Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MTS LIKVIDAVIMO TIKROJI PRASMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. VAITIEKŪNAS   
MTS — Mašinų ir Traktorių Stotys — Sov. Sąjungoje ir jos pavergtuose kraštuose žemės ūkio valstybinės įmonės 1958 buvo "suprivatin-tos". Tas "suprivatinimas" buvo plačiai ir įvairiai aiškinamas. Kuri tad jo tikroji prasmė?

Jau 1930 pradžioj Sov. Sąjungos kompartijos centro komitetas buvo nutaręs MTS "su-privatinti", tariant, jas perleisti kolchozams, juos įpareigojant už perleistas mašinas atsilyginti valstybei per trejus metus. Tačiau tas nutarimas jau tų pačių metų gale buvo atšauktas. MTS "suprivatinimui" pasipriešino Stalinas. Jis vėliau tuo klausimu rašė, kad MTS perleidimas kolchozams "didintų atstumą tarp kolchozinės nuosavybės ir valstybinės nuosavybės, ir neartintų mus į komunizmą, bet atvirkščiai, mus nuo komunizmo tolintų". (Žiūr. Stalino "Sov. Sąjungos Socializmo Ekonominės Problemos", Maskva, 1952, 101p.). Nepaisant Stalino aiškaus nusistatymo prieš MTS "supri-vatinimą", pati "suprivatinimo" mintis kompartijos viršūnėje visą laiką buvo gyva. Po Stalino jo įpėdinių rungtynės dėl valdžios MTS "su-privatinimą" ypačiai pagyvino. Tvirčiau valdžios balne pasijutęs, Chruščiovas 1958.2.26. kompartijos centro komitete pravedė rezoliuciją, reikalaujančią MTS perleisti kolchozams. Tą rezoliuciją vykdydamas, Sov. Sąjungos augš-čiausias sovietas 1959.3.31. priėmė atitinkamą potvarkį.
Ši Chruščiovo manipuliacija su MTS sulaukė plataus atgarsio laisvajame pasaulyje. Ne tik patys vakariečiai, bet ir kai kurie sovietų pavergtų kraštų egzilai MTS likvidavime buvo į-žiūrėję Chruščiovo žemės ūkio politikoje tam tikrą esminį posūkį. Būtent, žemės ūkio valstybinio sektoriaus tam tikrą susiaurinimą, o vadinamojo kooperatinio sektoriaus — kolchozai pagal sovietinį supratimą yra žemės ūkio gamybiniai kooperatyvai — tam tikrą sustiprinimą. Panašiai MTS "suprivatinimą" savo metu buvo supratęs ir Stalinas ir dėl to jam griežtai pasipriešinęs.
Faktiškai betgi Chruščiovas, likviduodamas MTS ir jų mašinas perleisdamas kolchozams, anaiptol neturėjo tikslo vadinamąjį kooperatinį žemės ūkio sektorių — kolchozus — stiprinti, o valstybinį žemės ūkio sektorių siaurinti. Tos Chruščiovo transakcijos tikslas buvo pagreitinti žemės ūkio kolchozinės sistemos perėjimą į valstybinę sistemą, kuri nuo pat sovietų įsigalėjimo buvo įvesta pramonėje. Ir Chruščiovo ir Stalino žemės ūkio politikos tikslai tie patys — kuo veikiau panaikinti vadinamąją kooperatinę žemė ūkio nuosavybę kolchozų pavidalu ir žemės ūkio privatinės nuosavybės likučius sodybinių sklypelių pavidalu. Pastarąją — kaip buržuazinio kapitalizmo atgyveną, pirmąją — kaip pereinamąją žemės valdymo formą.

