdžia jį 1946 m. apdovanojo ordinu.

Patriarchas Aleksis yra stipri asmenybė: energingas, autoritaras, moka pasirinkti savo kelią ir eina tiesiai į pasirinktą tikslą. Nuoseklus savo veiksmuose, pasižymi nepaprastu veiklumu. Labai daug reikalauja iš savo valdinių ir bendradarbių.

Savo ganytojiškuose laiškuose dvasiškijai Aleksis akcentuoja kunigų moralinio skaistumo ir nesavanaudiškumo reikalą; jis čia pasirodo, kaip griežtas Bažnyčios nuostatų sargas. Reikalauja, kad religiniai pastatai būtų visada gražiai užlaikomi, pamaldos atliekamos su visu galimu iškilmingumu. Yra priešingas visokioms elektros šviesoms ir bendrai stipriam bažnyčių apšvietimui. Jis kunigams pataria: "Telieka daug šešėlių bažnyčioje: tada tikinčiųjų širdyse viešpataus ramybė ir vidinė šviesa bus daug gyvesnė ir aiškesnė. "Tačiau pats nemėgsta šešėlių ir mielai paraduoja viešuose pasirodymuose šalia režimo tūzų.

Metropolitas Mikalojus yra intymus patriarcho Aleksio draugas dar iš laikų prieš antrąjį pasaulinį karą ir yra jo artimiausias bendradarbis. Metropolitas Mikalojus (jo tikrasis vardas Dorotiejaus Borisas Jaruševičius) dabar (1960) turi 69 metus amžiaus. Jis po patriarcho yra pati žymiausioji pravoslavų Bažnyčios asmenybė.
Jis yra labiausiai žinomas dėl savo veiklos "Partizanų už taiką" sąjūdyje. Jis yra nuolatinis sovietų delegacijų narys, kalbąs rusų Bažnyčios vardu įvairiuose suvažiavimuose, kongresuose, kuriuos tasai sąjūdis surengia įvairiuose kraštuose.

Mikalojui režimo pavedamos įvairios oficialios misijos. Jau nuo daug metų jis turėjo laisvą įėjimą į Kremlių ir buvo Stalino patarėjas religiniams reikalams; dabar yra labai geruose santykiuose su Chruščiovu. 1955 m. patsai Voro-šilovas apdovanojo jį Raudonosios Vėliavos ordinu.

Metropolitas Mikalojus yra puikus kalbėtojas. Kiekviename "Maskvos Patriarchato Žinių" numeryje yra įdėta jo kalbų. Tos kalbos buvo išspausdintos rusiškai ir 1956 m. pasirodė Paryžiuje prancūzų kalba. "Jo kalbų (pamokslų) charakteringas bruožas, sako Msgr. Du-mont straipsnyje, paskirtame paanalizuoti Mikalojaus kalbas (Iština 1957, nr. 1), yra paprastumas, aiškumas, siekas realaus gilumo. Jis turi ypatingą talentą pateikti tikintiesiems krikščioniško mokslo tiesas ir evangeliškosios moralės pareigas aiškiu ir suprantamu būdu."

Važinėdamas po įvairius Europos kraštus, mielai kalbasi su žurnalistais, aiškindamas, ko-, kia religijos laisvė yra Sovietų Sąjungoje. Tačiau iš tų jo pareiškimų sunku gauti tikresnis vaizdas, juoba, kad jie kartais vieni kitiems prieštarauja. Pvz. 1948m. Reuterio žinių agentūros atstovui, paklaususiam, kiek yra tikinčiųjų Sovietų Sąjungoje, atsakė: "Mes dabar nevedame tikinčiųjų sąrašų, kaip kitados buvo Rusijoje daroma", o sekančiais metais, lankydamasis New Yorke, drąsiai pareiškė, kad tikinčiųjų skaičius Rusijoje siekia 35 milijonus. Daugelis mano, kad patriarchui Aleksiui mirus, jo vietą užims ne kas kitas, o tik metropolitas Mikalojus. Tada ryšiai tarp pravoslavų Bažnyčios ir komunistinio režimo dar labiau sustiprėtų. Bet ar tas išeitų tai pačiai Bažnyčiai į naudą, tai jau kitas klausimas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai