KAZIMIERAS PAKŠTAS Spausdinti
Parašė A. BENDORIUS   

Amžinos atminties prof. dr. K. Pakštas yra toks žymus asmuo ir tiek daug veikęs įvairiose mokslo, visuomeninio gyvenimo, kultūros ir politikos srityse, kad neįmanoma trumpu žodžiu net prabėgomis suminėti visus atliktus darbus ir apibudinti jo asmens reikšmę mūsų tautai. Jis, anot prof. Juozo Brazaičio, yra vienas žymiausių lietuvių tautos dvasinių vadų. Nepriklausomoje Lietuvoje — taip kaip tautinio susipratimo laikotarpyj buvo Basanavičius, Kudirka, Jakštas, Vaižgantas. Velionis buvo didelė, labai šakota asmenybė, gausus naujų idėjų, kurios turėjo vesti lietuvių tautą į vispusišką gerovę ir iškelti jos vardą pasaulyj. Nebuvo tos problemos kultūros, politikos ar valstybės gyvenime, pro kurią jis būtų tylomis praėjęs.

Apie Pakštą buvo jau nemažai rašyta prieš 7 metus, kai minėjome jo šešių dešimčių metų amžiaus sukaktį. Šioj vietoj noriu atkreipti dėmesį į vieną ypačiai puikią jo asmens apybraižą, kurią davė prof. J. Brazaitis Aiduose (1953 m. 8 nr.). Lai bus leista ir man ja pasinaudoti. Kas norėtų daugiau apie Velionį pasiskaityti, patarčiau dr. VI. Viliamo platų rašinį Tėvynės Sarge (1953 1 nr) ir šių eilučių autoriaus jo biografiją XXI Liet. Enciklopedijos tome.

Gyvenimo Kelias
Kazimieras Pakštas gimė 1893 m. Užpalių vlsč.: Sudeikių parapijos Alinauskos vienkiemy. Mokėsi Lietuvoj, Rusijoj (Petrapilyj), Amerikoj ir Šveicarijoj. Taigi jis yra dviejų labai skirtingų pasaulių — Rytų ir Vakarų, auklėtinis, pasisavinęs iš ten sintezės būdu tai, ką juose rado geriausio. Be to, Velionis turėjo įgimtą stiprią intuiciją, kuri pralenkia protinį pažinimą. Dėka savo plačios erudicijos ir tos intuicijos jis sugebėdavo teisingai orientuotis pasaulinio mąsto įvykiuose, juos objektyviai interpretuoti, arba net juos pramatyti. Vienerius metus pasimokęs Kauno dvasinėj seminarijoj, jis 1914 m. pradžioj išvyko į JAV. Čia 1918 m. baigė Fordhame socialinius mokslus ir tais pačiais metais išvyko Lietuvių Tautos Tarybos A-merikoje siunčiamas kaip jos delegatas į Šveicarijoj veikiantį Lietuvos Informacijų biurą. Čia 1923 m. baigė Friburgo universitetą ir už disertaciją apie Lietuvos klimatą gavo daktaro laipsnį. Iš Šveicarijos vėl grįžo Amerikon ir čia po metus laiko buvo Darbininko redaktoriumi Bostone ir Draugo Čikagoje. 1925 m. Lietuvos universiteto pakviestas geografijai dėstyti. Be to, nuo 1928 m. ligi 1931 m. geografiją dėstė ir Latvijos universitete, į kur vykdavo kas antra savaitė. Tuo būdu jis buvo bene vienintelis pasaulyj profesorius, dėstęs vienu metu dviejose valstybėse. 1939 m. atvyko Kalifornijos universiteto kviečiamas į Ameriką ir čia ligi 1941 m. dėstė Vidurio Europos politinę geografiją. 1941 m. Čikagoje įkūrė Lietuvių Kultūros institutą. Vėliau profesoriavo keliose augštosiose mokyklose Pennsylvanijoj, Minesotoj, Mary landė ir Ohio. Per 17 metų jis perėjo per 6 universitetus ir kolegijas, ilgiausiai (5 metus) apsistodamas kat. Duąuesne univ. Pittsburghe.

Būdingi asmens bruožai
Nesigilindamas į jo labai turtingas dvasios gelmes ir nesiimdamas detaliau pavaizduoti jo labai spalvingą asmenį, noriu suminėti tik kai kuriuos esminguosius jo bruožus.

Pirmiausia tenka pažymėti, kad Pakštas buvo ištisai originalus, savitas, nepasikartojąs, niekuo nepamėgdžiojąs. Jis ne tik buvo originalus savo žodžiu, mostu, stiliumi, bet ir savo veidu ir visa išvaizda. Savo mintis jis dėstė ryškių spalvų paveikslais, atseit, nepaprastai vaizdžiai, pasigaudamas gyvų palyginimų, kontrastų, originalių, kartais juoką sukeliančių išsireiškimų. Dėlto būdavo mielai klausomas prelegentas, uždegąs kalbėtojas.

Ryškiausias jo bruožas yra dinamiškumas, plaukiąs lyg nesiliaujanti srovė iš neišsekančio energijos šaltinio. Jis niekad nebuvo ramus. Nuolat mėtėsi iš vieno fronto į kitą ir atsirasdavo pirmose eilėse visur, kur iškildavo gyvas reikalas veikti. Tai ne užsidarėlis kabineto minty-tojas, bet impulsyvus, dinamiškas veikėjas. Pats būdamas nenuorama geriausia prasme, jis ir kitiems nedavė ramybės, neleisdavo snauduly j, sotume tūnoti. Drąsiai kovojo su anuo metu Lietuvoje įsigalėjusia inercija, su pasyvumu ir stagnacija. Gyvu žodžiu ir raštu jis ragino tautą sparčiau žengti į kultūros augštumas.

Idealizmas buvo kitas esminis jo bruožas.
Pakštas turėjo iš jaunų dienų pasirinkęs sau aiškų idealą ir jo tvirtai siekė, visą gyvenimą jam liko ištikimas. Jo idealas: nepriklausoma, augštai kultūroje iškilusi, Krikščionybe pagrįsta, demokratiškai susitvarkiusi Lietuva, kurioj visiems būtų gera gyventi ir kuri šviestų pavyzdžiu kitiems kraštams. Dar Šveicarijoj gyvendamas studentu su Stasiu Šalkauskiu suformala-vo to idealo romantiškai skambantį šūkį: Ir nupinsime iš brangios Tėvynės gyvą dainelę ir padarysime iš jos pasigėrėjimą amžiams". Šiam idealui pasiekti jis skyrė savo gabumus, savo intelektą ir savo energiją. Jis visas tuo idealu buvo persiėmęs, užsidegęs ir jam pasiaukojęs. Sielojimasis šviesesne tautos ateitim okupacijos ir karų metu jos išlikimu, buvo kasdieninis jo rūpestis.

Tolerancija, išplaukianti iš didelės asmens kultūros yra kitas jo būdingas bruožas. Toleranciją kitų pažiūroms, pagarbą žmogui ir meilę lietuviui jis skelbė ir pats vykdė savo pavyzdžiu. Nesiekė sau garbės ir nekrovė turtų. Dėlto visada buvo tuščia kišenė sau, bet pilna širdimi kitiems. Nors buvo aiškus katalikiškos pasaulėžiūros skelbėjas, veiklus krikščionių demokratų partijos narys, bet dėl savo asmens kultūros tolerancijos, buvo gerbiamas visų srovių žmonių ir visur sutinkamas su simpatija. Būdamas nepajudinamas principuose, vienok nepakentė bent kokio fanatizmo, kuris, kaip žinome, yra netolerancijos apraiška.

