Kraujas, kuris užmuša Spausdinti
Mokslininkai surado naują, dalyką — kad mumyse esama kraujo, kuris užmuša. Tuo būdu miršta naujagimiai, nespėję nė karto įtraukti į save oro, motinos žūva užmuštos savo būsimųjų vaikų, kurie, kad ir išlikę sveiki, eina paskum per gyvenimą sužaloti, dvasiškai ir fiziškai paliegę. Ligoniai, gavę transfūzijos metu naujo kraujo,
kuris turėtų išgelbėti jų gyvybę, nuo jo miršta...

Tokia yra trumpa, bet tragiška istorija naujai surastosios „Rh“ kraujo grupės. Pirmiausia toji kraujo grupė buvo konstatuota „Washingtone leidžiamo mokslinio žurnalo „Science News Letter“ žiniomis, vad. Rhesus tipo beždžionėse, kurios sudaro specifišką Simijos šeimos jūros kačių rūšį Indijoje, — dėl to taip specifinė medžiaga ir pavadinta „Rhesus faktorium“ arba trumpai „Rh“.

Rh kraujas pats savaime dar nėra jokie nuodai. Tai paprastas, normalus, sveikiausias kraujas. Iš dešimties žmonių jį turi 8 ar net 9. Tačiau kai kurie — Amerikoj tokių yra net 15% — visai neturi Rh kraujo. Čia kaip tik ir prasideda visa blogybė, dėl ko tiek įvyksta visokiausių tragiškų Įvykių, nes Rh kraujas ir toks kraujas, kuriame Rh faktoriaus nėra, tinkamai nesugyvena, nesiderina. Viena Rh neturinčio arba, kaip kad dabar mokslinėj terminologijoj priimta sakyti, Rh negatyvaus kraujo transfūzija. tegali tiek pat maža pakenkti žmogui, turinčiam Rh pozityvų kraują, kaip kad Rh pozityvaus kraujo transfūzija žmogui su Rh negatyviu krauju. Tačiau po pirmojo tokio kraujo priedo Rh kraujas Rh negatyviame žmoguje pradeda veikti kaip kokie ligos perai, kurie kraujo apytakoj automatiškai sukelia reikalingas gynybos priemones. Rh negatyvus organizmas ima gaminti medžiagų, kurios Rh kraują užmuša ir išskiria.

Užmušamoji substancija yra nepaprastai efektyvi. Jei žmogui, kurio organizme jau yra susidariusių šitokių Rh antikūnių, padarytume pakartotinių transfūzijų su Rh krauju, tai šitas Rh kraujas visiškai suskaldomas ir sunaikinamas, ir kraujo celės miršta. Negyvosios celės atsiliepia į paciento inkstus kaip nuodai.

Ilgai truko, kol gydytojai, žiūrėję į šitą mirties dramą kaip į kokią paslaptį, galiausiai susekė sąryšį tarp tų kraujo naikintojų ir jų sukeliamosios mirties atsitikimų. Drama prasideda tokiu būdu: sakysime, tėvas ir motina turi vaiką. Laukiama antrojo, bet šis miršta begimdant, prieš gimdymą arba geriausiu atveju praėjus porai dienų po jo. Mirties priežastis lieka neaiški. Tėvams kyla klausimas, ar nemirs ir kitas jų naujai laukiamas kūdikis.

Tačiau galų gale vis dėlto buvo surastas atsakymas į šią kvaršinančią problemą. Tėvas, kaip ir kiti 84 žmonės iš šimto, pasirodo, turi Rh grupės kraują. Pagal paveldėjimo dominanto dėsnį kūdikis nors su vienu Rh pozityviu tėvų krauju visuomet turės Rh pozityvų kraują. Vadinasi, motina su Rh negatyviu krauju nešioja kūdikį, paveldėjusi Rh pozityvų kraują — ir truputis motinos kraujo, jei ne daug, susimaišo su naujagimio krauju. Tatai išsyk tam nieko nekenkia, ries, Rh negatyvus kraujas neturi jokių ypatumų, kurie patys savaime galėtų kenkti žmogui, turinčiam Rh pozityvų kraują. Tačiau kai tik Rh faktorius iš naujagimio kraujo patenka į motinos kraujo apytaką, ir prasideda pavojingasis posūkis: motinos kraujuje ima gausėti galingų apsiginamųjų medžiagų — vadinamųjų Rh naikintojų,— kurios patenka ir į naujagimio kraujo apytaką.

Šitas procesas vyksta labai pamažu. Jei dar per gimdymą prireikia daryti kraujo transfūzija ir iš vyro kraujas perpilamas jo žmonai, pavojus dar padidėja, nors daugeliu atvejų ir motiną ir kūdikį pasiseka išgelbėti.

Tačiau apsiginamosios medžiagos po gimdymo iš motinos kraujo neišnyksta. Jos išsilaiko jos kraujuje trejus ketverius metus, o gal net visą amžių. To periodo metu motina niekados negali sulaukti Rh pozityvaus kūdikio. Šiandien, kada mokslui jau pažįstami tie paslaptingi mirties daigai, daugeliu atvejų medicinai pavyksta išgelbėti kūdikį, dar Rh apsiginamosioms medžiagoms nespėjus atlikti viso ardomojo darbo. Naujagimiui transfūzijų metu suteikiama tiek kraujo kol galiausiai visiškai pasikeičia jo kraujo vaizdas ir pati grupė. Moderniose ligoninėse ginekologai yra į tai jau įpratę — ten jokia naujieną, kad Rh negatyvi motina sulaukia Rh pozityvaus kūdikio, nes ten prieš gimdymą padaroma motinos kraujo analizė ir nustatoma ne tik, kokios ji yra iš įprastinių kraujo grupių (A, B, AB ar O), bet ir kaip reaguoja į Rh. Užregistruojami ir visi Rh negatyvieji kraujo davėjai.

Rh faktorius konstatuojamas tokiu pat būdu, kaip ir įprastosios 4 kraujo grupės, tik čia reikia daugiau atsidėjus ir akyliau dirbti. Nors, apskritai imant, motinai su Rh negatyviu krauju yra rizikinga turėti kūdikį iš Rh pozityvaus vyro, tačiau kartais pasitaiko, kad ir tokių sutuoktinių vaikai net be jokios transfūzijos ir kitokios medicininės pagalbos gyvena, ir net gerai gyvena, nes visai galimas daiktas, kad pats vaikas turi Rh negatyvų kraują, kuris visai derinasi su motinos krauju. Paveldėjimo dėsniais Rh pozityvaus tėvo ir kūdikis turi būti Rh pozityvus, jei jis pats yra iš abiejų tėvų paveldėjęs Rh pozityvų kraujų; tačiau 50 atvejų iš 100 Rh pozityvus tėvas turi taip pat Rh negatyvų paveldimąjį palikimą, ir nors jis pats turi Rh pozityvų kraują, betgi yra lygus galimumas, kad bet kuris iš jo vaikų pagal paveldėjimo dėsnius paveldės jo paties negatyvų palikimą.

Naikinamosios medžiagos, gaunamos Rh negatyviame kraujuje, tiesa, ne visuomet sukelia naujagimio mirtį, bet labai dažnai tenka laukti sunkių padarinių — išlikę gyvi vaikai labai dažnai gali pasižymėti dvasiniu atsilikimu ar silpnaprotiškumu. Tai patvirtina kraujo analizės darytos motinoms, sulaukusioms silpnapročių ar dvasiniai atsilikusių vaikų.

Šioje kraujo tyrimo srityje mokslui tenka išspręsti dar daug sunkių uždavinių. Nors pats pagrindinis Rh faktorius surastas jau keleri metai, tačiau j jo pačias- smulkiąsias detales vis dėlto dar nepavyko įsiskverbti. Gal jo tokia pat ateitis, kaip ir stieptomicino. Tačiau viena yra tikra: šiandien gydytojai jau gali padėti prieš gimdymą toms pacientėms, kurių sveikatai susidaro pavojus dėl įvairios Rh pozityvių ir Rh negatyvių substancijų sąveikos.