ANTRAS GRĮŽIMAS Spausdinti
Parašė ALOYZAS BARONAS   
Iš viso, ką aš keisto pamačiau Amerikoje, man labiausiai krito į akis lietuvė moteris. Senutės čia buvo guvios, turėjo drąsos viešai salėje kalbėti, jas užtikdavau karčiamoj besėdinčias drauge su vyrais. Muzikos mašinoms grojant, jos šokdamos tvirtai trepsėdavo koja, o susiginčijus, rasdavo į vatą nevyniotą atsakymą. Laisvė ir kova už augštesnį postovį jas grūdino ir keitė įprastinį lietuvės moters veidą. Visa tai skamba labai abstrakčiai, tačiau be viso kito, kas liko gimtoje žemėje, buvo gaila ir tos senutės moters, tylios, darbščios, mokančios daugiau aukotis negu kovoti. Bet tai pagaliau šiai istorijai nėra taip svarbu.

Apsigyvenau pas vieną senyvą moteriškę, panašią į tokią, kurią aptariau anksčiau. Jos sūnus buvo vedęs, o dukra buvo įstojusi į vienuolyną ir vadinosi sesuo Liucija. Gyvenau, palyginti, neblogai. Butas buvo erdvus, galėjau naudotis salionu ir virtuve, pakankamai buvo laisvės, o tai, reikia pripažinti, šio to verta. Galėdavau vėlai grįžti namo, ir senė nieko nesakydavo. Kartais ji ištraukdavo butelį degtinės ir siūlydavo išgerti po pora stikliukų, esą, jai po širdžia negera. Išgerdavom, ir bobulė prašviesėdavo. Jos akys įgaudavo blizgėjimo. Suvytusiom, grublėtom rankom skeryčiodama ir sukumpu-siom ir storom kojom trepsėdama tarp senamadiškų baldų, ji sakydavo:
— Ką tu pasakysi, Jurgi, aš jauna našlė. Galėčiau vėl tekėti. Sūnus kaip sūnus, vedė ir išsikraustė, bet duktė tai niekais nuėjo. Va, išvažiavo į vienuolyną, ir baigta.

— Žinoma, tu jauna, — sakydavau moteriškei, nors ji buvo gerokai vyresnė už mano motiną, — dar galėtum ir ištekėti, linksmiau senatvėj, bet apie dukterį taip nekalbėk. Tu turi ja didžiuotis. Ji daro daug gero. Čia vienuolės labai gerbiamos, o tavo duktė tikrai labai verta pagarbos. Ką, gal norėtum, kad šokėja būtų kokiam nors naktiniam klube? Turėtum didžiuotis ir džiaugtis.
Senioke patylėdavo, o paskui pakeldavo savo papurtusį, rausvą ir raukšlėtą veidą, įsmeigdavo į mane pilkai užneštas akis ir tardavo:
— Negaliu sakyti, mergaitė buvo gabi, bet tie kungiai susuko galvas. Tu žinai, aš ne bažnytinė. O duktė, va, nei šis nei tas.
— Ji verta pagarbos, — sakydavau bobulei pensininkei, drąsiai ir guviai moterėlei.

— Visi žmonės verti pagarbos. O jūs galvojat, kad tik bažnytiniai. Seniau, kai lydėdavo į kapus bedievį, bažnytiniai sakydavo, va, lydi arklį, o dabar, žiūrėk, kiek šviesių žmonių palaidota tautinėse kapinėse.

Ginčytis su nemokyta moterim buvo sunku. Jos argumentai būdavo labai nelogiški, visai ne į temą, kartais net juokingi, ir todėl ji mane beveik visada įveikdavo. Nebežinojau ir dabar ką sakyti ir mąsčiau, kaip greičiau viską baigti ir išeiti į savo kambarį, bet senė norėdavo mane visai sutriuškinti. Aš, gindamas Europą nuo bolševizmo, buvau patekęs į ugnį, ir maža granatos skeveldra buvo įskėlus lūpą, todėl, kad netaip matytųsi randas, nešiojau ūsiukus. Senė, žiūrėdama į mano ūsiukus, vėl pradėjo:
— Va, taip merginą pabučiuoja toks ūsorius. O kas pabučiuoja tą, kuri viena? Žmogui vienam labai blogai gyventi.
Tokia buvo mano šeimininkė. Ji šaukė, kad reikia naudotis gyvenimu, ir pati kaip išmanė gyveno. Ne, ji buvo praradus tą tylų lietuvės motinos ir moters būdą ir veidą. Ji buvo triukšminga ir keista, kaip didmiestis ir visa tai, kur ji gyvenimą leido.

Šeimininkės sūnų aš sutikau pora kartų, tačiau dukters, sesers Liucijos, net nuotraukos nebuvau matęs. Ir vieną kartą labai nustebau, kai, grįžęs iš darbo, radau salionėly besėdinčias dvi vienuoles. Viena jų buvo senesnė, o kita, palyginti, jauna, liesa ir išbalusi. Aš pasisveikinau. Viena jų, atrodė, nekalbėjo lietuviš-

VYTAUTAS KASIULIS RESTORANE (Aliejus. Paryžiaus Moderniojo Meno Muziejus)

kai, tačiau jaunesnioji ir tokio išbalusio veido sesuo pasakė:
— Mama tuoj grįš.
— Tai nieko, man nereikia, — atsakiau ir rengiausi eiti į savo kambarį. Nežinojau, ką kalbėti su tokio luomo moterim. Jaučiausi nejaukiai ir stengiausi kaip galima greičiau pasišalinti. Tačiau tuo pačiu momentu pro virtuvę į salioną įėjo šeimininkė. Ji atrodė truputį išgėrus, trepsėjo klišom kojom ir buvo, reikia pasakyti, gana linksma. Diena už lango buvo niūri ir drėgna. Daugiau buvo panašu į rudenį kaip į žiemą. Aš žvelgiau pro langą į tamsiai pilką prietemą, ir kažkodėl buvo graudu. Prie mano nuotaikos nesiderino tos senutės linksmumas, ypač, kad aš prisiminiau visus jos pasakojimus apie nepaklusnią dukterį. Liucija žiūrėjo tyliai. Suprasdamas, kaip ji blogai jaučiasi, nuėjau į savo kambarį. Tačiau ten viskas buvo girdėti iki paskutinio žodžio.

— Mamute, aš čia pabūsiu dvi dienas, — sakė duktė, — o kitas dvi dienas pas Filomeną.
— Yes, — girdėjau antros vienuolės pritarimą. Matyt, ji, tai sakydama, suktelėjo sofoj, kad buvo girdėti traškėjimas.
Bet senė buvo išgėrus ir pikta. Jos balsas, truputį šveplas nuo išgertų stikliukų, buvo duslus.
— Nenoriu čia tavęs matyti. Be mano valios išėjai ir gali dabar važiuoti.
— Aš išvažiuosiu, — pasakė duktė, ir jaučiau — jos balsas virpėjo. Galimas daiktas, ji rijo ašaras.
— Atėjai, pasirodei ir išeik, nenoriu tavęs su tais rūbais matyti. Nusivilk, gali gyventi, — senė buvo pikta.
Mane krėtė nemalonus šiurpas. Aš atsikėliau ir per virtuvę išbėgau lauk. Ten susisags-čiau apsiaustą ir išėjau iš kiemo.
Buvo prietema. Drėgnas oras smelkėsi ligi kaulų. Nežinojau, kur eiti. Gatvėse buvo tuščia. Gyvenau ne krautuvių rajone. Toli viršum didmiesčio kabojo pilkas gaubtuvas. Miestas buvo šviesus. Mirgėjo bokštuose žvaigždės.

Užėjau į mažą kiną ir stebėjau, kaip žmogus šaudo žmogų. Žūna, kaip kralikai. O juk ir jie mirdami ką nors galvoja. Gal švystelia per pasąmonę skurdi šviesa apie gyvenimo prasmę. Tačiau tai neįsivaizduojama. Kaubojai krito nuo arklių ir mirė kaip daiktai.
Kai grįžau, senukė, atmetusi galvą, sėdėdama miegojo sofoj. Dukters nebuvo. Kampe degė silpna šviesa. Kažkaip blyškiai, kaip laidotuvinė žvakė.

Praėjo keletas dienų. Šeimininkė beveik neprisiminė dukters. Ji gyveno kaip paprastai. Sėdėdavo verandoj, o kartais pareidavo šneki ir sakydavo:
— Einam į karčiamą, kokį stiklą užfundysiu.
Žinoma, aš neidavau, bet kartą sutikau ją prie smuklės durų, ir abu užėjom. Iš savo senos piniginės ji traukė po vieną dolerį ir mokėjo už mane ir dar porą kitų geriančių. Kažkas įmetė į mašiną pinigą, ir mano šeimininkė vieną iš geriančių ištempusi šokti, kirto kumpa koja į grindis. Esą, reikia gyventi. Ir jos supratimu tai buvo geriausia, ką ji galėjo iš gyvenimo gauti.

Taip atėjo ruduo. Gražus, pilnas gęstančios saulės, tačiau šiltai glostančios. Lapai buvo nukritę, o mažas vėjas juos gainiojo šlamančius ir kvepiančius puvėsiais. Grįžau iš darbo namo. Durys buvo praviros. Vidury kraustė dulkėtus daiktus šeimininkės sūnus.
— Va, motina mirė, — sakė jis ramiai.
— Aha, — nustebau.
— Kaimynai pranešė. Nukrito lapus bešluo-dama prie pat laiptų, — sakė sūnus, mesdamas salione ant grindų kažkokius moteriškus rūbus. — Tu galėsi gyventi kol kas. Paskui reiks išnuomoti visą butą, — pridėjo jis.
— Taigi, — tariau.
Laidotuvių koplyčioj mano šeimininkė atrodė beveik tokia pat kaip visada. Ir galvojau, kad ji tuoj kelsis ir atsikėlusi pradės bartis, kam ją čia paguldė. Ji iš negalvojimo ar kažkokio buko supratimo nenorėjo tikėti Dievą. O gal tai buvusių šviesesnių bedievių įtaka. Ir aš dabar mąsčiau, kad jai jau viskas išsisprendė. Dabar jai aišku, o mes stumdomės dar už tų nežinojimo durų pilni abejojimo. Bet visa tai ateis. Prasivers tos durys į aiškumą.

Kitą dieną atvažiavo sesuo Liucija. Ji su drauge stovėjo koplyčioj ir tyliai šnirpštė. Aš išgyvenau pas jos motiną trejetą metų ir buvau lyg giminė. Kai laidotuvių metu stovėjau kapinėse, galvojau, kad štai ji atsigulė svetimoj žemėj. Intensyviai mąsčiau ir negalėjau melstis. Degtuko žybtelėjimas užgeso. Gyvenimas, dėl kurio buvo kovota net ligi charakterio pasikeitimo, buvo baigtas. Žmonės skirstėsi. Buvo daug rūpesčių prieš akis, o ir kapai neįdomi vieta: ji skirta ne tau, bet tiems, kurie iš čia nebegali sugrįžti.

Prie vartų aš sutikau Liuciją. Jos veidas buvo baltas ligi melsvumo ir drėgnas. Ir baltumą ryškino nedažytos melsvos lūpos. Ji atrodė maždaug taip, kaip tuo metu, kai ją motina išvarė. Jos skruostai priminė perskalautus baltinius. Taip, vargšė mergaitė.

— Žiūrėkite, — aš pasakiau jai,—jūs galite dabar čia pabūti. Su drauge pagyventi mano bute. Susitiktumėte savo drauges, su kuriomis mokėtės.
Liucija pakėlė drumzlinas akis. Jai šis antras grįžimas buvo graudesnis už pirmąjį.
— Jūs geras, pone. Ne, aš važiuosiu ten, kur gyvenu. Brolis viską baigs tvarkyti.
Grįžau namo tramvajumi. Buvau nusiminęs. Keista, žmogus, atvažiavęs į čia, praranda savo tautai būdingą charakterį, o kitas, čia augąs, vėl jį įgyja. ^
Liucija tą pačią dieną išvažiavo. Ji galėjo čia palikti, tačiau nepaliko nė vienai dienai, nes ji nebeturėjo, kas ją išvaro.