Švedų literatūra karo metais Spausdinti
Naujojoj švedų literatūroj dominuojančią rolę lošia, rašo Orjan Lindberger Londono žurnale „The Norseman“, autoriai, kilę dažniausia iš darbininkų luomo. Jie iškilo apie 1910 m. ir per 30 metų meniškai subrendo. Šiuo laiku pasirodė visa eilė autobiografinių romanų. Juose buvo mėginami duoti psichologiškai pagrįsti tipai, žiūrint į juos socialiniu požiūriu. Šių romanų autoriai: Jan Fridegard, Eyvind Johnson, Wilhelm Moberg, Harry Martinson, Moa Martinson. Ivar Lo Johanson ir Jozef Kjellgren nepasinaudojo autobiografijomis, duodami savo romanuose tik draugijinio gyvenimo studiją.

Jau nuo pirmojo Pasaulinio karo pabaigos didelę rolę lošė Per Lagerkvist, kaip lyrikas ir dramaturgas, kaip literatūros pionierius. Jis jautriai reagavo į nacių užmačias. Taip pat ir Hjalmal Gulibergs bei Johannes Edfelts eilėraščių rinkiniai buvo pilni jausmo prieš jėgos ideologiją.

Skandinavų tautos jau ir seniau buvo meniniam kontakte, ne vien tik politinėj draugystėj. Todėl švedų rašytojai jautriai atsiliepė dėl suomių žiemos karo ir dėl vokiečių įsiveržimo į Daniją bei Norvegiją. Pavyzdys iš tų jautriųjų balsų yra kad ir Lagerkvist'o eilėraščių rinkinys 1940 m. ,,Sangochstrid“ (Kraujas ir kova).

Apie 1940 m. iškyla nuomonių skirtumai tarp Švedijos politikų, kurie Švediją nori išlaikyti nacionalinę ir apsaugoti nuo karo, bei tarp rašytojų, kurių kiek platesnis patriotizmo supratimas, siekiąs laisvės ir žmonijos sąvokoj. Šiuo keliu eina Silverslolpe, Gullberg, B.Bergman eilėraščių rinkiniai.

Kitų autorių šie nuomonių skirtumai buvo išreikšti istorinėmis temomis. Al bert Olsson rašė apie ūkininkų kovas prieš dvarininkus 1600 m. Moberg turėjo didelį pasisekimą 1941 m. veikalu ,,Rid į Natt“ (Jojimas naktį).

Vėliau ateina nepasitenkinimas vokiečiais, karu. Benaudės dienos, karo tikslai, švedų silpnumas bendroj Europos srovėj su kartumu vaizduojama Olav Jonason ir Harry Ahlberg, jaunų, debiutuojančių rašytojų romanuose.

Tolimesnis istorinis romanas vysto socialines tendencijas, paimtas iš dabarties, perkeldamas jas į ateitį: Fridegard „Tragudars Land“ (Medinių dievų žemė), „Gryningsfolket“ (Aušros tauta).

Atskirą autorių klasę sudaro moderniosios kultūros kritikai. Harry Martinson „Verklighet til dods“ (Tikrovė iki mirties) 1940 m. kritikuoja karo mašineriją, pavergiančią humaniškumą. To paties autoriaus pozityvios mintys, išreikštos eilėr. rinkiny ,,Passad“, ima pavyzdį iš taiką mylinčių kinų klasikų.

Tikra pacifisto, smerkianti moters nužmoginimą ir numoterinimą karo tikslams, Elyn Wagner, išdėsto savo programą romane ,,Vackarlocka“ (Žadintuvas). Jos jaunesnė kolegė Kari n. Boye išgyveno tą patį, tik daug jautriau, kaip tikra lyrikė. Savo eilėr. rinkiniu ,,Desju dod synderna“ (Septynios mirtinosios nuodėmės) ji apdainuoja savo asmenišką tragediją ir visos žmonijos skausmą. 1940 m. išleistame romane „Kallocain“ ji nuogąstauja dėl civilizacijos ir technikos augimo ir dėl valstybinės tiranijos bei individo vergijos. 1941 m. Karin Boye nusižudė.

Vis mažėjant galimybei atvirai pasisakyti, buvo pradėta plačiau vartoti alegorija ir pasakėčia. Eyving Johnson „Krilon“ romanuose, pasirodžiusiuose 1941—1943 m., solidaus realizmo ir fantastinės, politinės satyros mišiniu buvo atvaizduotas karas ir beviltiška Europos padėtis, šita romanų eilė buvo švedų intelektualinio sluoksnio atsakymas i vokiečių propagandą.

Romanai, stipriau psichologiškai pagrįsti: Olle Hedberg „Rum for ensam da m“ (Vienišos moters kambarys) ir Per Lagerkvist ,,Dvargen“ (Nykštukas), laikomas geriausiu karo metų kūriniu, kuriame istoriškai paliečiamas Italijos renesansas su gilia psichoanalize ir blogio problema.

Vėlesniais karo metais stipriau pasireiškia lyrika. Žymiausias paskutinio trisdešimtmečio poetas Gunnar Ekelof, surrealistų sekėjas, virsta beveik klasiku. Jaunieji Kari Venneberg ir Erik Lindeg r e n vis labiau iškyla ir kaip poetai, ir kaip kritikai.

Prozoje pasirodo ir naujų vardų. Nauji stilistai Hemingwy ir Faulkner, romanistai Waller Ljungquist, Thorsten Johnson, kritikas Artur Lundkvist.

Paminėtini ir Lars Ahlin, Stig Dagerman, Gustav Rune Eriks, Peder Sjdgren, Sivar Arne r. Jauniausias iš jų — Stig Dagerman — parašo originalią Karin Boyes kūrybos kritiką, o savo pirmame romane „Ormen“ (Gyvatė), 1945 m. pasirodžiusiame, vaizduoja prislėgtą baimę, gulinčią Švedijos pamatuos. Sivar Arner, labiausiai subrendęs tarp jaunųjų, yra įdomus mistikas psichologinėse ir moralinėse problemose, su prancūzų egzistencializmo įtaka. Geriausias jo romanas „Planbok borllappad“ (Pamestieji laiškai), 1943 m.

Išvada: švedų literatūrai nepadarė neigiamos įtakos valdžios neutrali politika karo metu, priešingai, iškėlė daug problemų rašytojams. Švedų literatūroje karo metu nežymu izoliacinė pozicija, priešingai, ypač jaunųjų kūryboj, pasirodo aukšto rango internacionalinių pradų.

----------

* Latvių rašytojas Janis Jaunis Jaudrabinš, didelis lietuvių draugas, Greveno stovykloje atšventė savo 70 metų amžiaus sukaktį. Iš lietuvių pusės sukaktuvininką pasveikino buv. pasiuntinys Latvijoj Pr. Dailidė, sveikinęs ji dar Neprikl. Lietuvos laikais ir įteikęs jam aukštą žymenį. Sukaktuvininko raštuose apstu lietuviškų asmenvardžių ir vietovardžių. Latvių teatrams yra išvertas Žemkalnio „Blindą“ ir Vaičiūno „Tuščias pastangas“. Jo trilogija „Aidas“ ir „Žiema“ laikomi latvių romano pavyzdžiais. Jubiliato ypač daug raštų leidžiama tremtyje.