Naujoji amerikiečių literatūra Spausdinti
LITERATŪRA

Naujoji amerikiečių literatūra, giliau ją paanalizavus, rodo, jog esame atsiradę naujos eros išvakarėse. Literatūros įvykiai nesikartoja, jiems nėra jokio kelio atgal. Ir čia, tame nuolatiniame pažangos vyksme, pradeda vis daugiau ryškėti naujosios amerikiečių literatūrinės kartos dvasinis veidas. Kai kurie amerikiečiai su „Harper's Bazar“ literatūros apžvalgininku N. Arvinu priešakyje čia, šitame tarp abiejų pasaulinių, karų laikotarpyje, įžiūri tam tikrą panašumą su literatūrinės kūrybos periodu amerikiečių pilietinio karo metu.

Pastaraisiais ketveriais penkeriais dešimtmečiais amerikiečių literatūroje, pradedant 1893 m. pasirodžiusiu Stepheno Cranės mažuoju romanu „Maggic“, baigiant Steinbecko „Pykčio vaisiais“, tiek romane, tiek novelėje vyravo viena ryškiausia pagrindinė srovė — natūralizmas, kai kur šiek tiek sušvelnintas realistinėmis tendencijomis. Jo pradžioje didingai iškyla minimasis Crane su savo amžininkais Franku Norris ir Jaku Londonų; veikiai prie jų prisideda amerikiečių natūralizmo „šefas“ Teodoras Dreiseris ir veik tuo pačiu metu Uptonas Sinclair, mums pažįstamas iš lietuvių emigrantų buities parašytu romanu „Džunglės“. Vėliau prie jų eilių prisijungia Sinclair Lewis, Ernest Hemingvay, John dos Passos, James D. Farell, Erskine Caldwell ir John Steinbeck. Nors daug kur pažiūrėti tokia skirtinga šių rašytojų plejada, vis dėlto jie visi pasižymi vienodais esminiais bruožais.

Cranė ir Hemingvayus meniškai apipavidalina šiurkščią, buitį, varžybas dėl jėgos ir garbina kovą, Jacko Londono ir Johno dos Passos veikaluose rasime tikrą nuotykių ir nepaprastų išgyvenimų apstą — laukinę šiurkščią aukso jieškotojų, žvėrių varovų, kalnakasių ir paprastų gamtos vaikų buitį. Kupinas nuotykių ir šiurkščios lemties gyvenimas atsiliepia taip pat į socialinę ir politinę santvarką. Šias temas mielai imasi nagrinėti Frankas Norris, Dreiseris griebia į nagą Amerikos visuomenę ir aukso veršius, Sinclair Lewis atsi-cteda autofabrikų ir žemvaldžių kombinacijoms, Upton Sinclair atkreipia savo akis į konservų fabrikus, naftos valyklas ir akmens anglies kasyklas.
Norrio ir Londono veikaluose svarbiausieji personažai pasirodo kaip gajūs, užgrūdinti gamtos vaikai, tuo tarpu Dreiserio tipai yra daugiau vienašališki, Hemingvajus ypač mėgsta bulių kovas ir medžiotojus; Steihbeckas, Caldwellis, Sąroyanas imasi su meile pasakoti nuotykius ir išgyvenimus pusiau pamišusių valkatų ir padaužų; Sinclair Lewis susikuria Arrowsmitho ir panašius tipus, betgi visą savo dėmesį sukoncentruodamas į dvasios, paprastuolius Dodsworthą ir Babbittą.

Visiems jiems, be mažų išimčių, maža terūpi žodis, stilius, jo“ magiškoji galia. Nekartą jų pasakojimas, kaip, pvz. Dreiserio, yra tiesiog sausas ir nuobodus, be subtilesnių niuansų. Tačiau natūralistinis romanas turi ir didelių pliusų, iš kurių pirmoj vietoj tenka iškelti jo dokumentinį tikrumą ir tiesumą, ištikimybę faktams ir jų veik su fotografiniu tikslumu pavaizdavimą. Natūralistiniam romanui dvasinį pagrindą davė Darvinas su savo teorijomis ir Alberto Spencerio veikalai. Natūralistai rašytojai tad ir patį žmogų stengėsi pavaizduoti, gali sakyti, kaip visiškai bejėgį, absoliučiai priklausantį nuo galingesnių gamtos ir socialinių jėgų žaidimo.

Tačiau naujajai amerikiečių rašytojų kartai jau darosi per ankšta jų sukurtuose rėmuose. Nors per pastaruosius 50 metų natūralizmas tekėjo stipriausia, ryškiausia Amerikos literatūriniam gyvenime srove, tačiau pamažu, metai po metų, jis ima netekti savo senosios jėgos ir gyvastingumo. Iškyla tokie nauji vardai, kaip Edith Wharton, Ellen Glasgow, Willa Cather, Sherwood Anderson, Scott Fitzgerald, kurie stengiasi pamažu atsiriboti nuo natūralizmo, pasukdami visai naujais, savitais keliais.

Amerikiečių poezijoj ypač nuo 1910 m. pastebimas ryškus posūkis tiesiai nuo natūralizmo tolyn. Iškyla jo antipodas — simbolizmas. Imama daugiau domėtis Europa, jos dvasiniu veidu ir to veido formuotojais. Senajai amerikiečių kartai didžiausi pasaulyje užsieniniai autoriai — buvo Balzakas, Flaubert'as, Zola, Thomas Hardy, Arnoldas Bennettas ir H. G. Wellsas. Tačiau jaunojoj skaitytojų kartoj jie nėra tokie mėgstami senųjų autorių vietą dabar užima prancūzai Proust, Gide, ir Mauriac, anglai Virginia Woolf, James Joyce ir Forster, vokiečiai Thomas Mann ir Rilkė, italas Ignazio Silone, kuris išstojęs iš komunistų partijos, atgavo rašytojui taip reikalingą nepriklausomumą ir dabar redaguoja savo tėvynėje dienraštį „Avanti“. Iš rusų mėgstamas Dostojevskis; Tolstojus ir Turgenevas amerikiečių skaitytojui atrodo perdaug rusiški ir sunkiai suprantami.

Betgi ne visa ir senoji amerikiečių karta yra žygiavusi drauge su natūralizmu. Ir tarp jų yra žmonių, kurie stengiasi įsirausti į žmogaus sielos gelmes ir įsiklausyti į jo vidaus balsą. Ypač ryškus toks yra Villiamas Faulkneris, kuris, nors ir prie natūralistų priskiriams, betgi darosi nesuprantamas tuo matu matuojant, kai paskaitai tokius jo veikalus, kaip „Absalom“ arba ,,Godown, Mosesl“ Nuo natūralizmo nusisuka ir kiti autoriai, kaip kad Katherine Anne Porters savo novelėmis ir romanais, savo trumpučiais apsakymais išgarsėjusi Endora „VVelty, romanų ,,The Hearth is a Lonely Hunter“, ,,The Member of the Vedding“ ir kt. autorė Carson Mc Cullers, atskleidžianti žmogaus sielos problemas. Prieš kelerius metus pasirodė Džuinos Barnes ,,Nightwood“, davęs visiškai naują toną amerikiečių romanui.

Nauja gaida suskamba taip pat Anais Nin, Eleonoros Clark, Margueritos Young, Staffordo ir jaunųjų autorių Williamo Maxwellio, Rosenfeldo, Trumano Capotės ir kt. veikaluose. „The Cosmological Eye“ autorius Henry Miller visiškai nutraukė ryšius su įsisenėjusia tradicija. Nors patys naujieji rašytojai ne būtinai turi būti patys gerieji, vis dėlto negalima užmiršti, jog per jų kūrybą kelias eina į ateitį.

Kinta ir naujosios amerikiečių literatūros tematika. Išorinis gyvenimas su savo faktais užleidžia vietą, vidinio gyvenimo analizėms su visu jų spalvingu įvairumu. Iš horizontalinės krypties pasukta vertikaline — žemyn, į patį žmogų, susidomėta jo viduje glūdinčiomis paslaptimis. Sociologinių pamokymų ir reporteriškų faktų aprašymų vietą užima psichologinės, daugiau subjektyvinės problemos. Gal ir vėl susilauksime naujo A. Poe, ėmusio sau temas iš vizijų, sapnų ir nerealių įvaizdžių pasaulio. Nors ligūstai domimasi nesveikąja žmogaus buities puse, tačiau kartu tuo pačiu padaromas šuolis gilyn, daugiau atpažįstamas ir užjaučiamas pats kenčiantis žmogus. Pigaus natūralistinio determinizmo motyvus pakeičia prasmingas dvasingumas ir žmogaus moralinio vertingumo bei atsakingumo pajutimo iškėlimas, drauge senąjį epinių pasakojimų vienodumą ir net nuobodumą praturtindamas vertingomis stilistinėmis variacijomis, kur žodis vėl ima atgauti senąją magiškąją simbolikos galią. Jei nūnai amerikiečių poezija vėl daugiau priartėja prie romano, tai čia yra ne tiktai jos vienos nuopelnas, bet ir romano, kuris, išsižadėdamas policiškai protokoliško įvykių registravimo, pradeda daugiau pripažinti teisių vaizduotei, emocijoms, širdžiai, įyairiaspalviui vidaus pasauliui.

