Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BERNARDAS BRAZDŽIONIS   
BERNARDAS BRAZDŽIONIS,
"AIDŲ" LITERATŪRINES PREMIJOS LAUREATAS
(A. Varno portretas)

IŠ PREMIJUOTO RINKINIO
VIDUDIENIO SODAI

Vienbalsiu komisijos sprendimu, "Aidų" 195£ -1959 metų literatūroj premija, 500 dol., paskirta Bernardui Brazdžioniui už eilių rinkinį rankraštyje, vardu "Vidudienio sodai".
Laureatas yra vienas iš pačių žymiausių lietuvių poetų savo plačia tematika ir minties bei jausmo gilumu. Jo poezija dažnai dramatinio pobūdžio, kupina pranašiškų teigimų ir vaizdų. Ji didžiai įdomi savo staigiais kontrastais tarp gąsdinančių Senojo Testamento palyginimų ir lyriškų lietuvių buities atskambių. Tremties laikotarpyje laureatas davė daug patriotines kūrybos, tiesiogiai susijusios su šio meto mūsų tautos įvykiais bei išgyvenimais..
Bernardas Brazdžionis yra išleidęs 14 poezijos rinkinių (vienas rankraščio teisėmis) ir Vytės Nemunėlio slapyvardžiu 18 eilių knygelių vaikams. Be to, yra daug leidinių redagavęs ir rašęs literatūrinėmis temomis. Jo premijuotasis rinkinys "Vidudienio sodai" turi 115 didelio formato puslapių.

DEGANTI SIELA

Atsirėmiau karštos atogrąžų ugnies šešėlio,
Ir sielą uždegė sena,
Kaip sugrįžimas Ezakielio,
Naktin beskęstanti, begęstanti liepsna.

O dangų dusina prinokęs datulių tvankumas
Cikadom šaukiančių nemiegančių naktų,
Ir Biblijoj erškėtrožės seniai užgesęs krūmas
Vėl šoka jazzo muzikos taktu,

Liepsoja, keldamas iš nelaimingo miego
Po kedrais pakastas maldas misionierių ir dienas,
Ir Arrow Head viršūnėse kaip dinamitas dega
sniegas
Be nuodėmės ir nežinąs,

Ką žmogui buvo davęs Dievo duotas rojus, rojui
Ką atėmė išeidamas žmogus . . .
Ir dega siela kaip magnolija baltoji
Be atvangos, be pabaigos, be atvangos. ..

PRINCESĖS SIT HAT-HOR IŪVET VEIDRODIS


Muziejus. Vaikštau pas duris palikęs lazdą
svečio.
Pro miesto dulkes ir pro žaismą žemės žiburių
Prie veidrodžio dukters karaliaus Amen-em-hat
III-čio
Princesės Sit Hat-Hor lūvet sustoju ir žiūriu.

Žiūriu į upę tekančią mirties ir melo metų
Pro tūkstančius užgesusių aistros šaltu niktų,
Ir veidrodiniam sidabre matau aš metų ratą —
Kaip sukasi pavasarių pavasariai ratu. . .

Matau aš amžių soduose laimingą kūdikystę,
Matau mažųjų kūdikių laimingus veidelius, —
Ir pro beprasmę sutemą dangus man ima švisti
Ir tartum savo atpažįstu šimtmečių kelius.

Praeina šaltos mumijos, man žodžio nepratarę,
Ir karavanų vilkstinės jas lydi per smiltis,
Ir tas smiltis ant žingsnių jų pernakt samumas
beria
Ir seka kaip šešėlis jąsias kaukolė-mirtis. . .

Seni karaliai, kelkitės, princesės jaunos, mirkit,
Kovokite kariai drąsuoliai — žūkit be prasmės!
Ir našlės — moterys karių vien ašaras patirkit:
Kas čia nekris kaip didvyris, tenai tas nelaimės!

Ir eina jie ir kaunasi vergijai kito krašto
Kariai, karaliai, dukterys ir mylimosios jų,
Kad savo kūnais ir sapnais mums ateitį pašvęstų
Ir kad nuplautų žemiškus takus širdies krauju.

O veidrodi, o žmogžudy švelniais sidabro
pirštais,
Ar tu ir jai, princesei Sit-Hat-Horai, melavai,
Sakydamas, kad jos akių šviesus šypsnys
nemiršta,
Kad ten, kur lūpų šypsena, teliks rudens ravai?...

Kad ten, kur krito garbanos per kaktą
alebastro, —
Ne dulkės laiko rankose, nei dulkės nebeliks,
Ir kūnas kvepiantis aistra paskutiniųjų astrų
Dienų dienoms, dienų dienoms, dienų dienoms
užmigs?. . .

Žiūriu į upę tekančią ir klausiu amžių srovę
Ir klausiu — kur dinastijų, kur giminės vardai,
Ir kas iškėlė jas ir kas, kaip šapelius,
sugriovė? . . .
. . .O laiko veidrodi, tai tu gimdai mus ir žudai.

PAVASARIO MALDA

Dar žydi persikai — rausvi ir skaudūs
Ir mėlyni vijokliai prie namų,
O jų žieduos rudens jau renkas raudos
Ir virpa baimė vėtrų tolimų.

Dar obelis balta ir kaip svajonė
Ir žieduose kaštanų dar liepsna,
O vėjas eina krėst žiedų per klonį
Ir dūzgia bitės: "Baigiasi diena. . ."

Dar žydi ežeras šviesus ir grynas
Pavasario padangių atspindys,
O saulėtų pakrančių vynuogynuos
Jau teka vynas svaiguliu žydįs.

Dar žalvariniam ryto varpo šuoly
Tu balto džiugesio litaniją skaitai,
O pro vakarines maldas vienuolių
Jau krinta sniegas, pusnys ir ledai.

Ir tu meldies:
— Žydėk, žydėk, jaunyste,
Žydėkit, sodai, žemėj ir širdy. . .
Ir, tartum didžią Dievo karalystę,
Dainoj pavasarį ir žiedus, kur nevysta,
Maldoj gyvenimą be rudenio randi.


SEPTINTASIS STEBUKLAS


Mes kalbomis, it gėlėmis, kovas didvyrių
puoštam,
Jiems danguje paminklus statom, žemėje —
stabams.
Vainikais vartai papuošti, pro juos mums einant,
ošia:
Gėles — kapams,
kalbas — kapams
ir vainikus — kapams!

Mes išvaduojame tautas, o tautos mus pavergia,
Mes atiduodam savąją už svetimas žemes.
Ar tu regi septintąjį stebuklią, žemės verge, —
Numirę keliasi,
o mirštame gyvieji — mes!
O mirštam — mes,
o mirštam — mes,
o tyliai mirštam mes. . :

SFINKSUI


Praeina pro tave diena be garso ir be aido,
Ir, tartum skraistę, jos šešėlį pavagia migla.
Naktis, kaip naras nusileidžia pragarmėn ir baido
Ir įieško perlų pamestų ir klumpa kaip akla.

Sužeidžia juodas jos rankas povandeninės uolos,
Koralai slepiasi dugne ir verkia paminti,
Ir jauno mėnesio skeveldra, nuo dangaus
nupuolus,
Dainuoja skęstančiai gondolai marių pakrašty. . .

Ir savo šaltą šypseną siunti tu kitai dienai,
Be atlydžio žiūrėdamas gyvenimo gelmėn,
Ir kaip šešėlis klausimas sustingsta mėnesienoj: —
Rytoj gal tau? Rytoj gal man? Rytoj gal
tau, gal man? . . .

VĖLINĖS


Numirę kalba, tartum po rudens šalna
Laukinės gėlės, užmirštos ir žiemai dovanotos
Nebesuprantama sanskrito ir sena Kalba, —
klausykit, moterys dievotos!

Klausykit, geros, šventos motinos, kurių
Aukos ir meilės metų rūpesčiai pražilę
Iš dieviškai skaisčių pavasario taurių
Ugnim senas mergautines naktis pripylė.

Numirę kalba iš po žemės pavergtos
Laisvi, nei pančių, nei kalėjimų nesurakinti,
Ir žodžių jų nei šventraščiai, nei pranašai
nepakartos,
Juodžiausi requiem praras mintyj jų rastą mintį.

Klausykit, Dievui atidavę dangų, žmogui —
žemę jūs
Tarnai tiesos ir išminties, bežodės konsekracijos
misterijoj suklaupę, —
Numirę kalba, tartum žingsniai pakasynų
pasiviję jus
Pro dies irrae, dies ilia kraupią!

Numirę kalba, kad girdėtų kurtiniai
Ir kad pasiektų jų šviesa akis aklųjų,
Kai kažkur verkia jaunas Mocartas žaismingai
ir švelniai
Ir kai kvatoja giltinė laboratorijose dujų . . .

Numirę kalba

gimstantiems (iš meilės)
ir gyvenantiems (sapne)
ir mirštantiems (dvasia),

Kai uolos skyla, gelmės kyla ir ant sostų
prarastųjų metų
Sniegas sninga — sninga — sninga
Ir miega jie, gyvieji, po mirties malonių, tunika
tamsia
Ir tyli jie, kaip žemė nevaisinga.

ATEINA PERGALĖ

Ateina pergalė kaip milžiniškas tvanas,
Apimdama ir žemę ir dangaus skliautus,
Tartum gyvybės pulsas iš kapų ji kelias ir gyvena
Ir kaip ugnis ji uždega numirusius metus.

Jai kelia vėliavas gyvenimo ištroškę tautos
Ir kloja miestų milijoninių minia
Po kojom pažadų ištikimybės sriautą
Ir tie, kur šaukė "taip", ir tie, kur šaukė "ne!"...

Aukoja kūdikius jai motinos, ir žmonos
Aukoja ištikimus vyrus, o vaikai — tėvus,
Aukoja jai beturčiai milijonus,
Religijos aukoja jai dievus...

Ateina pergalė šalta, rūsti, negailestinga,
Ar bus ji pragaro, ar bus dangaus siųsta?
Stabų pasaulis laukdamas stabu sustingo
Ir klausia siaubo nusiaubtas. AR TA
ATEINA PERGALĖ? AR TA ATEINA
PERGALĖ? AR TA?

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai