Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATEITININKŲ JUBILIEJUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. MOCKUS   

Ateitininkai šiemet mini savo gyvavimo penkiasdešimtmetę sukaktį. "Šiuo atžvilgiu jie yra pirmieji iš lietuvių jaunimo organizacijų, nuėjusių pusės amžiaus kelią. Jis formaliai prasidėjo 1910 vasario 19, kai buvo sudaryta pirmoji lietuvių katalikų studentų sąjungos valdyba," — skaitome Ateitininkų Federacijos Valdybos atsišaukime jubiliejinio kongreso reikalu.
Atsišaukime nurodoma, kad "ateitininkuos pradžią galima būtų laikyti keleriais metais ankstesnę". Tačiau "1910 metai, kaip ateitininkų sąjūdžio pradžia, yra jau įaugę ir į mūsų tradicijas." O tas tradicijas atžymėjo ir jubiliejiniai kongresai. "Pirmasis ateitininkų kongresas buvo sušauktas Kaune 1920 metais, ir jisai jau minėjo dešimtmečio sukaktį . . . Kiti ateitininkų kongresai taip pat buvo siejami su 15, 20 ir 25 metų sukaktimis; jie įvyko Kaune 1925, 1930 ir Telšiuose 1935. Vilniuje šauktąjį kongresą 1940 sukliudė bolševikų okupacija ir antrasis pasaulinis karas, nutraukęs kongresų penkmetinį ratą.

"Po antrojo karo tėra buvusi stambesnė Reino konferencija 1947 ir vienas kongresas Chicagoje 1954. Jame išreikštas pageidavimas, jeigu neužklups kokie nelaukti įvykiai, grįžti į penkmetinį ciklą ir 1960 susirinkti į šeštąjį kongresą 50 metų jubiliejui atšvęsti".

Tardami žodį kitą apie ateitininkų sukaktį, pirmiausia tad ir nusikeliame į anas senas dienas, kai ateitininkai žengė savo pirmus žingsnius.

Po 1905 metų revoliucijos, Rusijos valdžiai davus daugiau galimybių siekti mokslo, mūsų lietuviškas to meto jaunimas parodė nuostabaus veržlumo į mokslo šviesą. Veržimasis nesustojo nė tada, kai prasidėjo pirmasis pasaulinis karas. Tiek savame, vokiečių okupuotame krašte, tiek ir Rusijoje, kur glaudėsi nemaža lietuvių bėglių, jaunimas mielai lankė mokyklas.
Tarp to jaunimo ateitininkų organizacija rado daug pasisekimo. Išėjusi su moderniškais krikščionybės šūkiais ir skiepydama savo narių tarpe taurų lietuviškąjį patriotizmą, ateitininkų organizacija plėtė savo veiklą Lietuvoje ir Rusijoje veikusiose mokyklose, kur buvo kiek lietuviško jaunimo.

Kaip rodo išlikę kun. A. Civinsko, kun. Pr. Kuraičio ir Pr. Dovydaičio laiškai, rašyti 1910-1912 metais Amerikos lietuvių kunigam, tas judėjimas buvo pajudintas Vakarų Europoje studijavusių lietuvių ir paremtas Rusijos universitetų lietuvių studentų. Greitai išplito į gimnazijas. Pirmasis moksleivių ateitininkų slaptas susirinkimas įvyko 1911 m. liepos pabaigoje Kaune. Truko dvi dienas. Pirmininkavo Maskvos stud. EI. Draugelis, sekretoriavo Kijevo stud. Tiškus ir Kauno gimnazistas K. Bizauskas. Atstovų buvo 23; juos globojo Kauno katedros vikaras kun. P. Dogelis. Suvažiavime pranešta, kad Liepojoje yra 40 moksleivių at-kų: Vilniuje — apie 10, Kaune — apie t:'ek, Marijampolėje ir Vilkaviškyje — po 20. (Iš kun. Pr. Kuraičio laiško 1911. IX. 10). Antrasis suvažiavimas įvyko 1912 birželio 21-22 taip pat Kaune. Atstovų buvo iš Palangos, Liepojos, Šiaulių, Telšių, Ukmergės, Kauno, Marijampolės, Veiverių, Vilkaviškio ir k. Šiam slaptam suvažiavime dalyvavo 45 atstovai. (Iš Pr. Dovydaičio laiško 1912.XII. 10).

Vokiečių okupacijos metu (1915-18) sutriko darbas mokyklose, o tuo pačių ir organizacijose. Lietuvoje išsilaikė ateitininkų moksleivių tik kelios kuopos. Labai gyva veikla buvo Rusijoje tarp evakuotų mokyklų ir bėglių. Žinias duoda Antanas Matulaitis (1920 Ateitis, sukak, sąsv.), buvęs Steigiamojo seimo narys, Lietuvos kariuomenės leitenantas, veiklus ateitininkas, lenkų iš pasalų užpultas ir sužeistas 1920. X. 17 Bobriškėse (prie Varėnos), miręs X. 20 Alytuje. Mokęsis Voronežo pirmojo pasaulinio karo metu, nurodo, kad ten buvo Rusijos at-kų centras su 21 kuopele ir 500 narių. Didesnės kuopos dar buvo Maskvoje, Petrapilyje, Kijeve, Kryme ir k. Petrapilyje buvo leidžiami "Ateities Spinduliai", pakeitę Lietuvoje sustojusią eiti "Ateitį". Ji atgaivinta 1916 m. Voroneže 1917 birželio 2-13 įvyko Didžioji at-kų konferencija. Be savo organizacinių ir ideologinių klausimų, dar svarstė padėtį po caro valdžios griuvimo ir lietuvių tautos likimą. Bolševikų revoliucijos sūkuryje at-kai kovojo už krikščioniškus principus, demokratiją, lietuvių tautos laisvės siekimus, palaikė artimuj' ryšius su lietuvių bėglių masėm, ypač darbi rūnkija. Daug talkino lietuviam grįžtant į Lie tuvą. Paskutiniame "Ateities Spindulių" numeryje rašė: "Nepriklausoma, krikščionybės dėsniais sutvarkyta Lietuva — mūsų ateitis . . . Tariame džiaugsmingą, ne liūdną "Sudiev" — pasimatysime Tėvynėje" (1918, balandž. - geguž. nr. 7-8).

NEPRIKLAUSOMYBĘ ATSTATANT
Išmušus valandai, kada svajota Lietuvos nepriklausomybė sušvito prieš akis kaip tikrovė, tie jauni žmonės paliko mokyklų suolus ir ėjo į savanorių eiles. Marijampolės VI-VIII kl. kone visi ateitininkai išėjo į Kauną stoti kariuomenėn. (Ateitis, 1919, nr. 3). Po konferencijos Vilniuje 1918 metų pabaigoje vyresnieji atsisveikino su jaunesniais draugais ir išėjo ginti tėvynės. Gen. V. Grigaliūnas -Glovackis liudija, kad ateitininkai davė jam "galimybę įsteigti propagandos ir savanorių registravimo būrius". Nemažai stojo į karo mokyklą. Ateitininkai "pirmosios laidos pirmųjų leitenantų sudarė apie tris ketvirtadalius" Gen. V. Glovackis). Nevienas paguldė galvą kovodamas su besiveržiančiais tada bolševikais ir lenkais. Tai buvo taip gerai žinoma, kad pirmojo ateitininkų kongreso metu (1920) Pr. Dovydaitis galėjo pasakyti: "Šių dienų visuomenė pripažino be atodairos ateitininkus mokant gyventi ir mirti tėvynei" (Ateitis 1921, nr. 1-3). Prez. A. Smetona savo žodyje 1927 m. Palangos konferencijoje priminė: "Ateitininkai . .. daug prisidėjo prie nepriklausomybės atgavimo" (A-teitis, 1927, nr. 10).

Praėjus karinių veiksmų perijodui, gyvi likę grįžo atgal į mokyklų suolus. Užtat ano meto lietuviškų gimnazijų paskutinės klasės buvo labai pilnos, o besisteigiąs Lietuvos universitetas Kaune per metus kitus jau skaitė savo studentus tūkstančiais.

Nepriklausomybę atstatant, kaip žinome, Lietuvoje veikė trys pajėgios politinės srovės — krikščioniškoji, liberalinė ir socialistinė, kurios tik dalis nuėjo su bolševikais. Žinome gerai kad pirmieji priklausomybės metai buvo visais atžvilgiais sunkūs. Greitai išaugusi krikščioniškoji demokratija stokojo vyresnio amžiaus pasauliečių žmonių, ir todėl joje bent pradžioje volens nolens teko nemažai reikštis kunigams. Kitos dvi srovės — liberalai ir socialistai — turėjo nemažai vyresnio amžiaus žmonių, dar caro valdžios laikais išaugusių ir mokslus išėjusių. Metai iš metų krikščioniškosios jėgos stiprėjo, ir tie pastiprinimai atėjo iš ateitininkų organizacijos, kuri pati niekada neturėjo ir neturi politinių tikslų, bet kuri ugdo sąmoningus katalikus inteligentus, gyvenime besireiškiančius kiekvienas pagal savo palinkimus.

NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE
Iš ateitininkų gretų buvo išaugusi ištisa eilė asmenų, kurie pravedė Steigiamajame seime pagrindinius įstatymus, kūrė Lietuvos administraciją, valiutą, dirbo diplomatijoje, steigė mokyklas, sudarė jų personalą — žodžiu, vykdė plačiu mastu valstybinės kūrybos darbą. Iš jų minėtini— prezidentas Aleksandras Stulginskis, seimo pirmininkas ir ministeris pirmininkas Leonas Bistras, prezidento kanceliarijos viršininkas Pijus Bielskus, vienas iš Lietuvos konstitucijos autorių ir Lietuvos banko direktorius Zigmas Starkus, Žemės reformos vykdytojas ir ministeris Mykolas Krupavičius, ministeriai pirmininkai — Pr. Dovydaitis, Antanas Tumėnas, Lietuvos banko valdytojas ir ministeris Vladas Jurgutis, ministeriai — Kazys Bizauskas, Valdemaras Čarneckis, Eliziejus Draugelis, Antanas Endziulaitis, K. Jokantas, Petras Karvelis, Jonas Masiliūnas, Mečislovas Reinys, Lietuvos banko direktorius Pijus Grajauskas, diplomatai — St. Bačkis, St. Daukša, K. Graužinis, Povilas Gaučys, J. Rajeckas, Petras Mačiulis, Eduardas Misevičius, A. Trimakas, Eduardas Turauskas, ir eile kitų.

Šiandien, jau iš istorinės perspektyvos ano meto situaciją vertinant, reikia suprasti, kad to meto entuziazmas buvo didelis, bet ir darbo buvo begalės. Atsakingose pareigose atsirado daug jaunų žmonių. Užtat galėjo pasitaikyti ir klaidų. Tačiau visi žinome, kad jie kovoje sunkią kovą ir dirbo didelius darbus. Ano meto polėkiams, minties ir ryžto didumui šiandien nusilenks kiekvienas lietuvis ir nelietuvis, kuris labiau pažins ano meto politinę Lietuvos situaciją.

Vidurinėse ir augštosiose mokyklose per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį ateitininkų organizacija nepaprastai išaugo. 1920 metais moksleivių ateitininkų tebuvo 2380, 1925 — jau 5400. Po 1926 metų perversmo vėl sumažėjo iki 3500. Antrajam dešimtmety, kai moksleiviam buvo uždrausta veikti, narių skaičius vėl kilo, ypač "Ateities" žurnalo skaitytojų, kurių 1940 buvo arti 11,000. Iš moksleivių augo akademinė jaunuomenė. Lietuvos universitetui įsikūrus, studentų at-kų kuopa įregistruota 1922; ji teturėjo 38 narius; nemažai studijavo užsieniuose. Ateitininkų studentų skaičius pamečiui vis augo. Ji pasidarė gausiausia ir pajėgiausia Lietuvos universitete organizacija, kuri 1932 turėjo 12 korporacijų su 596 nariais, o iš viso (ir kitose augštose mokyklose) studentų ateitininkų buvo per 800. Tuo pačių laiku mokslus baigusieji filisteriai — sendraugiai turėjo Lietuvoje 14 skyrių su 300 narių. Skaitant visus ateitininkus, ėjusius augštuosius mokslus dar Rusijos universitetuose bei užsieniuose, sendraugių buvo bent keturis kartus daugiau. Jie buvo išėję į gyvenimą, apėmę įvairias valdines tarnybas, kurios varžė viešą pasireiškimą. Ypač gausu buvo gimnazijos mokytojų, baigusių Teologijos-Filosofijos fakultetą.

Išaugusi ir išsišakojusi at-kų organizacija dar 1925-1927 metais gavo tvirtus rėmus ir stiprų ideologinį pagrindimą. Antrajame ateitininkų kongrese Kaune 1925 prof. Stasys Šalkauskis, vienas iš didžiųjų ateitininkų ir mūsų žymiųjų filosofų (buvęs paskutinis Nepriklausomos Lietuvos universiteto Kaune rektorius), savo paskaita "Ateitininkų principai ir pareigos" aptarė organizacijos kilmę, paskirtį, siekimus ir išvedė penkis pagrindinius principus: katalikiškumą, tautiškumą, inteligentiškumą, visuomeniškumą ir šeimyniškumą. Glaudžiau suredaguoti jie buvo formaliai priimti reorganizacinėje Palangos konferencijoje 1927. Ten pat buvo priimti ir Ateitininkų Federacijos įstatai,

kurių metmenys jau buvo apmesti antrajame kongrese 1925 m. Federaciją nuo tada sudaro trys sąjungos: moksleivių, studentų ir sendraugių. Savo organizacine struktūra ir ideologi-: niais pagrindais ateitininkai ligi šios dienos domina kitų kraštų katalikus akademikus. Anksčiau tik studentai ateitininkai, o dabar ir sendraugiai turi ryšius su tarptautine katalikų studentų ir akademikų organizacija Pax Romaną. Nepriklausomos Lietuvos laikais tos organizacijos vicepirmininku buvo dr. Pranas Dielinin-kaitis. Šiandien tos garbingos organizacijos priekyje — jos pirmininku — turime ateitininkų organizacijos atstovą dr. Vytautą P. Vygantą.

Nuo pat savo pradžios ateitininkai, pasirinkę savo šūkiu "Visa atnaujinti Kristuje" — šv. Povilo Apaštalo žodžius, pakartotus popiežiaus šv. Pijaus X pirmoje enciklikoje (1903), yra katalikiškos akcijos vienetas. Šv. Pijus X yra laikomas tos akcijos pradininku. Toliau katalikiškąja akcija daug rūpinosi popiežius Pijus XI ir Pijus XII. Lietuvoje ateitininkai buvo katalikiškajai akcijai pagrindiniu ramsčiu.

Labai daug dėmesio kreipta visuomeniškumui. Kaimo jaunimas — pavasarininkai — naudojosi visokeriopa ateitininkų parama. Nusistojo šilti ir patvarūs santykiai tarp kunigų ir katalikų pasauliečių, kurie yra taip svarbūs apaštalavimo darbe. Jaunoji kunigų karta, išėjusi iš lietuviškų seminarijų, didele savo dalimi įsijungė ir į ateitininkų organizacijos veiklą. Išaugo nauja kultūrininkų karta. Katalikas profesorius, rašytojas, dailininkas, agronomas, inžinierius, mokytojas, gydytojas jau tapo lietuviško gyvenimo tikrove.

SUNKUMŲ PERIJODE
Po 1926 m. Lietuvoje įsigalėjo naujas režimas. Į politikos viršūnes atėjo žmonės su naujais metodais. Tiems, kurie buvo nuėję į politiką iš ateitininkų organizacijos eilių, vis daugiau teko trauktis į kitas sritis. Susidomėta kultūrinėmis problemomis, j ieškota naujų pavyzdžių ir naujų kelių visuomeninėms problemoms spręsti. Kilo nauji sąjūdžiai, pasirodė nauji rimti spaudos leidiniai. Anuo metu ateitininkų organizacijos leistas žurnalas "Židinys" prilygo geriausiems tos srities žurnalams, jeigu jį lyginsime su didžiųjų kraštų 'panašiais žurnalais. Daug gyvumo į lietuviškas problemas įnešė "Naujoji Romuva" (red. J. Keliuotis). Mergaitėm ir moterim buvo leidžiamas žurnalas "Naujoji Vaidilutė".

Bet pati ateitininkų organizacija susidūrė su sunkumais. 1930 vasarą sustabdytas mokyklų ribose moksleivių organizacijų veikimas, paliekant tik suvalstybintus skautus. Moksleivių ateitininkų organizacija atsirado už mokyklos ir oficialaus pripažinimo ribų. Bet tai nesumažino jos eilių. Noras veikti dar padidėjo, nes trukdymai paprastai nuteikia jaunimą kovingai.

Iš ano meto moksleivių ateitininkų veiklos per pastarąjį Nepriklausomybės dešimtmetį turime pirmoj eilėj lenkti galvas prieš pagrindinius moksleivių globėjus kapelionus, kurie ištikimai laikėsi savo visuomeninių pareigų katalikų akcijos požiūriu ir globojo trukdomą moksleivių ateitininkų veiklą. Episkopatas kolektyviai savo viešais pareiškimais rėmė moksleivių ateitininkų veiklą. Ypatingu būdu turime minėti didį, praeitais metais mirusį Panevėžio vyskupą Kazimierą Paltaroką, kurio parama a-teitininkams buvo ypač didelė. Taip pat turime minėti ateitininkų organizacijos steigėją, Vasario 16 akto signatarą, prof. Praną Dovydaitį, kuris, šalia daugybės kitų savo pareigų, po moksleivių ateitininkų uždraudimo, skyrė labai didelę savo energijos ir asmeninių lėšų dalį tai organizacijai toliau ugdyti. Jo asmeniniu rūpesčiu ir finansine parama iš to meto neviešai veikusių moksleivių ateitininkų kuopų yra išaugę eilė labai pajėgių ateitininkų, šiandien pirmaeilių įvairių mūsų gyvenimo sričių darbuotojų. Jo organizuotos "Gamtos Draugo" ekskursijos Nemunu žemyn į Lietuvos pajūrį ir atskiras Žemaičių krašto vietoves tebekelia nuostabiai šviesius atsiminimus pas visus tuos, kurie anais laikais turėjo malonumo jose dalyvauti.

Ateitininkų organizacijos antrąjį Nepri-priklausomybės dešimtmetį konsolidavosi. Pasireiškę varžymai jos veiklos nesustabdė.
Tai buvo laikai, kada gausi ateitininkų šeima savo tarpe galėjo džiaugtis tokiais lietuvių tautos veteranais, kaip prel. A. Dambraus-kas-Adomas Jakštas, vyskupai — J. Staugaitis, Pr. Būčys, M. Reinys, prof. kan. Pr. Kuraitis, poetas M. Vaitkus, kada naujas veržlias idėjas reiškė ateitininkų vadai — prof. St. Šalkauskis, prof. K. Pakštas, o dinamiška veikla ir jaunimo masinių suvažiavimų organizavimu reiškėsi su lietuvių tauta suaugęs prof. Juozas Eretas, kada į darbo barus išėjo naujos akademinės mūsų pajėgos, kaip J. Ambrazevičius, A. Barz-dukas, B. Brazdžionis, A. Darnusis, L. Dambriū-nas, Pr. Dielininkaitis, J. Grinius, J. Girnius, Z. Ivinskis, J. Keliuotis, K. Kleiva, A. Kučas, J. Laučka, J. Leimonas, St. Lūšys, A. Maceina, Ig. Malėnas, Pr. Mantvydas, A. Masionis, J. Matulionis, J. Mičiulis, A. Salys, Ig. Skrupskelis, A. Starkus, K. Šapalas, A. Šapoka, J. Urmonas, V.Užupis,

V.K.JONYNAS SKAUSMINGOJI MOTINA (detalė)

A. Vaičiulaitis, Pr. Vainauskas, VI. Viliamas, B. Vitkus ir eilė kt., kada ateitininkų darbai atkreipė dėmesį įvairiose meno ir mokslo srityse, kada pagaliau iš jaunųjų gretų išėjo vis' naujų žadančių vardų. Tais laikais ir į bažnytinę hierarchiją iš ateitininkų tarpo iškilo jauni vyskupai — Vincentas Borisevičius, Pranciškus Ramanauskas, Vinc. Brizgys, Vinc. Padolskis.

KANČIOS IR VILTIES KELIU
1940 ištikusi mūsų kraštą tragedija skaudžiai palietė ir ateitininkų organizaciją. Ateitininkų organizacijos veikimas nuo to meto savame krašte buvo paraližuotas. Šiandieninėm aplinkybėm Lietuvoje jis yra neįmanomas.

Kol vyko karas, tol vis buvo gyva vilties kibirkštis visai tautai, taigi ir jos organizacijoms. Per du nepriklausomybės dešimtmečius išaugusi Lietuvos karta stojo į nelygią rezistencijos kovą. Pirmąjį kartą tik vienerius metus trukęs raudonųjų iš Maskvos atėjusių okupantų režimas nespėjo įvykdyti mūsų tautos naikinimo darbo. Krašte veikę gausūs laisvės kovų rateliai, slaptos spaudos pagalba priminė tautai jos pareigas anom aplinkybėm. Buvo taip pat rengiamasi tokiam atvejui, jei karo aplinkybės vėl apsilpnintų mūsų didžiuosius kaimynus ir atsirastų sąlygos pagrobtų tautos teisių į laisvę atstatymui ginklo pagalba.

Kai 1941 keitėsi mūsų krašto okupantas, buvo padarytas didelis mėginimas drąsos ir ginklo pagalba pakreipti tada riedančius įvykius mums pageidaujama prasme. Tas bandymas — tai viešas ginkluotas sukilimas rusų — vokiečių karo pradžioj, turėjęs pastatyti naująjį okupantą prieš Nepriklausomybės atkūrimo faktą, tikintis, kad su juo bus skaitomasi. Sukilimas buvo padarytas ir nauja vyriausybė buvo suformuota. Tačiau greitai paaiškėjo, kad mūsų vakarų kaimynas, tada valdomas nuožmaus režimo, savo planuose neturėjo vietos Lietuvos laisvei. Todėl vėl teko eiti į pogrindį. Visose pogrindžio kovose ateitininkų organizacijoj išaugę žmonės labai gyvai ir drąsiai reiškėsi. 1941 m. sukilimo priešaky stojo taip pat žinomi ateitininkai. Sudarytos laikinos vyriausybės priešaky buvo Juozas Ambrazevičius, jos sudėtyje — Adolfas Darnusis, Jonas Matulionis, Pranas Vainauskas, Balys Vitkus. Neįmanoma nei išskaičiuoti šiandien jau primirštamų gausių vardų, kurie anomis vilties valandomis reiškėsi nelygioj ir labai pavojingoj kovoj.

1944 vėl grįžus rusų komunistų okupacijai ir terorui, keletą metų vykusioj aštrioj partizaninėj kovoj aktyviai reiškėsi ir daug ateitininkų.
Okupacijos yra atnešusios Tautos ir Bažnyčios kankinio vainiką ištisai eilei žymių ateitininkų organizacijos žmonių, kaip jos atnešė tokias pat kančias ir daugeliui kitų patrijotinių lietuviškųjų organizacijų nariam. Mėginkime iškelti bent pirmose gretose besireiškusius ateitininkus.

Per pirmąją okupaciją buvo suimta ištisa eilė ateitininkų veikėjų. Ne visų jų mirties aplinkybės ir šiandien yra žinomos, tačiau gyvųjų tarpe jų nebesurandame. Ateitininkijos tėvas Pr. Dovydaitis buvo deportuotas per pirmus išvežimus 1941 ir mirė Sibire. Kazys Bizauskas, uolus ateitininkas iš pat jaunų dienų, turėjęs atsakingas politines pareigas per visą nepriklausomybės laikotarpį, buvo okupantų suimtas pačioj pradžioj; jo likimas neišaiškintas. Dr. Ignas Skrupskelis, "XX Amžiaus" redaktorius, buvo nuteistas ir išvežtas sunkiems darbams, kuriuose mirė. Jonas Štaupas, buvęs A-teitininkų Federacijos gen. sekretorius, buvo išvežtas į Uralą sunkiems darbams ir ten mirė. Dr. Pr. Dielininkaitis, iškalintas per visą pirmąjį bolševikmetį, išėjo gyvas vokiečių rusų karo pradžioj, bet pakirstos sveikatos neatgavo ir mirė Lietuvoj vokiečių okupacijos metais.

Vokiečių nacių kacetai yra sunaikinę didelio idealizmo ir nepaprastos energijos ateitininką kun. Alfonsą Lipniūną, stiprų pedagogą bei plunksnos žmogų Kazį Baubą, buvusį "Ateities" redaktorių Antaną Januševičių, Moksleivių At-kų Sąjungos pirm. Ant. Šapalą, veiklų ateitininką Zigmą Masaitį.

Antrojoj bolševikų okupacijoj nukentėjusių asmenų, net ir žymiausių, čia negalime ir mėginti išskaičiuoti. Atsiminkime tik augštuo-sius ganytojus-vyskupus. Arkivyskupas Mečislovas Reinys ir vyskupas Vincentas Borisevičius atsidūrė Rusijos kalėjimuose. Pirmasis mirė, antrojo likimas tikrai nežinomas. Vyskupas Pranciškus Ramanauskas kentėjo vienoje iš tolimojo Sibiro darbo vergų sunkiausių stovyklų ir mirė, jau grįžęs į Lietuvą. Visi trys šie prakilnūs Bažnyčios ir Tautos vyrai buvo žymūs ir aktyvūs ateitininkų organizacijos vadai.
Visus kančioje mirusius organizacijos narius, sykiu su visais mūsų tautos nesuskaitomais kankiniais, minime su pagarba ir meile, švęsdami laisvame pasaulyje auksinį organizacijos jubiliejų.

SVETUR
Pasibaigus antrojo pasaulinio karo audroms, susitelkus į stovyklinį gyvenimą Vokietijoj bei Austrijoj ir vis dar stipriai besitikint palankesnio sprendimo mūsų ir kitiems pavergtiems kraštams, stipriai atgijo visuomeninis, kultūrinis gyvenimas. Buvo laiko ir nuotaikos darbui. Buvo atgaivinta ir ateitininkų organizacijos veikla dar Palangos konferencijoje (1927) nustatytuose trijų sąjungų Federacijos rėmuose. Tuose rėmuose ii tebeveikia ligi šiol. Persikėlimas iš skurdžių stovyklų į užjūrius ir palaidas įsikurdinimas plačiuose Naujojo Pasaulio plotuose nesutrukdė ateitininkų organizacijos veiklos. Toji veikla yra davusi rezultatų. Vyresnieji, dar Lietuvoj brendę, ateitininkai rado joje sau dvasinį atsigaivinimą ir paskatinimą reikštis lietuviškame gyvenime. Ištisa eilė jau užsieny subrendusių akademikų papildė ir tebepapildo ateitininkų organizacijos gretas. E-same sulaukę ir nemažo tarptautinio pripažinimo. Gražių politinių, kultūrinių ir visuomeninių organizacijų priešaky stovi ateitininkų organizacijos žmonės. Atgaivinome ir tebeišlaiko-me gana pajėgią spaudą.

Ateitininkų organizacija yra gausi ir pajėgi. Ji labai reikšminga yra ir bus mūsų emigraciniame kelyje. Tačiau ji negali išvengti pavojų, kurie ateina visoms emigracijoj veikiančioms organizacijoms. Ateitininkai tebeveikia Lietuvos sąlygų sukurtomis tradicijomis1. Kol kas visa tai dar buvo gana sėkminga, tačiau jauniausioji karta vis daugiau įsisavina nelietuvių kalbą ir gali tapti nepakankamai pajėgi reikšti savo mintis moksle ar literatūroj savo gimtąją kalba. Kadangi esame akademikų organizacija, negalime nematyti pavojų, kurie iš to kyla. Jau dabar reikia konkrečiai ir realiai svarstyti, kokių tenka imtis reformų. Jos neišvengiamos.

Be to, mūsų prieauglis gali ateiti tik iš naujos imigracijos, o toji imigracija, nors ir būtų labai pajėgi, vistiek yra labai negausi. Turime daugiau kreiptis veidu į Lietuvą ir daugiau svarstyti, kokiu būdu vykdysime jos dvasinį atgimimą, kai tam ateis momentas.
Savo kasdieninėj veikloj niekada neturime išleisti iš akių, kad esame Katalikų Banyčios globoj, kad esame katalikų akcijos dalelė, gyva ir įdomi dalelė. Tai mums pripažįsta ir kitų tautų žmonės. Ateitininkų organizacijos stiprybė Lietuvoje taip pat glūdėjo jos glaudžiame ryšyje su Bažnyčios vadovybe ir su gyvybiniais Tautos interesais.

JUBILIEJINIS KONGRESAS
O tuo tarpu ateitininkams itin aktualus reikalas — jubiliejinis kongresas, kuris šį rudenį šaukiamas Chicagoje, 1960 rugsėjo 2-4.
Pradžioje minėtame Ateitininkų Federacijos Valdybos atsišaukime taip atsiliepiama šio kongreso proga:
"Jubiliejiniame kongrese norima ypatingai pabrėžti ateitininkų ištikimybės pareigą gimtajam kraštui ir krikščioniškiem idealam. Kiekvieno ateitininko pareiga yra būti sąmoningu ir kovojančiu lietuviu, pasimokiusiu iš to, ką išgyvena ir ką aplinkui mato bei patiria. Taip yra darę tie pirmieji ateitininkai, kuriem taip pat teko gyventi už Lietuvos sienų, bet apie Lietuvą visą laiką galvojo ir liko jai ištikimi. Lietuvos gi laisvė jiems nebuvo tada nei kiek artesnė, kaip dabar. Lietuvai išsivadavus, ateiti-ninkijos laukia ten nelengvas ir atsakingas darbas, susijęs su ištikimybe Kristui. Ateitininkai tim yra, kad Kristaus tiesas daigintų savo tautoje — skleistų ir liudytų jas savo gyvenimo pavyzdžiu."
Savo šias kelias mintis norėtume baigti kitais atsišaukime kiek anksčiau tartais žodžiais:
"Ateitininkai kaip lietuviai yra įjungti į savo tautos likimą, kurį išgyvena kaip savo asmenišką lemtį . . . Kova už tautos egzistenciją yra kartu ir gyvybinė kova už savo buvimą. Tie dalykai neišskiriami, kaip tautybė ir asmenybė, kuri skaidrėja arba temsta kartu su tautos pulsu. Ateitininkų Federacija dėl to yra kovos įvaržoje ir joje palieka, kol Lietuvos laisvė vėl bus atgauta. Jubiliejinis kongresas šaukiamas šios egzistencinės kovos ženkle — kovos, susijusios su visos lietuvių tautos likimu".


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai