PASTABOS PRIE KUN. K. SENKAUS STR. "MELODIJOS PRIMATAS IR LIETUVIŲ MUZIKA: GIESMĖS IR DAINOS" Spausdinti
Parašė J. Matusas   

(Aidų š. m. nr. 2)

Nors aš niekuomet nei sapnuoti nesapnavau, žinoma, dabar nesapnuoju ir niekuomet nesapnuosiu ką ners išmanąs apie muziką, kaip tokią, vis dėlto pastebėsiu kai ką, kaip istorikas. Mat, kaip kultūros ir meno visos sritys, taigi ir muzika, šiuo atveju lietuviška muzika, turi savo istoriją. O ji tik dabar pradedama tyrinėti. Lietuvos muzikos istorija (visai nekalbant apie specifiškai lietuvišką muziką), drįstu spėti, kaip atskiras dalykas, niekuomet nebuvo ir nėra dėstoma jokioje Lietuvos muzikos mokykloje. O apie užsienių tos rūšies įstaigas netenka nei kalbėti. Nors tai paradoksas, bet tokių paradoksų esama ir daugiau. Aš žinau bent vieną — Vilkaviškio Kunigų Seminarijoje nebuvo dėstoma Lietuves Bažnyčios istorija, net į ją neatsižvelgta nei Bažnyčios bendroje istorijoje.

Na, bet paradoksai paradoksais, o dalykai dalykais. Pagirtina ir pačiai muzikai be galo vertinga, jog kun. Kaz. Senkus dirba ir gilinasi į Lietuvos muzikos istoriją. Iš visos širdies linkėtume, kad jis tokią parašytų. Jis pats yra kvalifikuotas muzikologas, o medžiagos rastų pakankamai, tik reikėtų užsispyrimo ir pasiaukojimo.

Straipsnyje minimas prof. Z. Ivinskio geras darbas "Kirchengesang in Litauen im XVI-XVII Jahrhundert" (išsp. Commentationes Balticae, I, 1953 Bonn, lietuviškai "Laiškuose Lietuviams" ir "Muzikos Žiniose"). Bet tai tik vienas to dalyko plėtojimosi perijedas. Juk bažnytinė muzika Lietuvoje prasidėjo XIV-to amž. pabaigoje, atseit, drauge su krikščionybės įvedimu. O bendrai muzika, tiksliau, liaudies muzika atsirado drauge su lietuvių tauta ar net jos paskiromis giminėmis.

žinių apie Lietuvos muziką prieš XVI-tą amžių yra, tik jos išmėtytos istorijos bendruose šaltiniuose ir, žinoma, be galo įkyru jas išrankioti, čia suminėsiu tuos muzikinius dalykus, kuriuos atsitiktinai užėjau, tyrinėdamas visiškai kitas sritis.

Atrodo, jog pirma žinia apie lietuvišką dainą yra iš XIII-to amž. pabaigos, o kronikininkas vaizduoja to amžiaus pradžią (Lif laendische Reim-chronik, eil. 11.332 - 35, iššp. Scrip-tores Rerum Livonicarum, I ir kituose leidiniuose). Kronikininko tikras vardas nežinomas, bet jis yra objektyviausias, duoda daugiau kultūrinių dalykų, nei kiti vokiški kronikininkai ir, atrodo, buvo nekuni-gas. Taigi ten rašoma:

Der lettovven her zu landė reit;
In was doch von herzen leit Vm der semegallen schaden
-------------
Sie svngen da den iamer sanc.

Lietuvių kariuomenė išjojo į savo
kraštą:
Bet jiems skaudėjo širdį
Dėl žiemgalių nuostolių
-----------
Ir jie dainavo sielvarto dainą.

Apie pasaulinę muziką pora žinučių yra veikale "Das Marienburger Tresslerbuch" (Koenigsberg 1896, p.p. 360, 418). Pagal tą iždo knygą (1405 m.), vienas vietinis prūsas, iškviestas pas kryžiuočių magistrą ir jo atlygintas, "dainavęs kaip lakštingala" (sang als eyn nachtegal), o kitas kita proga jam dovanojęs vieną muzikos instrumentą (eynen sleten, 1407 m.).

Kalbant apie bažnytinę muziką, galima nurodyti, kad jos globėjas par excellence buvo Vytautas. Pasirodo, jis deponavo tam tikrą sumą Vilniaus katedros giesmininkams aprūpinti (psalterzystow, Opisanije Ru-kopisnago Otd. Vilenskoj Publ. Bib-lioteki, vyp. III, 81). Vadinasi, bažnytinio giedojimo, ir tai chorinio, pradžia dar XV-e amž. Mažių mažiausia taip buvo prie vyskupų katedrų. Galima spėti, jog taip buvo ir Varniuose. Nors tiesioginis liudijimas yra tik iš vysk. Merkelio Giedraičio laikų (1576-1609). Bet čia randame ir kanklininkus, atseit, orkestrą. Pasak vysk. Mot. Valančiaus, "Merkelis Giedraitis . . . iszmelde . . . giedo-tejems ir kanklininkams turtus" (že-majtiu Wiskupiste, I, 214). Varnių katedros giesmininkai, matyt, buvo neblogi, jei, pasak to paties Valančiaus, pademonstravo savo giedojimo meną ir tolimo Vilniaus katedroje. Yra pagrindo spėti, jog ir pats didysis vysk. Giedraitis nusimanė muzikoje ir pajėgė ją dėstyti. Mat, jau nuo vysk. Motiejaus iš Topolio laikų (1463-1471) patsai vyskupas Varniuose pas save mokydavo jaunuolius kunigais būti. Apie vėlesnį žemaičių vyskupą Geišą Elijaševičių Valančius štai kaip rašo: "mokies raszto nu kunigajkszte Merkela Gied-rajte wiskupa" (tenp., 146-7).
 Elija-ševičius. atrodo, niekur kitur nesimokė, kadangi 1595 m. Merkelio Giedraičio įšvęstas kunigu ir pakviestas jo asmeniniu sekretorium.
Kai kam gali dingoti, jog norėdami įrodyti Lietuvos istorijoje palankią bažnytinės muzikos padėtį, mes čia dalyką pagražinam, gal ir per-tempiam. Tad kviečiamės į talką 1529-tų m. Lietuvos Statutą. Jo skyr. XI, str. 2, tarp aštuoniolikos amatininkų rūšių, įrašytas ir vargonininkas (organist), ir tai pačioje pradžioje, po auksakalio. O amatininkas, pagal tą patį Statutą, sulyginamas su viena rūšimi bajorų (b. putnyje). Net jei ir būtų nelaisvas valstietis. Pagaliau, Statutas legalizavo anksčiau buvusią padėtį, atseit, XV-me šimtmetyje.

Reikia atsiminti, jog Vilniaus katedros mokykla egzistavo mažiausia nuo XV-to amžiaus vidurio. Atrodo, jog ir čia buvo mokoma giedojimo. Kai apie 1572 m. jėzuitai įkūrė savąją mekymo įstaigą, tai ji darė konkurenciją katedrinei (Opisanije Ruk. Otdelenija etc., I, 58).
Vysk. Valančius savo "Kantičkas" (kurias kun. K. Senkus teisingai laiko bažnytinio giedojimo tam tikrais šaltiniais), leido, kad reaguotų į esamą padėtį ir patenkintų pareikalavimą. Juk nuo 1600 m. į žemaičių Kalvarijos atlaidus (Marijos Aplankymo) žmonės pradėdavo traukti jau nuo liepos mėn. pradžios. Kaip Valančius rašo, "kas diena i deszimti tukstantiu žmonių, katrie par kiauras dienas ir naktis gist ir meldas kalnus wajksztiodamis" (žem. Wisku-piste, II, 206). Įdomu, jog "wisu pirmu eje wiriszkije giedodamis" (ten p., 209). Buvo giedama ir kunigui teikiant sakramentus ligonio namuose.

Tas "kalnus wajksztiodamis" yra kryžiaus kelių ėjimas prie lauko koplytėlių kalvose su specialiais ilgais giedojimais. Įdomu, jog prie 5-tos stoties giedota posmas "Stovi motina verkdama", kas yra garsaus XIII-to am. "Stabat mater" himno vertimas, atseit, vertimas gal XVII-me amžiuje (čia rašantis pamėgino duoti sklandų vertimą "Kristaus K. Laivo", 1952 m. 36-me numery). Paprastieji, t. y., trumpieji kryžiaus keliai arba "stacijos" giedota, jas iš-pildant bažnyčios viduje.

Betyrinėjant vidur, amžių rankraščių iliustracijas, man kilo mintis, jog to meto rankraštiniai apeigų vadovėliai (dažnai su gaidomis) žymiai padėtų išaiškinti Lietuvos senąją giesmę. Tokių "Agendų" yra nemaža Lenkijos archyvuose (palyg. M. Bersohn, O illuminowanych rę-kopismach Polskich, Warszawa 1900). Lietuvoje, kaip visur, mažiausia iki XVI-to a. pabaigos visiškai visi apeigų vadovėliai ir maldaknygės rašyta ranka. Gal jų yra kiek Lietuvoje ir kituose kraštuose, tačiau, atrodo, daugiausia Lenkijoje. Tokios intencijos archyvų studijos, labai ir labai galimas daiktas, nuvestų į aukso kasyklas — atskleistų Lietuvos senovišką giesmę ir dar vieną dalyką . . . Rastų rašytą lietuvišką knygą, gal 50, o gal ir visu 100 metų anks-tybesnę už 1547-tų m. Mažvydo "Ka-techismusą"! žmogus, galvodamas logiškai ir paisydamas kultūrinio plėtojimosi dėsnių ir faktų, šimtu procentų įsitikini, jog taip turi būti. Juk Europos visos naujosios kalbos sukūrė savąjį raštą, tik priėmus krikščionybę. Tai viena. Visi pirmieji spaudiniai, be jokios išimties, buvo tik pakartojimas, taip sakant, antroji laida jau buvusių veikalų, dešimtis ir šimtus kartų rašytų ir perrašytų. Tai antra. Pagaliau, trečias dalykas. Mes esame įsitikinę, jog pirmoji lietuviškai rašyta išspausdinta knyga buvo sakramentų teikimo formuliaras, vadinamas A-genda, Ritualu, Sakramentale ar kaip kitaip. Ji bus buvusi su lotynišku, lenkišku ir lietuvišku tekstu. Spausdintosios vieta, atrodo, galėjo būti Vilnius ar Krokuva.

Baigdamas, labai atsiprašau skaitytoją, jog, pradėjęs kalbėti apie Lietuvos bažnytines giesmes, nukrypau į dėsnių formulavimus ir pranašavimus. J. Matusas