Vakaras atėjęs užtiesė sparnu
Laisvo aro lizdą tarp aukštų kalnų.
Miegas nesuglaudžia jo akių palšų:
Nesaugus jo lizdas guoly debesų.

— Kas išdrįs praverti tų namų duris,
Kvapo neatgavęs į bedugnę kris —
Taip galvojo aras laisvas ir puikus,
Glostydamas švelniai miegančius vaikus.

Žvaigždės visą naktį lijo sidabru...
Žemėje nuo skausmo ašarų sūru...
— Sapne, kam tu šilką kalnuose draikai?
Draskos aras plunksnas: dingo jo vaikai.

Rytą kėlus saulė apšvietė gelmes
Ir kalnų viršūnes šaltas, neramias.
Tarp glūdybių žemės ir tarpu dangaus
Teka šiltas kraujas aro ir žmogaus.