Vadinamąją kooperatinę žemės valdymo formą — kolchozus — savo metu Stalinas pasirinko kaip laikinį vidurio kelią tarp privatinės nuosavybės ir valstybinės nuosavybės. Pasirinko todėl, kad iš karto nuo privatinės žemės ūkio sistemos perėjimas į grynai valstybinę sistemą, jam atrodė, būtų galėjęs sukelti tokią ūkininkų rezistenciją, kurios pasekmių nepajėgtų atlaikyti pati sovietinė valstybė. (Žiūr. "Political Science Quarterly", 1955 No. 2 S. Kučerovo straipsnį "The Communist Party vs. the Peasantry in the S.U.").
Tačiau, nors Chruščiovo žemės ūkio politikos tikslai nė kiek nesiskiria nuo Stalino politikos tikslų, Chruščiovo kelias į tuos pačius tikslus yra skirtingas nuo Stalino kelio. Chruščiovo kelią Lietuvos kompartijos oficiozas taip apibūdina:
"TSKP XXI suvažiavimas nušvietė klausimą dėl kolūkinės ir bendraliaudinės (t.y. valstybinės) socialistinės nuosavybės formų vysto-mosi bei suartėjimo kelių . . . Suvažiavimas nurodė, kad kolūkinė-kooperatinė (iš vienos pusės) ir valstybinė (iš antros pusės) nuosavybės formos ateityje visiškai susilies (pabraukta mano. Vt.) į vieningą komunistinę nuosavybę, bet ne siaurinant kolūkinę—kooperatinę nuosavybę, o keliant jos suvisuomeninimo lygį iki bendraliaudinės (t.y. valstybinės) nuosavybės lygio (pabraukta mano Vt.). ("Komunistas", Vilnius, 1960 lapkritys, 32 p).
Kaipgi tas kolchozų nuosavybės pavertimas valstybine nuosavybe praktiškai turi eiti? Nagi didinant kolchozo vadinamąjį nedalomąjį fondą. O kas yra tas kolchozo nedalomasis fondas?
Kai ūkininkai buvo suvaryti į kolchozus, tai jų atsigabento į kolchozą kilnojamojo turto: gyvojo ir negyvojo inventoriaus dalis, tarp 25% ir 50% atsigabento turto vertės, buvo paskirta į kolchozo nedalomąjį fondą. Kasmetinių kolchozo piniginių pajamų nuo 15% iki 20% taip pat privaloma skirti kolchozo nedalomajam fondui. Jam taip pat priklauso kolchozo įmonės, pastatai, mašinos (tad ir kolchozo iš MTS pirktosios mašinos), sodai, gyvuliai, paukščiai, bitės, susisiekimo priemonės, įstaigų ir įmonių inventorius, statybinės medžiagos ir nebaigtos statybos. (Žr. "Komunistas". Vilnius, 1960 gruodis, 36 p). Žodžiu, kolchozo nedalomajame fonde atsiduria visas pagrindinis kolchozo turtas, neskaitant pačios žemės, kuri, kaip nacionalizuota, kolchozui nepriklauso, tik jo naudojama.

Kolchozo nedalomojo fondo pagrindinė žymė yra ta, kad jo "lėšos negali būti dalomos tarp artelės narių (t.y. kolchozninkų) pagal darbadienius, o taip pat negali būti išduodamos kolūkiečiams išstojant iš kolūkio". (Ibid.). Nei pereidamas iš kolchozo į pramonę dirbti, nei praradęs darbingumą ar sirgdamas kolchoznin-kas, nei mirusio kolchozninko įpėdiniai į kolchozo nedalomąjį fondą jokio balso neturi. Nors pati kompartija kolchozą vadina kooperatyvu, nors kolchozninkai yra to vadinamojo kooperatyvo nariai, nors kolchozo statutas sako, kad vyriausias kolchozo reikalų sprendėjas yra kolchozninkų visuotinis susirinkimas, nepaisant visa to, pagrindinis kolchozo turtas priklauso ne kolchozninkams, ne to vadinamojo kooperatyvo nariams, o tam tikrai fikcijai — kolchozui. Atskiras kolchozninkas gali badmiriauti, skurliais rengtis, tai kolchozo fikcijai dėl to bus nei šilta, nei šalta, nors kolchozo nedalomajame fonde kolchozninkų prakaitu bus sukrauti milijonai. Pvz. okup. Lietuvos kolchozų nedalomieji fondai 1953 m. gale turėjo, sovietų duomenimis, 508 milijonus rublių vertės turto, o 1959 m. gale — 2,4 milijardus rublių vertės turto. Tad tų fondų augimo tempas labai didelis. Vien iš MTS kolchozų pirktos mašinos tuos fondus padidinę 251 milijonų rublių. O kokiam neišpasakytam skurde turi gyventi daugumas okup. Lietuvos kolchozninkų! Maža to. Chruščiovas už MTS vartotas, neretu atveju ir sudėvėtas, mašinas iš Lietuvos kolchozninkų gavo 251 milijoną rublių, bet tos mašinos, kaip nedalomojo fondo prieauglis, vistiek yra ne kolchozninkų, o "bendraliaudinė" t.y. galutinėj išvadoj Chruščiovo nuosavybė. Laisvajame pasaulyje toks "dialektinis biznis" neįsivaizduojamas.

Kolchozo nedalomojo fondo priklausomybės fikcija Kremliaus gudriai sugalvota tam, kad, atėjus laikui, tos fikcijos vietą galėtų užimti kompartija, kaip sovietinės valstybės suverenumo vykdytoja.

Sykiu su MTS likvidavimu ir jų mašinų pardavimu kolchozams Chruščiovas 1958 m. paleido į darbą kompartijos propagandinę mašiną kolchozų nedalomiesiems fondams nacionalizuo-tis. Esą, nedalomasis fondas nesanti kolchozo nuosavybė, o esanti "bendraliaudinė", tariant, valstybės, tiksliau, kompartijos nuosavybė, nes tas fondas esąs susidaręs ne tiek iš pačių kolchozninkų darbo rezultatų, kiek kompartijos "išmintingo vadovavimo" ir valstybės paramos dėka. 1958.3.28. Maskvos "Pravdoje" skaitome šiokius tos Chruščiovo užsuktos akcijos rezultatus:
(1) Gudijos kolchozo "Rassvet" kolchozninkai "vienbalsiai nutarė savo kolchozo nedalomąjį fondą laikyti visos liaudies (t.y. valstybine) nuosavybe, o nedalomojo fondo įnašus (nuo metinių piniginių pajamų) padidinti nuo 15% iki 25-30'/, ".
(2) "Krasnodaro krašto "Kalinino" kolchozo pirmininkas Babenko visuotiniame kolchozninkų susirinkime pareiškė: 'Mūsų socialistinė valstybė nesigailėjo pastangų ir priemonių, kad užtikrintų kolchozų augimą ir ūkinį stiprėjimą. Mes visi suprantame, kad mūsų kolchozo turto augimas yra rezultatas valstybinės didžiulės materialinės paramos kolchozui". Po to "Kalinino" kolchozo visuotinis susirininkas vienbalsiai nutarė nedalomąjį fondą laikyti visos liaudies (t.y. valstybine) nuosavybe."
(3) "Maskvos apygardos Lochovickio rajono "Stalino" kolchozo pirmininkas Generalovas kolchozo visuotiniame susirinkime paaiškino: "Mūsų kolchozo nedalomajame fonde yra 15 milijonų rublių vertės turto. Ne tik kolchozo nariai, bet taip pat pramonės įmonių darbininkai, dirbusieji mums mašinas, ir mokslininkai, praturtinę žemės ūkio mokslą naujais laimėjimais, dalyvavo, šį fondą sudarant. Mūsų kolchozo turtas buvo sukurtas aktyviai padedant valstybei. Štai kodėl atėjo laikas nedalomąjį fondą laikyti visos liaudies nuosavybe."

Chruščiovas su visai sovietinei politikai būdingos perversijos meisteriškumu pravedė, kad nedalomųjų fondų nacionalizavimo iniciatyva atrodytų ne jo, bet pačių kolchozninkų. Ir neįžvalgus užsienietis skaito sovietinės spaudos pranešimus apie kolchozninkų "savanorišką" nedalomųjų fondų "subendraliaudinimą" ir tik stebisi, kas jų per didžiadvasiškumas, palyginus su kapitalistų prisirišimu prie savo turtų. Tik pagalvokim: nors faktiškai tie fondai yra kol-

V. K.JONYNAS EUROPA (medžio raižinys)


chozninkų darbo ir prakaito vaisius, nors formaliai pagal kolchozo statutą tie fondai yra kolchozo nuosavybė, vis dėlto kolchozninkai "nutaria", kad tie fondai priklauso ne jiems, bet valdžiai, galutinėj išvadoj — kompartijai. Ir šios ypatingos išvados dėl kolchozo nedalomojo fondo priklausomybės tie nelaimingi kolchozo baudžiauninkai "prieina", gerai suprasdami, kaip juos sovietinė valdžia apiplėšia, pusvelčiui "su-pirkinėdama" kolchozų produktus ir brangiai juos realizuodama.

Akivaizdoj šios Chruščiovo simultaninės akcijos kolchozų nedalomųjų fondų atžvilgiu, juos didinant MTS nešinomis ir sykiu juos "nacionalizuojant", S. Kučerovas taikliai pastebi, kad Stalinas savo mauzoliejuje gali ramiai gulėti, nes MTS "suprivatinimas" tikrai kolchozinės nuosavybės nesustiprino ir valstybinės nuosavybės nesusilpnino, tad, anot Stalino, komunizmo neatitolino.

Kas taikoma Gudijos, Maskvos kolchozams, tas taikoma ir okup. Lietuvos kolchozams. Lietuvos kompartijos oficiozas be jokio rezervo jungiasi į Chruščiovo užsuktą nedalomųjų fondų nacionalizavimosi dialektiką:
"Pagrindinių fondų formavimo ir didinimo šaltiniai parodo, kad, stiprinant ir didinant nedalomuosius fondus, dalyvauja ne vien kolūkiečiai, o visa mūsų liaudis, tarybinė valstybė. Šia prasme kolūkių nedalomieji fondai nebėra vien kolūkiečių darbo rezultatas ir savo pobūdžiu priartėja prie visaliaudinės (t.y. valstybinės) socialistinės nuosavybės. Tolesnis nedalomųjų fondų stiprinimas ir didinimas yra vienas iš kelių (būdų) kolūkinei-kooperatinei nuosavybei pakilti ir priartėti prie visaliaudinės socialistinės nuosavybės formos."
 ("Komunistas", Vilnius, 1960 gruodis, 38 p.). Taigi ir su okup. Lietuvos kolchozų pagrindiniu turtu galutinėj išvadoj išeina taip, kaip anoj dainelėj: —"Kolchozai mūsų, o jų turtas — rusų".

Čia kyla logiškas klausimas: kodėl lig šiol kolchozai nesusovchozinami, sovietine terminologija tariant, "nesuvisaliaudinami"? Kodėl Chruščiovas, užuot ėjęs tiesiai į sovietinės žemės ūkio politikos tikslą, yra pasirinkęs aplinkinį kelią; užuot kolchozus pats "suvisaliaudi-nęs", pasirinko pačių kolchozų nacionalizavi-mosi kelią per savo nedalomuosius fondus. Šią Chruščiovo taktiką bus lėmę keli motyvai
(1) Pirmiausia, kompartija ir nuo jos priklausoma sovietinė vyriausybė kolchozninkų nelaiko darbininkais. Kolchozninkai yra laikomi valstiečiais. Kolchozninkų-valstiečių skyrimas nuo darbininkų sovietinei valstybei sutaupo mil-jonus rublių, nes kolchozninkams-valstiečiams netaikomas darbininkų socialinis aprūpinimas. Pvz. kolchozninkas-valstietis neturi teisės į valstybinę senatvės ar invalidumo pensiją, kokią turi sovchozo darbininkas.
(2) Dar daugiau milijonų rublių sovietinei valstybei sutaupo kolchozninkai-valstiečiai tuo būdu, kad jiems nėra atlyginimo minimumo ribos. Kokia kolchozo metinė apyvarta, toks ir kolchozninkų uždarbis. Okup. Lietuvos daugumo kolchozų metinė apyvarta yra, palyginti, labai maža, todėl ir jų kolchozninkų-valstiečių metinės pajamos labai skurdžios. Tuo tarpu sovchozo darbininko atlyginimas yra pastovus ir nepriklausąs nuo sovchozo derliaus ar nederliaus.

Kaip žinome, sovietų propaganda skelbia ir Afrikos, Azijos, P. Amerikos neišsivysčiusių kraštų žmones įtikinėja, kad "socializmo būvyje, vykdant komunizmo statybą", kiekvienas atlyginamas pagal savo darbą. O kai bus įvykdytas komunizmas, kiekvienas bus atlyginamas pagal savo reikalus. Žinoma, sovietų propaganda nutyli, kad kiekvieno darbo vertę "socializmo būvyje" nustato ir kiekvieno dirbančiojo reikalus "komunizmo būvyje" nustatys tik kompartija. Kadangi "komunizmo būvis" dar ateity, tai pažiūrėkime tik, kaip pagal savo darbą atlyginamas kolchozninkas "socializmo būvyje".

Atlyginimas kiekvienam pagal jo darbą pirmiausia turėtų reikšti tai, kad už tą patį darbą būtų tas pats atlyginimas, nepaisant to, ar jį dirbtų Jenas, ar Birutė, ar Petras; nepaisant, ar jis dirbamas Vilniuje ar Kaune, ar Marijampolėje. Kaip tad yra su šiuo atlyginimo principu kolchozninkų atlyginimo praktikoje? Ar už tą patį darbadienį derlingos žemės kolchoze kolchoznikai ir nederlingos žemės kolchozo kolchozninkas gauna vienodą atlyginimą? Anaiptol ne! Derlingos žemės kolchozo kolchozninkas keleriopai geriau atlyginamas. Sovietinė valstybė šią socialistinio atlyginimo principo diskriminaciją nė nebando pašalinti. Užtat kompartija iš tos nelygybės turi naudos. Riebieji kolchozai verčiami savo metinės apyvartos didesnę dali skira nedalomiesiems fondams, kad mažiau gautų patys kolchozninkai. Pvz. Marijampolės rajono "Dovinės" kolchozas 1959 m. net 40% savo metinių piniginių pajamų paskyrė nedalomajam fendui, kuris jau yra "visaliaudinio pobūdžio". Praktiškai tatai reiškia, kad kolchozninkų darbo vaisiai, — ir juo daugiau, juo tie vaisiai geresni, — naudojami ne pačių kolchozninkų padėčiai gerinti, bet tariamiems valstybės, o faktiškiems kompartijos, reikalams tenkinti. Kolchozų sistema per nedalomuosius fondus ir žemės valstybines kainas kolchozų produktams įgalina kompartiją išsiurbti didžiąją d?lį kolchozninkų uždarbio, ne tik riebiųjų kolchozų, bet ir liesųjų kolchozų kolchozninkų uždarbio. Kai okup. Lietuvoje augštieii kompartijos ir administracijos pareigūnai gyvena kaip inkstai taukuose, visada turime atsiminti, kad tai pirmiausia lietuvio kolchozninko-valstiečio duoklė sovietinei aristokratijai. Kaip D. Poškos mužikas savo meto penams, taip okup. Lietuvos kolchozninkas-valstietis kompartijai "nupelno žemčiūgus, auksus, sidabrus", nors pats nuo nepriklausomybės laikų gyvena netaisomose, karo apgriautose trobelėse, dažnai draugėje su savo visu gyvuoju inventorium, ir nors kolchozninko-valstiečio, kaip kad ir ano Poškos mužiko:
Valgyms: lapai daržiniai, bėralinė duona, O kaušas vandens vėsin trokštėjimą kūno. Šioks kolchozinės sistemos patogumas eksproprijuoti žemės ūkyje dirbančiuosius sovietinės valstybės labui ir sulaiko Kremlių nuo formalaus kolchozų suvalstybinimo, nors faktiškai ir kolchozo žemė ir pagrindinis turtas jau yra "visaliaudinio pobūdžio".

(3) Chruščiovo planuose veikiausiai slypi projektas liesuosius kolchozus su laiku visai likviduoti kaip žemės ūkio įmones, jei Kazachstano plėšinių sovehozai pasirodys su patenkinama žemės ūkio produktų apyvarta. Ligšiol vadinamųjų plėšininių žemių galimybės betgi Kremliui dar nėra visai paaiškėjusios.

(4) Negali Chruščiovas, ypač po to, kai paskelbė lenktynes su JV dėl žemės ūkio gamybos pro capita, išleisti iš akių kolchozninkų privataus ūkininkavimo vaisingumo, palyginus su vadinamojo socialistinio ūkininkavimo vaisingumu. Pvz. okup. Lietuvos kolchozninkai 1959 pagamino 65% viso pieno ir 60.8% visos mėsos, nors jų privataus naudojimo sklypai tesudarė tik 5ji visos naudojamos žemės, o vadinamojo socialistinio sektoriaus — 95%. Vadinas, kolchozninkų privataus ūkininkavimo vaisingumas yra apie 35 kartus didesnis už vadinamojo socialistinio ūkininkavimo vaisingumą. (Žr. J. Audėno raportą "Agriculture in Soviet Occupied European Countries" Pavergtųjų Seimui 1960. 12.9.)

(5) Pagaliau Chruščiovas turi skaitytis, kaip kad savo metu turėjo skaitytis Stalinas, ir su kolchozninkų nusistatymais. Nepaisant, kad buvusių privačių ūkių sienas kolchozai panaikino, kiekvienas kolchozninkas savo buvusio ūkio sienas dvasioje tebesinešioja. Kolchozninkai daugiausia tebegyvena savo buvusių ūkių sodybose. Sodybinis sklypelis kolchozninkui yra jo buvusio ūkio miniatiūra. Todėl kolchozninko-valstiečio pavertimas tik žemės ūkio įmonės sov-choziniu darbininku, nors gal ir su geresniu uždarbio vidurkiu ir su geresne socialinio aprūpinimo padėtimi, psichologiškai jam būtų tolygus degradavimui į grynus proletarus, į galutinį jo ūkininkiškojo savarankiškumo sunaikinimą, kuriam visomis priemonėmis priešintųsi.

Tuo būdu ir okup. Lietuvos kolchozninkas-valstietis ir Chruščiovas, nors visai skirtingais interesais ir motyvais, nėra palankūs formaliam kolchozų pavertimui sovchozais. Savo ruožtu Chruščiovas betgi materialinę kolchozų bazę nuosekliai ir sistemingai "visuomenina" ir "vi-saliaudina". O šiam procesui "natūraliai" pagreitinti, be to, sovietinei valstybei kolchozų sąskaita pasipelnyti jis įvykdė ir MTS "supri-vatinimąi"'


A. SKUPAS Namai


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai