ĮŽYMUSIS SIBIRO TYRINĖTOJAS JONAS ČERŠKIS (1845-1892) Spausdinti
Parašė DR. VL. VILIAMAS   
Lietuvių tautos kalvarijų kelias Sibire turi jau seną istoriją. Kaip būtų įdomu, jei mūsų istorikai lietuvių kalvarijų kelią Sibire plačiau atskleistų, iškeltų jo atskirus etapus, apskaičiuotų mūsų tautos sudėtas aukas.
Iš šios ilgos ir tragiškos odisėjos čia norime duoti žiupsnelį žinių apie tikrai garsų lietuvį: žymųjį geologą ir geografą Joną Čerškį, kuris ir dabar dar plačiai komentuojamas rusų mokslinėje literatūroje, kaip vienas didžiausių ir reikšmingiausių Sibiro tyrinėtojų.

Kilmė ir jaunystė
Šiuo klausimu ypač trūksta tikslių žinių, nors dėl Čerškio lietuviškos kilmės abejonių nekyla. Įvairiuose raštuose jis atžymimas lietuviu, o ir pats savo lietuviškumą yra viešai išpažinęs. Čerškių giminė yra kilusi iš buvusios Drisos apskrities, netoli Svolnos miestelio. Jų giminė tik vėliau visur išsibarstė. Dr. Antanas Čerškus, dabar gyvenąs East St. Louis, tuo reikalu mano paklaustas, taip rašo:"Klausei apie geografą Czerskį. Taigi geografas ir kanauninkas Čerškis (Stanislovas Čerškis gyvenęs 1777-1833 ir kunigavęs Salantuose, Kieme-liškėse ir miręs Varniuose, VI. V.) yra lietuviai ir mūsų giminės. Taip man tėvelis pasakodavo. Mūsų pavardė tais laikais buvo sulenkinta, o vėliau surusinta, — pirmieji mus vadino Czerski, antrieji Čerski. Tėvelis turėjo dokumentus ir sakydavo, kad, turint tokius dokumentus, nereikėjo nei baudžiavos eiti, nei į rekrūtus imdavo. Tėvelis sakė, kad mūsų seneliai atėjo iš Latgalijos ir pirko Pladiškių palivarką, Duokiškio parapijoje, iš kurio išsivystė visas nedidelis Pladiškių-Čerškų kaimas." ( 1959. 3.10).

Yra ir kitų versmių, nurodančių Čerškus ar Čerškius buvusius bajoriškos kilmės lietuvius. Tačiau atrodo, kad 1845 m. gimęs Jonas Čerškis, greičiausia ne iš Pladiškių, bet iš Svolnos, turėdamas dvylika metų, buvo motinos nuvežtas mokytis į Vilnių. 1860 m. jis jau mokosi Trakų gatvėje veikusiame Bajorų institute. Jis čia mokėsi lotynų, prancūzų, lenkų kalbų ir kitų dalykų. Nurodoma jo muzikos pamėgimas ir geras prancūzų kalbos pramokimas.

1863 m. sukilimo dalyvis ir tremtinis.
1863 m. sausio mėn. prasidėjęs ir vėliau plačiai Lietuvoje įsiliepsnojęs sukilimas pareikalavo daug aukų. Tūkstančiai vyrų buvo sugrūsti į kalėjimus, o vėliau išgabenti į Sibiro plotus.

Aštuoniolikametis Jonas Čerškis, kaip aktyvus sukilimo dalyvis, buvo sugautas ir patalpintas į Vitebsko kalėjimą. Kaliniams ir prieš trėmimą nebuvo leista pasimatyti su savo namiškiais. Tačiau Jono motinai ir seseriai Michalinai kažkaip pavyko jį pamatyti, o motina spėjo net jam įduoti kelis auksinukus juodai dienai.

Iš Vitebsko į vežimus sugrūstas kalinių transportas, saugojamas griežtos sargybos, judėjo pirmyn per Tulą, Riazanę, Volgą Tobolsko link, kur buvo numatytas kalinių paskirstymo punktas. Kelionė buvo labai varginanti, maisto davinys mažas, ir jaunas sukilėlis Jonas Tobols-ką pasiekė gana suvargęs ir išblyškęs. Čerškis, apklausinėjamas, nurodo, kad jis yra Jonas, Domininko sūnus, Romos katalikų tikėjimo, lietuvis dvarininkas. Žiaurūs Tobolsko pareigūn'ai jam davė didžiausią bausmę: paskyrė eiliniu ka-reiviu-rekrūtu į Amūro linijinį batalijoną. Nužygiuoti tokius tolius pėstiems reiškė maždaug tą patį, ką ir mirties sprendimas. Didžiai nusiminęs, Jonas jieškojo išeities. Motinos įspausti auksinukai padėjo jam pakeisti trėmimo vietą. Dabar jis skiriamas į Omską, kuris nuo Tobolsko yra tik apie 550 km. Ir ši pėsčių kelionė, vedanti per Išimą į Omską, buvo varginanti. Kaliniai pakely buvo priversti badauti ir prašyti išmaldos iš vietos gyventojų. Šioje kelionėje Čerškio dėmesį atkreipė simpatingas vyras, nuolat kilnojęs ir studijavęs akmenukus. Tai būta tokio pat tremtinio lenkų geologo J.Czekanovskio, su kuriuo Čerškis susipažino, o vėliau, patekęs į mokslinių darbų sritį, nuoširdžiai susidraugavo.

Omską pasiekus, prasidėjo sunki karo tarnyba. Čia vyravo rusams tipinga taisyklė: devynis užmušk — dešimtą išmokyk. Jonas, būdamas menkos sveikatos, dažnai neatlaikydavo karinio apmokymo mankštų ir krisdavo iš nuovargio ant žemės. Iš pradžių Čerškį norėta pataisyti mušimu. Vėliau rusai įsitikino, kad tuo būdu jo nepataisys, ir buvo priversti duoti jam lengvesnę tarnybą. Jis, kaip gerai išlavintas jaunuolis, buvo paskirtas tvarkyti ir prižiūrėti pulko bibliotekos ir patarnauti karininkams. Dirbdamas bibliotekoje ir turėdamas kiek laisvesnio laiko, Čerškis su visu entuziazmu pasinėrė į knygas ir ypač susidomėjo geologija ir jai artimais mokslais. Bibliotekoje jam greit pritrūko knygų, ir čia jam atėjo į pagalbą rusų geografas ir etnografas G. Potaninas, inž. Mar-čevskis, vietos gydytojas ir kt. Jis nepaprastai daug studijavo. Tai irgi atsiliepė į jo sveikatą, kuri ėjo prastyn. 1867 m. jis visai rimtai susirgo, tik daktarai negalėjo nustatyti jo ligos diagnozės. Pagaliau jam pripažįstamas visiškas nervų suirimas, iššaukiąs kraujo cirkuliacijos sutrikimus. 1869 m. jis pagaliau iš kariuomenės atleidžiamas.

Grįžti į tėvynę jam vistiek neleidžiama.
Laisvė nuo kariuomenės nepadaro jo laisvo nuo skurdo. Jis pradėjo verstis privačiai pamokomis: mokė Omsko pirklių vaikus prancūzų kalbos, muzikos ir salioninių šokių. Visą laisvesnį laiką ir vėl skyrė savo studijoms, Omsko apylinkių paleontologinėms kolekcijoms bei jų moksliniam aprašymui.

Kilo noras patekti studentu į Kazanės universitetą, tačiau ir tai jam neleidžiama.

Mokslininko karjera
Nežiūrint visų nepasisekimų ir vargų, Čerškis, nors ir savamokslis, savo kolekcijomis pradėjo atkreipti ir kitų dėmesį. Jam pasisekė sudominti žymų gamtininką-akademiką A.F. Middendorf ą, kuris susidomėjo Čerškio kolekcijomis ir pripažino jas vertingomis mokslui. Pagaliau reikalai taip susiklostė, kad Čerškis 1871 m. rudenį kviečiamas į Rusijos geografinės draugijos skyrių Irkutske jos moksliniu bendradarbiu.

Irkutske Čerškio gyvenimas žymiai pagerėjo. Čia jis vėl susitiko jau jam pažįstamą geologą J. Czekanovskį, kuris jį nuoširdžiai priėmė ir jam padėjo. Čia jis rado ir kitus ištremtus lenkų mokslininkus, kaip B. Dybovskį, Vitkovs-kį ir kt.

Apsigyvenęs Znamensko priemiesty pas rusų karininko našlę, su dviem dukrelėm laikančią restoraną, jis vėl visas jėgas pašventė mokslui. Pirmas Čerškio mokslinis darbas buvo: Omsko miesto ir apylinkių geognostinės struktūros pagrindai. Tas veikalas 1872 m. buvo išspausdintas Sibiro geografinės draugijos žurnale ir pripažintas labai vertingu. Vėliau per trylika metų beveik kiekviename šio žurnalo numery pasirodydavo Čerškio straipsniai, pastabos ir kita mokslinė medžiaga. Čerškis greit iškilo kaip autoritetingas mokslininkas, ir jam pavedami savarankūs darbai bei mokslinių ekspedicijų vadovavimas.

Jau 1872 m. jis vadovavo ekspedicijai ištirti Rytų Sajano kalnus, Angaros, Okos ir Ir-kutos augštupius. Kitais metais jis siunčiamas į Chamar-Dabano kalnagūbrį, Tunkos Alpes. Jis pateikė ne tik tų sričių geologinio susiformavimo istoriją, bet ir tų sričių geologinius žemėlapius. Čerškio vardas ir darbai nuolatos garsėjo.

1875 m. jis siunčiamas prie Biziuno stoties—patikrinti žinios, ar ten tikrai rastas mamuto skeletas. Čerškis nustatė, kad tai būta klaidingos žinios, bet tuo pačiu žygiu jis ištyrė Nižneudensko uolos profilius, rado juose lokių, šunų, elnių, lemingų liekanų, jas moksliškai aprašė ir davė mokslinę šių iškasenų interpretaciją. Čerškis plačiai tyrė Irkutsko apylinkes,


J. čerškio svarbesnių kelionių maršrutai (1873-1892)

sudarė Irkutsko gubernijos pietvakarinės dalies naują geologinį žemėlapį ir davė geologinį šios srities raidos aiškinimą. Šis darbas buvo įvertintas aukso medaliu. Ir taip Čerškis garsėjo ne tik Irkutske, bet ir Peterburge, kaip vienas iš .geriausių Sibiro geologų, ypač kaip žymus paleontologas ir geologinės struktūros interpretatorius.

Nuo 1877 m. Čerškis ketverius metus iš eilės studijavo Baikalo ežero pakrantes. Jo išleisti darbai apie šios srities tyrinėjimus iki šių dienų tebėra augštai vertinami.

Tokie tyrinėjimai anais laikais buvo nelengvas darbas. Ir Čerškis ekspedicijose neretai maitindavosi tik džiovinta duona ir žuvimi. Pėsčiam reikėdavo išvaikščioti nemaži nuotoliai, išlaipioti sunkiai prieinami kalnai; kitos keliavimo sąlygos buvo irgi gana primityvios. Tyrinėjimas buvo nepaprasto pasiaukojimo reikalas. Čerškis kantriai tempė šį sunkų vežimą. Pasiaukojimas mokslui viską nugalėdavo.
Tačiau Čerškio laimė ir vėl ėmė blėsti. Geografinėje draugijoje, vadovams pasikeitus, ėmė reikštis prieš Čerškj pavydas, intrygos. Atsirado žmonių, kuriems nepatiko, kad Čerškis perdaug iškyla, gauna geriausius honorarus.

Darbui sąlygos darėsi sunkiai įmanomos. O Čerškis šiuo metu jau buvo vedęs savo šeimininkės vyresniąją dukterį Marvą ir susilaukęs sūnaus Aleksandro. Blogi santykiai draugijoje ir vėl atsiliepė į jo sveikatą. Gydytojas uždraudė pusei metų dirbti protinį darbą. Čerškis buvo priverstas griebtis pardavėjo amato. Kiek vėliau dar toji pati draugija siuntė jį į Preobraženską vadovauti ten naujai steigiamai meteorologinei stotelei. Ir šį uždavinį Čerškis atlieka su visa moksline precizija. Dar ir dabar rimti mokslininkai rodo Čerškį pavyzdžiu, kaip reikia vesti ir organizuoti meteorologinius tyrinėjimus.

1883 m. Čerškis, grįžęs iš Preobražensko į Irkutską, pajuto, kad jo čia niekas nebelaukia. Jisai visai išstojo iš draugijos ir bandė jieškoti kitos rūšies darbo, o tai jam nelengvai sekėsi.

Paskutinis etapas.

Pirminis J. čerškio kapas ir maldos namai prie Kolymos upes.

Tačiau laimė ir vėl nusišypsojo. Imperatoriškoji mokslų akademija Peterburge pasikvietė Čerškį į savo bendradarbių eiles. Grįžtant iš Sibiro, jam dar pavedami atlikti geležinkelio trakto, nuo Irkutsko iki Uralo kalnų, geologiniai tyrinėjimai. Jo šis darbas, kaip duodąs daug naujo, yra augštai vertinamas. Čerškis už jį buvo apdovanotas Lidkės medaliu.

Peterburge Čerškis visais atžvilgiais gavo geriausias sąlygas savo tolimesniems darbams. Jis čia pirmiausia aprašė A. Bungės ir E. Tol-lio ekspedicijoje į Naujojo Sibiro salas surinktas paleontologines kolekcijas, nustatė tų kolekcijų stratigrafiją. Peterburge Čerškis buvo vertinamas, kaip neginčijamas terciaro ir kvartero žinduolių autoritetas. Jo darbai iš šios srities, paskelbti rusų ir vokiečių kalbomis, padarė jį žinomą ne vien rusiškajame pasauly. Čerškis išgarsėjo ir kaip žymus žemės plutos raidos aiškintojas, atseit, dabartinio tektonikos mokslo pradininkas. Jo studijas plačiai yra panaudojęs ano meto žymus austrų geologas E. Suess savo dar ir dabar aktualumo nenustojusiame, garsiame veikale: "Das Antlitz der Erde."

Tačiau Čerškiui nebuvo lemta ilgiau pagyventi Peterburge. Mokslų akademija nusprendė organizuoti ekspediciją į dar visai neištirtus Kolymos, Indigirkos ir Janos baseinus, ištįsusius arktinio Sibiro srityse. Nepaisydamas draugų atkalbinėjimo ir nestiprios sveikatos, Čerškis pasiėmė šiai ekspedicijai vadovauti. Jis 1891 m., su kelionėms entuziastinga savo žmona bei dvylikos metų vienturčiu sūnumi Aleksandru, išvyko iš Peterburgo į šią nepaprastai sunkia ekspediciją. Jakutske Čerškis, surinkęs tik 4 arklius ir kiek vietinių jakutų, pasileido į kelionę, kuri buvo jo paskutinė. 1891 m. rugsėjo 28d. jis pasiekė Verkhne-Kolymską ir nutarė čia žiemoti. Jau žiemos metu jis rimtai susirgo, bet jokiu būdu ^eleido, kad ekspedicija būtų nutraukta. Jo sprendimas, kaip tai yra ryšku iš jo dienoraščio, buvo: "Aš įsakau, kad ekspedicija nebūtų nutraukta net ir tuomet, kai ateis mano paskutinės minutės, ir kad mane vežtų pirmyn net ir tada, kai aš merdėsiu."

Jis nepaprastai aiškiai ir tiksliai jautė, kad jo gyvenimo dienos jau suskaitytos. Dar 1892 m. gegužės 31 d. jis savo dvasiškiui Suč-kovskiui rašė: "Prie geriausių sąlygų aš tikiuosi pratęsti tik tris savaites.".

Jonas Čerškis mirė 1892 m. birželio 25d. 10 vai. 10 min. vakare, senuoju kalendoriumi. Liepos mėn. 1 d. jis buvo palaidotas Kolymos upės krante, priešais Omolono upės žiotis. Prie jo kapo pasiliko tik skurdus maldos namelis ir kuklus kryžius, aptvertas medine tvorele. Ekspediciją užbaigė jo žmona Marva su sūnumi ir kitais dalyviais. Buvo pasiektas paskutinis jos punktas Nižne-Kolymskas, o iš ten per Irkutską grįžo į Peterburgą. Telegrama, pasiųsta apie jo mirtį, Peterburgą pasiekė tik rugsėjo 5 d.

Čerškio mirtis buvo atžymėta Akademijos plenumo posėdy prof. F. Plėškės kalba, o taip visos eilės mokslinių žurnalų, į kuriuos nekrologus parašė žymūs ano meto mokslininkai: V.O. Obručevas, M. Zagoskinas, Jadrinčevas, Nikitinas—Černyčevas, Ivanovskis (prancūziškai). Visų buvo apgailestauta šio žymaus mokslo vyro ankstyva mirtis, kuris herojiškai, per dvidešimt metų vykdė Sibire mokslinius tyrinėjimus, paliko nepaprastai šviesų atminimą ir didelį patarnavimą mokslui.

J. Czekanovskis įamžino savo vardą Sibiro stratigrafijoje. Čerškis buvo pripažintas genialiu ne tik paleontologijoje ir stratigrafijoje, bet ir geomorfologijos bei tektonikos pradinin-

Paminklas ant J. čerškio kapo, pastatytas sovietiniais laikais.

ku. A.I. Borisiakas jam skiria tokią reikšmę, kokią JAV yra nusipelnęs W.M. Davis.
1921 m. tolimose Komandorų salose tragiškai yra žuvęs ir Čerškio sūnus Aleksandras.

—o—
Tų sričių tyrinėjimai, kurias J. Čerškis apėmė savo paskutinėje ekspedicijoje, buvo atnaujinti tik 1927 m., kada S.V. Obručevas, vėliau su Bilibinu suruošė bent dvi ekspedicijas. Čerškio tyrinėjimams atžymėti jų pastangomis Sovietų S-gos geografinė draugija vieną kalnų virtinę pavadino Čerškio vardu.

Čerškio paskutinis noras buvo, kad jo kūną, radę vėlesni tyrinėtojai, padėtų kur nors muziejuje. Apie tai S. V. Obručevas rašo: "Čerškio noras įvykdytas, tik kitu būdu: jo paminklas—kalnagūbis—yra 1000 km. ilgio, 300 km pločio ir iki 3000 m. augščio. Plotu jis yra kitų žieminio Sibiro kalnų."

Ant Čerškio kapo šiandien pastatytas naujas (sovietinis) paminklas, vietoje ten seniau stovėjusio kryžiaus. Čerškio mokslas dar gerbia-imas. Jo tikėjimas, tautybė ir laisvės troškimas, -tie pagrindiniai ideaiai, dėl kurių, maždaug prieš šimtmetį, Čerškis išėjo į sukilėlius, tebėra ir dabar mindžiojami. Čerškio paminklai tuo būdu, bent tos šalies žmonėms, kuri davė šį šaunų vyrą, įgauna kita prasmę, negu tai nori priskirti jų statytojai.

PANAUDOTA LITERATŪRA
1. Obručev, S. V. V nevedomych gorach Jakutii. Ot-krytije chrebta čerskogo. Moskva-Leningrad, 1928.
2. Revzin, G. I. Padvig žizni Ivaną Cerskogo. Moskva - Leningrad, 1952.
3. Borisjak, A. I. Geologičeskij očerk Sibiri. Petrograd, 1923.
4. Obručev, V.A. Istorija geologičeskogo issledovanija Sibiri. Leningrad, 1934-37. Šio veikalo yra pasirodę keli tomai. Jame yra sužymėti visi J. Čerškio darbai, o taip pat darbai apie j}.
5. Zariny, V. ir E. Putešestvije M. P. čerskoi. Moskva, 1952. Cia daug žinių yra apie patį čerškį, kaip lygiai apie jo žmoną, jos tyrinėjimus ir gyvenimą.
6. Obručev, S. V. Kolymskaja Zemlioa, Moskva, 1933. Platus Čerškio kalnagūbrio aprašymas.
7. Fijalkauskyte, N. Jonas Čerškis. "Mokslas ir gyvenimas", 1958, nr. 5. Iš čia panaudota Čerškio maršrutų schema.
8. Parmuzin, J.P. Straipsnis veikale: "Otečestvennyje fiziko-geografy i putešestvenniki", Moskva, 1959.

Jonas Šileika - Peizažas