A. JAKŠTAS DABARTIES LIETUVOJE Spausdinti
Parašė A. BALTARAGIS   
Atsivertę šių metų Literatūros ir meno metrašty — jo kalendorių bei "Žmonės ir datos" skyrių, kur nurodoma ir paminima įvairių mūsų iškilesnių asmenų sukaktys, veltui j ieškotume A. Jakšto. Nors ten sužymėta net eilinės sukaktys ir šiaip paskirų asmenų gimimo ar mirties datos apskritos 100 metų Jakšto sukakties paminėjimo ten nerasime. Yra, pavyzdžiui, Rojus Mizara, M. Eglinis (Mejeris Elinas) — kelių propagandinių brošiūrėlių autorius, yra kiti panašūs vardai, tačiau Jakšto — nėra.

Aišku, būtų naivu tikėtis jį ten rasti. Sovietiniame gyvenime kultūrinis palikimas ideologiškai atseikėjamas, pasveriamas ir atitinkamai suskirstomas į priimtiną, pakenčiamą (komentarais palydint) ir atmestiną. Tai apsprendžia ir paskiro asmens nueito kelio bei jo įnašo likimą.

Paliekant šiuo atveju nuošalyje mokslinį Jakšto darbą, jo veiklą galima skirstyti į dvi stambias grupes: visuomeninę - ideologinę ir literatūrinę. Kaip visuomenininkas, jis buvo ypač iškilus katalikų autoritetas, M. Biržiškos žodžiais tariant, "vienas iš pačių didžiųjų pova-lančinių katalikiškų Lietuvos stulpų-veikėjų".2 Sovietinėje terminologijoje tai paprastai reiškia: "klerikalinis, reakcinis, buržuazinis ideologas". Tokį toną jau anksčiau, be kitų, yra davęs pats V. Kapsukas-Mickevičius,3 jo griežtai laikomasi ir šiandien. Ir toks sprendimas, žinoma, reiškia visuomeninės ir ideologinės Jakšto veiklos pasmerkimą ir atmetimą. Padėties beveik visai nepakeičia ir literatūriniai jo darbai, nes jie, apskritai tariant, turi mažesnės reikšmės už jo visuomeninę - ideologinę veiklą. Ir čia kaip tik ir glūdi Jakšto sovietinio vertinimo pagrindinė priežastis. Jeigu jo literatūrinis palikimas būtų žymiai augštesnio lygio, tada ir jo įnašui būtų skiriama tikrovę kiek daugiau atliepianti vieta mūsų literatūros raidoje, ir Jakšto vardas dažniau ir kiek teigiamesne prasme pasirodytų spaudoje. Panašiai, kaip elgiamasi su jo vienalaikiais ir bendraminčiais Maironiu ir Vaižgantu: nors labai atrinkti ir išcenzūruoti, jų raštai vis dėlto spausdinami; nors ir tendencingai, tačiau apie juos rašoma. Tuo tarpu Jakštas rašytojas, deja, neprilygsta, toli gražu, nei Maironiui, nei Vaižgantui.

Todėl jo kūryba lengva ranka ir nurašoma: specialiai pabrėžiama formalinis jos ribotumas, o šiaip prie jos, remiantis Jakšto visuomenine veikla, prieinama iš ideologinio taško, šiuo pagrindu ji sukritikuojama ir suplakama su kitais to meto (ypač XIXa. pabaigos), net menkesniais, autoriais:
. . buržuazinės ir savo esme reakcinės tendencijos ypač pasireiškė eilės poetų-kunigų ir apskritai klerikalinei ideologijai pasidavusių poetų raštuose. . .. Rašinių, šmeižiančių kitas tautas, sėjančių šovinistinę tautų neapykantą arba propaguojančių religinę ideologiją bei prietarus, nemaža šiuo laikotarpiu yra prigaminę kunigai (S. Gimžauskas, A. Burba, A. Dambrauskas-Jakštas) ar pasidavę tai religinei nacionalistinei įtakai pasauliečiai (M. Slančauskas. Aug. Baranauskas, iš dalies taip pat J. Miliauskas, T. Žičkus ir kt.). Berods, toji jų "kūryba" apskritai yra ištisai tendencinga, kaltinė, neturi poezijos požymių ir stovi už jos ribų. Kai kurios meninės reikšmės jų kūryboje teturi tik tie kūriniai, kuriuose jie daugiau ar mažiau sugebėjo vystyti bendrus nacionalinio išsivadavimo motyvus, piešti peizažinius kaimo buities vaizdus ir pan.'" 4

Tokiu būdu nėra ko stebėtis, jeigu per ištisą 1944-1958 metų laikotarpį, sprendžiant iš bibliografinių duomenų, tėra pasirodęs tik vienui vienas straipsnelis, specialiai skirtas Jakštui. Nestebina ir to rašinio antraštė — "Tamsybės apaštalas A. Dambrauskas-Jakštas" (Tiesa, 1948 vasario 20 d.; autorius — B. Pranskus).5

Kadangi čia daugiau rūpi Jakšto literatūrinio darbo vertinimas, tai prie šios srities kiek plačiau ir apsistosime.
Nors ideologiškai pasmerktas ir atmestas, Jakštas nėra visai nutylimas bent stambesniuosiuose literatūros mokslo darbuose. Jo vaidmens mūsų literatūriniame ir, apskritai, kultūriniame gyvenime būta perdaug ryškaus, kad būtų galima jį išbraukti visiškai be jokio pėdsako. Tad surandama kompromisas: pateikiama iškreiptas ir sumenkintas jo vaidmuo bei reikšmė. Oficialųjį žodį taria Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto paruošta Lietuvių literatūros istorija. Šalia keliolikos pavienių faktinių paminėjimų,6 nurodančių Jakšto ryšius su spauda, santykius su kitais rašytojais bei jų kūryba ir pan., specialiai jam paskirta viena pastraipa (su nuotrauka), kurią čia ištisai cituojame:
"Vienas ryškiausių klerikalinės srovės atstovų buvo Aleksandras Dambrauskas - Adomas Jakštas (1860-1938), pradėjęs rašyti dar XIX a, pabaigoje. Jis redagavo pagrindinį klerikalinį žurnalą "Draugija", parašė daugybę kritikos straipsnių bei recenzijų iš lietuvių literatūros. Literatūros reiškinius Jakštas vertino reakcinės klerikalinės pasaulėžiūros požiūriu, vadovaudamasis scholastinės estetikos normomis, atvirai smerkė pažangius, revoliucinės dvasios kūrinius, šališkai šlovino net menkaverčius klerikalinių literatų rašinius. XX a. pradžioje Jakštas išleido du naujus savo eilėraščių rinkinius, pavadintus "Nakties matymai" (1906) ir "Rudens aidai" (1911). Šių rinkinių pagrindinis bruožas taip pat buvo religinis tendencingumas, ortodoksinės katalikybės dvasia, dalį jų sudarė religinės giesmės. Religinės ideologijos buvo persunkti ir patriotiniai Jakšto eilėraščiai. Poetiniu atžvilgiu vertingesni tie jo eilėraščiai ("Palangos jūra", "Pavasaris", "Paskutinis lapas" ir kt.), kuriuose apdainuojama gamta ir primygtinai nebrukami religiniai į-vaizdžiai. Savotiškai įdomi Jakšto satyrinė poemėlė "Nakties matymai", iškelianti buržuazinės inteligentijos moralines ydas — kortavimą, girtavimą ir pan. Savo satyroje Jakštas paliečia ir kunigus:
Ir sėdžia aplink daktarai, kunigai,
Tiesos apgynėjai, tautiečių vadai . . .
Nors sieloj kiekvįens savo gin idealą,
Tačiau, susirinkę prie žaliojo stalo, .
Iš vieno tris priešus visi ima vyt —
Sveikatą ir turtą, ir laiką žudyt.

Tačiau ir šioje satyroje Jakštas neišvengė išpuolių prieš socialistus, religinio moralizavimo."7

Tai viskas. Nėra reikalo šios ištraukos nagrinėti, nes joje naudojami kriterijai ir metodas yra savaime aiškūs. Toks Jakšto kūrybos interpretavimas yra standartinis. Galima nebent tik pridurti, kad jo kūriniai kartais panaudojami įr kaip priemonė ideologiškai priešingų jo vienalaikių literatūriniams nuopelnams iškelti. Pavyzdžiui, S. Matulaičio kritikos straipsnių teigiamu bruožu laikoma ypač tai, kad "jis drąsiai pakėlė kritiko plunksną prieš A. Jakšto klerikalinę poeziją ir, pagrįstai atskleidęs jos antiliaudinį pobūdį, atmetė kaip netinkamą darbo žmonėms".8

Atskiro dėmesio verta Jakštui Lietuvių literatūros istorijoje skiriamos vietos apimtis — vos viena pastraipa. Žinoma, dėl ribotos jo kūrybos reikšmės, atitinkamai proporcingas tokiame leidinyje turi būti ir pats nagrinėjimas. Tačiau, deja, toji tariama proporcija tuoj pat tampa grubia disproporcija, kai pamatai, jog toje pačioje knygoje daugiau vietos ir reikšmės, negu Jakštui, skiriama, pavyzdžiui, Kostui Stik-liui, Juozui Baltrušaičiui-Mėmelei, Vandai Di-džiulytei, Jonui Šepečiui ir Vladui Rekašiui,9 o šiaip spaudoje su dideliu rimtumu traktuojama tokie vėlesni vardai kaip Arturas Regratis, Alk-sas Maginskas, Aleksas Jasutis, Andrius Dabu-levičius. Bonaventūras Pauliukevičius ir, pagaliau, pats dažno šių autorių atradėjas, propaguotojas ir jų rašinių redaktorius profesorius Bronius Pranskus-Žalionis (čia turima galvoje jo poezija). Nors visų jų meninis lygis svyruoja tarp grafomanijos (šis terminas čia vartojamas apgalvotai, neiš įsibėgėjimo) ir elementa-rumo, dažno "kūryba" dedama į antologijas,10 leidžiama atskiromis knygomis,11 kartais įtraukiama net į moksleiviams skirtą "Mokinio bibliotekos" seriją,12 apie kai kuriuos rimtu veidu rašoma studijiniai straipsniai,13 atskiros knygelės,14 jie paliečiami net konspektyviose ribotos apimties literatūros raidos apybraižose.15 Žodžiu, visi jie ryškiai figūruoja sovietiniai suprastoje lietuvių literatūroje, nors jo "kūryba", pasinaudojant anksčiau cituotais B. Pranskaus žodžiais, tikrai "yra ištisai tendencinga, kaltinė, neturi poezijos požymių" ir neabejotinai "stovi už jos ribų" Šios disproporcijos—t.y. kraštutinio nuvertinimo šalia tolygaus pervertinimo—priežastys labai aiškios ir paprastos: minėtieji autoriai vieni, sovietine terminologija tariant, yra "demokratinės realistinės krypties rašytojai", kiti — "revoliuciniai, proletariniai poetai", treti—komunistinio pogrindžio nariai, bandę savo plunksną ir literatūroje, žodžiu, visi — "audroms siaučiant", taikstęsi arba tiesiog stovėję po "raudonąja vėliava"; tuo tarpu Jakštas — "nacionalistinės buržuazijos, reakcinio klerikalizmo ideologas". Kitaip tariant, tendencija tendencijai nelygu.

Didesnio svorio už Jakšto poeziją turi jo kritika. Jis buvo vienas ankstyvųjų, produktyviausių mūsų literatūrinio gyvenimo kritikų. Turint galvoje, kad kritikai pas mus visada buvo labai negausūs, Jakštui tenka dar svaresnis vaidmuo mūsų literatūrinės kritikos raidoje. V. Mykolaičio-Putino žodžiais tariant, Jakštas "per visą eilę metų .... buvo vienintelis recenzentas ir kritikas sistematiškai ir reguliariai sekęs naujus literatūros dalykus ir aiškiai griežtai reiškęs apie juos savo nuomonę".10 Taip, jo

kritika buvo atvirai ir kraštutiniškai ideologinė. Tačiau, žiūrint griežtai teoretiškai, kuo tokiu atveju Jakštas skiriasi, sakysim, nuo K. Korsako, kurio kritikos pagrindas yra taip pat ryškiai ideologinis? Žinoma, sovietinis literatūros mokslas šitaip klausimo statyti negali, nes Jakšto ideologija ir tuo pačiu estetinė jo kritikos samprata yra savaime pasmerkta ir atmesta, o Korsako — priimta. Todėl ir Jakšto kritika, nežiūrint didesnio jos svorio už kūrybą, susilaukia beveik tokio pat likimo, kaip ir poezija.

Ką sako apie Jakštą-kritiką Lietuvių literatūros istorija, jau matėme. Tą patį ir beveik tais pačiais žodžiais pakartoja ir literatūros vadovėlis:
"Literatūros kritikoje (vad. "reakcijos laikotarpyje", t.y. po 1905 m. — A.B.) daugiausia reiškėsi klerikalinės krypties atstovas A. Jakštas-Dambrauskas, kuris savo redaguojamame "Draugijos" žurnale recenzuodavo naujai pasirodžiusias knygas. Recenzijose A. Jakštas stengėsi iškelti klerikalinius, dažnai menkaverčius autorius ir visaip niekinti demokratinius, pažangiuosius rašytojus."17

Tuo pačiu keliu eina ir esmėje nieko nauja neduoda ir specialiai kritikos raidą iki 1917 m. nagrinėjančios studijos, iš kurių normaliu atveju kaip tik reikėtų tikėtis platesnio ir išsamesnio žvilgsnio.18 Jose to laikotarpio kritika skirstoma, iš vienos pusės, į realistinę, kurią sudaro demokratinė (J. Mačys-Kėkštas, J. Šliupas, V. Kudirka, S. Matulaitis, P. Višinskis, J. Biliūnas), ir marksistinę (V. Kapsukas-Mickevičius), o iš kitos — į buržuazinę, kuri apima liberalinę (siejama daugiausia su Aušra), modernis-tinę-dekadentinę (J.A. Herbačiauskas, S. Ky-mantaitė-Čiurlionienė) ir klerikalinę kritiką. Pastarajai priklauso Jakštas. Kalbant apie šią kryptį iki 1905 m., Jakšto kritika specialiau nenagrinėjama: šalia pavienių epizodų, ji apibendrinama su kitų tos grupės kritikų (A. Pakalniškio, A. Kaupo, J. Tumo-Vaižganto) darbais:
"Obskurantiška, dogmatiška, įkūnijusi savyje viską, kas nukreipta prieš pažangą, klerikalinė kritika atstovavo antiliaudinių jėgų kultūrai. Ji kartu su liberaline kritika sudarė bendrą frontą prieš demokratinę lietuvių literatūrą, jos idėjinį kryptingumą, liaudiškumą."19
Be to, dar pastebima, jog šios krypties kritikai "savo rėksmingais ir primityviais straipsniais... grindė dogmatinį estetizmą, paremtą religinėmis normomis, kurio principus jau vėliau formulavo A. Jakštas savo "Amžinajame Logo-se" ir vystė kiti kritikai "Draugijoje" bei kitoje klerikalinėje spaudoje."20

Ypač našiai, kaip kritikas, Jakštas ėmė reikštis pradedant 1907 m. Tačiau ir to laikotarpio (tikriau, jo dalies — 1905-1917) kritikos raidą nagrinėjanti studija, būdingai apribota vad. realistine (demokratine ir marksistine) kryptimi, išsamesnio Jakšto kritikos įvertinimo neduoda. Vienok šiaip labai ribotoje vad. klerikalinės kritikos apžvalgoje vis dėlto pateikiama kol kas plačiausias Jakšto vaidmens aptarimas:
"Vadovaujama vieta klerikalinėje kritikoje tenka pačiam "Draugijos" redaktoriui A. Jakštui-Druskiui. Jo, kaip kritiko, didelis produktyvumas, aštri plunksna, taiklaus žodžio dovana padarė jį ryškia to meto literatūrinio gyvenimo figūra. Tiesa, jo vaidmenį lietuvių literatūroje tenka apibūdinti kaip giliai reakcinį. Nemenkas A. Jakšto kritiko talentas, tarnaudamas minties ir formos konservatyvumo gynimui, nedavė ir negalėjo duoti teigiamų vaisių— jo sprendimų, pagrįstų dogmatiška idealistine grožio filosofija, neteisingumas pernelyg akivaizdus. Teoretiškai realizmo nepuldamas, priešingai, tarsi jį dar ir gindamas savo kovoje prieš dekadentus, A. Jakštas stovėjo iš esmės realizmui svetimose pozicijose; jis pasisakydavo prieš socialistinės tikrovės analizę ir kritiką prieš esmingiausius progresyvios realistinės literatūros bruožus. Dar daugiau. Būdamas vienas iš kovingiausių klerikalinės ideologijos reiškėjų, jis plačiai propagavo literatūrą, ginančią viešpataujančius socialinius santykius, ir niekino kiekvieną kūrinį, kuriame reiškėsi antikle-rikalinės tendencijos arba kuris žadino į kovą dėl teisingesnio visuomenės sutvarkymo, skelbė socializmo idealus."21

Įdomu, kad čia užuomina, o kitur konkrečiau,2- kaip teigiamas bruožas, nurodoma Jakšto prieštaravimas "dekadentams" (t.y. naujosioms XXa. pradžios mūsų literatūros kryptims), nors faktiškai tai kaip tik ir buvo vienas didžiausių jo kritikos trūkumų: būdamas konservatyvus, Jakštas negalėjo pritarti to meto naujiems, ypač eksperimentuojantiems, kūrybiniams polėkiams. Tad sovietiniame aptarime ir šiuo atveju iškreipiama jo kritikos reikšmė.

Kadangi trečiasis Lietuvių literatūros istorijos tomas, kuris apims nepriklausomybės metus, dar nepasirodė, tad nėra ir oficialaus to laikotarpio kritikos, taigi ir Jakšto, aptarimo. Tačiau tai tik akademiškas trūkumas, nes (1) žvelgiant teoretiškai, savaime aišku, jog bus atitinkamai pratęstas ankstesnės Jakšto kritikos interpretavimas bei vertinimas, o (2) tam jau yra konkrečių duomenų, kuriuos pateikia paskiros, kitus literatūrinius klausimus nagrinėjančios, studijos. Kaip ir reikėjo laukti, daugiausia Jakštas puolamas už jo griežtą opoziciją Trečiam Frontui, už jo kvietimą "organizuoti 'bolševizmo agentų' poezijoje izoliavimą".

Susumuojant galima tarti, jog Jakšto kūryba, daugiausia dėl ideologinių priežasčių, atmetama, nežymiai išskiriant kai kuriuos gamtą apdainuojančius eilėraščius ir, iš dalies, satyrinę poemą "Nakties matymai". Nors kiek daugiau dėmesio susilaukia kritiniai darbai, nors pripažįstama jam vadovaujama vieta vadinamoje klerikalinėje kritikoje, nors jis laikomas ryškia, aštrios plunksnos ir didelio produktyvumo figūra savo meto literatūriniame gyvenime, tačiau jo vaidmuo aptariamas kaip giliai reakcinis, kiek teigiamiau atsiliepiant apie jo nepritarimą XXa. pradžios naujosioms ("dekadentinėms") mūsų literatūros kryptims. Šiaip visą Jakšto literatūrinį darbą nusako aptarimas, kurį tikrai suprasti ir skonį pajusti reikia orientuotis sovietinėje terminologijoje, "jėzuitiškas literatas".24

Turint galvoje šitokį Jakšto vertinimą, reikėtų laukti, jog jo kūryba Lietuvoje nespausdinama. Taip ir yra. Tačiau išskirtina štai koks atvejis.
Paskutiniojo karo metu, propagandiniais tikslais ir sovietų armijoje buvusių lietuvių karių "moralei pakelti", buvo išleista keletas lietuvių literatūros rinkinėlių. Be grynai sovietinio turinio knygelių būta ir tokių, kurias sudarė tautiškai lietuviško, net patriotiško, dažniausiai antivokiško pobūdžio įvairių autorių literatūriniai dalykėliai, neišskiriant ir "Lietuviais esame mes gimę"!25 Ten, šalia K. Donelaičio, M. Valančiaus, S. Daukanto, J. Jonilos-Žiliaus, Maironio, Vydūno, net F. Kiršos ir kitų, randame ir Jakšto kūrybos pavyzdžių. O vieno tokio rinkinio bio-bibliografinėse pastabose K. Korsakas apie patį Jakštą štai kaip rašo:

"Jakštas Adomas (tikroji pavardė Dambrauskas, Aleksandras, 1861 (t.y. 1861—A.B.) — 1938). Poetas ir kritikas, katalikų dvasinės akademijos profesorius, kunigas, prelatas. Redagavo žurnalą "Draugija".
Jo kritiniai raštai surinkti knygose "Naujoji lietuvių literatūra," t. 1-2 (t.y. "Mūsų naujoji — literatūra" — A.B.). "Užgesę žiburiai", "Meno ir literatūros problemos" (t.y. "Meno kūrybos problemos" — A.B.) ir kt. Jakšto eilėraščiai pasirodė jo rinktinėje "Lyrika". Jakštas daug rašė publicistinėmis temomis, taip pat matematikos, kalbotyros ir religijos klausi-mais."26

Taigi, rašoma faktiškai, nors ir ne be klaidų, ramiai, lyg tai būtų ne tas pats "jėzuitiškas literatas". Žodžiu, kai Sovietų Sąjunga buvo priremta prie sienos, prireikė ir Jakšto.

1 Literatūros ir meno metraštis 1960 (Vilnius, 1930).
2 Lietuvių Enciklopedija, IV, p. 259.
3 V. Kapsukas, Pirmoji Lietuvos proletarine revoliucija ir Tarybų valdžia. 2-sis leidimas (Vilnius, 1958), p. 19.
4 B. Pranskus, "Devynioliktojo amžiaus lietuvių poezija", antologijoje Lietuvių poezija: XX amžiaus (Vilnius, 1955), p. 19.
5 Tarybinis lietuvių literatūros mokslas ir kritika apie literatūrinį palikimą (1944-1958). Bibliografine rodykle. Paruošė E. Stanevičiene (Vilnius, 1959), p. 21. Plg. taip pat Lietuvos TSR žurnalų ir laikraščių straipsniai 1948. Valstybine bibliografija (Vilnius, 1954), p. 124. — šis straipsnis, deja, buvo neprieinamas, tačiau jo antrašte, tikriausiai, atliepia ir turinį. Įdomu dar pastebėti, kad, sprendžiant iš paskelbimo datos, tas straipsnis buvo išspausdintas Jakšto 10 m. mirties sukakties proga. Matyt, 1948 m. toks "paminėjimas" dar buvo reikalingas. Tačiau 1958 m., jeigu anksčiau nurodytoji bibliografija yra iš tiesų pilna, jau nebuvo jokio straipsnio. Pagal 1959 m. ir 1960 m. pirmojo pusmečio bibliografinius duomenis, atrodo, kad ir tuo laikotarpiu specialiai apie Jakštą niekur spaudoje nebuvo rašyta.
6 Lietuvių literatūros istorija, t. 2: Kapitalizmo epocha (1861-1917). Redagavo K. Korsakas (Vilnius, 1958), p. 87, 88, 109, 125, 203, 242, 287, 292, 314, 343, 417, 477.
7 Ten pat, p. 344-345.
8 A. Sprindis, "S. Matulaitis", Stasio Matulaičio knygoje Atsiminimai ir kiti kūriniai (Vilnius, 1957), p. 9. Vienok čia pastebėtina, kad ir šis S. Matulaičio krt-kos bruožas, kaip jį čia formuluoja A. Sprindis, yra nuspalvintas dabartine societine terminologija. Kaip matyti iš pačios čia liečiamos S. Matulaičio recenzijos ("Dainų skrynele", toje pačioje knygoje, p. 333-337), nors jis ir pasisako griežtai prieš religinius Jakšto poezijos bruožus, tačiau "antiliaudinio pobūdžio atskleidimais" bei "netinkamumu darbo žmonėms" nesišvaisto, žodžiu, Jakštui kliūva ir aplinkiniais keliais, per jį iš-krepiamas ir kito asmens literatūrinis darbas.
9 Lietuvių literatūros istorija, t. 2, p. 533-542.
1o Audroms siaučiant. Sudarė, pratarmę ir pastabas paruošė B. Pranskus (Vilnius, 1955); Po raudonąja vėliava. Sudarė B. Pranskus (Vilnius, 1956).
11 A. Jasutis, Rinktine (Vilnius, 1954) ir Internacionalas karceryje (Vilnius, 1958); A. Regratis, Rinktine (Vilnius 1949); A. Maginskas, Rinktine (Vilnius, 1950); A. Dabulevičius, Mano tėvynė (Vilnius, 1960); B. Pauliukevičius, Berno vargai (Vilnius, 1960); B. Pranskus-žalionis, | ateitį šviesią. Eilėraščiai (Vilnius, 1959).
12 A. Regratis ir A. Maginskas, Eilėraščiai ir apsakymai (Kaunas, 1956).
13 B. Pranskus, Lietuvių literatūros gretose. Straipsnių rinkinys (Vilnius, 1959), p. 374-382, 503-532; P. Užkalnis. Majakovskis ir lietuvių literatūra (Vilnius, 1955), p. 61-66. šitokio lygio poetų nagrinėjimų ypač apstu V. Kubiliaus studijoje (disertacijoje) Revoliucine lietuvių poezija 1890-1907 metais, išsp. knygoje Literatūra ir kalba, III (1958), p. 111-300. Plg. dar įvadus, dažniausiai B. Pranskaus, augščiau minėtiems (išnašoje 11) leidiniams; be to, žr. bibliografinius duomenis knygoje Tarybinis lietuvių literatūros mokslas ir kritika apie literatūrinį palikimą, p. 37-38, 51-52.
14 Vytautas Svetulaitis, Arturas Regratis (Vilnius, 1958).
15 Tarybines lietuvių literatūros istorijos apybraiža
(Vilnius, 1956), p. 24, 30. Plg. dar K. Korsakas, "Lietuvių literatūros tyrinėjimas tarybiniais metais", Literatūra ir kalba, III (1958), p. 19-20.
16 Lietuvių Enciklopedija, IV, p. 260.
17 J. Būtėnas, Lietuvių literatūros vadovėlis, II dalis. 3-sis leidimas (Kaunas, 1960), p. 129.
iš A. Sprindis, Lietuvių literatūrine kritika 1861-1905 (Vilnius, 1957); V. Zaborskaitė, Realizmo klausimai 1905-1917 metų lietuvių literatūros kritikoje (Vilnius, 1957).
19 A. Sprindis, Lietuvių literatūrine kritika 1861-1905, p. 134.
20 Ten pat, p. 134.
21 V. Zaborskaitė, Realizmo klausimai 1905-1917..., p. 47-48.
22 Ten pat, p. 51.
23 p. Užkalnis, Majakovskis ir lietuvių literatūra, p. 106. Plg. dar D. Sauka, Salomėjos Nėries kūryba 1921-1940 (Vilnius, 1957), p. 58. — Šia proga verta prisiminti, kad to meto lietuviškoji komunistinė spauda, ypač V. Kapsukas-Mickevičius Maskvoje leidžiamame ir redaguojamame Priekalo žurnale, ir pati partija rodė Trečiam Frontui didelį nepasitikėjimą, aštriai jį kritikavo, apkaltino "pakeleiviškumu" ir pan. žodžiu, šį kartą Jakštas ir amžinieji jo oponentai atsidūrė toje pačioje pusėje. Tik, žinoma, pirmasis dėl to, kad Trečias Frontas jam buvo raudonas, o antrieji — kad nepatikimas t.y. neužtektinai raudonas. Plg. V. Galinis, Petro Cvirkos apsakymai (Vilnius, 1954), p. 69-70; P. Užkalnis, Majakovskis ir lietuvių literatūra, p. 103-104; Tarybinės lietuvių literatūros istorijos apybraiža, p 25-26; I. Lempertas, "Revoliucines jėgos ir proletariato sąjungininkai Lietuvoje fašistinės diktatūros laikotarpiu (1926-1940)", Vilniaus Valst. V. Kapsuko vardo universiteto Mokslo darbai, XXX: Istorija, II (1960), p. 43-46.
24 p. Užkalnis, Majakovskis ir lietuvių literatūra,
p. 94.
25 Dainų rinkinys (Balachna, 1942); Didysis lietuvių tautos priešas. Lietuvos rašytojai apie mūsų tautos
ilgaamžę kovą su vokiškaisiais grobikais (Brooklyn,1942) — nors išleista Brooklyne, tačiau paruošta sovietinių lietuvių rašytojų; Amžinoji neapykanta. Lietuviai rašytojai prieš vokiškuosius grobikus. Paruošė K. Korsakas (Maskva, 1942) ir kiek sutrumpintas pastarojo rinkinio rusiškas leidimas Vekovaja nenavist (Moskva,1943). Plg. taip pat Didžiojo Tėvynės karo laikotarpio Lietuvos TSR spauda 1941-1944 (Iki Lietuvos TSR išvadavimo). Valstybinė bibliografija (Vilnius, 1955), p.
23-24, 26-27, 31.
26 Vekovaja nenavist, p. 48.