Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠVENTAS POVILAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PREL. DR. LADAS TULABA   
1900 M. NUO JO ATVYKIMO ROMON PROGA

1. Asmuo.

Šv. Povilas gimė Tarse, Kilikijos provincijos sostinėje, M. Azijoje pirmo šimtmečio po Kristaus pradžioje: apytikriai tarp 1-5 m. Tarsas tuo metu buvo žymus kultūros ir prekybos centras. Savo gyventojais jis buvo labai įvairus: romėnai ir graikai, persai ir egiptiečiai, arabai ir žydai čia buvo susitelkę, įvairių gyvenimo interesų vedini. Povilo tėvai ar seneliai į čia bus atsikėlę iš Palestinos ir greičiausia vertėsi prekyba. Jie buvo įsigiję Romos pilietybę, taip kad ši privilegija paveldėjimo keliu teko ir jų sūnui Povilui (ApD. 22, 28). Jo tėvai, nors gyveno emigracijoje ir buvo Romos piliečiai, pasiliko ištikimi bei pamaldūs žydai. Savo sūnui šalia lotyniško vardo Paulus davė žydišką — Saulus (ApD 13,9). Jis turėjo seserį, kurios sūnus stengėsi savo dėdei padėti, kai šis buvo kalinamas Cezarėjoje (ApD 23, 16s). Ar Povilas bus turėjęs daugiau brolių ir seserų, nežinia.

Pamaldūs tėvai Povilą nuo pat vaikystės dienų bus mokę ir auklėję Mozės Įstatymo dvasioje. Pirmasis Povilo mokytojas bus buvęs jo tėvas. Vėliau greičiausiai jis bus lankęs prie vietinės sinagogos esančią mokyklą. Taip jis išmoko ebraiškai-aramaiškai skaityti ir rašyti, o taip pat susipažino su pagrindiniais Įstatymo dėsniais ir buvo įvestas į bendrą religinį žydų gyvenimą. Vienok pagoniškoji Taršo aplinka, kurioje Povilas praleido savo vaikystę, neišvengiamai palietė jo dvasią ir turėjo įtakos jo kultūriniam brendimui. Tarsas—elenistinės kultūros židinys ir įvairių tautybių, rasių ir religijų susitikimo centras—davė galmybę jaunam Povilui praturtinti savo žydišką auklėjimą pozityviais pagoniškos kultūros elementais. Tuo būdu buvo padėti jo dvasioje pagrindai, kurie vėliau jam leido pakilti augščiau žydiško atsiribojimo tendencijų ir pagoniško pasaulio paikybių, tampant visų apaštalu Kristuje ir darant visa, kad visus išganytų. Tarse Povilas bus išmokęs graikų kalbos ir susipažinęs su elenistine literatūra (1 Kor. 15,33; Tit 1, 12). Tarse, kur gyvenimas virte virė; kur netrūko nei teatrų, nei sporto aikščių; kur šalia civilių ir žygiuojančių šarvuotų karių matydavai grupes vedamų vergų; kur viešose aikštėse filosofai kalbėdavo, o teisėjai bylas spręsdavo, — Povilas visa tai turėjo progos stebėti ir įsidėmėti, o tuo pačiu pažinti įprastą, kasdienį ano meto Romos imperijos miesto gyvenimą. Šie vaikystės dienose patirti kasdienio gyvenimo įspūdžiai vėliau atsispindi jo kalbose ir laiškuose (Ef 6, 14s; lKor9,24ss; 4, 9; Tim 4,7; Kol 1, 14; 2,14 ir k). Greta intelektualinio bei kultūrinio ugdymosi Povilas Tarse išmoko ir amato, būtent, įsigijo specialybę austi medžiagą, vartojamą palapinėms, o taip pat įvairioms uždangoms (ApD 20, 34; Kor 4, 12; 1 Tes 2,9). Tapęs apaštalu, jis, kad neapsunkintų tikinčiųjų, visą laiką stengėsi uždirbti sau pragyvenimą savo įsigyta audėjo specialybe.

Kai Povilas buvo pereinąs iš vaiko į jaunuolio amžių, t.y. kai jis pasiekė 13-14 metų, jo tėvas, matydamas visus pavojus, kurie grėsė jauno ir gabaus jo sūnaus sielai iš pagoniškos Taršo aplinkos, nusprendė pasiųsti jaunuolį į Jeruzalę, kad tenai rabinų mokykloje gautų pilnutinį žydišką ir farizėjišką išauklėjimą. Povilas tikriausiai su džiaugsmu bus priėmęs tėvo siūlymą ir, palikęs gimtinį Taršą, atvyko į Išrinktosios Tautos sostinę, kad čia prie šventyklos, prie garsiųjų rabinų kojų praturtintų savo sielą Įstatymo žinojimu ir jo pamilimu. Tai įvyko maždaug tarp 14 ir 19 krikščionių eros metų. Jeruzalėje Povilas savo mokytoju turėjo garsųjį Gamalielį, kuris buvo tikrai didelės išminties ir kilnumo žmogus (ApD 5,34ss; 22,3). Jis mokėsi čia Įstatymo — ne tik to, kuris buvo užrašytas šv. knygose, bet ir to, kuris buvo žodžiu perduotas iš kartos į kartą. Jis skaitė šv. knygas, gilinosi į jų tekstus ir stengėsi juos suprasti pagal mokytojų paduodamas aiškinimo taisykles. Jis tikrai gerai pažino suprato ir aiškino šv. Raštą. Tai matyti iš jo laiškų, kuriuose pilna yra citatų, aliuzijų, pritaikymų ir argumentavimų iš Dievo įkvėptų knygų (1 Kor. 15, 21-22. 45; Rom 5, 14; 10, 18; 2 Kor 3, 7ss; 8, 15 ir k). Lygiagreičiai su rašytu Įstatymu Povilas studijavo ir žodžiu perduotąjį, t.y. žydiškąjį padavimą. Šitai taip pat atsispindi jo laiškuose (2 Tim 3,8). Taip jis išaugo, kaip tikrasis Įstatymo žinovas. Jis ne tik išmoko Įstatymo, bet taip pat jį pamilo, pasidarė jo apaštalu visu tikro farizėjo užsidegimu (ApD 9, Iss; 22, 3 ss; Gal 1, 14 ss).

Kaip ilgai Povilas mokėsi bei kiek laiko užtruko Jeruzalėje, nežinia. Tikriausiai bent keletą metų.
Baigęs mokslą jis greičiausiai grįžo pas savuosius į Taršą. Tada jis jau turėjo būti apie 18 metų. Tokio amžiaus jaunuoliai žydai paprastai stengdavosi sukurti šeimą. Tačiau iš viso ko atrodo, kad Povilas bus likęs nevedęs (1 Kor 7,8). Ką jis veikė Tarse? Ar ilgai tenai buvo? Neturime žinių. Nėra abejonės, kad čia jis tikrai po kurio laiko bus sugrįžęs. Kai 36 m. kilo stipri žydų reakcija prieš krikščionis ir kai šv. Steponas buvo užmuštas akmenim, Povilas buvo šios kruvinos scenos liudininkas (ApD 7,54ss). Tuo metu, kaip nurodo Apaštalų Darbų autorius, jis buvo dar jaunuolis, vadinasi nepilnametis, t.y. nebaigęs 30 metų. Netrukus po šio įvykio Povilą matome aktyviai reiškiantis kovoje prieš krikščionis ir užimant net atsakingas pareigas bei gaunant specialius sinedriumo įgaliojimus (ApD 8, lss;9,l. .). Tai rodo, kad dar tais pačiais metais jis bus jau pasiekęs subrendimo amžių.

Povilo uolumas persekiojant Dievo Bažnyčią augo diena iš dienos (Gal 1, 13s). Jis nesitenkino vien Jeruzale. Jis troško savo persekiojančia ranka visur pasiekti krikščionis. Girdėjo, kad nemažas būrys Kristaus sekėjų buvo susitelkęs Damaske. Nedelsdamas pasisiūlė sinedriu-mui vykti į tenai ir sunaikinti tenykštę krikščionių bendruomenę (ApD 9, lss). Gavęs reikiamus įgaliojimus, išsirengė į kelionę. Keliavo raitas su būriu palydovų. Kai Damaskas buvo jau čia pat, kai miesto pastatai mirgėjo saulės spindulių nušviesti už kelių varsnų, štai nuostabus atsitikimas: Povilas nukrito bejėgis nuo arklio. Jį ištiko Dievo malonės smūgis. Pasigirdo paslaptingas balsas. Iš kitų niekas nežinojo, kas darosi. Tai buvo antgamtinis Kristaus apsireiškimas Povilui.

Išganytojas įspėjo būsimą apaštalą, nurodydamas, jog, persekiodamas krikščionis, jis Jį patį persekioja; Jis taip pat priminė jam kviesdamas nesispirti išganymo malonės veikimui. Visai galimas daiktas, kad Povilas jau nuo seniau jautė savo sielos gelmėse tam tikrą traukimą krikščionybėn, prieš kurį jis kovojo, ir tuo būdu dar labiau niršo prieš krikščionis, siekdamas per išorinį krikščionybės ardymą sunaikinti savyje jaučiamą nerimą. Šį kartą narsusis kovotojas buvo nuginkluotas. Jis pasidavė malonei ir klausė Išganytojo, ką turįs daryti. Jis jau ne sinedrimo atstovas, bet Naujo Įstatymo apaštalas. Šiuo momentu Povilas fiziškai buvo aklas ir bejėgis, bet jame gimė naujas Povilas, kuris visa regi ir visa gali tame, kuris jį apšviečia ir stiprina savo malone — Jėzuje Kristuje.

2. Apaštalas.

Į Damaską įėjo Povilas jau ne kaip išdidus farizėjas, bet kaip rinktinis indas, kuris turėjo nešti tikrojo tikėjimo šviesą pagonims; ne kaip nugalėtojas, bet kaip Kristaus belaisvis. Jį, drebantį ir aklą, už rankos paėmę, įvedė į miestą regėjimo apstulbinti jo palydovai (ApD 9,3-19; 22, 6-16; 26, 12-18). Čia, Dievo siunčiamas, Povilą į savo globą paėmė Damasko krikščionių bendruomenės kunigas Ananijas, kuris, uždėjęs ant jo rankas, jam grąžino regėjimą ir jį pakrikštijo. Atsigavęs ir sustiprėjęs, jis — tik ką buvęs Kristaus priešas — pradėjo skelbti Jį sinagogose. Tai buvo pirmieji Povilo apaštalo žingsniai. Damaske jis patverė tik labai trumpą laiką. Jo atsivertimas ir pamokslai sinagogose be abejo sukėlė stiprią reakciją žydų tarpe, ir todėl buvo pavojinga tenai ilgiau palikti. Iš kitos pusės, jis jautė reikalą daugiau įsigyventi į naują tikėjimą, jame pilniau subręsti, kad ilgainiui galėtų tapti sėkmingu jo skelbėju.

Štai kodėl Povilas iš Damasko pasitraukė į Arabijos tyrus, kur atsiskyrime ir kontempliacijoje praleido beveik trejus metus (ApD 9,19; Gal 1, 17ss). Kaip kiti dvylika apaštalų praleido su Kristumi maždaug 3 metus Jo viešo gyvenimo eigoje, taip Povilas, paskutinis pašauktasis apaštalas, taip pat išbuvo maždaug trejus metus su Dievišku Mokytoju dvasinėje vienybėje, gyvendamas atsiskyrime Arabijoje. Taigi jis gavo ne mažesnį pasirengimą Evangelijai skelbti negu kiti dvylika (Gal 1, 12).

Iš Arabijos Povilas grįžo atgal į Damaską. Bet čia jo buvimas ir jo apaštališkoji veikla vėl sukėlė žydų reakciją ir pagiežą. Jis jiems buvo nepakančiamas išdavikas. Nutarė jį nužudyti. Paaiškėjus šiam sąmokslui, Povilas, padedamas vietinių krikščionių, kadangi visi vartai buvo saugojami, per vieną miesto sienos langą pintinėje buvo nuleistas žemyn, ir taip slapta pasitraukė iš Damasko, išvengdamas jo gyvybei užspęstų pinklių. (ApD 9, 23s; 2 Kor 11, 30 ss). Vyko į Jeruzalę prisistatyti Bažnyčios galvai Petrui ir su juo išsikalbėti Evangelijos skelbimo reikalu. Tai atsitiko 39 m.— trejiems metams praslinkus nuo atsivertimo (Gal 1, 18 s).

Jeruzalėje Povilas pradžioje buvo sutiktas su tam tikru nepasitikėjimu. Visi juk jį pažinojo kaip aršų farizėją ir krikščionių persekiotoją. Povilas tuomet kreipėsi į anksčiau pažįstamą Juozapą Barnabą, kuris apaštalams buvo gerai žinomas ir kuris mielai jį pristatė Petrui, smulkiai painformuodamas apie jo atsivertimą ir apaštalavimą Damaske. Jei apaštalų rezervuotumą pavyko greitai nugalėti, tai žydų neapykanta buvo beveik neįveikiama kliūtis, kuri pagaliau privertė Povilą išbuvus vos 15 dienų, palikti Jeruzalę (ApD 9, 26ss; Gal 1, 17ss). Šitai padaryti jį paskatino vietos tikintieji, o taip pat ir pats Išganytojas, apsireiškęs jam maldos metu šventykloje (ApD 9, 31s; 22, 17ss). Iš Jeruzalės vietiniai krikščionys jį palydėjo iki Cezarijos, iš kur, greičiausiai laivu, nukako į Taršą (ApD 9,30; Gal 1, 21).

