| |
|
|
|
DIDŽIOSIOS XVI AMŽIAUS STATYBOS VILNIUJE |
 |
 |
 |
|
Parašė A. ŠAPOKA
|
Miesto sienos
XVI amžiaus pradžioje Vilniaus miesto gyvenime reikšmingiausias įvykis buvo pastatymas miesto ginamųjų sienų, kurių iki tol jis jokių neturėjo, buvo atviras, be jokių sustiprinimų miestas.
Iki pat XVI a. Vilnius tebebuvo daugiausia medinis miestas. Namai buvo palyginus nedideli su plačiais kiemais bei sklypais. Tuo būdu miestas buvo gerokai išsiplėtęs, nors gyventojų turėjo ne per daugiausia. Aiškus dalykas, kad tokio plačiai išsistačiusio miesto apsupimas sutvirtinimais bei mūro siena turėjo brangiai kainuoti. Palyginus negausiems miestiečiams tai turėjo būti sunkiai pakeliama. Sutvirtinimai, be to, nebuvo nė reikalingi. Vilnius buvo toli nuo pavojingų valstybės pasienių. Iš netolimų Prūsų ir Livonijos pavojai jau seniai buvo praėję. Tad kariško saugumo reikalo sienas statyti nebuvo.
Visai kita padėtis Lietuvoje buvo XVI a. pradžioje, kada vyko karai su Maskva ir tuo pat metu prasidėjo aršūs Krymo totorių puolimai.1 Totoriai įsiverždavo toli į valstybės gilumą. Taip 1500 m. jie pasiekė Brastą, 1502 m. Ovručą ir Bobruiską, o 1503 m. pasiekė Nesvyžių, Klecką, Slucką ir Naugarduką. Buvo pradėta būgštauti, kad totoriai netrukus galį pasiekti dar artimesnes Vilniaus apylinkes, o gal ir jį patį. Pavojus buvo juo didesnis, kad tuo pat metu buvo labai įtempti santykiai su Maskva.
Pasibaigus veikiančioms paliauboms, Maskvos puolimai galėjo vėl prasidėti. Vadinasi, galima buvo laukti dar didesnių pavojų Vilniui. Tad suprantama, kodėl pagaliau buvo susirūpinta jo saugumu, o 1503 m. nutarta apsupti miestą sutvirtinimų siena.
1503 m. rugsėjo 6 d. (klaidingai Dubinskio dokumentas priskirtas 1505 m.) Aleksandras tuo reikalu davė miestui atitinkamą dokumentą, surašytą privilegijos forma.
Pirmasis miesto sutvirtinimo planas buvo toks. Metams atleisti nuo karinės prevolės ir nuo kitų naštų miestiečiai turėjo miestą aptverti ir apkasti grioviu bei pylimu apipilti, o vėliau vietoje rąstų tvoros turėjo mūrą išmūryti kiekvienas savajame sklype. Prie 5 vartų turėjo būti laikomos nuolatinės sargybos.2 Ar iš tikrųjų šis planas tuojau buvo pradėtas vykdyti ir kada miestas buvo apmūrytas, nežinome. Žinome tik, kad planas buvo pakeistas, kiek tai lietė vartus, kurių Vilniaus miesto sienose yra buvę net 9. Tiesa, kai kurie iš jų atsirado gerokai vėliau, tačiau galimas dalykas, kad jų skaičius ir iš pat pradžių buvo padidintas.
Kas vadovavo darbams ir kada jie atlikti buvo, nežinome. Ano meto kronikininkai, kaip Wapowskis, Kromeris ir vėlyvesnieji, kaip Strykowskis bei jo atpasakotojas Kojelavičius, pažymi, s kad darbai buvę pradėti 1506 m., ir riša juos su totorių puolimais, kurie 1506 m. pasiekė net Lydos apylinkes. Galimas dalykas, kad tai teisybė. Išeitų, vadinasi, kad 1503 m. miestiečiai iškasė aplink miestą griovį ir už jo padarė medines užtvaras, kurios 1506 m. buvo pradėtos keisti į mūro sieną. Kada ji buvo baigta, sunku pasakyti, tačiau Zigmanto II 1522 m. privilegijoje atleidžiant miestiečius nuo prievolių saugoti pilį sakoma, kad miestas jau esąs apsuptas mūru ir kad tai atlikę miestiečiai savo lėšomis.' Vadinasi, darbai turėjo būti atlikti 1503-1506-1522 m. tarpe. Betgi tada sienos ir griovys, matyti, dar nebuvo visiškai baigti, nes 1524 m. sausio mėn. miestiečiai, skųs-dami Zigmantui I vaitą, burmistrus ir tarėjus, t.y. visą magistratą, tarp kitko rašo, kad mūrai ir grioviai nesą gerai sutvarkyti."'
Kaip matyti iš 1503 m. Aleksandro privilegijos, jau iš pat pradžių nebuvo norima apsupti siena absoliučiai visą miestą, bet tik tirščiau užstatytą jo dalį. Taip sako ir kronikininkai, kalbėdami apie jau pastatytą sieną. Pasak Wapowskio, mūru buvusi apsupta toji miesto dalis, kuri buvusi arčiau pilies; Miechovita bendrai sako, kad apsupę mūru miesto dalį, o likusioji miesto dalis likusi be mūro, kaip priemiesčiai.'1 Brauno ir Getkano miesto planuose mes ir matome, kad didelė miesto dalis yra buvusi už ginamųjų sienų. Nereikia manyti, kad tie priemiesčiai būtų išaugę vėliau. Priešingai, žymi miesto dalis, matyt, toliau išsikišusios jo rankovės, buvo paliktos už sienų.
Kuriomis vietomis siena ėjo, visiškai tiksliai pasakyti sunkoka, nes pamatai dar niekad nebuvo atkasti. Tuo tarpu mūro linijai nustatyti yra 2 pagrindiniai šaltiniai: XVI a. Brauno ir XVII a. Getkanto planai.7 Bet ir jie yra su trūkumais.
Getkanto tikslus miesto fortifikacijų planas turi tą minusą, kad neužpildytas jo vidus, t.y. nepavaizduotos gatvės, o Brauno planas netikslus dėl to, kad spausdinant neteisingai sudėliotos drožio skiltys, vaizduojančios atskiras miesto dalis—kvartalus, neteisingai taip pat išvestos gatvės. Tuo būdu ir mūrų linija negali būti teisinga. Pagal Brauno planą išeitų, kad sienų mūruose net būtų protarpių.
Kiek galima šiandieną atsekti, miesto mūrų siena bus ėjusi šitaip:
Pradedant nuo pilies sutvirtinimų, nuo apskritojo pilies sutvirtinimų kampinio bokšto, vėliau katedros varpinės, kuri buvo dešiniajame Vilniaus kampe (mūrai prasidėjo kitame jos krante), ėjo Bonifratrų gatve, toliau Liejyklos g-ve, kur vėliau buvo pastatytas šv. Igno vienuolynas ir bažnyčia. Prieš pasiekdama Pylimo gatvę, suko lenktai į kairę ir toliau ėjo Pylimo, paskui Bazilijonų gatvėmis, pro šv. Dvasios vienuolyną, toliau Bokšto g-ve, perkirtusi Su-bačo gatvę, nuo Bokšto gatvės pabaigos šlaitu leidosi prie Vilnios, o toliau jos krantu ėjo iki Bernardinų bažnyčios, kur ir baigėsi. Tarpas tarp Bernardinų bažnyčios ir pilies buvo visiškai neaptvertas. Matyti, čia buvo laikoma ir taip saugiu rajonu, nes gynė Vilnios upė ir statūs kalnai—Bekešo, Trijų kryžių.s Sienų tuo būdu susidarė 2,9 km.
Kaip jau minėta, Vilniaus miesto sienoje buvo 9 vartai.
Išvardinkime juos, eidami tuo pačiu keliu nuo pilies bokšto:
1. Marijos Magdalenos Vartai. Jie minimi 1601 m., tik ne kaip naujai įrengti, bet, matyt, jau seni, tada buvę užkalti ir užbarikaduoti: užversti medžiais. Šie vartai iš priešais katedrą buvusios vyskupinės miesto dalies vedė į totorių gyvenamą priemiestį. Tai dabartinės katedros aikštės pietų vakarų kampas. Anais laikais čia dar buvo tiltas per Vingrį. Visas šis rajonas buvo labai drėgnas, pavasarį ir rudenį sunkiai išbrendamas. Ir visas dabartinės katedros aikštės plotas tada buvo pažliugęs Vingrio vandeniu, kuris įsiliejo į Vilnią prie pilies sienų, priešais dabartinę katedros varpinę, tada pilies sienų kampinį bokštą. Dėl to šlapumo ir šie vartai buvo dar vadinami Slapiaisiais vartais. Jie vedė į vyskupinę miesto dalį ir nebuvo taip jau svarbūs, nes netoli buvo sekantieji vartai Totorių gatvėje, tai pat vadinami Totorių vartais.
2. Totorių Vartai bei Totorių gatvė vardą gavo, be abejonės, nuo totorių priemiesčio, į kurį jie vedė. Aleksandro 1503 m. privilegijoje šie vartai taip pat neminimi. Greičiausia jie bus vėliau atsiradę, nors jokių žinių apie jų statybą nėra surasta.
Pirmą kartą žinomuose šaltiniuose jie užtinkami tik 1598 m., kada kažkoks bajoras Vaclovas Surskis pilies teisme iškėlė bylą šaltkalviui Ambraziejui, kuris jį esą sumušęs Totorių gatvėje netoli vartų. Miesto sienų nugriovimo laikotarpio šaltiniai porina, kad Totorių vartai yra prisiglaudę prie jėzuitų noviciatinio šv. Igno vienuolyno, pastatyto XVII a., ir kad jie sudarą vienuolyno sienoms atramą. Viename 1802 m. inventoriuje sakoma: "Totorių vartai, mūriniai, dengti čerpėmis, šv. Igno piliorius". Tų pačių metų viename pranešime sakoma: "Užvakar, šio mėn. 18 d., (t.y. 1802.X.18) horod-ničius Veisas įsakė ekonomijai nugriauti Totorių vartus. . . Šie yra. . . šitame miesto rajone 3 augštų pastato šv. Igno kareivinių kampinis piliorius. . . kuriam po kurio laiko pakrypus ir sprogus, buvo primūrytas paspyris.9
3. Neries, vėlyvesniais laikais vad. Vilniaus Vartai, dabartinėje Vilniaus gatvėje. Anksčiau ir ši gatvė ir vartai vadinosi Neries gatve bei vartais (Wilijska virto Wilinska-Wilenska uli-ca), nes vedė į Nerį, į tiltą. Aleksandro 1503 m. privilegijoje jie aptarti kaip esą "za Pana Sta-rostiny dworom k Wiliej". Be abejonės, šie vartai bus atsiradę pačioje pradžioje, nors žinomuose šaltiniuose pirmą kartą užtinkami tik 1555 m., kada Eustachijus Valavičius Zigmantui Augustui pardavė sklypą su namu už Neries vartų netoli vaistinės.
4. Trakų Vartai taip pat minimi Aleksandro 1503 m. privilegijoje. Ten pasakyta, kad jie turės būti prie Dievo Motinos bažnyčios ant kelio į Trakus. Jie iš tikro buvo už Pranciškonų bažnyčios prie dabartinės Pylimo gatvės.
