Aidai.eu Apžvalga

KARDINOLO JURGIO RADVILOS PIRMOJI KELIONĖ ITALIJON (1575)

Parašė PAULIUS JATULIS

Radvilos Juodojo sūnus grįžta į Kat. Bažnyčią.
Viena iš įžymiausių Lietuvos didikų, kunigaikščių Radvilų, giminė 16-jo šm. vidury priėmusi naują reformatų kalvinų mokslą, iki šių dienų paliko neišdildomus savo veiklos pėdsakus. Apie jų darbus liudija Biržų, Papilio, Kėdainių, Vilniaus ir kitų Lietuvos vietų kalvinai. Radvilos tačiau davė didelį įnašą ir katalikybės atgaivinimui bei sustiprinimui Lietuvoje pačiu lemtingiausių religinės krizės metu — 16-jo šm. pabaigoje. Į šį darbą su savo jaunatviška energija įsijungė ir mūsų aprašomasis vyskupas, vėliau kardinolas, Jurgis Radvila, kartu su savo broliais: vyresniuoju Mikalojum Kristupu ir jaunesniais už save Albertu ir Stanislovu.

Didžiausias kalvinizmo šulas ir globėjas, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis Mikalojus Radvila, pramintas Juoduoju, kuris buvo Vilniaus vaivada, kartu Didžiosios Lietuvos Kurijos vyriausias maršalka ir kancleris, mirė 1565 m. gegužės 28 d.1 Nors mirusio vieton Vilniaus vaivada buvo paskirtas jo pusbrolis, Biržų ir Dubingių kunigaikštis, Mikalojus Radvila Rudasis, iki savo mirties likęs ištikimas Kalvino pasekėjas, tačiau buvo laukta, kad Nesvyžiaus šaka, būtent, Juodojo Radvilos vyriausias sūnus Mikalojus Kristupas perims iš mirusio tėvo reformatų veiklos vadovavimą. Juk tėvas buvo siuntęs jį studijuoti į žinomuosius protestantų universitetus: Tiubingeną, Strasburgą, Heidelbergą, Bazelį. Prieš išsiųsdamas sūnų į užsienį, kalviniško sutvirtinimo apeigų metu tėvas su pasididžiavimu buvo jam pasakęs: "Niekuomet mano širdis nebuvo tiek pilna džiaugsmo .. ., kaip dabar. . ., kai girdžiu iš tavęs krikščioniško tikėjimo išpažinimą. Tam tyram tikėjime dabar atiduodu tave bažnyčiai . . . visam tolimesniam gyvenimui."2

Tačiau koks paradoksas: tėvui mirus nespėjo praeiti pora metų, kai 18-kametis sūnus Mikalojus Kristupas, pramintas Našlaitėliu, 1567 m. pradžioje priėmė katalikų tikėjimą/'

Jo trys jaunesni broliai tačiau liko dėdės Radvilos Rudojo globoje ir buvo auklėjami kal-vin škai. Vilniaus vaitas, žinomasis teisininkas Augustinas Rotundus, 1567.IX.13 rašė kard. Hosijui: "Apie minėtąjį vaivados sūnų, tapusį kataliku, dabar jau aprimo visi gandai . .. Jis turi tris brolius: Jurgį 12-kos, Stanislovą septynerių ir Albertą penkerių metų . . . kurie auklėjami Nesvyžiuje klaidatikių mokytojų bei auklėtojų globoje; tačiau yra vilties, kad ir jie, brolio bei seserų pavyzdžiu, taip pat grįš į katalikų Bažnyčią."4

Mūsų Jurgis 1570 m. dėdės buvo išsiųstas studijuoti į protestantišką Leipcigo akademiją/' Tuomet jis turėjo 14 metų amžiaus, nes buvo gimęs 1556.V.31. Porą metų pastudijavęs, susipažino su katalikais ir, grįždamas namo, kaip atrodo, buvo sustojęs pas jėzuitus Poznanėje, o netrukus, grįžęs į Vilnių, visiškai buvo paimtas jėzuitų globon, kurie čia nuo 1569 buvo įsikūrę. Daugiausia juo rūpinosi pirmasis Vilniaus kolegijos rektorius Tėvas Stanislovas Varševickis ir vėliau atvykęs Tėvas Petras Skarga. H. Ba-ryczo" liudijimu — bet nenurodant šaltinių— Jurgis Radvila 1573 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje bu-męs priimtas į katalikų Bažnyčią. Viena yra tikra, kad Jurgį priėmė į Bažnyčią Tėvas Varševickis.7

Netrukus kilo sumanymas šį gabų, atviros širdies jaunuolį padaryti Vilniaus vyskupo pa-gelbininku. Vyskupiją tuomet valdė senelis, podagros ir kitų ligų suvargintas, vysk. Valerijonas Protasevičius. Didelis buvo šio nuopelnas, kad atsikvietė į Vilnių gabius auklėtojus ir uoliausius kovotojus prieš protestantizmą jėzuitus, kurie, vyskupo remiami, įkūrė ten kolegiją ir netrukus akademiją, kurios abi Lietuvos dvasiniam atgimimui turėjo nepaprastos reikšmės.

Jurgis Radvila skiriamas vyskupu.
Būtų įdomu ištirti, kam pirmam atėjo į galvą mintis jaunutį Jurgį Radvilą padaryti vyskupu. Ar tik ne jėzuitams? Vilniaus vyskupų biografas W. Przyalgowskis8 pasakoja, kaip jėzuitai dažnai lankydavę senelį vyskupą Valerijoną, jam atnešdami žinių, patardami, paprašydami palaiminimo savo darbams. Vieno tokio apsilankymo metu rektorius Varševickis atsivedęs kartu su savim jauną 12-kos metų klieriką Jurgį Radvilą, kuris, kilęs iš augštos giminės, neseniai atsivertęs ir įstojęs į dvasinį luomą.

Kard. Jurgis Radvila

Vyskupas juo susidomėjęs. Vėliau jėzuitai pasiūlė jam Jurgį į koadjutorius. Kaip ten bebūtų, jei ne 12-kos, tai bent 16-kos ar 17-kos metų jaunuolį (jeigu jis priimtas į kat. Bažnyčią 1572 ar 1573 m.) galėjo atsivesti ir rekomenduoti. Jie geriausiai pažino Jurgį, beruošdami krikštui, bemokydami, pamilę dėl jo švelnaus būdo ir atviros, tiesą mylinčios sielos. Toli numatydami, gal jau jį buvo pradėję ruošti didesniems uždaviniams. Susidomėjimo šiuo dalyku ėmė rodyti ir brolio kandidatūrą visais būdais remti vyresnysis Jurgio brolis Mikalojus Kristupas. Iki šiol, kaip matysime, jis per didelio uolumo dar nerodė katalikybės propagandai.

Jau bendromis jėgomis jėzuitai ir M. Kristupas įtikino vyskupą Protasevičių, kad pasirūpintų savo diecezijos ateičiai gabų ir įtakingą vadovą. Vyskupas savo ruožtu 1574 m. gegužės mėn. kreipėsi į Vilniaus katedros kapitulą, prašydamas, kad Jurgį Radvilą išrinktų jo koadjutorium su įpėdinystės teise. Kapitulai gegužės 28 d. parašius elekcijos raštą, vyskupas jį kartu su savo laišku popiežiui pasiuntė į Romą savo reikalų vedėjui-prokuratoriui kun. Jurgiui Ticinijui," kad išrūpintų Apaštalų Sosto patvirtinimą. Tuo klausimu tiek vysk. Protasevi-čius, tiek M. Kristupas Radvila kreipėsi į apašt. nuncijų Lenkijai ir Lietuvai, vysk. Vincentą Laureo, gyvenusį Varšuvoje, prašydami, kad šį reikalą vestų.10

Tuo pačiu metu buvo kreiptasi į karalių Henriką Valois, kuris 1574.VI.I iš Krokuvos išsiuntė popiežiui Grigaliui XIII Jurgio Radvilos nominacijos raštą. Išdėstęs kokie dabar sunkūs esą Lenkijos karalystėje ir D. Lietuvos Kun-jo-je religinių perversmų laikai, o Vilniaus vyskupas senas ir paliegęs, — kaip svarbu ir naudinga būtų jauną vyrą, kng. Jurgį Radvilą, duoti vyskupui Valerijonui su įpėdinystės teise koadjutorium, nes jį pats vyskupas pasirinko, o "kurio ir giminės bei šeimos kilnumas ir ypatingas gyvenimo dorumas bei taurumas, taip pat ir šiame jaunystės amžiuje mažiausiai laukiamas elgesio rimtumas ir kiti dalykai. . ." leidžia spręsti, kad tai bus didelė vyskupui parama. Kadangi dar jis tepasiekęs 19-uosius savo amžiaus metus, prašoma dispensos dėl amžiaus, o kiek tai liečia vyskupui reikalingą mokslą, "jis tuo tarpu geriems mokslams galės atsidėti Italijos universitetuose".11

1574.VI.6 ir vėliau VII.15 Mik. Kristupas rašė laiškus savo pažįstamam, buvusiam popiežiaus legatui Lenkijoje, kard. Commendonui,1-' kad brolio kandidatūrą paremtų Romos kurijoje. Jėzuitai parašė rekomendacinius raštus savo ruožtu. Popiežiui siuntė laiškų ir kiti Radvilų prieteliai, matyti, Našlaitėlio priprašyti: Vladis-lavijos vysk. Stanislovas ir Lenkijos maršalka Andrius Sborovskis.':i Apašt. nuncijus apie tai pranešė popiežiaus valstybės sekretoriui kard. Gaili (vad. Komo kardinolui), vėliau pakartotinai jam aiškindamas, kaip svarbu esą kat. Bažnyčios reikalui turėti Vilniuje vyskupą koadjutorių tokį sumanų ir dorą jaunikaitį, kuris ir savo išvaizda gerą įspūdį teikiąs, be to, neblogai jau esąs pramokęs lotynų kalbos ir kilęs di casa principalissima in quella provincia (iš vienos žymiausių anos provincijos šeimų).'4 Tiek nuncijaus, tiek kitų asmenų tuo klausimu rašytuose laiškuose vis pažymima, kad Jurgį numatoma siųsti į Romą ar Italiją teologijos studijoms.

Reikalas, taip smarkiai judintas, rodos, turėjo būti greitai atliktas. Tačiau buvo ir kliūčių. Nekalbant apie jauną kandidato amžių ir kad jis buvo gimęs iš eretikų tėvų, pati svarbiausioji kliūtis buvo ta, kad Radvilų namuose Vilniuje tebebuvo jo tėvo įsteigtas kalvinų maldnamis, kurį katalikai tuomet vadino "sinagoga"; maldnamio rūsyje buvo palaidoti ir kalvinais mirusių Jurgio tėvo ir motinos kūnai. Be to, du jaunesnieji kandidato į vyskupus broliai tebebuvo dėdės auklėjami Kalvino įtakoje.

Nors M. Kristupas visu nuoširdumu buvo priėmęs kat. tikėjimą ir viešai save laikė kataliku (pvz. žinomojo 1569 m. Liublino seimo dalyvių sąrašuose jis — Lietuvos dvaro maršalka — figūruoja kaip katalikas)15, tačiau didelio uolumo nerodė. Varmijos vyskupą kard. Ho-sijų, kuris, matyt, buvo prisidėjęs prie Našlaitėlio atsivertimo, buvo pasiekę gandai, kad šis "nedrįstąs viešai išpažinti Kristų". Taigi 1568. XI.5 Hosijus jam rašė laišką, nuoširdžiai skatindamas uoliau laikytis šventojo tikėjimo, kurį džiaugsmingai buvo priėmęs; jeigu jau kartą Antikristo esąs atsižadėjęs, su visu pasitikėjimu dabar atvirai turįs išpažinti Kristų.1" Vėliau, atsakydamas į M. Kristupo laišką, 1571.X.6 kard. Hosijus jam iš Italijos pranešė, jog gavęs daug žinių apie jo tvirtumą ir drąsą ginant katalikų tikėjimą; ir tai teikia daug gražių vilčių ateičiai.17 Nepaisant to, Našlaitėlis kalvinų atžvilgiu buvo nuolaidus ir toliau leido jų "sinagogai" (zborui) veikti savo namuose.

Dabar nuncijui pareikalavus, kad minėtos kliūtys būtų pašalintos, M. Kristupas jam pasižadėjo kalvinų sinagogą tuojau iš namų iškraustyti, o dėl jaunesniųjų brolių teisinosi, kad jie esą mažamečiai, o juos globojąs dėdė, iš kurio globos jų negalįs tučtuojau išimti.ls Jau 1574m. birželio pradžioje M. Kristupas rašė savo dėdei Radvilai Rudajam, kad "sinagogą" atsiimtų ir iškeltų kitur,11' tačiau jos iškėlimas užsitęsė net iki spalio mėn. Įdomus yra Našlaičio laiškas, rašytas iš Klecko 1574.IX.17 pusbroliui, Radvilos Rudojo sūnui Kristupui Perkūnui, Trakų vaivadai. Nors buvo įsakyta laišką tuojau sudeginti, jis užsiliko iki šiol. M. Kristupas teisinasi, kad šiuo metu būtinai reikia iškelti kalvinų zborą kitur: jei jis pasiliks, Jurgio vyskupu skyrimo reikalas bus verčiamas augštyn kojom. Jis galutinai nusprendęs, kad per 2 savaiti — kol jis grįš į Vilnių — tas maldnamis būtų iškraustytas. Reikia sudaryti broliui non impedit, o kai šis gaus augštesnį dvasinį laipsnį, kai bus in altiori gradu, tuomet ir pusbroliui ir visai giminei galės daugiau pasitarnauti. Taigi čia esąs visos Radvilų šeimos garbės reikalas.-" Iš tikro, "sinagoga" spalio mėn. jau buvo iškelta kitur; tų pačių metų pabaigoje buvo priimti į kat. Bažnyčią ir abu jaunesnieji Jurgio broliai.21

Tuo tarpu, kol vyko susirašinėjimai, nuncijus Laureo sudarė ir 1574.X.6 pasiuntė į Romą informatyvinį procesą apie nominuoto vyskupo Jurgio asmenį, kartu su jo pasirašytu tikėjimo išpažinimo aktu. Nuncijus tikėjosi, kad bent kalvinų maldnamis bus tikrai iškeltas iš Radvilų namų.22

Roma tačiau dar nesiskubino, nes norėjo sulaukti pilnesnio užtikrinimo. Tuo tarpu karalius Henrikas, vos parašęs Jurgio nominacijos raštą, birželio 18 d. išvyko į Prancūziją, nes ten buvo miręs jo brolis, ir jis tikėjosi užimti Prancūzijos karališkąjį sostą. Kadangi daugelis Lietuvos ir Lenkijos didikų tikėjosi, kad Henrikas ir vėl grįš į Lenkiją, ir todėl jį tebelaikė teisėtu karaliumi, — dar kartą jis buvo prašomas, kad pakartotinai prezentuotų Jurgį Radvilą Apaštalų Sostui. Tituluodamasis "Prancūzijos ir Lenkijos karalium", Henrikas 1574.XI.14 iš Lyni parašė popiežiui laišką — šį kartą prancūziškai —, prašydamas patenkinti Vilniaus vyskupo Valerijono troškimą ir paskirti Jurgį Radvilą jam koadjutorium su įpėdinystės teise.23

VYTAUTAS KASIULIS GĖLĖS (Tempera. Paryžiaus Moderniojo Meno Muziejus)

Kard. Gaili, gavęs nuncijaus siųstą infor-matyvinį procesą, nebuvo patenkintas: proce-S2S jam atrodė esąs perdaug lėkštas, kadangi buvo sudarytas Krokuvoje, pakvietus tik po ranka pasitaikiusius liudininkus. Jis todėl įsakė nuncijui pasikviesti iš Vilniaus tinkamesnius liudininkus ir iš naujo sudaryti procesą. Be to, ir tikėjimo išpažinimo formulė esanti ne pagal paskutinius reikalavimus: joje trūkstą žodelio "ita". Taigi ir tikėjimo išpažinimą Jurgis turįs pakartoti.-1 Tačiau kadangi laiškai iš visų pusių plaukė, o įvairių asmenų Romoje daromi žygiai buvo energingai vedami, popiežiaus kurija nusprendė išsiųsti Jurgiui nominacijos patvirtinimą.

1574.XII.11 Komo kardinolas rašė nunc. Laureo: nors dar ir esą svarbių kliūčių prieš Jurgio paskyrimą vyskupu—jo jaunas amžius, tėvas žymus eretikas, o ir sinagoga dar nesanti pašalinta (apie jos pašalinimą Romos dar nebuvo pasiekusi žinia), nutarta patenkinti prašymą.1'"'
Tuo būdu gruodžio m. 13 d. popiežius Grigalius XIII parašė Henrikui, Prancūzijos ir Lenkijos karaliui, laišką,-" kuriuo pranešė patenkinęs jo prašymą, tvirtindamas Jurgi Radvilą vyskupu. Gruodžio 18 d. buvo parašyta brevė pačiam Jurgiui Radvilai, kuria jis skiriamas Vilniaus vyskupo koadjutorium su įpėdinystės teise,-7 o XII.22 paruoštos brevės: 1) vysk. Valerijonui, 2) Vilniaus Bažnyčios kanauninkams ir kapitulai, 3) kilmingam vyrui Mikalojui, Olykos kunigaikščiui, 4) Stanislovui, Vladisla-vijos vyskupui ir 5) kilmingam vyrui Andriui Sborovskiui, Lenkijos karalystės maršalkai.'28

Tai dar ne viskas. Komo kardinolas išsiuntė čia suminėtas breves 1575.1.1 ne paskiriems asmenims, kuriuos jos lietė, bet nuncijui. Gi nuncijus, gerai apsvarstęs reikalą, turėjo spręsti, kada bus tinkamas momentas įteikti dokumentus. Tas breves gavęs tik 1575 m. kovo pradžioje, laišku III.6 Komo kardinolui nuncijus pranešė, kad visos kliūtys jau galutinai pašalintos — kalvinų maldnamis iš namų iškeldintas, o jaunesnieji Jurgio broliai priimti į Bažnyčią; rašo, raginsiąs kng. Mikalojų Kristupą, kad netrukus Jurgį siųstų Romon studijoms, kaip kad buvo žadėta; tačiau jis dar sudarysiąs naują informatyvinį procesą ir pasikviesiąs Jurgį naujam tikėjimo išpažinimo aktui; tik tuomet įteiksiąs, kam reikia, atsiųstas breves.29 Tuo tarpu apie breves nieko nežinodami, vis rašė laiškus į Romą vysk. Protasevičius ir M. Kristupas,'"' prašydami pagaliau prašymą patenkinti. Nuncijus, paruošęs naują procesą ir kitus dokumentus, tik 1575 m. gegužės pabaigoje įteikė adresatams atsiųstąsias breves. Birželio 25 d. jis pranešė Romai, kad Vilniaus koadjutorius (Coadiutore di Vilna — kaip jis vėliau paprastai visų buvo vadinamas) šiomis dienomis vėl buvo atvykęs pas jį į Varšuvą. Nuncijus jam suteikęs pirmąją tonzūrą ir po kelių dienų keturis mažesniuosius šventimus.31 Tuo metu iš Romos atėjo laiškas, kad nei naujai paruošto proceso, nei tikėjimo išpažinimo akto nebereikią siųsti Romos kūrijon. Nuncijus pranešė juos pasilaikąs savo archyve Varšuvoje.32 Deja, nei pirmojo proceso, nei šio antrojo iki šiol nebuvo galima surasti — jie greičiausia bus dingę.

Pagaliau atėjo metas, kad vysk. Jurgis Radvila vyktų į Romą studijoms. Jo globėjas, vyresnysis brolis M. Kristupas popiežiui dėkodamas pranešė, kad Jurgis dar turįs dalyvauti labai svarbiuose Lenkijos bekaralmečio seimo posėdžiuose ir tik rudenį galėsiąs išvykti.33
Iš tikro, Sventoslavas Orzelski savo veikale Interregni Poloniae libri 1572-157634 yra užrašęs, jog į seimą 1575.VI.4 yra atvykę, be kitų, "Nicolaus Christopherus Radivilius Aulae Lithuanae Marschalcus una cum fratre ..." Taigi 19-kos metų vyskupas jau ėmė eiti viešas valstybės pareigas kaip pilnateisis senatorius, atstovaująs Lietuvai.

Vysk. Jurgis vyksta Italijon studijoms.
Jauno vyskupo kelionė Italijon prasidėjo 1575 m spalio 11 dieną. Jis vyko Romon kartu su savo broliu Albertu. Tėvas Skarga jam į rankas įdavė laišką, kad nuvežtų jėzuitų generolui,35 o M. Kristupas — rekomendacinį laišką kard. Hosijui, kuris tuomet dirbo Romos kurijoje, prašydamas globoti jo jaunesniuosius brolius.

Turime lotynų kalba parašytą tos kelionės dienoraštį, kurį paruošė pats vysk. Jurgis. Jo nuorašas yra patekęs į Čartoriskių biblioteką Krokuvoje (nr. 2242, p. 369-379), kurį lenkų istorikas Henryk Barycz 1935 m. išspausdino "Kwartalnik Historiczny"30 žurnale. Dienoraštis pateikia išsamų vaizdą apie pačią kunigaikščių kelionę, kurios kai kuriuos etapus galime papildyti iš kitų šaltinių.

Kelionės aprašymas pradėtas spalių 11 d. ir baigtas gruodžio 7 d., Radviloms nuvykus į Paduvą. Iš jo sužinome, kad, be Alberto, jauno vyskupo palydovas buvo Jonas Skarga, žinomojo jėzuito Petro brolis, kuris 1574 m. Našlaitėlio pavedimu buvo vykęs į Paryžių pas karalių Henriką ir į Romą Jurgio vyskupu tvirtinimo reikalu; taigi jau buvo patyręs keliautojas. Kiti palydovai buvo Sinovskis, Luščevskis ir Grajovskis, neskaitant tarnų ir vežėjų.

Dienoraštyje kasdien tiksliai sužymima, kiek mylių važiuota, kur nakvota, kas aplankyta, kur pusryčiauta ar pietauta, su kuo kelionėje susitikta. Pažymima, kas pravažiuojamą miestelį valdąs, ar tai esąs karališkas miestelis, ar karaliaus medžioklės kaimas, ar kam kitam priklausąs. Ilgesni sustojimai buvo Varšuvoje, Vienoje, Venecijoje ir Paduvoje. Į dieną jie nuvažiuodavę nuo 4 iki 7 mylių (viena lenk. mylia — apie 1V-2 km.) Tuo būdų jie iki Varšuvos padarę 80 mylių su ketvirčiu, iš ten iki Vienos — 84 mylias su ketvirčiu, o paskui iki Camporosso Italijoje — 49 mylias. Toliau skaičiuojama itališkomis myliomis, kurios buvo trumpesnės

Dienoraštyje mažai kalbama apie gamtos grožį, istorinius paminklus, meno kūrinius. Kaip dvasinio luomo atstovui, vysk. Jurgiui svarbiau buvo atžymėti, kur kokias matė relikvijas ar šventųjų paveikslus. Pvz., Čenstakavos šventovėje jo dėmesį patraukė "stebuklais pagarsėjęs Švč. Mergelės paveikslas, kuris, sakoma, buvęs pieštas šv. Luko evangelisto."37 Vienos jėzuitų bažnyčioje matęs taip pat labai gražų senovinį Dievo Motinos paveikslą ir jos apsiausto dalį, kaip ir kai kurias relikvijas iš vienuolikos tūkstančių šv. Mergelių kankinių galvų. Jaunuolio akį žavėjo Olmuco (Moravijos sostinės) aikštės vidury puikiausias meniškas laikrodis, o Vienoje — nuostabaus dydžio dramblys, Ispanijos karaliaus Pilypo dovanotas imperatoriui Maksimilijonui II. Kaip geram jėzuitų auklėtiniui, jam miela buvo lankytis jėzuitų kolegijose: jis matė Olmuce "gražiausią, bet dar nebaigtą statyti, Jėzaus Draugijos brolių kolegiją prie miesto vartų",38 o Vienoje XI.13 pietavo jėzuitų kolegijoje, "kuri yra gražiausia, didžiausia ir puikiai pastatyta, kuri pagarsėjusi mokytais vyrais, o dabar joje gyvena Austrijos provincijolas Tėvas Laurynas Majus, italas, mokyčiausias vyras ir daugelį kalbų mokąs"."' Gal tąjį Tėvą Majų (ital. Maggio) Jurgis jau buvo pažinęs Vilniuje, kai jis lankėsi 1570 m.

Kaip iš teksto matyti, dienoraštis buvo baigtas redaguoti, greičiausia, Jurgiui grįžus į tėviškę 1577 m., nes, aprašydamas gruodžio 5 d. įvykius, jis užsimena apie ką tik Italijos šiaurėje prasidėjusį marą, kuris trukęs dvejus metus.40
Kelionės aprašymą vysk. Jurgis pradeda tokiu būdu: "Vardan Viešpaties'. 1575 metais. Spalio 11 d., antradienį, išvykau iš Budziviškio,41 ten palikęs savo sergantį brolį p. Mikalojų Kristupą, D. Lietuvos Kun-jos kurijos maršalką, keliaudamas į Italiją su savo jaunesniu broliu Albertu, ir tą pačią dieną pasiekiau Rudnikus, karaliaus medžioklės kaimą, esantį 5 mylias atstu nuo Budziviškių. Iki ten mane lydėjo mano jauniausias brolis Stanislovas ir daugelis drau-gų."

Tokiu stilium rašoma ir toliau. Iškilmingai pradėję kelionę, rytojaus dieną atsisveikinę su Stanislovu, studentai vykę per Eišiškius, Rad-zynią, Vasiliškius ir spalio 13 d. pasiekę Ro-zanką. Čia pernakvoję Kijevo vyskupo Mikalojaus Paco dvare, kur savininko buvę maloniai priimti ir pavaišinti. Tas vyskupas, karaliaus nominuotas, bet popiežiaus nepatvirtintas, vėliau tapo eretiku ir pačiam Jurgiui Radvilai suteikė nemažai rūpesčių: jį turėjo atstatyti iš Vilniaus prepozitūros ir daryti žygių, kad karalius jį pašalintų iš Kijevo vyskupo vietos.42

Dar keletą miestelių prakeliavę, spalio 19d. jaunuoliai atvykę į Czarnawczyce, M. Kristupo dvarą, kur gavę naujus arklius, kurie turėję vežti juos į Italiją. Tęsdami kelionę per Tryšy-ną, Brestą, Bialam, Losice, Podlachijos sostinę Drohyčiną, spalio 24 d. mūsų keleiviai pasiekę Masovijos sostinę Varšuvą. Čia vysk. Jurgis pietavęs Poznanės vyskupo rūmuose kartu su apašt. nuncijum Laureo, aplankęs Lenkijos karalystės prokanclerį Petrą Volskį ir kitus Šviesiausios Lenkijos Infantos Onos Jogailaitės dva-riškiys. Kitą dieną aplankęs Šviesiausią Infan-tą ir jos rūmuose pietavęs, o rytojaus dieną su Vilniaus arkidiakonu Andriejum Palatio Vi-derskiu vykęs pietums pas apašt. nuncijų.

Iš nuncijaus pranešimo Komo kardinolui, rašyto spalio 27 d., sužinome, 4:! kad vysk. Jurgis savo brolio M. Kristupo ir kitų Lietuvos didikų vardu labai šiltai rekomendavo į Žemaičių vyskupo sostą Vilniaus katedros kustosą Merkelį Giedraitį. Nuncijui tai padarę įspūdžio. Jis parašęs keletą laiškų, skirtų Romai, kuriuos įteikęs vysk. Jurgiui, Giedraitį ir jį patį maloniai pristatydamas.

Dar pasimatęs su kitais Varšuvos didikais, spalio 27 d. prieš pietus Jurgis išvykęs iš Varšuvos. Kelionė vedė pro įvairius miestelius, kurių tarpe buvo Petrikovija, žinoma dėl dažnai ten vykstančių Lenkijos seimelių. Toliau jie keliavo pro Čenstakavą į Sileziją ir Moraviją.
Pervažiavę Olmucą, Niemčycės miestely XI. 10 jie išgirdo, kad čia ima reikštis maro pėdsakai; taigi reikėjo skubėti. Skarga tuojau išvykęs link Vienos, matyt, ruošdamas kelią kunigaikščiams. Jurgis su kitais palydovais, važiuodamas per Mistelbachą ir Gaunersdorfą, taip pat lapkričio 12 d. pasiekė Vieną, "garsiausią ir kariškai sutvirtintą miestą, Austrijos sostinę, kur savo sostą turi Nenugalimasis Romos imperatorius Maksimilijonas Antrasis." Kaip tik tą pačią dieną imperatorius su sūnumis grįžo iš Regensburgo, kur jo vyresnysis sūnus Rudolfas buvo išrinktas Romos karaliumi. Jurgis matė iškilmingą imperatoriaus, jo brolio Karolio ir sūnų — Rudolfo, Ernesto, Motiejaus ir Maksimilijono — sutikimą: kaip jie važiavę keturių baltų kumelių traukiama karieta, kaip didikai juos lydėjo ir t.t.

Vienoje reikėjo užtrukti ilgiau. Pabuvojęs jėzuitų kolegijoje, aplankęs kai kuriuos įžymius didikus ir apžiūrėjęs miestą, lapkričio 16 d. rytą Jurgis vyko prisistatyti Romos imperatoriui ir jo sūnums. Sakosi, buvęs labai maloniai priimtas. Tą pat dieną po pietų jis pasakęs oficialią sveikinimo kalbą imperatoriui, "kuris su manim elgėsi daugiau negu žmoniškai". Kitą dieną vyskupas lankėsi už miesto esančiuose puošniuose imperatoriaus soduose, apžiūrėjęs netoliese esančią jo vilą, vad. Lusthaus, kurios sode buvę tiek daug gražių fazanų bei kitų paukščių. Imperatoriaus ir jo sūnų draugystėje Jurgis XI.18 vykęs medžioti šernų. Kiek buvę visiems džiaugsmo, kad pasigavę net penkis šernus. X1.20 kartu su imperatoriaus šeima vykęs bažnyčion į pamaldas, kur buvęs pasodintas greta apašt. nuncijaus. Po pietų atsisveikinant, imperatorius į-teikė Jurgiui rekomendacinį laišką — puošnų pergamentą, kurį turėjo įteikti popiežiui. Jame Maksimilijonas II šiltai pristato ir prašo globoti žinomojo kng. M. Kristupo Radvilos abu jaunesniuosius brolius — vysk. Jurgį ir Albertą."

Apašt. nuncijus Austrijoje, vysk. di Torcel-lo, tuo tarpu XI.22 pranešė į Romą Komo kardinolui: "Čia aštuonias dienas yra buvoję du Olykos kungaikščiai broliai, kurie vakar išvyko Romos link. Jo Augštybės (imperatoriaus) jie buvo labai mielai puoselėjami ir pagerbti; taip pat ir aš jiems rodžiau visokį mandagumą, kai jie atvyko manęs aplankyti. Kadangi jie vyksta tenai, kad pasiliktų mėnesius ir metus, tikiuosi, kad ir Jūs juos pažinsite kaip maloniausius, ypač vyresnįjį, kuris yra Vilniaus Elek-tas (išrinktas vyskupas), panašiai kaip kad mes esame juos pažinę. . ,"45
Iš Vienos vysk. Jurgis vyko per Wiener-

Neustadto, Kindbergo, Brucko ir kitus miestelius, jau kalnuose, lapkričio 28 d. pasiekė Saif-nitzą (Camporosso), o ty toj aus dieną — pirmąjį italų miestą Pontebbą, esantį prie upės. Iš ten išvykę, tik apie vidurnaktį pasiekę Res-ciuttą: niekur neturėję tiek kelionės vargų, kaip keliaudami čia per grubius kalnus. Kelias toliau ėjęs per Venzoną, Santo Avocato, kol pagaliau jie įžengę į gražiausią Italijos slėnį — lygumą su puikiausiom sodybom. Toji Forum Julii, arba liaudies kalba Friuli, apylinkė jiems labai patiko, nes "per neregėtus Alpių kalnų aštrumus atvykstančius ji atgaivina, taip kad galima manyti, jog iš pragaro pereinama į rojų".46

Gruodžio 2 d. Jurgis pusryčiavęs mažame veneciečių miestelyje, vardu Sacile, kur pirmą kartą ėmęs valgyti tą "labai delikatišką italų valgį — varles" (delicatissimum illum Italicum cybum ranas).47 Pakelyje, netoli Treviso, jie sutikę du lenkus, kurie iš Ferraros pėsti keliavo namo.
Pasiekę gražų Treviso miestą, mūsų keleiviai vėl pasidalino: Skarga su keliais vežimais išvyko tiesiog į Paduvą, o Jurgis su broliu ir kitais trim palydovais traukė į Margherą, kur įsisėdę į gondolą 7 mylias plaukę į Veneciją, "dėl savo grožio ir padėties tikrai pirmąjį visame pasaulyje miestą." Ten jie apsistojo vokiečių Baltojo Liūto viešbutyje.

Gruodžio 4 d. aplankę puošnią šv. Morkaus baziliką ir didžiulį miesto arsenalą, kur tarp kitko matę veneciečių laivus ir ginklus iš garsaus mūšio su turkais prie Lepanto, kur krikščionys turėję didžią pergalę (1571 m.). Kitą dieną po mišių išgirdę gandus apie bekylantį marą, nutarė ilgiau Venecijoje nepasilikti; taigi vėl sėdo į gondolą ir per Mestrę vyko į Paduvą, didelį, gerai sustiprintą ir mokslo vyrais pagarsėjusį miestą. Čia pirmiausia sutiko kun. Chodzinskį ir Ulriką Hosijų, Varmijos kardinolo giminaitį. Kitą gi dieną, aplankę šv. Antano baziliką, susitiko du brolius Andriejų ir Petrą Čarnkovskius, kurie Paduvoje studijavo. Nuo šiol jie ėmė vadovauti mūsų keleiviams, rodydami miesto bažnyčias ir kitas įžymybes. Čern-kovskiai, matyt, mėgo pramogas. Taigi ir vysk. Jurgį jie nuvedė į cirką, kur buvo progos pasigėrėti mikliais akrobato judesiais, o iš ten visi ėjo žiūrėti komedijos vaidinimo, kuris taip pat labai patikęs.

Gruodžio 7 d., išklausę mišių šv. Justinos bažnyčioje ir pamokslo šv. Antano bazilikoje, vysk. Jurgis ir Černkovskiai aplankė nepaprastai gražią ir didelę salę alla Piazza del Vino, o popiet vėl ėjo žiūrėti komedijos. Čia gavo progos dar geriau susipažinti su italais. Vaidinimo metu, — rašo vysk. Jurgis — "iš mano tarno Grajovskio buvo pavogta mano piniginė su 37 vengriškais (taleriais) ir sidabriniu antspaudu, 5 talerių vertės". Tos vagystės atžymėjimas užbaigia ir dienoraštį.

Kaip vyko jauno vyskupo kelionė toliau į Romą, nežinome. Viena tik aišku, kad Amžinąjį Miestą jie pasiekė laimingai. O kard. Gaili 1576 m. sausio 21 Varšuvoj esančiam nuncijui Lau-reo taip pranešė: ". . .Tas Vilniaus koadjutorius su broliu čia atvyko prieš keletą dienų ir man perdavė Jūsų Malonybės laišką; Jus gerbdamas, aš stengiaus neatsilikti jį puoselėdamas ir rodydamas jam prielankumą, o tai darysiu vis labiau, nes ir vienas ir antras yra jaunuoliai su tikrai gerom ir vertingom savybėm".4S Popiežiaus ir jėzuitų globojamas, vysk. Jurgis Romoje tuojau ėmėsi studijų, nes buvo atvykęs pilna to žodžio prasme "mokytis į vyskupus".

Vėliau Jurgis Radvila vyko Italijon dar 5 kartus (1579-80, 1586, 1591, 1594 ir 1599 m. gruodžio mėn.). Paskutinioji kelionė buvo skiriama Šventiesiems Metams. Čia kardinolą Radvilą staiga ištiko mirtis: dalyvaudamas šv. Durų atidarymo iškilmėse, jis peršalo ir, neilgai sirgęs, mirė 1600 m. sausio 21 d. Jo palaikai ilsisi Jėzaus Vardo jėzuitų bažnyčioje, Romoje. Pernai suėjo 360 metų nuo jo mirties.

1 Taip teisingiau su H.M (erczyng) Mikolaj Krysz-tof Radziwill Sierotka i jego przy.ięcia katolicysma w r. 1567: Przegląd Historyczny 12 (1911) p. 1 — H. Barycz, Dziennik podrozy do Wloch biskupa Jerzego Radziwilla vv 1575 r.: Kwartalnik Historyczny 49 (1935) p. 342 rašo: birželio 28 d.
2 Cit. iš Przegląd Hist. 12 (1911) p. 1-2.
3 Ankstyviausią liudijimą apie Našlaitėlio atsivertimi, turime iš 1567.IV.19: kaip neseniai grįžusį j Kat. Bažnyčią, jį sveikina popiežiaus šv. Pijaus V-jo valstybes sekretorius kard. Mykolas Bonelli, vad. Card. Aless-andrino. Jo laiško Našlaitėliui tekstą iš originalo, buvusio Petrapilio Imperat. Bibliotekoj, atspausdino I. Osto-ja Mioduszevvska: Roemische Quartalschrift 25 (1911) Gesch. p. 57-58. Tekstas pilnai sutinka su laiško juodraščiu, kuris yra Vat. Arch., Arm. 44 vol. 7 fol. 475-476. Tiktai paties kardinolo vardą ji netiksliai užrašė "Alessandro," vietoj "Alessandrino". Minėtas laiškas atspausdintas ir Kwai-talnik Litevvski I 3(1910) p. 3, tik čia su klaidomis.
4 Arch. Kap. w Fromborku D. 33 f. 17; cit. iš
H. Barycz, op. c.p. 342.- Reikia pastebėti, kad Našlai-
tėlio keturios seserys dar ne taip greitai tapo katalikėm
— vėliau už jaunesniuosius savo brolius. Be to, Rotun-
dus netiksliai jauniausiuoju Jurgio broliu laiko Albertą,
tuo tarpu Stanislovas buvo jauniausias.
5 Barycz, op. c. p. 342.
6 Barycz, ten pat.
7 Kas aišku iš Mik. Kristupo laiško vysk. Prota-scvičiui, rašyto 1574. VI.16: Scriptores rer. polon. VIII (Arch. domu Radz.) p. 8. Mik. Kristupas tik sakosi neprisimenąs, ar jį priėmė in foro conscientiae, ar kartu in foro fori. Iš to galima spręsti, jog jau anksčiau Jurgis galėjo būti priimtas į Bažnyčią, negu 1573 m. rugsėjo mėn.
8 W. Przyalgovvski, Zyvvoty Biskupow Wilenskich,
I, Petersburg 1860, p. 196.
9 W. Przyalgowski, op. c.p. 197.
10 Plg. Vat. Aren., Polonia 7 fol. 197 r; Th. Wierz-bowski, Vincent Laureo, Varsovie 1887, n. 30 p. 104. — Apie karaliaus nominaciją, kapitulos elekciją ir popiežiaus paskyrimą, kas buvo reikalaujama naują vyskupą skiriant, žr. Z. Ivinskis: Merkelis Giedraitis arba Lietuva dviejų amžių sąvartoje; Aidai 1951, Nr. 5. p. 208-209.
11 Vat. Aren., Principi vol. 35 fol. 48 pergam.; A. Theiner, Annales Eccl. I, p. 27Š.
12 Vat. Aren., Principi 26 fol. 232r ir 233r ir 233 rv, originalai. M. Kristupas rašė ir kard. Commendono sekretoriui Gratiano: žr. ten pat fol. 234. — žr. taip pat Tevo Skargos laišką Jėzaus Draugijos Generolui, atsp. J. Syganski, Listy Ks. Piotrą Skargi T.J. z lat 1566-1610, Krakow 1912, p. 56-57.
13 Vat. Aren., Polonia 7 fol. 106 rv ir 107 r. orig.
14 Vat. Aren, Polonia 7 fol. 197 rv; Wierzbowski,
op. c.n. 30 p. 104.
15 Žr. H. Merczyng: Prz. Hist. 12 (1911) p. 2
16 Roemische Quartalschrift 25 (1911) Gesch. p. 58-59.
17 Roemische Quartalschrift, op. c. p. 63-62.
18 Plg. H. Barycz: Kwart. Hist. 49 (1935) p. 343.
19 Žr. M. Kristupo laišką vysk. Protasevičiui iš 1574 VI.16: Scriptores rer. polon. VIII, p. 6-7.
20 ", . .iž WM tak raezysz byc laskaw na nas i užyczysz miloseiwie tego gradum bratu memu, ktory im wiecej będzie in altiori gradu, tem godniej WMsci swemu miliseiwemu Panu sluzyc będzie ..." Przegląd Hist. 12 (1911) p. 7.
21 Apie tai praneša Tėvas Varševickis 1574.XII.18: Jo laiško nuorašas iš nuncijaus Laureo Kanceliacijos yra Vat. Aren., Polonia 7 fol. 249 rv.
22 Vat. Aren., Polonia 7 fol. 198v-199r; Wierzbowski op. c. p. 105-106.
23 Vat. Arch., Principi 33 I fol. 77, orig.
24 Komo kardinolo laiškas nuncijui iš 1574.XII.18: Vat. Arch., Polonia 171 fol. 506r-509v. orig.
25 Vat. Arch., Polonia 171 fol. 503v-504r.
26 Vat. Arch., Epist. ad Principes 8 fol. 288r ir Arm. 44 vol. 22 fol. 286 rv.
27 žr. pas Przyalgowski, op. c.p. 197-198.
28 Vat. Arch., Arm. 44 vol. 22 fol. 290v-293v.
29 Kard. Gaili laiškas nuncijui iš 1575. 1.1: Vat.
Arch., Polonia 171 fol. 517 r. orig. — Nuncijaus atsakymas iš III. 6 yra Polonia 8 fol. 51r-52r. šis atsp. pas Wierzbowski, op. c.n. 45 p. 150-151.
30 Vat. Arch., Principi 27 fol. 208 rv (vysk. Valerijono); Principi 26 fol. 235rv (M. Kristupo laiškas).
31 Vat. Arch., Polonia 8 fol. 259 r; Wierzbowski, op. c.n. 61 p. 220.
32 Vat. Arch., Polonia 8 fol. 264 r; Wierzbowski, op. c. n. 62 p. 222.
33 Vat. Arch., Polonia 8 fol. 244 r, originalas.
34 Script, rer. polon. XXII, p. 347.
35 J. Syganski (wydal), Listy KS. Piotrą Skargi T. J. z lat 1566-1610. Krakow 1912, p. 78-79.
36 Henryk Barycz (podal), Dziennik podrozy do Wloch biskupa Jerzego Radziwilla w 1575 r: Kwartalnik Historyczny 49 (1935) p. 346-356.
37 Kwart. Hist., op. c. p.349.
38 M Kwart. Hist., op. c. p. 350.
39 Kwart. Hist., op. c. p. 351
40 Kwart. Hist., op. c. p. 355.
41 Tai bus Budziškiai ar Budiškiai, Trakų aps.; Kwart. Hist., op. c. p. 346.
42 žr. daug tekstų, kuriuos išleido Ed. Kuntze, Monumentą Poloniae Vaticana VII, Krakow 1950, p.119, 173-174 ir kt.
43 Vat. Arch., Polonia 8 fol. 382 r-383r; Polonia 11 fol. 11 rv (šifruotas laiškas); Wierzbowski, op. c. n. 74-75 p. 264-265..
44 Vat. Arch., Fondo Borgh. III 85 A.l fol. 3, orig. pergam.
45 "Sono stati qui otto giorni dui fratelli del Duca d'Olica, che hieri si partirono per venire a Roma, essendo stati grandemente accarezzati et honorati da S. Maes-ta, ne io ho mancato d'usare loro ogni cortesía, essen-domi stati a visitare. Et perche vengono per fermarsi costi qualche mese et anni, io spero che saranno conosciu-ti da lei per gentilissimi, et massime il maggiore, che e Eletto di Vilna, come habbiamo trovati noi." Vat.
Ach., Gmana 72 fol. 411v-412.
46 Kwart. Hst, op. c. p. 354.
47 Kwart. Hist., tn pat.
48 ", . .Questo Coadiutor di Vilna co'l fratello arrivo qua piu giorni sono, ct mi diede la lettera di V.S.,
per il cui rispetto io non ho mancato di fargli ogni carezza et cortesía, et lo faro ogni di piu. essendo giovi-
ni l'uno et l'altro di buone, veramente, et honorate qualita." Vat. Arch. Polonia 171 fol. 552v. orig.

Sukurta: Kretingos pranciškonai