Čia pasiliko iki 43 m., t.y. daugiau kaip trejus metus. Ką jis ten veikė? Be abejo nesėdėjo, rankas sudėjęs. Kiek sąlygos leido, jis bus skelbęs Evangeliją, kaip pačiame Tarse, taip ir visoje Kilikijos provincijoje, pasiekdamas net ir Sirijos provinciją (Gal. 1, 21). Vienok šiuo laikotarpiu Povilas, be apaštalavimo, daug dėmesio bus kreipęs ir daug laiko paaukojęs vidiniam savęs išugdymui, augdamas per malonę Mistiniame Kristuje į tobulą žmogų ir į pilnai pasirengusį tikėjimo paslapčių žinojime apaštalą (Ef 4, 11-16; 3,4-19). Visa tai jis pasiekė per maldą ir malonę, kuri veikė jo širdį nepastebimai iš vidaus ir kuri apšvietė jo protą gausybe antgamtinių apreiškimų (Ef 3, 3s; Gal 1, Ils; 1 Kor 15, lss ir k).

Kai Povilas rengėsi ir brendo Tarse apaštalo pašaukimui, tuo pačiu metu Viešpats rengė jo apaštalavimui dirvą. Petras specialaus Dievo apreiškimo dėka atidarė duris pagonims į krikščionybę (ApD 10, 24-11, 18). Atsivertimai pagonių tarpe didėjo. Ypač Antijokijoje jų skaičius buvo gausus. Kai apie šitai buvo pranešta apaštalams Jeruzalėje, jie pasiuntė į šį Sirijos provincijos centrą Barnabą. Šis, čia atvykęs, ne tik apsidžiaugė radęs gausią krikščionių bendruomenę, bet tuojau įsitikino, jog apaštalavimui dirva šiame mieste ir apylinkėse esanti labai palanki. Reikėjo daugiau darbininkų. Jis atsiminė Povilą, kuris čia galėjo būti itin naudingas. Nedelsdamas todėl išsirengė kelionėn į Taršą ir, tenai radęs Povilą, jį atsivedė Anti-jokijon, kur jie abu sėkmingai apaštalavo beveik ištisus metus (ApD 11, 19-26).
Ryšys tarp Motinos Bažnyčios Jeruzalėje ir Antijokijos krikščionių bendruomenės buvo gana glaudus. 44 m. pradžioje Antijokiją pasiekė žinia, kad Jeruzalės tikintieji yra sunkiose ekonominėse sąlygose. Reikėjo padėti vargstantiems broliams. Tuojau buvo padaryta rinkliava, kurią Povilas su Barnabu nunešė į Jeruzalę (ApD 12, 27ss). Deja, čia jie rado padėtį blogesnę, negu buvo girdėję. Vietiniai tikintieji buvo ne tik medžiaginiame varge, bet taip pat buvo išstatyti žiauriems persekiojimams, kurių griebėsi karalius Erodas Agripa, siekdamas tuo būdu prisigerinti žydų vyresniesiems (ApD 12, 1. . .) Šiomis sąlygomis nebuvo kaip ilgiau pasilikti Jeruzalėje. Todėl Povilas ir Barnabas, atlikę savo misiją, išsiskubino atgal į Antijokiją, pasiimdami su savim Barnabo giminaitį, būsimą evangelistą Joną Morkų (ApD 12, 25ss).
45 m., antgamtinio apreiškimo paskatinti ir Antijokijos Bažnyčios vyresniųjų palaiminti, Povilas ir Barnabas drauge su Morkumi leidos pirmon apaštališkon kelionėn, kuri truko daugiau kaip 3 metus. Visų pirma pasiekė Kipro salą. Ją perkeliavę, jie atplaukė į Pampilijos Pergę; o iš tenai atvyko į Pisidijos Antijokiją. Iš čia Morkus, pabūgęs kelionės sunkumų, grįžo atgal; o Povilas ir Barnabas, nieko nepaisydami, keliavo toliau, aplankydami Ikaniją ir Likaonijos miestus Listrą ir Derbę (ApD 13, 13). Visur jie visų pirma kreipdavosi prie žydų: atsilankydavo vietinėse sinagogose ir čia susirinkusiems kalbėdavo apie Dievo žadėtąjį ir atsiųstąjį Mesiją Jėzų Kristų, kuriame išsipildė Seno Testamento pranašystės (ApD 13, 6.16). Kai žydai juos atstumdavo, tuomet jie kreipdavos į pagonis ir jiems apaštalaudavo, kalbėdami apie Dievo esimą ir apie atėjimą ant žemės Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus, kuris savo kančia atpirko žmoniją, prisikėlė iš numirusių ir paskelbė naują tikėjimą (ApD 17,16). Kalbėdavo daugiausia Povilas (ApD 14, 11). Savo pamokslus jie patvirtindavo įvairiais stebuklais. Susidomėjimas buvo didelis, o įtikėjusių skaičius diena iš dienos augo. Netrūko tačiau ir pasipriešinimų, ypač iš žydų, kurie neretai prieš apaštalus sukeldavo net riaušes (ApD 13, 42ss; 14,1. . .). Grįždami atgal, jie dar kartą aplankė tas pačias vietoves, burdami tikinčiuosius į bendruomenes ir paskirdami jiems vadovus kunigus (ApD 14,22). Atsirado pagaliau Anti-jokijoj ir čia supažindino vietinius brolius su jų apaštališkos kelionės patirtimi ir laimėjimais.

Pradėjus pagonis priimti į Bažnyčią, kilo klausimas šiosios santykių su sinagoga bei su ritualiniu Mozės įstatymu. Krikščionys iš žydų iki šiolei jo laikėsi. Kaip turėjo elgtis krikščionys iš pagonių? Ar jie privalėjo derintis prie krikščionių iš žydų, prisiimdami ritualinį Mozės įstatymą, ar ne? Šiam klausimui spręsti buvo sušauktas Jeruzalėje pirmasis apaštalų susirinkimas, kuris įvyko 49-50 metų eigoje. Jame dalyvavo ir Povilas. Jis atstovavo nuomonei, kad krikščionys turi atsipalaiduoti nuo rituali-

nio žydų įstatymo, nes, jo įsitikinimu, tik tokiu būdu būsią galima plačiai atidaryti duris visiems į krikščionybę. Nuomonių skirtumai tarp apaštalų pasireiškė daugiau tik taktinės laikysenos atžvilgiu. Dalyką pasiaiškinus, buvo nutarta, jog krikščionims principe nėra privalu laikytis ritualinio Mozės įstatymo. Vienok taktiniais sumetimais buvo rasta naudinga ir reikalinga susilaikyti nuo kai kurių dalykų, galėjusiais sukelti papiktinimą kitiems broliams arba sudaryti kliūtį kai kuriems (iš žydų) priimti krikščionybę (ApD 15,1. . .). Susirinkimui pasibaigus, Povilas drauge su Barnabu ir keliais kitais palydovais grįžo į Antijokiją čia painformuoti tikinčiųjų apie susirinkimo nutarimą. Dėl praktiško Jeruzalės susirinkimo nutarimo pritaikymo vėliau kilo mažas nesusipratimas tarp Povilo ir Petro. Petras, atvykęs į Antijokiją, kad nepapiktintų žyduoj ančių, vengė valgyti su broliais iš pagonių, rizikuodamas tuo būdu juos užgauti. Toks Petro elgesys nepatiko Povilui, nes galėjo sudaryti kliūtį apaštalavimui tarp pagonių. Jis todėl išdrįso padaryti Apaštalų Kunigaikščiui pastabą. Vienok šis nesusipratimas neturėjo jokių tolesnių pasekmių, kadangi abu apaštalai turėjo tą patį siekimą, būtent, daryti visa, kad visiems būtų atviros durys Dievo Bažnyčion (Gal 2, Ils).

Apaštališkas uolumas neleido Povilui ilgiau pasilikti Antijokijoje. Jis kvietė Barnabą leistis į antrą apaštališką kelionę, aplankyti jau įsteigtąsias krikščionių bendruomenes ir eventualiai paskleisti Evangelijos šviesą tolesnėse M. Azijos srityse. Barnabas mielai pritarė Povilo projektui; bet tarp jų kilo nesusipratimas dėl Morkaus: Barnabas norėjo jį pasiimti su savim į kelionę, o Povilas buvo tam greižtai priešingas, — greičiausiai dėl turėtų su juo sunkumų pirmoje kelionėje (Plg. Ap.D 13,13). Kadangi nei vienas, nei antras nenorėjo nusileisti, todėl teko išsiskirti.

Barnabas su Morkumi išvyko į Kipro salą; o Povilas su Silu leidosi M. Azijos link (ApD 15, 36). Tai buvo arba 49 m. rudenį, arba 50m. eigoje. Povilas su Silu per Siriją patraukė Ki-likijos link. Pakeliui jie bus aplankę Taršą ir kitas žymesnes vietoves. Po to, perkopę Tauro kalnynus, pasiekė Likaoniją ir čia pirmoje eilėje aplankė Derbės ir Listros tikinčiuosius. Listroje prie jų prisijungė Timotiejus (ApD 16, 2; 1 Tim 4,12). Toliau aplankė Ikaonijos sritis ir norėjo leistis į vakarus, aplankyti vadinamąją Prokonsulinę Aziją. Bet antgamtinis regėjimas juos privertė nuo to atsisakyti (ApD 16,6). Tuomet jie pasuko į šiaurę ir pro Prigiją pasiekė šiaurinę Galatiją. Čia Povilą ištiko kažkokia paslaptinga liga. Nežiūrint visko, jis tačiau uoliai apaštalavo, o jo veiklą lydėjo didelis pasisekimas (Gal 4, 13ss). Deja, šis pasisekimas sukėlė smarkią žydų reakciją, kuri šmeižtų ir paskalų dėka rado tam tikrą atgarsį ir žyduojančiuose krikščionyse. Tai privertė Povilą reaguoti stipriu poleminiu laišku, adresuotu Galatijos tikintiesiems.

Iš Galatijos jie buvo bemaną leistis tolyn į šiaurę Bitinijos link. Bet ir šį kartą Dievo apreiškimo buvo sulaikyti (ApD 16,7). Pasuko į vakarus ir pro Miziją pasiekė Troadą, kur prie jų prisijungė Lukas (ApD 16,10). Iš čia naujas Dievo apreiškimas nukreipė juos į Europos krantus. Iš Troados, prapalaukdami Samotrakijos salą, išlipo Neapolio uoste Makedonijoje, iš kur pėsčiomis pasiekė Pilypus. Čia Povilas rado sėkmingą apaštalavimui dirvą. Nemaža pilypiečių įtikėjo ir buvo pakrikštyti. Šiųjų tarpe buvo kelios žymios moterys (Pilyp 4, 2s.l8; ApD 16, 14). Pilypai paliko gražų atminimą Povilo širdyje. Tai matyti iš jo laiško, skirto šios Bažnyčios tikintiesiems. Vienok ir čia Povilo laukė ne tik pasisekimas, bet ir persekiojimai, dėl kurių buvo priverstas palikti miestą. Leidosi toliau į vakarus ir pasiekė žymųjį Makedonijos centrą Tesalonikus (ApD 16, 25. . .). Čia anuomet gyveno nemaža žydų. Povilas visų pirma kreipėsi į juos, kalbėdamas subatomis sinagogoje. Vienas kitas iš jų įtikėjo. Vienok didesnį pasisekimą Povilas šiame mieste turėjo tarp pagonių: jų atsivertė nemažas skaičius (ApD 17, 2ss). Pragyvenimą Tesalonikuos jis pelnėsi savo rankų darbu. Bet uždarbis, matyt, buvo ne visai pakankamas, kad jis sutiko priimti paramą, kurią jam porą kartų atsiuntė Pilypų tikintieji (1 Tes 2,9; Pilyp 4,16). Krikščionių bendruomenė Tesalonikuose sparčiai augo. Dievas ją laimino gausiomis karizmomis ir stebuklais. Povilas greitai rado sau bendradarbių iš vietinių, naujai atvirtusių, krikščionių (1 Tes 5, 12;1,5), kurie savo apaštališku uolumu davė pavyzdį visiems kitiems (1 Tes l,7ss). Deja, kaip kitur, taip ir čia Povilo apaštališkieji laimėjimai sukėlė pasipriešinimų ir riaušes prieš jį ir sutrukdė apaštalavimo darbą. Norėdamas, išvengti nemalonumų broliams, Povilas su savo palydovais slapta paliko miestą ir atvyko į Bėrėj ą. Bet ir čia kilo žydų bruzdėjimas. Apaštalas, palikęs Silą ir Timotiejų, lydimas kai kurių brolių, leidosi Atėnų link (ApD 17, 10. . .).

Graikijos sostinė pagonių apaštalui padarė liūdną įspūdį. Su visu uolumu jis ėmėsi apaštalavimo darbo, parsikviesdamas į čia ir Silą su Timotiejum. Deja, išdidusis anuometinio pasaulio kultūros lopšys pasirodė esąs nesubrendęs Evangelijos naujienai priimti (ApD 17,16. . .). Todėl, palikęs Atėnus, Povilas su savo palydovais patraukė tolyn į pietus ir pasiekė Korintą. Čia jis užtruko pusantrų metų. Pradžioje jis skelbė Evangeliją žydams, kalbėdamas sinagogoje. Tačiau, šiems prieštaraujant, jis kreipės į pagonis ir jiems skelbė Kristų. Daugelis korin-tiečių įtikėjo ir krikštijosi. Tarp jų buvo vienas antras žymesnis asmuo (Plg. ApD 18,7..; 1 Kor 1, 16s; Rom 16, 23 ir k.), bet daugumą sudarė eiliniai žmoneliai (Plg IKor 1,26; 7,21; 12, 13). Šalia pasisekimų Korinte Povilui netrūko ir rūpesčių. Jo sielą slėgė nesėkmė Atėnuose, stoka žinių iš Makedonijos, į kur iš Atėnų buvo pasiuntęs Silą ir Timotiejų, materialiniai nepritekliai ir nuolatiniai žydų prieštaravimai. Jo nuotaiką kiek pakėlė, kai iš Tesalo-nikų atvyko Šilas ir Timotiejus. Jie atnešė materialinės paramos ir smulkiai supažindino su krikščioniškų bendruomenių klestėjimu Makedonijoje (1 Kor 4, U; 2Kor 11, 8s). Gautos žinios davė Povilui progą parašyti pirmą, o kiek vėliau ir antrą laišką tesalonikiečiams. Šiuose laiškuose jis duoda kai kurių paaiškinimų dėl pasaulio pabaigos ir dėl paskutinio teismo.

Bet ilgainiui Povilo nuotaika ir vėl pradėjo blogėti. Tam priežastį davė žydų pakartotiniai užsipuldinėjimai ir grūmojimai, o taip pat ir pačių krikščionių netinkamas elgesys. Korintas buvo žinomas savo palaidumu. Ši neigiama aplinka veikė ir naujuosius krikščionis: jie nevi-sada pajėgė atsikratyti senųjų ydų ir gyventi nauju šventumo gyvenimu (1 Kor 6, 9ss). Visa tai Povilą ne tik skaudino, bet net į nusiminimą stūmė (1 Tes 3,7). Tuomet Viešpats specialiu apreiškimu jį padrąsino ir liepė toliau tęsti apaštališką veiklą (ApD 18,9). Iš tikrųjų, žydų intrygos ir įskundinėjimai romėnų valdžios atstovams nuėjo niekais. Tad Povilas ramiai galėjo tęsti savo darbą, pasilikdamas Korinte tolei, kolei rado reikalinga. Iš Korinto, lydimas Priskos ir Akvilos, jis atplaukė į Efezą; o iš čia, po trumpo sustojimo, išplaukė į Palestinos Cezarėją. Iš Cezarėjos trumpam užsuko į Jeruzalę ir pagaliau grįžo į Antijokiją, taip baigdamas antrą savo apaštališką kelionę. Tai buvo 53 m. pradžia (Ap D18,18ss).

Dar tais pačiais 53 m. Povilas išsirengė į trečią apaštališką kelionę. Iš Antijokijos jis atvyko į Galatiją, o po to į Prigiją. Čia jis užtruko ilgesnį laiką, lankydamas krikščionių bendruomenes ir skelbdamas Evangeliją pagonims. Apie viourį 54 m. jis pasiekė Efezą. Šiame žymiame prekybos ir administracijos centre išbuvo beveik trejus metus. Atvykęs čia jis rado, be vieno antro krikščionio, būrelį Apolo mokinių. Šis pastarasis buvo Aleksandrijos žydas: iškalbus ir plataus išsilavinimo vyras (1 Kor, 1, 10. . . ). Jis buvo girdėjęs ir įtikėjęs į Kristų, bet nebuvo pilnai susipažinęs su Jo mokslu. Efe-ze jį kiek plačiau su Evangelija susipažindino Priska ir Akvila, kurios į čia atvyko su Povilu iš Korinto. Apolas uoliai apaštalavo tarp žydų, kalbėdamas sinagogoje. Išvykdamas į Korintą, jis paliko būrelį mokinių. Kai Povilas pasiekė Efezą, jis visų pirma susidomėjo Apolo mokiniais. Kadangi jie buvo nekrikštyti, jis nedelsdamas juos pakrikštijo ir įjungė į besiformuojančią Efezo krikščionių bendruomenę. Tai buvo pradžia jo sėkmingo apaštalavimo šiame žymiame M. Azijos centre (ApD 19, 1-8). Toliau jis apaštalavo pradėdamas nuo žydų. Per tris mėnesius skelbė Evangeliją vietinėje sinagogoje. Deja, kaip kitur, taip ir čia sutiko žydų užkietėjimą ir pasipriešinimą. Tuomet jis pasiryžo atsitraukti nuo žydų ir kreiptis į pagonis. Savo apaštalavimo židinį jis sukūrė vienoje mokykloje. Dievas laimino ir gausiais stebuklais tvirtino Povilo apaštalavimą. Evangelijos naujiena aidėjo ne tik pačiame mieste, bet pasiekė net ir tolimas apylinkes, kur kūrėsi viena po kitos krikščionių bendruomenės, kaip Laodicėja, Kolosai, Jerapolis ir k. (Plg Kol l,7s; 4, 13; ApD 1,4). Iš Efezo Povilas palaikė ryšius su M. Azijos, o taip pat Makedonijos ir Akajos tikinčiųjų bendruomenėmis. Iš čia jis parašė galatams ir pirmąjį laišką korintiečiams. Pasiekęs gražių laimėjimų Efeze, Povilas buvo apsisprendęs vykti į Makedoniją ir Akaiją. Išvykimą pagreitino žydų ir pagonių sukeltas maištas prieš krikščionis. Maišto iniciatorius buvo auksakalys De-metrijus. Mat, krikščionybės plitimas atsiliepė deivės Dianos kultui. Pradėjo mažėti užsakymai šios deivės statulėlių, kurias dirbo Demetrijus. Dėl to jis pradėjo agituoti prieš krikščionis, rasdamas didelį pritarimą ypač žydų tarpe.

Triukšmui praėjus, Povilas paliko miestą ir išvyko į Makedoniją. Pakeliui sustojo Troado-je, tikėdamas čia sutikti Titą, kurį buvo pasiuntęs į Korintą (2 Kor 7,7ss). Deja, šiojo čia nebuvo. Todėl pilnas skausmo ir susirūpinimo apaštalas leidosi tolyn ir pasiekė Makedoniją. Čia atsirado pagaliau ir Titas, kuris atnešė guodžiančių žinių iš Korinto. Tai davė progą Povilui parašyti antrą laišką korintiečiams. Po to ir pats atvyko į Korintą ir čia pasiliko tris mėnesius (ApD 20, lss).

Dar bebūdamas Efeze, Povilas svajojo, aplankęs Makedoniją, Akąją ir Jeruzalę, vykti į Romą (ApD. 19, 21s). Ruošdamas šiam žygiui dirvą, iš Korinto jis parašė romėnams laišką. 58 m. pavasarį iš Korinto leidosi kelionėn Jeruzalės link, nešdamas su savim aukų vargstantiems Motinos Bažnyčios tikintiesiems (2Kor 8, 10; 9,2). Saugumo sumetimais vyko ne tiesiogiai laivu, bet aplinkui pro Makedoniją. Iš Pilypų laivu atplaukė į Troadą; iš čia po septynių dienų iškeliavo į Asoną; o iš ten išplaukė į Miletą, praplaukdami bei staptelėdami prie Lesbo, Kijo ir Samos salų (ApD 20, 3-16). Kadangi dėl laiko stokos negalėjo sustoti Efeze, tai paprašė, kad Efezo Bažnyčios vyresnieji atvyktų pas jį į Miletą. Čia, po jautrios Povilo kalbos, įvyko graudus atsisveikinimas su apaštalo širdžiai taip brangios Bažnyčios vadovais. Atsisveikinimas buvo itin graudus, nes Povilas atskleidė savo nujautimą, kad Jeruzalėje jo laukia pančiai ir kad jis Efezo tikinčiųjų daugiau jau nebematys (ApD 20, 17-38). Iš Mileto atplaukė į Patarą; o iš tenai, paėmę kitą laivą, kuris plaukė į Fenikiją, pasiekė Tyrą. Vietiniai tikintieji ragino Povilą nevykti i Jeruzalę dėl gresiančio jam tenai pavojaus, bet jis jų nepaklausė ir nuplaukė į Ptolomaidą, o iš tenai pėsčiomis pasiekė Cezarėją. Čia pranašas A-gabas įspėjo Povilą, kad Jeruzalėje jo laukia suėmimas ir kalinimas. Šitai išgirdę vietiniai krikščionys ir palydovai primygtinai prašė jį neiti į Jeruzalę. Tačiau visi prašymai buvo veltui. Apaštalas buvo visam pasirengęs. Jis, nieko nepaisydamas, paliko Cezarėją ir, lydimas brolių, atvyko į Jeruzalę. (ApD 21, 7-16).
Taip baigėsi trečioji apaštališkoji Povilo kelionė. Buvo 58 m. vėlyvas pavasaris.

Jeruzalėje broliai sutiko Povilą su džiaugsmu. Apaštalui Jokūbui, kuris vadovavo vietinei krikščionių bendruomenei, ir susirinkusiems vyresniesiems jis papasakojo apie savo pasiektus gausius laimėjimus tarp pagonių ir žydų. Šieji, iš savo pusės, jį painformavo apie žydų tarpe paskleistas paskalas esą jis raginąs nesilaikyti Mozės įstatymo, o tai teikia papiktinimo daugeliui brolių iš žydų. Kadangi Jeruzalėje šiųjų buvo daug, tai, kad nesukeltų priešin-

go nusistatymo, jie prašė Povilą, kad šis čia bent išoriniu būdu pasirodytų laikąsis Įstatymo. Povilas sutiko. Bet tai, deja, žydų nepalenkė Povilo naudai. Priešingai, pamatę jį šventykloje, jie dar labiau įtūžo ir sukėlė tikras riaušes. Šaukdami ir plūsdamiesi, jie nutvėrė Povilą ir buvo bebandą jį užmušti. Laimei, sargybiniai, kurie švenčių metu budėdavo prie šventyklos, išgirdę triukšmą, tuojau apie tai pranešė savo viršininkui, kuris atskubėjo su būriu kareivių ir taip išgelbėjo Povilą iš įtūžusių žydų rankų. Kareiviai jį nešte išnešė iš bešėlstančios minios tarpo. Kai jie pasiekė laiptus, kurie vedė iš šventyklos prieangio į Antonijos pilį, apaštalas kreipėsi į karininką, pasisakydamas kas esąs ir prašydamas, kad jam leistų prabilti į minią. Karininkas sutiko. Kai jis nuo laiptų atsigręžė į minią ir pakėlė ranką, visi nutilo. Tuomet jis prabilo į juos ebraiškai. Jis priminė jiems apie savo žydišką kilmę ir farizėjišką išauklėjimą. Bet kai pradėjo kalbėti apie tai, kaip tapo krikščionimi, šie vėl pradėjo taip šaukti ir grūmoti, kad karininkas įsakė jį tuojau įvesti į pilį ir apklausinėti kankinant, kad patirtų, kodėl žydai yra tiek prieš jį įtūžę. Kad išvengtų kankinimo, Povilas tuojau pasisakė esąs Romos pilietis. Patyręs, kad Povilas yra Romos pilietis, įgulos viršininkas tuojau pradėjo su juo mandagiau elgtis.

Rytojaus dieną jis sukvietė žydų vyresniuosius ir, jiems pristatęs apaštalą, leido jam pasiaiškinti. Čia Povilas pasirodė esąs geras diplomatas: savo kalba jis išprovokavo ginčus ir barnius tarp pačių žydų, kurie buvo pasidalinę į dvi priešingas grupes — farizėjus ir sadukėjus. Ginčams ir triukšmui aštrėjant, karininkas liepė Povilą grąžinti į pilį. Žydų įtūžimas pasiekė tokį laipsnį, kad jie pasiryžo Povilą būtinai nužudyti, griebiantis tam klastos. Bet apie šį sąmokslą Povilą painformavo jo sesers sūnus, kurį savo ruožtu Povilui pasiuntė pas įgulos viršininką apie tai pranešti. Viršininkas, patyręs apie sąmokslą, nakčia Povilą, lydimą stiprios sargybos, išsiuntė į Cezarėją pas tenai gyvenantį prokuratorių Feliksą, kad šis spręstų jo bylą. Feliksas, pakvietęs žydų vyresniuosius, pravedė viešą Povilo tardymą, kurio eigoje įsitikino, kad jis esąs nekaltas. Vienok jo nepaleido, tikėdamas, kad krikščionys jį išpirks. Taip jis Povilą išlaikė kalėjime dvejus metus, kartas nuo karto atvykdamas pats pas jį pasikalbėti (Ap D 21, 17-24, 26).

Kai apie 60 m. Neronas atšaukė Feliksą ir jo vieton paskyrė prokuratoriumi Festą, šis, žydų prašomas, tuojau ėmėsi spręsti Povilo bylos. Žydams reikalaujant, kad apaštalas, kaip nusikaltėlis prieš Mozės Įstatymą, būtų teisiamas Jeruzalėje, žydai planavo jį pakeliui užpulti ir užmušti. Povilui neliko nieko kita, kaip pasinaudojant Romos piliečio privilegija, apeliuoti į imperatorių. Festo atsakymas buvo aiškus: "Apeliuoji į ciesorių, pas jį ir vyksi!" (ApD. 25, 12).

60 m., rudenį apaštalas, lydimas centurijo-no Julijaus, išplaukė į Romą. Laikas plaukimui buvo nepalankus. Pasiekę Mirą Likijoje, jie persėdo iš Aleksandrijos į Italiją plaukiantį laivą. Su dideliais sunkumais jie nukeliavo ligi Kretos salos ir sustojo vadinamajame "Gerajame Uoste". Povilas įspėjo, kad būtų pavojinga

leistis toliau kelionėn tokiu metų laiku. Bet laivo kapitonas nusprendė pasiekti kitą šios salos uostą Fenikse, kur buvo galima patogiau žiemoti. Deja, išplaukus, juos pagavo audra ir nubloškė Maltos link. Čia laivas užkliuvo ant seklumos ir, daužomas stiprių bangų, pradėjo irti. Keleiviai išsigelbėjo. Juos nuoširdžiai priėmė ir gailestingai globojo salos gyventojai. Povilas jiems atsilygino, stebuklingai išgydydamas eilę ligonių. Kai po trijų mėnesių jie rengėsi išplaukti Italijon, vietos gyventojai išlydėjo apaštalą su pagarba ir gausiomis dovanomis.
Iš Maltos jie atplaukė Į Sicilijos salą ir čia trumpam sustojo Sirakūzuose. Po to pasiekė Reggio Kalabriją, o iš ten, plaukdami pakraščiu, atvyko į Puteolo, nūdien Pozzuoli, uostą į šiaurę nuo Neapolio. Čia Povilo laukė būrys krikščionių, su kuriais praleido keletą dienų. Iš Pozzuoli pėsčiomis ėjo Romos link. Pakeliui (prie vietovių Apijaus Prekyvietė ir Trys Kar-čiamos — apie 50 km. atstu nuo miesto) juos pasitiko sostinės krikščionių atstovai. Jų lydimas, Povilas įžengė pagaliau į Romą. Buvo 61m. pavasaris. Čia jis pasiliko namų arešte dviejus metus. Jam buvo leista pasirinkti sau gyvenvietę ir turėti santykius, su kuo norėjo. Vienok prie jo nuolat budėjo sargybinis; be to, jis negalėjo dalyvauti ir kalbėti viešuose susirinkimuose. Apaštalaudavo tiems, kurie pas ji atsilankydavo. Visų pirma pas save kvietė žydus; bet nepraleido progos skelbti Evangelijos ir pagonims, ypač jį saugojusiems kareiviams. Šiuo kalinystės metu Povilas prisiminė kai kurias jo širdžiai artimas Bažnyčias, o taip pat ir asmenis parašydamas laiškus. Iš šio laikotarpio yra žinomi keturi jo laiškai: Efeziečiams, Kolosie-čiams, Pilypiečiams ir Pilemonui.

61 m. Povilui grąžinama laisvė. Apaštalavimui vartai vėl atviri. Galėjo įsikūnyti sena svajone — pasiekti Ispanija (Rom 15, 24 ss). Beveik tikra, kad apaštalas dar 63 m. iš Romos bus nukeliavęs į Ispaniją. Iš tenai greičiausiai grįžo atgal į Romą 64 m. pirmoje pusėje.
Po Romos sudeginimo prasidėjus krikščionių persekiojimams, Povilas bus iš miesto pasitraukęs į kurį nors Italijos nuošalų kampelį, kad tuo būdu išvengtų arešto ir, pasitaikius progai, galėtų išvykti toliau į Rytus. Laukdamas tos progos, jis bus suredagavęs laišką Žydams.
65 m. pradžioje jis jau yra Efeze drauge su Timotiejum (1 Tim 1,3). Palikęs jį tvarkyti vietinės Bažnyčios reikalų, kadangi jos tikinčiųjų tarpe buvo bepradedą reikštis kai kurios klaidos, Povilas pasuko į Makedoniją. Iš čia parašė pirmą laišką Timotiejui, duodamas kai kurių pastoracinių nurodymų ir kviesdamas nenuilstamai kovoti prieš klaidas. Iš Makedonijos greičiausiai bus patraukęs į pietus ir aplankęs Korintą. Visai galimas daiktas, kad iš Graikijos bus nuplaukęs į Kretos salą ir čia palikęs Titą vadovauti vietiniams tikintiesiems (Tit 1, 5). 65-66 m. žiemą praleido Nikopolyje (Epire), iš kur parašė laišką Titui, kviesdamas atvykti pas jį (Tit 3,12). Kai šis į čia atvyko, Povilas jį pasiuntė apaštalauti į Dalmaciją (2 Tim. 4, 10). Iš Nikopolio Povilas vėl atvyko į M. Aziją, apsilankydamas Troadoje (2 Tim 4, 13), Efeze (2 Tim 1,4), Milete (2 Tim 4, 20) ir k.

Labai galimas daiktas, kad Povilas buvo suimtas M. Azijoje, veikiausiai Troadoje (2 Tim. 4, 13), ir kaip kalinys antrą kartą atgabentas į Romą. Nors pakeliui Povilą lydėjo eilė mokinių, bet jie vienas po kito dėl įvairių priežasčių jį paliko, taip kad antrosios Romos nelaisvės pradžioje, t.y. 66 m. pabaigoje, ar 67 m. pradžioje prie jo buvo tik vienas Lukas (2 Tim 4, 11). Fiziškai pavargęs ir dvasiniai prislėgtas Povilas, tapęs kalinių Romoje, parašė itin jautrų antrą laišką Timotiejui, kviesdamas jį drauge su Morkumi pas save (2 Tim 4,8ss). Šį kartą Povilas Romoje nebuvo namų arešte, bet veikiau tikrame kalėjime su visais jo sunkumais (2 Tim 4, 6-20). Pirmą kartą teisiamas jis šiaip taip apsigynė (2 Tim 4, 16), vienok jautė artėjančią pabaigą (2 Tim 4,6ss). Iš tikrųjų, 67 m., antrą kartą teisiamas, buvo pasmerktas mirčiai ir netrukus po to nužudytas, nukertant galvą.

Jo kūnas buvo krikščionių palaidotas privačiuose kapuose prie Ostijos kelio, kur šv. Elena pastatė baziliką šio didžiojo apaštalo garbei. 386 m. imperatorius Valentinas II šią baziliką nugriovė, o jos vietoje pastatė kitą, daug didesnę ir puošnesnę. Šis puikus pastatas, nuolat prižiūrimas ir taisomas, išliko iki 1823 m., kolei ištikęs didelis gaisras, jį sunaikino. Popiežiaus Pijaus IX rūpesčiu ir viso pasaulio tikinčiųjų aukomis bazilika buvo atstatyta dabartiniame savo gražume, įjungiant į ją senąsias valentiniškos bazilikos išlikusias dalis. Tarp šiųjų buvo ir konfesijos altorius, po kuriuo, marmoriniame sarkofage, ilsisi Pagonių Apaštalo mirtingieji palaikai.

3. Įkvėptasis rašytojas.
Povilas iškilo ne tik apaštalikška veikla, bet taip pat ir savo raštais. Jis yra pats produktin-giausias Naujo Testamento rašytojas. Naujo Testamento šventų knygų kanone yra 14 jo laiškų. Nėra jokios abejonės, kad jis bus parašęs ir daugiau raštų, kurie tačiau nepateko į kanoną, ir ilgainiui žuvo (Plg 1 kor. 5, 9; 2 Kor 10, 9; Pilyp 3,1).

Kanoniškieji Povilo laiškai paprastai šiaip grupuojami: Laiškai Bažnyčioms, Nelaisvės laiškai, Pastoraliniai laiškai ir laiškas Žydams.
Pirmajai grupei priklauso laiškai, kuriuos Apaštalas adresavo paskiroms krikščionių bendruomenėms tarp 51 ir 58 m. Jie yra — 1 ir 2 Tesalonikiečiams; 1 ir 2 Korintiečiams; Galatams ir Romėnams.

Antrajai grupei priklauso keturi laiškai, kuriuos Povilas parašė pirmos savo nelaisvės Romoje metu, būtent, Efeziečiams, Kolosiečiams, Pilypiečiams ir Pilemonui.

Į trečią grupę įeina trys laiškai, kuriuos jis parašė Efezo ir Kretos vyskupams Timotiejui ir Titui: pirmajam du, antrajam vieną — tarp 65 ir 66 m. Laiškas Žydams, kuris bus buvęs parašytas apie 64 m., yra paliekamas vienas sau, kadangi jis yra skirtingas nuo kitų Povilo laiškų tiek savo stiliumi, tiek savo struktūra, tiek taip pat net savo turiniu.

Visi Povilo laiškai buvo parašyti graikiškai. Nebuvo tai klasinė graikų kalba, bet veikiau bendroji to meto šnekamąjį kalba, kurios jis buvo išmokęs ne iš knygų ir ne iš augštųjų mokyklų katedrų, o iš vaikų Taršo gatvėse ir iš kasdienio vartojimo. Kadangi Povilui buvo sava ir ebrajų kalba, todėl nenuostabu, kad jo laiškuose užtinkamas vienas antras ebraizmas (Plg Gal 2,6; Rom 1, 26; Tes 5, 5 ir k). Vienok palyginti Povilo graikų kalba yra gryna. Tik Lukas iš Naujo Testamento rašytojų šiuo atžvilgiu jį pralenkia. Povilo stilius nėra nei rafinuotas, nei be trūkumų. Jis pats prisipažįsta esąs "neprityręs šnekoje" (2Kor 11, 6). Pasitaiko nelygumų, nukrypimų, peršokimų nuo vienos minties prie kitos (Rom 1, 1-7, 3,1),) neišbaigimo (Rom 11, 18) ir kitų stilistinių trūkumų (2 Kor 5, 19). Tai yra palyginti tik maži netobulumai, šalia kurių užtinkama daugybė įvairių stilistinių puošnumų, kurios kartais prasiveržia j pačias lyrinio grožio viršūnes. Netrūksta čia žodžių žaidimo, nei sakinių ritminio sustatymo (Rom 4, 25, 7, 21;8,10). Pilna paralelizmų, ypač antitetinių (Ef 5; Rom 6, 5.8), o taip pat palyginimų (Rom 5, 12-19; Rom 6, 2-8). Gausu stilistinių figūrų, ypač metonimijų (Rom 2, 27; 3,27; 4,lls), metaforų (Ef 6, 13ss), alegorijų (Rom 5-7) ir k. Nors bendrai Povilas stengėsi daugiau kreipti dėmesį j turinį, o ne į formą, kaip tai pats prisipažįsta (IKor 2, lss; 2Kor 11, 6), vis dėlto kai jam tekdavo paliesti klausimus, kurie buvo itin artimi jo širdžiai, kaip meilė Kristui, meilė savo tautiečiams ir ištikimybė tiesai, jis tiek užsidegdavo, kad pasekdavo iškalbingumo ir jautrumo viršūnių (Rom 8, 35ss; 9, 1-6; 2Kor 11, 21-29 ir k). Apskritai paėmus, Povilo stilius yra gyvas, turtingas ir praktiškas. Jis siekė perduoti skaitytojams ne žodžių žaidimą, bet minčių galią.
Šių minčių centre yra Kristus Atpirkėjas ir žmogus nusidėjėlis, grąžintas į Dievo vaikų šeimą (Ef 1, 4ss). Tarp Kristaus ir žmogaus yra tikėjimas ir malonė. Tikėjimas priveda žmogų prie Kristaus, o malonė jį įjungia į Jį, taip kad Kristus ir žmogus tampa viena Mistiniame Kūne (Rom 5; Ef 2, 18ss. 4, 12ss).

Povilo laiškų konstrukcija yra paprasta, beveik schematinė, ir daugiau ar mažiau vienoda. Jo laiškuose paprastai galima skirti: įvadas, dėstymas ir pabaiga. Įvade jis prisistato skaitytojams. Pabaigoje — perduoda sveikinimus ir laiminimą. Dėstyme dažniausiai yra dvi dalys: pirmoji teoretinė — dogmatinė ar apologetinė; antroji praktinė-moralinė. Pirmoje dalyje išdėsto principus; antroje-pateikia jų praktiškus pritaikymus.

Laiškus Povilas rašė ne pats savo ranka, bet, kaip anuomet buvo įprasta, naudojosi raštininkais, kuriems jis diktuodavo. Retkarčiais laiško gale prirašydavo ką nors savo ranka (Plg IKor 16, 21; Gal 6,11; 2Tes 3,17).


BIBLIOGRAFIJA PR I E SV. POVILO STRAIPSNIO
Bivl. — F. Prat, St. Paul,* Paris 1922; A. Tricot, St. Paul, Apotre des Gentils, Paris 1928; J. Holzner, Paulus^, Freiburg i. E. 1953; J. Perez de Urbel, S. Pablc, Madrid 140; W.L. Knox, St. Paul iand the Church of the Gentiles, Cambridge 1939; E. Alio, Paul, Apotre de Jesus Christ, Paris 1942; G. Ricciotti, Paolo Apostolo, Roma 1946: A. Penna, San Paolo, Roma 1946; P de Ambroggi, S. Paolo Apostolo delle Genti, Rovigo 1949; O. Hophan, Die Apostel, Luzern 1946; A. Schweizer, Paul and his Interpreters: A Critical History, 1950; M. Dibe-llus — W.G. Kiummel, Paulus, Berlin 1951; H. Metzger, Les routes de St Paul dans l'Orient grec, Paris 1954; A. Brunot, Le genie litteraire de St. Paul, Roma 1954; O. Moe, The Apostel Apul, Minneapolis 1954; A.N. Williams, Paul, N.Y. 1954; H. Rolston, Personalities around Paul, Richmond (Va) 1954; G. Keulers, De brieven van Paulus 2, Roermond 1954; G. Brillet, Un Chef d'Eglise S. Paul, Paris 1956; A. Omodeo, Paolo di Tarso, Napoli 1956; L. de Almeida, S. Paulo Filho da Igreja, Petropolis 1958; S. Nikolaidis, O. Paulos, Athenis 1958; S. Sandmel, The Genius of Paul, N.Y. 1958; E. White, St. Paul, London 1958; W. Barclay, The Mind of St. Paul, London 1958; S. Zedda, Prima Lettura di Pao-1D, Torino 1960


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai