Parašė Z. BALVOČIENĖ
|
IŠ ŠEŠĖLIŲ
Palikau namus . . . O galbūt, niekad kūdikis mažytis Nebuvau mamos: Žingsnį vos pirmąjį bemėginąs Juokingas ruoponėlis? Švelniausiųjų mylavimų nelaukiau jos? Netiesiau mažų, silpnų rankelių? . . .
O, šypsena saldžioji! Žvilgsniai šviesiąją ateitį teregėję .. . O, lepiną, mieliausi žodžiai — Glėbyj saugiam. Ties lopšeliu palinkusią . .. Bent kartą paregėti dar! Rūkuos sapnų (retai) beišryškėja . . . Gražiausias ir brangiausias veidas — Iš šešėlių .. .
AIDO ATGARSY
Po daugel, daugel metų . .. Laikas, prabėgdamas pro tavo kapą, Vos žemės trupantį pravėręs dangtį — Ras tik saujelę pelenų. —Žmogau, — nustebęs šauks, jieškos: — Kur tu? kur tu? Meni, lenktynių ėjome žvarbiu gyvenimo keliu; Drąsus kovojai grėsmėje Žaibais nuolat grūmojančių dienų.
Laimėt žadėjai, kilt ir siekt — Augščiau žvaigždžių . . . Kur tu? kur tu?! — Tiktai saujelė pelenų.
O aš vis dar grumiuosi Ir vis skubu, skubu, — Didžiuosis laikas tyloje kapų.
* * * Nejau tik tam skubėjau taip, Kad į tavąsias smiltis Sudėt kančias visų dienų, Žadėtos laimės viltį . . .
Pabert lyg lapelius pražydęs žiedas, Sudegint ir — nusvirti. Ir nusinešt, lyg atminimą skaudų, O žeme, į tave, Buvimo čia tik mirksnį?
|