5. Rudnikų Vartai to paties vardo gatvėje greta karmelitų Visų Šventųjų bažnyčios. Aleksandro 1503 m. privilegijoje jie nenumatyti, tačiau, galimas dalykas, ir jie bus atsiradę su pirmaisiais vartais, nes tai buvo svarbus kelias į Krokuvą per Rudnikus, kur jau nuo Kazimiero laikų Merkio pakrantėje ant augšto kalno, pasakiškai gražioje didingos girios apylinkėje, buvo medžioklės pilis, mėgiama visų valdovų.10 Sunku tikėti, kad į šį taip svarbų kelią nebūtų buvę vartų.
6. Aušros Vartai numatyti Aleksandro 1503 m. privilegijoje. Jie ten aptariami, kaip tretieji vartai "podle sviatoj Troycy" (dabar Bazilijonai). Vėliau jie žinomi Medininkų-Krevos vartų vardu (1514 m.), nes buvo ant to kelio, o dar kiek vėliau pradėjo garsėti Aušros Vartais.11
7. Subačo Vartai—Aleksandro 1503 m. privilegijoje nenumatyti — buvo Subačo ir Bokšto gatvių sankryžoje. Tame kampe iki šios dienos yra išlikęs fragmentas seno mūro iš akmenų ir plytų. Galimas dalykas, kad tai kaip tik tų vartų liekana. Miesto mūrai bei vartai buvo kaip tik iš akmenų ir plytų mūryti. Šie vartai pirmą kartą žinomuosiuose šaltiniuose paminimi 1528 m., o gatvė to vardo žinoma jau 1511 m.12
8. Išganytojo Vartai minimi 1503 m. Aleksandro privilegijoje "podle svietoho Spasa", kaip 4-ieji miesto vartai. Jie buvo prie Vilnios tilto į Užupį, greta mažytės Išganytojo (Spas-ka) cerkvelės, buvusios pašonėje metropolitinio Marijos Dangun Ėmimo soboro (katedros), kuris šaltiniuose paprastai trumpai vadinamas Nekaltosios (Prečistenski) soboru. Išganytojo cerkvelė XVII a. sunyko ir niekad nebebuvo atstatyta. Vartai čia, be abejonės, atsirado kartu su miesto mūrais, nes tai buvo tada, berods, vienintelis kelias į Užupį, per kurį ėjo garsusis Polocko vieškelis. Betgi žinomuose šaltiniuose šie vartai pirmą kartą minimi vos 1605 m.
9. Bernardinų, Vartai taip pat vedė į Užupį (Užupio g.) ir buvo greta Bernardinų bažnyčios, prie kurios beigėsi miesto sienos. Kada šie vartai pastatyti, nežinome, o žinomuosiuose šaltiniuose įsakmiai jie minimi tik 1593 m., Leono Sapiegos ir Valavičių pirkimo-pardavimo akte. Yra dar vienas dokumentas, iš kurio matyti, kad 1538 m. šių vartų dar nebuvo. Tai tiltų per Vilnią pastatymo privilegija. Joje, minint tiltą prie Bernardinų bažnyčios, vartai neminimi, o 1605 m. tą pačią privilegiją transumptuojant, jie jau įrašyti.13
Be šių išvardintų 9 vartų vėlyvesniais laikais yra buvę visa eilė vartelių, iškaltų sienoje gyventojų patogumui. Bene tirščiausia tokių vartelių būta rytinėje miesto dalyje, Vilnios link. Matyti, buvo reikalingas priėjimas prie vandens. Šitokie varteliai yra minimi pripuolamuose šaltiniuose (pvz. 1671 m. prie metropoli-tinės cerkvės), o vieni tokie varteliai Bokšto kalne yra atžymėti ir 1648 m. Getkanto žemėlapy.14
Kiek tokių vartelių buvo, pasakyti neįmanoma. Jie, žinoma, atsirado ne visi iš karto, o laikui bėgant ių skaičius bus didėjęs. Miesto sutvirtinimų sistemai jie, žinoma, nebuvo pliusas, bet minusas. Pavojaus atveju ir juos būtų tekę ginti. Tačiau nereikia manyti, kad tai būtų paprastos angos-spragos, išlaužtos sienoje pačių gyventojų. Mūrai buvo prižiūrimi specialaus pareigūno "horodničiaus", ir sauvaliavimų negalėjo būti. Varteliai, be abejonės, būdavo įrengiami su jo bei vaivados ir magistrato žinia. Jie taip pat visada būdavo užrakinti, o raktai laikomi pas tą, kieno reikalui jie įrengti.
Kaip atrodė patys mūrai bei vartai ir kiek už jų saugiai galėjo jaustis miestas, smulkių žinių neturime. Senieji miesto planai mūrų bei vartų smulkmenų neatvaizduoja. Tam reikalui reikšmingiausios yra Smuglevičiaus akvarelės, darytos XVIII amž. gale, kada pirmykštė mūrų išvaizda jau gerokai galėjo būti pasikeitusi, nes sienos ne kartą buvo apleistos ir vėl taisomos, restauruojamos, o taisant, žinoma, galėjo būti pakeista ir jų išvaizda. Bendroji ano meto visuomenės opinija buvo tokia, kad Vilniaus mūrai, palyginus su kitų vakarų Europos miestų sutvirtinimų sistema, buvo menkoki.
Miesto gynimui pirmaeilės reikšmės turėjo sienų vartų įrengimas. Kaip matyti iš senųjų Vilniaus miesto planų, Vilniuje iš 9 vartų treji visiškai neturėjo ginamojo charakterio. Tokie buvo šv. Magdalenos, Totorių ir Bernardinų vartai. Bernardinų vartai betgi buvo greta ginamosios, sutvirtintos Bernardinų bažnyčios, tad iš tikrųjų atviri buvo tik 2 vartai.
Kurie vartai tarnavo gynimosi reikalams, matyti pirmiausia iš Getkanto plano. Gynimui-si skirtieji vartai yra iškišti iš sienų linijos lauko pusėn. Be abejonės, tai tam, kad iš jų angų galima būtų apšaudyti priėjimus prie sienų, kad galima būtų apšaudyti priešą prislinkusį prie sienų, šaudyti į jo linijas iš šono. Minėtieji treji vartai nėra iškišti, tad turėjo būti statyti tik susisiekimo, ne karo reikalams.
Suprantama, kad likusių 6 sutvirtintų vartų visai sienų linijai ginti negalėjo pakakti. Tam pačiam reikalui tarnavo ir sienų bokštai, kurių mums žinomi buvę trys, o galimas dalykas, bus buvę dar keletas nežinomų, Getkanto laikais jau neegzistavusių.15 Tai buvo taip pat pirmyn iš sienų iškišti pastatai bokšto formos, iš kurių vėl galima buvo apšaudyti priėjimus prie sienų.
Getkanto plane yra parodyti 3 tokie bokštai:
1. Vad. apvalusis bokštas tarp Rudnikų ir Aušros vartų, ten, kur baigėsi Arklių gatvė (Gėlių ir Sodnų g. rajone buvo arklių turgus). Šioje vietoje bokštas, be abejonės, buvo reikalingas, nes čia buvo kaip tik sienos posūkis—iš Pylimo g-vės užsilaužimas Į Bazilijonų g., taip kad Rudnikų vartų nuo Aušros vartų nebuvo matyti, o iš ant posūkio stovinčio bokšto buvo matyti abeji vartai. Tuo būdu iš čia buvo galima apšaudyti kiekvieną vietelę išilgai sienų.
2. Bokštas pagarsėjusiame Bokšto kalne, į šiaurę nuo Subačo vartų. Jis yra sukėlęs daugiausia spėliojimų. Kai kurie Vilniaus tyrinėtojai mano, kad fortifikacinės prasmės jis negalįs turėti, nes stovi ant posūkio ir sunkiai prei-namame rajone, apsuptame kalnų, toli nuo kelių. Dėl to kai kas šį bokštą nori laikyti senos, pasak kai kurių, jų neatspėtos (Kreivosios) pilies palikimu. Tą mintį ypač pakiša ligi šiol dar neištirti požeminiai urvai, buvę nuo bokšto į lauko pusę, anon pusėn mūrų. Kas tai per urvai, sunku pasakyti, tačiau architektūros isto-
ADOMAS GALDIKAS RUDENS FANTAZJA
rikai pagal statybos techniką jų neskiria senesniems laikams, kaip XVI a. pradžiai, t.y. laiko kilusiais maždaug kartu su sienų mūrais. Bet gi įdomu, kad XVII a. vidury apie tuos urvus buvo nežinoma nieko ir jie buvo atidengti pripuolamai 1666 m., kasant griovius ir pilant pylimą palei sienas. Betgi šiuos urvus priskirti XIV amž. vien dėl to, kad nėra žinių apie jų pradžią, negalima. Nėra abejonės, kad jie turėjo kažkokį ryšį su kalbamuoju bokštu bei su visa miesto ginamąja sistema. Gal tai buvo kokie slapti išėjimai anon pusėn sienų, gal kas kita, tai išaiškins būsimieji tyrinėjimai.1" O mintis, kad neprasminga būtų buvę šioje vietoje statyti sienų ginamąjį bokštą, neturi pagrindo. Tiesa, čia siena nesuka nei į dešinę, nei į kairę, tačiau čia ji pradeda leistis žemyn Vilnios link, o be to, priešais yra kalvos, iš kurių galima dominuoti tam sienų gabalėliui. Tad bokštas čia ne mažiau reikalingas, kaip ant posūkių.
3. Bokštas tarp Išganytojo ir Bernardinų vartų, stovėjęs priešais didįjį Polocko vieškelį, ėjusį per Užupį. Vieno 1671 m. dokumento žodžiais, jis stovįs jau lVu amžiaus, t.y. bus atsiradęs kartu su sienų mūrais.
Ar buvo koks bokštas srityje nuo Rudni-kų vartų iki pilies sutvirtinimų, deja, neturime jokių žinių.
Miesto sienų ginamajam pajėgumui sustiprinti tarnavo dar už sienų iš lauko pusės supiltas pylimas ir kuolų tvora, tarnavusi kaip kliūtis puolančiam priešui pribėgti prie pačių sienų. Suprantama, prie tvoros sustojusį priešą sienų gynėjai galėjo daug taikliau apšaudyti. Be to, žymi dalis Vilniaus miesto buvo apsupta griovio, pripildyto vandens iš apylinkės gausių šaltinių. Kaip aiškiai matyti iš Getkanto plano, upokšnis iš pietų prie miesto sienų priėjo prie pat Aušros Vartų, nuo kurių jis pačiu pasieniu suko į kairę (pietų vakarus). Ties apvaliuoju bokštu į jį įsiliejo dar vienas upokšnis, ir toliau vanduo ėjo pro Rudnikų, Trakų, Vilniaus, Totorių, šv. Magdalenos vartus ir į Vilnią įsiliejo ties dabartine katedros varpine. Tai buvo ne kas kita, kaip garsusis Vingris, kurio vanduo buvo vartojamas miestiečių, o be to, už sienų bent keliose vietose buvo natūralios arba dirbtinės kūdros. Išsiliejęs jų vanduo, žinoma, taip pat sunkino priėjimą prie sienų.
Sienų Išvaizda
Miestus supančios sienos buvo viduramžio santykių bei karo technikos vaisius. Viduramžio gynimosi sistemoje vyravo principas smogti priešą iš viršaus. Dėl to sienos būdavo statomos augštos. Sienų augštutinė dalis būdavo iš-kišama į priekį, o tokių iškišimų grindyse būdavo daromos skylės, vad. machikulai, pro kuriuos ant priartėjusio priešo galvų būdavo metami akmenys arba kokie kiti sunkumai ir liejama karšta derva, riebalai, verdantis vanduo ir panašiai. Kartais tam tikslui būdavo įrengiami lauko pusėn iškišti balkonai, vad. kurdicijo-mis. Iš karto šitos kurdicijos buvo daromos medinės, bet XIV a. pradėta daryti mūrines. Šaudymui nuo mūro sienų būdavo daromos uždangos šauliams, lyg dantys viršuje sienų. Juo mūras augštesnis, tuo patogiau būdavo ginti. Mat, sunkiau būdavo priešui užkopti su kopėčiomis. Sienų storumas vaidino mažesnį vaidmenį, nes ardomosios priemonės buvo netobulos. Vėlyvesniaisiais laikais, atsiradus artilerijai, ginamosios sienos savo išvaizdą pakeičia: kurdicijos-balkonai ir angos-machikulai išnyksta, sienos daromos daug masyviškesnės ir ne taip jau augštos. Svarbu, kad ilgiau atlaikytų artilerijos ugnį. Miesto sienos ginamos ne iš viršaus, bet kryžmine ugnimi, apšaudant priėjimus prie sienų. Tam reikalui vartai ir bokštai išstumiami į priekį, jų šonuose padaromos angos, pro kurias apšaudomi priėjimai prie sienų.
Vilnių supusios sienos, kiek mums yra likę duomenų apie jų išvaizdą, buvo greičiau naujoviško tipo, tačiau čia matome ir grynai viduramžinių bruožų. Iš dalies tai, matyti, dėl to, kad čia, Europos rytuose, visa technikos pažanga daug vėliau teprigydavo, o iš dalies gal ir dėl to, kad čia buvo skaitomasi su eventualiu priešu, kuris toli gražu neturėjo tobulų miestų puolimo priemonių nei artilerijos, ypač totoriai, o iš dalies ir Maskva. Taip Vilniaus sienose grynai viduramžiškas dalykas buvo machikulos: angos akmenims ir dervai lieti. Ar jos buvo ant visų mūrų bei vartų, sunku pasakyti, tačiau kaip matyti iš Smuglevičiaus akvarelės, machikulos ir XVIII a. tebebuvo išlikę ant Suba-čo vartų. Galimas dalykas, kad jų buvo ir kitur, arba bus buvę bent medinių kurdicijų-bal-konų.
Naujoviškieji Vilniaus sutvirtinimų bruožai, pritaikyti patobulėjusios karo technikos reikalavimams, buvo iškištieji pirmyn vartai bei bokštai, pritaikyti flanginiam sienų gynimui, o taip pat pylimas bei medžio užtvaros, kaip priešą sulaikančios kliūtys.
Vakaruose miesto vartų gyvenimui dar būdavo įrengiami specialūs pirmyn iškišti sutvirtinimai — vad. propugnacula. Tai savotiškos tvirtovės-fortai priešais vartus. Vilniaus sutvirtinimuose šitokių tvirtovėlių prieš vartus atrodo nebus buvę. Bent tuo tarpu mes apie jas neturime jokių žinių. Tik Getkanto plane priešais Aušros Vartus matyti kažkoks apskritas pastatas, labai primenąs kitur praktikuotąsias apskritas priešvarčių tvirtovėles, vadinamas bar-bakanais. Aušros Vartų g-vės 25 Nr. namo rūsy skliautuose galima pastebėti bruožų, būdingų užbaigimams požeminių koridorių, vedančių i lauko pusę iš miesto. Tie koridoriai būdavo naudojami susisiekimui su priešvarčio tvirtovė-le, o taip pat netikėtam puldinėjimui miestą apgulusio priešo. Betgi Getkanto plane toks koridorius iš miesto į lauko pusę nepažymėtas. Apskritasis pastatas su vartais sujungtas tik plonyte linija, kurios reikšmę sunku atspėti. Pagaliau dar nėra visiškai tikra, kad Getkanto plano apskritimėlis reiškia ginamąjį pastatą. Jis stovi, atrodo, lyg kūdroje. Iš pietų atvestas upokšnis, vienos linijos čia išplėstas, apglobia tą apskritimėlį ir toliau jau vedamas dviems linijomis pačiu pamūrių. Dėl to yra teorija,17 kad šitas Getkanto apskritimėlis reiškia ne kokį ginamąjį pastatą, bet vandens surenkamąją baseiną, iš kurio vanduo galėjo būti paskirstomas į miesto kiemus. 1915 m. vykdant Vilniaus kanalizacijos darbus, už Aušros Vartų buvo aptikti apskrito pastato pamatai. Be abejonės, tai tas pats Getkanto plano apskritimėlis. Daugiau kasinėjimų kol kas nebuvo daryta, tad pastato paskirtis ir toliau tebėra mįslė. Betgi kai kurie Vilniaus istorikai barbakano buvimu prieš Aušros Vartus neabejojo, o Litwa i Rus redakcija 1913 m. tarp kitko paskelbė 18 iš kolekcijonie-riaus Šutino gavusi pasiskolinti seną Aušros V?rtų graviūra, kurioje barbakanas — apskrita fortifikacija prieš vartus—esanti aiškiai matoma. Deja, ta graviūra, berods, nebuvo niekad išspausdinta, kur ji yra, nežinom, tad ir patikrinti sunku. Būdinga, kad ja niekas nesusidomėjo, o dabartiniai Vilniaus istorikai jos nė neprisimena.19
Jeigu kalbėti apie pačią sieną, tai jos tikroji išvaizda nėra gerai žinoma. Tačiau kiek ga-
ADOMAS GALDIKAS MAGDALENOS SALA KANADOJE
lima spręsti iš Smuglevičiaus akvarelių, jų būta pakankamai augštų ir storų. Viršuje matyti pailgos statmeniškos šaudymo angos. Angų linijoje sienos turėjo būti plonesnės. Tuo būdu iš vidaus pusės sienų viršuje turėjo būti platforma, kurioje apsiausties metu galėjo būti patalpinamos patrankos ir įgula.
Smulkesnių žinių apie mūrus tuo tarpu neturime. Gal kada nors dar susiras kokių nežinomų šaltinių, o be to, daug dar galėtų paaiškinti kasinėjimai. Taip pat mums tebėra neaišku, nei kas tas sienas pastatė, nei kada buvo kurios jų dalys pastatytos, neišaiškintos yra Aušros Vartų barbakano bei Bokšto kalno požemių mįslės, tačiau jau yra žinomos aplinkybės, prive-dusios prie miesto aptvėrimo siena ir aiškus apytikris sienų pobūdis, o iš dalies ir išvaizda.
Literatūroje paprastai reiškiama nuomonė, kad Vilniaus sutvirtinimai buvę palyginus silpni, sienos buvę blogai pritaikytos gynimui, nes
2,9 km. sienose tebuvo 6 fortifikaciniai vartai ir vos 3 bokštai. Iš tikrųjų to galėjo būti per maža, betgi vargu ar galima drąsiai tvirtinti, kad bokštų vos 3 tebuvę. Mūsų žinomieji visi trys buvo maždaug viename krašte, pietryčiuose: ir rytuose, ir kaip tik toje sienos dalyje, kur sutvirtinti buvo visi vartai: Rudnikų, Aušros, Subačo. Ar ne tiksliau būtų prileisti, kad tokių bokštų, arba kokių kitokių panašaus tikslo įrengimų, bus buvę ir likusioje sienų dalyje, tik mes jų pėdsakų dar nebūsim užtikę.
Mes jau kalbėjom, kad apie mūrų bei vartų išvaizdą kiek daugiau žinių turime tik iš XVIII-XIX a. sąvartos. Tam turime 2 svarbiausius šaltinius, būtent, minėtąsias Smuglevičiaus akvareies ir magistrato raštininko Pr. Krupavičiaus 1802 m. paruoštą Vilniaus viešųjų pastatų bei namų inventorių, kuris betgi daugiau žinių teikia tik apie vartus, kaip ir minėtosios akvarelės.
Smuglevičiaus akvarelės vaizduoja Subačo, Aušros, Rudnikų ir Vilniaus g. vartus bei fragmentą mūrų tarp Aušros ir Subačo vartų su apvaliuoju bokštu (Arklių g.), o taip pat fragmentą mūrų tarp Aušros ir Subačo vartų. Tai yra tik fragmentai, tačiau iš tų akvarelių sienų išvaizda vis dėl to gana aiški.
Krupavičiaus inventoriuje aprašomi tik Bernardinų, Išganytojo, Aušros, Trakų, Vilniaus ir Totorių vartai. Rudnikų ir Subačo vartų aprašymų nėra, nes 1802 m. jų jau nebebuvo. Pirmieji, mat, buvo nugriauti 1800, o antrieji 1801 m. Greičiausia jau nebebuvo 1802 m. ir vad. Magdalenos arba Slapiųjų vartų, nes Krupavičius jų taip pat neprisimena. Kada jie iš tikrųjų buvo nugriauti ar užmūryti, nežinome. Krupavičius, taip pat neprisimena sienų bokštų, iš kurių trys — Išganytojo, Apvalusis ir Bokšto — 1799 m. dar tikrai tebebuvo. Pagaliau iš tų pačių 1799 m. yra žinomi dar vieni vartai, vad. Pieno v., pastatyti ne miesto sienoje, bet toli už jos palei šv. Stepono bažnyčią (Stepono gatvė prie geležinkelio stoties). Kas tai per vartai ir kuriam reikalui bei kada pastatyti, sunku pasakyti. Greičiausia tai vėlyvų tos miesto dalies fortifikacijų statinys. Jie 1799 m. parduoti nugriauti už 520 auksinų.
Pagaliau dar nurodytini mūsų ligi šiol nepaminėti vad. Pilies vartai, buvę Pilies g-vės pabaigoje, prie dabartinės katedros aikštės. Jų ligi šiol neminėjome, nes jie priklausė ne prie miesto fortifikacijų, bet prie pilies sutvirtinimų. Jie, be abejonės, buvo daug senesni už miesto sienas bei vartus ir bus atsiradę dar XIV a., kai pilis buvo apsupta sutvirtinimų siena. Tai buvo išvažiavimas iš pilies rajono į miestą. Šitų vartų išvaizda nėra gerai žinoma. Teod. Narbutas, kurio studentavimo laikais šie vartai dar tebebuvo (imatrikuliuotas 1799 m.), rašo, kad jie buvę keturkampiai, lyg bokšto apačia, suskliausti viršuje, dengti palapinės išvaizdos stogu ir visai netinkuoti. 21 Betgi žinomas jų piešinys atrodo kitaip. Pvz. Oziem-blowskio litografijos vaizdely matome pilies vartus pastate, kuriame po 1828 m. buvo Vilniaus centrinis archyvas. Tai yra trijų augštų namas, kurio pirmasis augštas beveik be langų. Tik kairėje fasade yra įėjimo durys, o dešinėje vienas langas. Patys vartai atrodo pravažiavimas tame name-pasažas. Jų viršuje langas, apsuptas barokiniais ornamentais. Tiesa, Oziem-blowskio litografijoje parodytų vartų bei pastato išvaizda galėjo būti pakeista remontų, atliktų po 1812 m., kada vartai bei jų namas buvo sunaikinti. Betgi pakeitimų, matyti, nedaug buvo padaryta, nes senesniame, dar XVIII a. vaizdely, kuriame matyti geras gabalas pilies g-vės ir visas pilies rajonas su kunigaikščių rūmais, vartai bei jų pastatas beveik taip pat atrodo. Tik langų matyti iš viso 3, bet ne 5.22
Apie Bernardinų ir Išganytojo vartų išvaizdą jų nugriovimo išvakarėse žinių neturime.
Subačo vartai atrodė puikiausiai iš visų Vilniaus fortifikacijų dalių. Tai buvo didelis keturkampis pastatas 4 augštų. Iš vartų šonų buvo du apskriti bokštai, iškišti į lauko pusę. Viršum pravažiavimo angos buvo gyvenamosios patalpos, kuriose, pasak padavimo, gyvenęs miesto budelis. Viršum jo patalpų buvę du augš-tai buvo pritaikyti gynimuisi. Juose buvo mūsų jau minėtos angos sunkumams mesti bei karštiems skysčiams išlieti. Tuo tarpu ten laikinai buvo įrengtas kalėjimas.
Kiti vartai daugiausia buvo apleisti. Dažnai juose nebebuvo nė pačių vartų, nes ir sienos kai kuriose vietose jau buvo suirusios ar suardytos. Tad miestas vėl buvo pasidaręs atviras.23
Sienų nugriovimas
Vilniaus miesto sienos buvo nugriautos 1799-1805 m. laikotarpy. Tiek miestą supusių mūrų, tiek pilies griuvėsių nugriovimas, be abejonės, buvo barbarizmas, nevertinimas senovės kultūrinių paminklų. Tačiau, deja, tuo metu nebuvo kas juos vertintų. Visi žiūrėjo iš praktinės pusės. Mūrai buvo nereikalingi, tad buvo nutarta juos nugriauti. To darbo ėmėsi, tiesa, ne magistratas, bet rusų valdžia, kuriai lietuviškos senovės paminklai, žinoma, negalėjo būti jokia šventenybė. Tačiau reikia pastebėti, kad ir iš pačių vilniečių jų apsauga niekas nesirūpino. Magistratas rūpinosi tik tuo, kad iš griaunamų mūrų medžiagos gautų šiek tiek pajamų, kad pelnas tektų jam, bet ne rusų valdžiai. Negirdėti taip pat jokių pasipriešinimo bei protesto balsų ir iš Vilniaus kultūrinių sluogsnių. O juk tuo metu tebebuvo ten Augš-toji mokykla bei universitetas.
Kad rusų valdžia šituo žygiu būtų siekusi sąmoningos politikos sunaikinti didingosios didžiosios Lietuvos kunigaikštijos senovės paminklus, įsakmių įrodymų neturime. Oficialiuose tuo reikalu susirašinėjimuose apie tai neužsimenama. Tačiau faktas, kad dėl miesto mūrų nugriovimo buvo atsiklausta net paties caro, rodo, jog tuometiniai Vilniaus valdovai senovės paminklo reikšmę suprato ir patys savo atsakomybe juos naikinti nesiryžo.
Reikalą nugriauti mūrus iškėlė Vilniaus-Lietuvos civilinis gubernatorius Jonas Fryzelis
1799 m. VIII.21. raštu general gub. Borisui O' Brien de Lasey. Jis taip rašo: "Kaip Vilniaus miestą teršia senųjų miestą supusių sienų griuvėsiai, Jūsų Eksc. pats malonėjot matyti. Be to, dėl šitų nereikalingų mūrų Vilniaus miesto oras yra sutirštintas, tad nešvarus. Dėl to būtų naudinga mūrus nugriauti ir apvalyti jų užimamą plotą. Bet aš be Jūsų Eksc. leidimo nedrįsu tą pradėti vykdyti. Nuolankiai tai pranešdamas, turiu garbės likti su didžia pagarba ir visišku atsidavimu" . . ,24
Jau šis laiškas rodo, kad, gubernatoriaus nuomone, mūrų nugriovimo faktas negalėjo būti menkos reikšmės dalykas. General gub. galvojo taip pat, ir pats nesiryžo to reikalo išspręsti, bet kreipėsi į patį carą, nugriovimo reikalą pagrįsdamas tais pačiais, kaip ir gubernatorius, motyvais.25
Caro pritarimas buvo, matyti, gautas netrukus, nes po kurio laiko Vilniaus administracijos organai pradėjo davinėti leidimus privatiems asmenims nugriauti vieną ar kitą mūrų dalį su sąlyga, kad būtų nuvalytas nuo liekanų visas plotas. Taip 1800 m. kažkuris Kiauličius gavo .leidimą ir išsiardė Rudnikų vartus. Tuo pat metu buvo nugriauta dalis Išganytojo vartų bei kai kurie tarpai sienų.
Įdomu, kad nuo to reikalo nuošaly stovėjo magistratas, nors sienos ir visi vartai buvo jo kadaise pastatyti. 1800 m.VI.18 d. magistratas, pamiršęs esąs savininkas, prašo gen. gub. Ku-tuzovą leisti jam pasinaudoti mūro medžiaga, statant tiltą per Vilnią. Sekančiais metais magistratas atsiminė, kad mūrai yra jo nuosavybė, bet vėl jų ginti nė nemanė, tik kreipėsi į gubernatorių, prašydamas leisti jam pačiam nugriauti ir medžiagą panaudoti miesto reikalams. Ir dabar nurodomas to paties Vilnios tilto statybos reikalas.
Aiškus dalykas, kad tokiam tilteliui prašyti miesto mūro medžiagos buvo juokinga, o be to, po poros mėnesių ten buvo nutarta pastatyti medinį tiltą. Gubernatorius Fryzelis sutikimą davė ir pavedė magistratui nugriauti visus mūrus, pradedant nuo Bernardinų iki Vilniaus g. vartų, betgi neliečiant to tarpo, kuris ėjo pro šv. Dvasios provoslavų vienuolyną. Kadangi šiuo metu prie sienų buvo pristatyta visa eilė namų, tad gubernatorius įsakė susitarti su jų savininkais, kad jiems nebūtų padaryta nuostolių.
Magistratas, gavęs gubernatoriaus leidimą, tuojau nusprendė visas in corpore apeiti mūrus ir patikrinti, kokia teise kas prie sienų buvo pasistatęs namus, patikrinti, kokius turi jie dokumentus į tuos sklypus. Tuo pat metu magistratas savo valdininkams pavedė sutvarkyti mūrų griovimo darbą, pradedant nuo Išganytojo bokšto ir Subačo vartų. Darbams vykdyti buvo paimti rangovai, kuriems buvo mokama net po 2 rubliu sidabro už kiekvieną 1,000 apvalytų plytų Subačo vartuose ir po 2,70 rb. Išganytojo bokšto.
Iš viso buvo gauta apie 60,000 plytų. 30,000 buvo sukrautos šv. Dvasios kapinėse, o dalis tuojau išparduota. Tos sienų dalys, prie kurių buvo prisistatę namų miestiečiai, buvo jiems paliktos amžino činšo teise, o kitur buvo leidžiama miestiečiams imti plytas namų statybai veltui — "miesto pagražinimo reikalui."
Reikia pasakyti magistrato gėdai, kad jis ne tik negynė miesto senovės paminklų, bet net neapsaugojo išardžius gautųjų plytų. Iš jų buvo projektuojama perstatyti vad. svečių namą, tačiau to nebuvo padaryta, plytas miesto reikalams magistratas ir toliau pirkosi iš Šni-piškio plytinės, o šios atsargos taip ir išnyko. Atvirai kalbant, jos greičiausia buvo išvogtos pačių magistrato narių bei jų bičiulių. Ir visas skubotumas, su kuriuo ėmėsi magistratas mūrus griauti, o taip pat lengvas dalinimas teisių nugriauti mūrus privačių asmenų reikalams atsiduoda tuo pačiu bizneliu.
1802 m. vasarą magistratas norėjo pradėti griauti Vilniaus g. vartus, tačiau čia kilo byla su Jurgiu Žukovskiu, kuris įteikė gubernatoriui skundą, įrodinėdamas, kad į šiuos vartus jis turįs teisių, nes 1778 m. juose įrengęs ar restauravęs koplyčią. Jis, be to, turėjęs nuostolių 1794 m. sukilimo metu, tad reikalavo už visa tai vartus atiduoti jam amžinon nuomon arba leisti nusigriauti. Magistratas Žukovskio pretenzijų nenorėjo pripažinti, nes, koplyčią į-rengdamas, jis, be abejonės, turėjęs ne šios žemės tikslų, ir primygtinai prašė gubernatorių leisti ardymo darbus pradėti. Betgi anksčiau, negu ši byla buvo baigta, gen. gub. Benigsenas įsakė neleisti imti mūrų medžiagos niekam, kas neturės jo paties leidimo. Šitas įsakymas buvo iššauktas sumanymo pastatyti Vilniuje impera-tiškuosius rūmus, perstatant buv. vyskupų rūmus. Miesto mūrų medžiagą buvo nutarta jiems sunaudoti. Tuo būdu toliau sienas bei vartus ardė jau nebe magistratas, bet privatūs asmenys, kurie pasižadėdavo tam tikrą dalį plytų atiduoti būsimųjų imperatoriaus rūmų statybai. Taip 1802 m. horodničiui Veisui buvo pavesta nugriauti jau minėtus Vilniaus g. vartus; 1804 m. baigti griauti Trakų vartai. Apie tą laiką buvo nugriauti ir Totorių vartai, nors tikros jų nugriovimo datos nežinome, kaip nežinome, kuriuo būdu išnyko ir likusioji miesto sienų dalis. Bene paskutiniai 1805 m. buvo nugriauti vartai į Užupį (Bernardinų ar Išganytojo).26
Tuo būdu iš visų senojo Vilniaus fortifikacijų, kurios supo Vilnių per 300 metų, nepaliesti liko tik vieni Aušros Vartai.
1. L. KolankoYvski, Dzieje w. ks. Lit. za Jagiellon6w I: Liubavskij, Sejm; L. Finkel, Elekcya Zygmunta I, 1910. 2. Dubiriski 19-20 psl. 3. Fijatek — Ateneum Wilenskie Nr. 3-4, 509 psl. 4. zytkowicz, Zburzenie mur6w, 12 psl. 5. Lowmiaiiska, Wilno przed najazdem, 21 psl. 6. Fija-lek, Ateneum Wilenskie Nr. 3-4, 509 psl. 7. Brauno planas yra tarp kitko reproduktuotas žinomame Binkio ir Tarulio Vilniauj albume. Apie Getkanto planą. žiūr. zytkowicz, Zburzenie; Low.mianska, Wilno przed najazdem. 8. Zytkowicz, o.c. 12 psl. 9. O.c, 13 psl. 10. Balinski, H. m. Wilna II., 66-69 psl.; Fijatek — At. Wil. Nr. 3-4, 325, 327 psl. 11. Lowmiahska, O.c. 24 psl. Pig. Liet. Enciklopedijos straipsnį A. V. 12. Lowmiahska, O.c. 25 psl. 13. Ten pat, 24, 26 psl. 14. Ten pat, 26 psl. 15. zytkowicz, O.c. 15 psl. 16. Inž. Walicki ir Michniewicz, yra tuos urvų mūrus tyrinėję ir savo išvadas paskelbę: Rocz-nik Tow. Przyjaci61 Nauk, 1907, I. Be to, žr. Lowmiariska, O.c, 27 psl. 17. Lowmiaiiska, O.c. 29 psl. 18. Litwa i Ruš, VI, 1913, 64 psl. 19. Neprisimena net Lowmiaiiska, nei zytkowicz. 20. zytkowicz. 21. Ten pat, 20 p:l. 22. Mošcicki, Jasinski. 6, 16 psl. 23. zytkowicz, O.c. 24. Ten pat 26-27 psl. 25. Mošcicki, Dzieje, 417 psl. 26. zytkowicz, Zburzenie.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