Prasimuša į viršų nauja realybė — ne asmeninė, dvasinė, galiojanti ne vienam, bet daugeliui atskirų individų, pasižyminčių savo palinkimu į metafiziką. Tai kažkas panašu į „magiškąjį realizmą“ tapyboje. Bet tai nėra natūralizmas senąją, biologine ir ne kartą ateistine ar deterministine prasme, bet naujas, pagilintas ir sudvasintas realybės vaizdavimas, atskleidžiąs pačią giliausiąją daiktų ir žmogiškosios prigimties esmę.

Dabarties ženklai rodo, jog tas neonatūralizmas su neorealizmu žada virsti bundančios naujosios epochos ryškiausia dvasinės išraiškos forma literatūroje.

_____________________


* Lietuvoje mirė didysis lietuvių literatūros šulas, prof. Balys Sruoga. Nacių jis buvo išvežtas į Stutthofo koncentracijos stovyklą, iš kur, užėmus ją rusų kariuomenei, velionis su prof. V. Jurgučiu ir kt. grįžo į Lietuvą. Tremtinių Rašytojų Sąjunga lapkričio 16 ir 18 dienas paskelbė gedulo dienomis — stovyklose tomis dienomis buvo surengti velionio minėjimai.

* Jau pasirodė naujas Švento Rašto leidimas, stropiai paruoštas metropolito J. Skvirecko ir artimų jo bendradarbių. Šis leidimas ir kalba, ir popierium, ir techniniu atlikimu yra geresnis už visus ankstesniuosius leidimus. Jis, kaip Amerikos vyskupų dovana lietuviams katalikams, nemokamai duodamas kiekvienai lietuvio tremtinio šeimai.

*Amerikoje Lietuvių Kultūros Institutas nutarė leisti iliustruotą kultūros žurnalą, kuris pavadintas ,,N a u j o s i o s A u š r o s“ vardu. Redakciją sudaro prof. K Pakštas, A. Vaičiulaitis, kun. J. Prunskis ir E. Tautginas. Savą laikraštį lietuvių kalba rūpinas taip pat išleisti Anglijos lietuviai ir Belgijos, kur jų yra apie tūkstantis. Tokių spaudos organų ten jau seniai pasigendama.

* Vieni laikraščiai, atžymėdami savo kuklias sukaktis, tam tikras lėšų sumas skiria kultūros fondui ar tremtinių bendruomenės reikalams, kiti, kaip kad anglų zonoj  leidžiamas „Lietuvių žodis“, nutarė paskelbti konkursą geriausiai novele i parašyti. Už tris geriausias noveles skiriamos trys premijos: 1250, 1000 ir 750 RM. Siužetas — tremtinių buitis, bet ne palūžusio charakterio žmonės.

* Švedų „Dagens Nyheter“ praneša, kad minist. Žadeikis įteikė Tremtinių Rašytojų Draugijos raštą Suv. Tautų gen. sekretoriui, kuriuo lietuviai rašytojai tremtiniai kreipiasi į suvienytas tautas, prašydami padėti jų persekiojamai tėvynei.

* „Minties“ konkursui savo noveles atsiuntė 19 autorių. Jury komisija, kurią sudarė rašytojai V. Ramonas ir B. Rutkūnas, o iš „Minties“ redakcijos J. Vasaitis ir H. Žemelis, nutarė pirmųjų dviejų premijų (2500 ir 1500) visai neskirti, o trečiąją (1000 RM) paskyrė L. Šeštokienei už prisiųstą rašinį „Išvažiavimas“.

* „Knygoms reformuoti unija“, veikianti drauge su Rilkės draugija, paskyrė 15 000 RM premiją už romaną, kurio veiksmas turės vykti 3-jam tūkstanty metų Vokietijoj ir turės vaizduoti ne kokius techninius išradimus, bet politinius, ekonominius ir kultūrinius to meto vokiečių santykius.

* Švedijoje mirė vienas iš seniausių švedų literatūros istorikų J. H. S c h u c k a s. Jis buvo Švedų Mokslų akademijos narys, vienas iš Nobelio literatūros premijos sprendėjų, nuo 1918 iki 1943 m. priklausąs prie Nobelio premijos vyr. komiteto. Velionis yra parašęs visą eilę veikalų apie pasaulio rašytojus ir menininkus.

* Berlyne buvo sušauktas pirmasis po šio karo vokiečių rašytojų suvažiavimas, į kurį ypač gausią delegaciją atsiuntė sovietai. Dalyvavo taip pat kitų kraštų rašytojai. Tarp sovietų rašytojų, ypač Valentino Katajevo ir Vsevaldo Višnevskio („Mes iš Kronštadto“ autoriaus) iš vienos pusės ir amerikiečių rašytojų iš kitos kilo gyva polemika dėl rašytojų asmens ir kūrybinės laisvės supratimo. Sovietų rašytojai gynė tezę, kad jų krašte rašytojai laisviausi, amerikiečiai kad Vak. Europoje ir Amerikoje, o vokiečių dauguma, anot „Telegraf“ žodžių, klausėsi ir šypsojosi.

* Prancūzų Academie des Lettres et des Arts įsteigė naują literatūros premiją, pavadintą „Prix de Paris“, kuri bus paskirta gruodžio pradžioje už geriausią šiais metais pasirodžiusį prancūzų romaną.

* Berlyne įsteigta R i l k ė s draugų sąjunga, kurios tikslios kuo plačiausiai paskleisti Rilkės raštus ir duoti išsamių jo kūrybos vertinimų.

* Sovietų Sąjungoj Stalino premija paskirta už teisės darbus Višinskiui (200.000 rublių), vienam provoslavų teologui už naujų naftos laukų suradimą, Simonavui už „Rusų klausimą“, sukėlusiam tikrą audrą Berlyne, kur nepaprastai išjuokiami amerikiečiai, 100.000 rublių (dabar ji, kaip geriausia drama, rodoma visuose sovietų teatruose), grįžusiam po dvidešimties metų tremties į Rusiją kompozitoriui Prokofjevui ir kt.

____________


Eyvind Johnsson, kurio kūrybos randame šiame „Aidų“ numeryje, vienas iš žymiausių ir stipriausių Švedijos naujosios kartos rašytojų, gimė šiaurinėje Švedijoje 1900 m. Prieš pradėdamas rašytojo kelią buvo įvairiu amatininku. Rašyti pradėjo po Pirmojo pasaulinio karo. Jau pirmuose savo kūriniuose, pvz. novelių rinkiny „Keturi svetimtaučiai“ (1924) ir romane „Timansas ir teisėtumas“ pasirodo Johnssonas kaipo rimtas socialinis rašytojas ir kaipo didelis stiliaus menininkas. Sekančiuose kūriniuose „Miestas tamsoje“ ir „Atsimintina“ stipriais pergyvenimais vaizduoja nuobodaus mažo šiaurinės Švedijos miestuko atmosferą. Nors ir netrūksta humoro, tačiau šiurpi nuotaika nustelbia jo knygas, kurių tikslas faktinai yra atskleisti žmonių negalavimus ir-ydas. Tą žmogaus sužlugimą dar laibiau vaizduoja romanais „Žvaigždžių kritimo komentarai“ ir „Bobinack“.

Romane „Lietus auštant“ autorius jau šiek tiek išsivaduoja iš to dūžtančio pasaulio, o novelių rinkiny „Kapitonas dar kartą“ žymu jau šviežesnis požiūris į gyvenimą. No-1 velės kupinos puikaus šiaurietiško humoro ir vaizduoja jau daug šviesesnę tikrovę.

Autobiografinio pobūdžio keturių tomų romanų serija: „Tai buvo 1914“ (1934), „Štai tavo gyvenimas“ (1935), „Nesidairyk“ (1936) ir „Vaidinimo pabaiga jaunystėje“ (1937) vaizduojančia vieno šiaurinės Švedijos berniuko slegiančią vaikystę ir jo kovą per visą jaunystę, Johnssonas pasiekia savo kūrybos viršūnę. Toji raidos istorija su savo socialiniu pagrindiniu tonu, savo psichologiniu įtikinimu ir menišku stiliumi daro autorių vieną iš pirmaujančių šių dienų Švedijos rašytojų. Novelių rinkiny „Saugusis pasaulis“, iš kurio ir mūsų pasakojimas imtas, sutinkame tą pačią šiaurinės Švedijos aplinką, kaip ir ankstyvesniame „Kapitonas dar kartą“. Romanas „Kareivio sugrįžimas“ yra ironiškas pasakojimas, kur gražiai ir prasmingai apipavidalinamas Antrasai pasaulinis karas ir suomių žiemos karo laikai.

Už savo šiemet pasirodžiusį romaną „Krantai užtvinsta“ Johnssonas laimėjo ką tik šiemet knygynų savininkų sąjungos įsteigtą naują literatūrinę premiją, pavadintą „Ačiū už knygą“.