Patriotizmas buvo dar viena esminė jo būdo žymė. Jo patriotizmas buvo nuoširdus, nelaukiąs atpildo ar pripažinimo. Tėvynės meilė be jokių asmeniškų išskaičiavimų buvo jam suprema lex — augščiausias įstatymas. Tai jis įrodė savo darbais, savo pastangomis dėl lietuvių tautos visuotinės gerovės, dėl darnaus tarpusavio sugyvenimo, dėl didesnės tautos garbės. Su pasigailėjimu ir sarkazmu jis stebėjo kai kurių mūsų vadinamųjų "ura patriotų" šūkius, skatinančius ne taurųjį patriotizmą, bet šovinistinį nacionalizmą, kuris iš tikrųjų tik kenkia tautos vardui.

Pagaliau, baigiant jo asmens apibūdinimą tenka prisiminti ir jo lakią fantaziją. Kai kas per nesupratimą fantaziją laiko silpnybe, tuščiu dalyku. Iš tikrųjų be fantazijos nieko nebūtų pasaulyj sukurta ir išrasta. Žmogus be fantazijos, be įsivaizdavimo yra visiškas bejėgis ką nors nauja sukurti. Ir visa kas pasaulyj ir gyvenime yra išrasta, pirmiausia yra fantazijos vaisius.
Dėl Pakšto mėgiamo humoro, satyrinių išsireiškimų, anekdotų, juokingų posakių jis kartais būdavo laikomas paviršutinišku, net komišku. Iš tikrųjų jis buvo dramatiškai rimtas ir gilus. Dažnai optimistiškai atrodanti laikysena tik pridengdavo jo dvasios skaudų tragizmą, kuris jį lydėjo ligi pat karsto lentos. Jis nepaprastai skaudžiai išgyveno lietuvių tautos genocidą ir de-christianizaciją. Nelaimingas buvo jo ir šeimyninis gyvenimas.

Tik likęs našliu (1958 m.) ir po metų vedęs rašytoją Janiną Narūnę-Narutavičienę, susilaukė labai rūpestingos globos. Deja, tos laimingosios dienos buvo neilgos.

Idėjos ir jų skleidimas.
Pagrindines savo idėjas Pakštas pirmą kartą paskelbė 1922 m. prof. St. Šalkauskio leidžiamos Romuvos 2 nr. Vėliau jas plėtė, ryškino ir įvairiomis progomis skelbė. Jos visos buvo skiriamos lietuvių tautos kultūrinei pažangai skatinti, krašto ūkinei gerovei kelti, valstybės saugumui stiprinti ir tarpusavio sugyvenimui, atseit, tautiniam solidarumui, ugdyti. Jos liečia švietimą, vidaus polit. santvarką, užsienio politiką — santykius su kaimynais, bei valstybės orientaciją tarptaut. politikoj ir ūkinį gyvenimą. Svarbiausiu valstybės uždaviniu jis laikė skubiai varomą tautos kultūros kėlimą. Jis įsivaizdavo, kad Lietuva gali išlikti nepriklausoma tik pasiekus augšto kultūros ir civilizacijos laipsnio. Jis nuolat sakydavo: negalėdami plėstis horizontaliai (į šalis), mes turime kilti vertikaliai, jeigu nenorime likti užgožėti savo didžiųjų kaimynų. Didelę dalį sumų, skiriamų ginklams, turime permesti švietimui kelti, mokykloms statyti, praktinių profesijų ir augšto lygio amatininkų, pirklių, jūreivių, statybininkų paruošimui. Lietuvą reikia supramoninti, nes tik pramoningas kraštas gali būti ūkiškai nepriklausomas ir turtingas. Šia prasme pavyzdžiu rodė Daniją, šalį kaip ir Lietuva be mineralinių žaliavų, bet kurios 65% gyventojų verčiasi ne žemės ūkiu. Lietuviai turi padorios konkurencijos keliu paveržti iš svetimtaučių savo krašte prekybą ir amatus — tas pelningiausias sritis. Vidaus politikos gyvenime jis pirmasis 1926 m. (Židinyj) iškėlė kultūrinės autonomijos mintį, kuri tinkamai įgyvendinta nuramintų anuomet mūsų krašte įsigalėjusias partines-pasaulėžiūri-nes rietenas ir sudarytų pagrindą šį opų klausimą spręsti abipusio susitarimo, atseit, pilnutinės demokratijos būdu. Jaunųjų lietuvių katalikų intelektualų, išėjusių mokslus Vakarų Europoje, šis klausimas būdavo diskutuojamas ir 1938 m. buvo paskelbtas Naujojoj Romuvoj de-kleracijos formoj "Į organiškos valstybės kūrimą". Daugiausia jo pastangomis 1927 m. kultūrinės autonomijos principus priėmė Liet. Krikščionių Demokratų partijos konferencija, bet jie pasiliko tik popieryj, nes ir pati partija, įsigalėjus autoritariniam tautininkų partijos režimui, tapo uždaryta.

Lietuvos gyventojų perteklių, kurio ano meto Lietuvos kaime buvo apie 200,000, jis siūlė nekrikdyti po platų jų pasaulį, ypačiai Pietų Ameriką, palaida emigracija, kuri gresia nutautėjimu ir medžiaginiu skurdu, bet nukreipti į organizuotą kolonizaciją, kuriant parinktose Afrikos ir abiejų Amerikų vietose lietuvių kompaktines kolonijas, kokias turi pvz. ukrainiečiai Kanadoje ir vokiečiai Brazilijoj. Tai būtų lyg mažytės, atsarginės Lietuvėlės. Tik dabar, kai patys atsidūrėme emigracijoj, suprantame, kaip ta jo idėja būtų išganinga, jeigu ji nors tik iš dalies būtų tapus įgyvendinta. Šios idėjos jis neatsisakė ir Lietuvą Sovietijai okupavus. Paskutinės jo šioj srityj pastangos buvo bandymas kurti lietuvių koloniją Britų Hondūre.

Pakštas buvo vienas karščiausių jūrininkystės propaguotojų. Tai jam buvo natūralu, nes pats iš prigimties dinamikas negalėjo likti nepatrauktas jūros, tos amžinosios dinamikos versmės. Žinodamas, kiek daug jūriškumas prisideda prie žmogaus drąsos, apsukrumo, ryžtingumo, ištvermės formavimosi, jis skatino tautą "atsisukti veidu į jūrą", įsitvirtinti pajūryj, Klaipėdą paversti laikinąja sostine (kol Vilnius buvo lenkų okupuotas) ir kurti savą prekybos laivyną, kuris duotų finansinių pajamų ir išnešiotų Lietuvos trispalvę po platųjį pasaulį. Jis ragino steigti Klaipėdoj jūrų navigacijos ir žvejybos mokyklą, nes lietuviai jūrininkystės specialistai buvo ruošiami užsienių jūrų mokyklose.

Būdamas plačios erudicijos geografas su geopolitiko persvara, jis sugebėjo globaliniu mastu apžvelgti politinius-tarptautinius santykius, įžiūrėti jų eigą ir pramatyti jų linkmę. Dėlto jis labai aiškiai suprato ir Lietuvos geopolitinės padėties pavojingumą ir dėl jo aliarmavo tautą. Jis sakydavo: jeigu Šveicariją galime charakterizuoti kaip augštų kalnų šalį, o Suomiją daugybės ežerų, tai Lietuvą reikia vadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi. Jis buvo įsitikinęs Nepriklausomybės laikinumu ir dėl to ragino ją ko daugiausiai ir racionaliausiai išnaudoti. Numatydamas gresiančią okupaciją, jis ragino valdančius sluogsnius jai iš anksto pasiruošti, išsiunčiant į užsienius žmonių, kurie, kraštą okupavus, tuojau pradėtų veikti laisvajame pasaulyj. Patarė išgabenti aukso ir užsienio valiutos rezervus, svarbiausius dokumentus, Čiurlionio galeriją, lituanistikos mokslo veikalus, pasiųsti su stipendijomis į užsienius, ypačiai į Ameriką, būrį atrinktų studentų. Deja, tie, nuo kurių priklausė tai padaryti, jo patarimų nepaklausė, o jį patį laikė paniką keliančiu netikru pranašu. Prof. Brazaitis anksčiau minėtuose Aiduose aprašo vieną XX Amžiaus dienrašty susitelkusio kolektyvo pokalbį: "Vieną sekmadienį 1938 m. žiemą prof. Pakštas, atsimenu, visam pasikalbėjime buvo labai tylus. Tik buvo jausti, kad jo mintyse yra kažkas kita. Prieš pašnekesį baigiant, jis staiga prašneko apie dalykus, kurie visus pribloškė. Jis kalbėjo apie Lietuvos geografinės padėties pavojingumą. Esą, tas pavojus artinasi labai smarkiai, ir Lietuva vargiai išvengs okupacijos. Jis grindė savo išvedžiojimus sovietinių ir nacinių bangų augimu, kurių susidūrimas artėja. Kalbėjo apie reikalą gelbėti kultūrines vertybes ir sudaryti sąlygas lietuviškai akcijai užsieniuose." Aš pats prisimenu vieną panašią jo pranašystę 1939 m. pavasarį. Užsukus mudviem į Konrado kavinę, kuri buvo patapusi kultūrininkų, politikų, žurnalistų rendez-vous vieta, buvau supažindintas su Lenkijos atstovybės sekretoriumi jaunu diplomatu p. Westfaliu. Su juo kalbėjomės lietuviškai, nes anot Pakšto, jis geriau lietuvių kalbą moka už mudu abu. Buvau maloniai nustebintas patyręs, kad varšuvietis gali gražiai kalbėti ne tik mūsų literatūrine kalba, bet ir keliomis tarmėmis, kurias jis buvo anksčiau išmokęs. Lenkas tuojau paklausė profesorių ką jis manąs apie karo galimybę. Pakštas tvirtu žodžiu atkirto: "Karas tikrai bus, ir jis prasidės neužilgo". Jis buvo visai neseniai grįžęs iš Čekoslovakijos, kur buvo išvykęs Vidurio Europos geopolitinių studijų reikalu ir buvo įsitikinęs karo neišvengiamumu. Pastebėjau lenką diplomatą rimtai priimant šį teigimą ir per jo veidą praslinkusį susirūpinimo šešėlį. Šie du faktai liudija Pakšto gebėjimą pramatyti pasaulio įvykių raidą.

Pakštas geografas.
Prof. K. Pakštas buvo pirmasis lietuvis mokytas geografas, turįs ne tik šiai mokslo sričiai pašaukimą, bet ir atlikęs didžiulį profesinį stažą penkiuose kontinentuose. Tik Antarktis, kurį išviso geografų netraukia, nes ten jiems nėra ko veikti ir Australijos žemynas nebuvo jo aplankyti. Ruošdamasis profesūrai, 1925 m. vasaros tris mėnesius praleido keliaudamas automobiliu po JAV. 1927 m. lankėsi Brazilijoj, 1930-31 apkeliavo laivu aplink Afriką, tyrinėjo kolonizacijos galimybes portugalų Angoloj ir perke-

PRANAS GAILIUS KAKTUSAS VAZONE (Anglis ir akvarele. 1954)


liavo išilgai visą P. Afriką. Grįždamas užsuko į Palestiną. Europą visą apkeliavo, o 1933 m. tarptautinio hidrologų kongreso proga lankėsi ir Rusijoj. Lietuvoj savo keliones pradėjo būdamas vaiku ant sielių Šventąja. Su Pakštu buvo pradėtas geografijos mokymas Lietuvos universitete. Įkūrus jam geografijos katedrą Teol.-Filosofijos fakultete, ir Matematikos-Gamtos fakultetas Įsivedė geografiją, kuriai dėstyti pakvietė T. Daukantą. Būdamas mūsų krašto geografijos pionierius, pradžioje daugiau dirbo fizinės geografijos srityj, išaiškino Lietuvos klimato zonss ir pateikė jo bendrą įvertinimą, pradėjo vykdyti sistemingus batimetrinius ežerų tyrimus, o vėliau daugiau pasuko į demografiją ir politinę geografiją. Iš šios srities 1929 m. išleido veikalą, Baltijos respublikų politinė geografija, kuris buvo išverstas į latvių ir lenkų kalbas. Vėliau, ypačiai po II pasaulinio karo, susikoncentravo į Lietuvos istorinę geografiją, tyrinėdamas Lietuvos sienų, teritorijos dydžio ir gyventojų skaičiaus kitimą nuo seniausių laikų ligi mūsų dienų. Labai vertinga šių studijų dalies išvada bus patalpinta Lietuvių Enciklopedijos Lietuvai skiriamame XV t. Deja, kai kurių suplanuotų ir pradėtų darbų jis nesuskubo užbaigti, pvz., ruošiamo spaudai Lietuvos istorinės geografijos atlaso, kuriam turėjo surinkęs daug medžiagos. Nebaigė ir sutartos su viena New Yor-ko leidykla Sovietų Sąjungos ūkinės geografijos veikalo. Iš viso jis paskelbė lietuviškai, prancūziškai ir angliškai 20 geografinių veikalų ir didelių straipsnių - studijų.

Mokėdamas anglų, prancūzų ir rusų kalbas jis būdavo aktyvus tarptautinių geografinių kongresų dalyvis. Pakštas buvo Lietuvos geografinės draugijos įkūrėjas ir visą laiką, ligi okupacijos, jos pirmininkas.

Pranas Gailius Miško Sapnas (akvarelė, 1959)

Visuomeninkas -politikas
Sunku būtų rasti veiklesnį už jį visuomenės veikėją. Tai yra jo įgimta "silpnybė", nes būdamas labai socialus, negalėjo ir norėdamas išvengti visuomeninko naštos. Jau 1911 m. dirbdamas Saliamono Banaičio spaustuvėj Kaune, įstojo į slaptą ateitininkų kuopelę, bet joje nepasižymėjo, nes po metų įstojo į dvasinę seminariją. Užtat tik įkėlęs koją į Ameriką, jis pasineria į visuomeninę veiklą, nors šalia to sėkmingai tęsia studijas. Daugiausia laiko per dvejus pirmuosius metus pašvenčia Lietuvos Vyčių organizavimui, patampa jų organo Vyties redaktoriumi. 1916 m. visa impulsyvia energija metasi į kovą už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, būtent, išrenkamas amerikiečių lietuvių katalikų įkurto Tautos Fondo generaliniu sekretoriumi. Savo ugningomis prakalbomis ir straipsniais daug prisideda prie surinkimo Lietuvos reikalams apie 500,000 dolerių kapitalo. Šveicarijoj šalia studijų jis yra vienas veikliausių Lietuvių informacijų biuro ir studentų draugijos narys. Grįžęs Lietuvon, išrenkamas Krikščionių Demokratų partijos Kauno skyriaus pirmininku, o nuo 1926 m. ligi uždarymo, buvo centro komiteto narys. Emigracijoj susikūrus Centro Europos Krikščionių Demokratų Sąjungai, jis nuo 1950 m. ligi 1958 m., tai yra ligi jos centrinei įstaigai išsikeliant iš New Yorko į Paryžių, buvo centro komiteto vicepirmininkas, tos sąjungos kongresų ir įvairių susibūrimų aktyvus dalyvis. Be to, jis visą tą laiką buvo Liet. Krikščionių Demokratų Sąjungos centro komiteto narys. Į ateitininkų veiklą tuoj įsijungė tik sugrįžęs 1925 m. iš Amerikos ir ypa-

PRANAS GAILIUS Formų drama

čiai pasižymėjo kaip uždegantis kalbėtojas, vadovaujančių organų narys, drąsus skatintojas kovoti už kilnių ateitininkų idealų įgyvendinimą. Dėl to 1930 m. ateitininkų federacijos kongrese išrinktas vyriausiu ateitininkų vadu. Jam vadovaujant ateitininkų trilypė organizacija ypačiai sustiprėjo, jos narių skaičius peržengė 10,000 liniją. Pakštas ateitininkams vadovavo 10 metų. Jis ir emigracijoj pasiliko aktyvus narys. Antai, pirmojoje ateitininkų konferencijoje Amerikoje, įvykusioje 1949 m. New Yorke, jis dalyvavo dar būdamas nevisai pasveikęs po labai sunkios operacijos ir pasakė puikią inspiruojančią kalbą. Jis savo ugningą, paskutinį žodį taré ir jubiliejiniame ateitininkų kongrese 1960 m. Čikagoje.

Pakšto visuomenine veikla nesiribojo vien tik savųjų tarpe. Jis ėjo veikti visur, kur tik galėjo pasitarnauti Lietuvos reikalui, pvz. jis buvo aktyvus narys lietuvių - amerikiečių, lietuvių-prancūzų, liet.-latvių ir liet.-švedų draugijų. Atsiremdamas į švedo Sten De Geero suformuluotus viso Baltijos regiono geografinius panašumus, Pakštas iškėlė Baltoskandijos bloko ar federacijos idėją, kuri susilaukė gyvo susidomėjimo ir plačių diskusijų politinėj-mokslinėj Skandinavijos kraštų, Suomijos ir Pabaltijo spaudoj. Realiai įvertindamas tarptautinę padėtį, kurioj mažoms tautoms, Rusijos pašonėj esančioms, gresia gyvybiniai pavojai, jis skelbė reikalą susiburti į Vidurio Europos federaciją visoms toms tautoms, kurių gyvenamoji erdvė yra tarp Vokietijos ir Rusijos. Tik toks, vadin. intermariumo (tarp Baltijos jūros iš vienos pusės ir Juodosios - Adrijos jūrų iš kitos) blokas, apimąs per 100 mil. gyventojų, galėtų neutralizuoti anų didžiųjų valstybių imperializmą ir garantuotų tautų laisvę. Šios idėjos propagavimui jis čia Amerikoj steigė Vidurio Europos federacijos studijų klubus. Ir iš viso Pakštas Amerikoj buvo nenuilstąs kovotojas prieš bolševikinį rusų imperializmą ir jo nešamą vergiją. Užtenka tik prisiminti, kad jis šiomis temomis kalbėjo apie 200 kartų amerikiečių mokslininkų ir politikų susirinkimuose, o 1943 m. pradėjo leisti New Yorke The Lithuanian Bulletin, kurį vėliau perėmė ALTO informacijų biuras.

1941 m. parašė knygelę Lithuanian Situation,
1942 m. The Balto-scandian Confederation, 1947 m. — Lithuania and World War II.
Jis kovcjo dėl Lietuvos laisvės atstatymo gyvu, v.izdingu žodžiu ir savo aštria plunksna, nors dėl to turėjo pats nukentėti. Visur ir visada ske'bė reikalą susiprasti, sugyventi, šviestis, jieškoti naujų būdų ir formų veikimui, nenustoti vilties, nepavargti kovoje, iškelti lietuvių tautos vardą ir apsaugoti jos išeiviją nuo tautinio išsigimimo. Jis buvo savo originalių ir Lietuvai išganingų idėjų kūrėjas ir drąsus jų skelbėjas. Tačiau tos jo idėjos daugumai buvo per augštos suprasti ir per sunkios priimti. Dėlto jis buvo laikomas nerealiu, net fantastu. Ėjo per gyvenimą lyg šauklys per tyrus, bet jis lieka mūsų niūrioj padangėj ta šviesi žvaigždė, kuri ne tik patraukia mūsų akį, bet uždega ir mūsų širdis.

PRANAS GAILIUS Iš "VIENA DIENA PARYŽIUJE"
(Tušas. 1954)