A. A. VYSKUPAS VINCENTAS PADOLSKIS Spausdinti
Parašė PREL. F. BARTKUS   

Neapsakomai dideLis ir skaudus smūgis ištiko vargšę mūsų tautą paskutiniu metu. Per palyginti trumpą laiką neteko ji net trijų augštų savo dvasios vadų. Praėjusį rudenį numirė Lietuvoje bolševikų iškankintas vysk. Pranciškus Ramanauskas. Besibaigiant 1959 m. apleido šį pasaulį Austrijoje tremties sunkumų ir amžiaus naštos prislėgtas arkivyskupas Juozas Skvireckas. Šių metų gegužės 6 d. pasimirė Romoje vysk. Vincentas Padolskis. Skaudžiausia, kad mirtis pakirto jį visai netikėtai, pačiame jo amžiaus grožyje ir jėgų žydėjime, kada dar daug, daug galėjo jis pasidarbuoti Bažnyčios naudai ir tėvynės gerovei. Palaidotas jis geg. 9 d. Campo Verano kapinėse Romoje.

Mokyklos suole

Velionis gimė 1904 m. balandžio 24 d. Virbalio mieste, Vilkaviškio apskr. pasiturinčių ūkininkų, Navickų-PadoLskių šeimoje. (Jo motina buvo ištekėjusi už Navicko ir, jam mirus, už Padolskio. Iš pirmosios moterystės gimė 4 sūnūs. Tarp jų žymus muzikas St. Navickas ir karšta lietuviška dvasia bei uolia veikla JAV pagarsėjęs kun. dr. J. Navickas, MIC. Iš antrosios — gimė duktė ir būsimasis vysk. Vincentas). Pradžios mokyklą lankė jis Virbalyje, I-jo pasaulinio karo patrankoms dundant, gimnazijos mokslą ėjo Kybartuose nepriklausomybę jau atgavusioje tėvynėje. Augdamas giliai pamaldžioje šeimoje ir turėdamas prieš akis savo vyresniojo brolio, kun. dr. J. Navicko, pavyzdį, Vincukas iš pat mažens jautė norą pasivesti Dievo tarnybai. Todėl 1922 m., dar nebaigęs gimnazijos, išvyko į užsienį eiti reikalingųjų moks-aų. Su lėšomis vargo neturėjo: jų pakankamai parūpino mylintieji tėvas (motina jau buvo numirusi) ir broliai.


Gana greitai pabaigęs gimnazijos kursą viename Missions de la Salette vienuolyne Prancūzijoje, įstojo į Gregorianum universitetą Romoje ir 1925 m. gavo čia filosofijos daktaro laipsnį. Tųjų pat metų rudenį išvyko į Friburgo universitetą Šveicarijoje studijuoti teologijos. 1927 m. rugpjūčio 21 d. buvo įšventintas kunigu. 1929 m. baigė universitetą, gaudamas teologijos daktaro laipsnį. Buvo tada dar labai jaunas. Sveikata tarnavo gerai. Mokslas sekėsi. Lėšų netrūko. Ryžosi tad dar toliau tęsti studijas. Viliojo jį šv. Raštas. Tad tuojau įstojo į Biblijos Institutą Romoje ir baigė jį 1932 m. šv. Rašto kandidato laipsniu (Candidatus ad Laureatu). Tųjų pat metų vasarą aplankė šv. Žemę ir aplinkines šalis, dalyvaudamas žinovų suruoštoje ir vadovaujamoje ekskursijoje.


Studijuodamas eilę metų užsienyje, turėjo jis gerą progą išmokti kalbų. Ir ja puikiai pasinaudojo. Mokėjo jis gerai šias svetimas kalbas: vokiečių, prancūzų, italų, anglų, lotynų, hebrajų, ir senovės graikų. Be to, galėjo naudotis rusų ir lenkų kalbomis. Taip tat, tiesiog pavyzdingai pasiruošęs užimti filosofijos, teolo-


Vysk. V. Padolskis (dešinėje) ir arkivysk. J. Skvireckas, abu neseniai mirę

gijos ar šv. Rašto katedrai bet kurioje augšto-joje mokykloje, 1932 m. grįžo į Lietuvą.

Profesoriaus katedroje

Čia jo jau laukė vieta Vilkaviškio Kunigų Seminarijoje, kur būtinai reikėjo šv. Rašto profesoriaus. Paskirtas juo, gavo dėstyti įvairias šv. Rašto mokslo šakas ir hebrajų bei senovės graikų kalbas. 1937 m. buvo pakviestas į Vytauto Didžiojo universitetą Teologijos-Filosofijos fakultete užimti beišeinančio į pensiją arkivyskupo J. Skvirecko katedrai. Atlikęs habilitacijos darbą, gavo docento titulą ir ėmė dėstyti N. Testamento šv. Raštą bei graikų kalbą. Tojo darbo nenutraukė jis ir per pirmąjį bolševikmetį (1940-41 m.), nors tada buvo jau Vilkaviškio vyskupas augziliaras, o važinėti iš Vilkaviškio į Kauną buvo be galo sunku. Kai 1941 m. išsidanginus iš Lietuvos bolševikams, vėl pradėjo veikti Vilkaviškio Kunigų Seminarija, dėstė joje šv. Raštą ir su juo susijusius mokslus, kol galėjo pasilikti Lietuvoje. Bet ir atsidūrus tremtyje, jo profesoriškasis darbas ne visiškai nutrūko: tuojau po karo mokė jis per kurį laiką šv. Rašto dalykų vienoje Austrijos augštojoje mokykloje.
Vyskupo soste

Kai 1940 m. vasarą ligtolinis Vilkaviškio vyskupas koadjutorius, M. Reinys, išsikėlė į Vilnių, kaip titulinis Cipsalas arkivyskupas ir Vilniaus sufraganas, kun. V. Padolskis tais pačiais metais buvo paskirtas tituliniu Larandos vyskupu ir Vilkaviškio augziliaru. Konsekruotas buvo Vilkaviškio katedroje 1940 m. rugpjūčio 14 d. .

Lietuva tada ką tik buvo netekusi laisvės ir nepriklausomybės. Nors užgrobusieji ją rusai bolševikai dar nebuvo spėję parodyti visų savo vilkiškų nagų ir nasrų, bet jau nemaža pikto padarę ypač katalikams. Be kitų apiplėšimų, jie jau buvo atėmę Vilkaviškio vyskupo namą ir viską kas tik priklausė Kunigų Seminarijai. Vyskupui su visa raštine teko persikelti į kleboniją, kur vos tebuvo vietos parapiją aptarnaujantiems kunigams. Suprantama tat, į kokią spūstį pateko ką tik konsekruotasis vysk. Vincentas. Bet to dar maža. Netrukus bolševikai atėmė ir tąjį kambarėlį, kuriame buvo jis prisiglaudęs, pasityčiojimui pavesdami jį venerinių ligų dispanseriui. Velioniui teko pereiti į žmonėms vos beįmanomą gyventi patalpą. Bet po kelių savaičių kilo vokiečių rusų karas, ir bolševikai pakniopstomis išsinešdino iš Lietuvos.

Naujieji Lietuvos okupantai, vokiečiai, a-naiptol nebuvo linkę grąžinti tikriesiems savininkams to, ką bolševikai buvo iš jų atėmę. Jie manė tai visa pasilaikyti sau. Tik tais atvejais, kai savininkai, vos tik išsidanginus bolševikams, tuojau paskubėjo užimti jiems priklausančiąją nuosavybę ir pastatė vokiečius prieš, taip sakant, jau įvykusį faktą, jie nekliudė jiems ja naudotis. Taip atsitiko su Vilkaviškio vyskupo namu ir Kunigų Seminarija. Tai nemažas a.a. vysk. V. Padolskio nuopelnas, kad jis paliepė ir padėjo atitinkamiems asmenims veikti čia drąsiai ir greitai. Tuo būdu Vilkaviškio vyskupas galėjo grįžti į savo namą ir Kunigų Seminarija pradėti darbą. Tęsė ji jį per visus trejus vokiečių okupacijos metus, nors vysk. V. Padolskiui ne kartą teko ginti ją nuo įvairių okupanto užmačių.

Vokietijoje

Skaudžiąją 1944 m. vasarą Rytų siaubui priartėjus prie Vilkaviškio, velionis manė pasitraukti prie Lietuvos-Vokietijos sienos ir tenai savo vyskupijos ribose palaukti, kol audra praus. Bet, deja, ne taip išėjo. .  Kaip tūkstančiams mūsų tautiečių, taip ir jam teko netrukus atsidurti Vokietijoje. Čia tuojau nuvyko į Regensburgą ir apsistojo karmelitų vienuolyne, kur jau antri metai gyveno nacių internuotas žymus mūsų tautos sūnus, prel. M. Krupavičius.

Vos susiradus pastogę, velionies, kaip ir kitų tremtyje esančiųjų mūsų vyskupų, pirmutinis rūpestis buvo kunigų seminarijų auklėtiniai. Buvo atvykęs į Vokietiją nemažas jų skaičius iš įvairių Lietuvos vyskupijų. Reikėjo apsaugoti juos nuo paėmimo į kariuomenę ar į darbus ir surasti jiems galimybę tęsti mokslą. Šiam tikslui teko velioniui atlikti daug sunkių žygių pas pasaulinę ir dvasinę vokiečių vyresnybes. Bet ne veltui. Dar 1944 m. rudenį lietuviai klierikai galėjo susirinkti į dėl karo ištuštėjusią Eichstaetto kunigų seminariją ir mokytis toliau.

Kai karui pasibaigus šiek tiek apsitvarkė susisiekimas, velionis tuojau pradėjo lankyti lietuvių stovyklas Vokietijoje, Austrijoje ir kitose šalyse, teikdamas Sutvirtinimo sakramentą, nešdamas suraminimo, paguodos. Ir lankė jis jas kasmet tol, kol dauguma mūsų tautiečių išvyko į užjūrius. Bet ir turėjusiųjų pasilikti Europoje neužmiršo. Galima drąsiai sakyti, jog nėra vakarų Europoje tokios lietuvių gyvenamos vietos, į kurią jis nebūtų keletą kartų nuvykęs.

Paminėtina dar tai, kad 1947 m. aplankė jis daug Prancūzijos, Belgijos, Olandijos, Airijos ir Anglijos vyskupų, informuodamas juos apie sunkią lietuvių būklę tremtyje ir tėvynėje ir rinkdamas pašalpos tremtiniams klierikams ir kunigams.

Romoje

1950 m. velionis išsikėlė į Romą ir ėmė vadovauti neseniai įsteigtajai šv. Kazimiero Kolegijai, visą širdį pavesdamas jos reikalams. O svarbiausieji tųjų  reikalų buvo šiedu:  tinkamas medžiaginis jos aprūpinimas ir pakankamo kandidatų į ją skaičiaus suradimas. Juodu velionis visada turėdavo prieš akis, belankydamas per atostogas Europoje gyvenančiuosius lietuvius, jiedviem vadovaudamasis važinėjo jis ir 1954 bei 1958 m. vasaromis po JAV.

Kaip teisingai ir gražiai rašo kun. dr. J. Vaišnoras, MIC, (plg. Kristaus Karaliaus Laivas, 1960 m. birž. 4 d.), gyvendamas krikščionybės centre, velionis savaime pasidarė tarsi lietuvių katalikų atstovas prie šv. Sosto. Savo įgimtu švelnumu ir taktu jis yra daug pasitar-vęs lietuviams katalikams Vatikane. Jau pats jo, kaip lietuvio vyskupo, dalyvavimas įvairiose iškilmėse sudarė lietuviams garbę. Svarbiausiųjų Vakarų Europos kalbų mokėjimas leido jam užmegzti ir palaikyti ryšius bei santykius su įvairių kraštų dvasiškija ir tuos ryšius panaudoti lietuviškam reikalui.

Kai prieš kiek laiko buvo atgaivinta Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, velionis kelerius metus jai sėkmingai vadovavo. Bet daugiausia laiko ir jėgų jis buvo pavedęs naujų šv. Rašto laidų spausdinimui prižiūrėti. Čia buvo mėgiamiausia jo sritis, ir jis joje darbavosi ligi paskutinei savo gyvenimo valandai.

Visuomeninė veikla ir raštai

Kai tik velionis pradėjo lankyti gimnaziją, tuojau įstojo į ateitininkų kuopą ir visą laiką buvo veiklus jos narys. Ypatingai mėgo jis sportą ir meną ir gebėjo ruošti pramogėles. Kad būtų kas vaidinti, parašė jis tam tikrą vei-kaluką, kurį su nemažu pasisekimu buvo vaidinę Kybartų ateitininkai ir Virbalio pavasarininkai. Norėdamas paruošti jį spaudai, jis atsidėjęs jį perdirbinėjo, tobulino, bet, deja, kiti darbai ir rūpesčiai bei nepatogios sąlygos sukliudė jam jį išspausdinti. Per šventes ir atostogas mielai jis padėdavo Virbalio ir apylinkės pavasarininkams. Tai darė ir beeidamas mokslus užsienyje. Studijuodamas Friburge, tuojau įstojo į lietuvių studentų draugiją Lituania ir kurį laiką jai vadovavo. Grįžęs į Lietuvą, noromis jis padėdavo visoms katalikiškoms organizacijoms, ypač savo įdomiomis ir rūpestingai paruoštomis paskaitomis. Kalbėti jis gebėjo gal ne visada karštai ir uždegančiai, bet visada aiškiai, tvirtai ir įtikinančiai. Klausiusieji jo paskaitų ar pamokslų jausdavosi, ar ką naujo sužinoję, ar jau žinomus dalykus naujoje šviesoje išvydę.

Plunksnos darbą pradėjo jis vyresnėse gimnazijos klasėse, rašydamas "Ateičiai". Bestudijuodamas užsienyje ir beprofesoriaudamas Lietuvoje, bendradarbiavo "Tiesos Kelyje", "Židinyje", "Loge". Atskirai išleido "Kelionė į šv. Žemę" bene 1935 metais. Tai buvo gana plataus veikalo I-ji dalis. Kitos dvi dalys: "Kelionė po šv. Žemę" ir "Kelionė po aplinkines šv. Žemės šalis" turėjo neilgai trukus pasirodyti. Medžiaga buvo jiedviem paruošta. Reikėjo tik jąją kiek geriau apipavidalinti. Deja, profesoriaus darbas Vytauto Didžiojo universitete sutrukdė tai padaryti. Gi netrukus kilo karas, velionies pečius užgulė kitokios pareigos ir rūpesčiai, ir spausdinimas   teko   atidėti   neribotam   laikui.
. . . Svajos neišsvajotos . . .

1943 m. vasarą, vizituodamas Lazdijų dekanatą, velionis aplankė žymaus Dzūkijos švietėjo, kun. dr. M. Gustaičio kapą ir labai gėrėjosi paminklo įrašų. O įrašą sudarė vieno kun. M. Gustaičio eilėraščio ištrauka, kurios atsimenu tik šias dvi eilutes:

Čia guli svajos neišsvajotos,
Čia guli giesmės neišgiedotos".

— Kaipgi tai gražiai ir teisingai pasakyta —, kalbėjo velionis. —Juk kun. M. Gustaitis mirė patyginti dar toks jaunas (57 m). Gilių sumanymų, augštų svajonių buvo jis pilnas. O kiek eilėraščių dar būtų galėjęs jis sukurti Bet deja, ... —

Gilių minčių, kilnių sumanymų ir augštų svajonių buvo visada pilna J.E. vysk. V. Padolskio siela. Jos lietė kiekvieną gerą ir naudingą Bažnyčiai bei tėvynei darbą. Bet ypatingai sukosi apie tai, kaip grįšime į tėvynę, kaip kursime joje Dievo garbei ir žmonių gerovei gyvenimą. O grįžti į tėvynę turėjo jis kuo tvirčiausios vilties. Juk buvo dar vos tik peržengęs šeštojo kryželio pusę. Visą laiką buvo sveikas, stiprus, protingai atsargus. Atrodė, kad dar bent dvi tris dešimtis metų galės mums vadovauti. Bet mirtis slaptai pasikasė po juo ir jį išplėšė iš mūsų tarpo. Deja, jo, o drauge gaMma sakyti, visų mūsų svajos liko neišsvajotos . . .

Amžiną atilsį duok jam, Viešpatie!