LIETUVIŲ KALBOS VEIKSMAŽODŽIŲ ASPEKTAI Spausdinti
Parašė P. Jonikas   

L. Dambriūnas, LIETUVOS KALBOS VEIKSMAŽODŽIŲ ASPEKTAI. Bostonas, Lietuvių Enciklopedijos Leidykla (1960) 160 psl.
Šis L. Dambriūno darbas nagrinėja vieną specialią lietuvių kalbos veiksmažodžių sintaksės sritį —vad. aspektus, t.y. tas veiksmažodžių ypatybes, kuriomis pasakome, ar veiksmas vyksta, trunka ar jis yra kaip nors pasibaigęs, atliktas. Pirmieji veiksmažodžiai, autoriaus vartojamu terminu, yra imperfektyviniai (pvz. ėjo), antrieji — perfektyviniai (pvz. atėjo). Ta sritis ligi šiol mūsų praktinėse gramatikose tik trumpai tebuvo užsimenama, o specialistų kalbininkų — ypač G.K. Uljanovo, F.F. Fortunatovo, J. Endzelyno, J. Safare-vičiaus, E. Fraenkelio ir kt. — tik kai kurie tos srities dalykai tebuvo kelti bei daugiau ar mažiau panagrinėti. L. Dambriūnas šiame darbe žengia žingsnį į priekį: nagrinėja apskritai visą lietuvių kalbos veiksmažodžių aspektų sritį, tik ją apsiriistorinį dalyko nagrinėjimą.

Iš pradžių autorius kalba apie aspekto sąvoką, kuri dar nėra visai nusistojusi kalbotyrinėje literatūroje, ligšiolinius lietuvių kalbos aspektų tyrinėjimus, o toliau aspektų klausimą nagrinėja atskirose veiksmažodžių kategorijose (laikuose, nuosakose ir t.t.), nes aspektas jose gali įvairuoti (pvz. esamojo laiko lytis ateina yra imperfektyvinio aspekto, o būtojo laiko atėjo — jau perfekty-vinio). Knygos gale duodama kitų tyrinėtojų aspektų nagrinėjimo kritika, lietuvių kalbos aspektų palyginimas su lenkų kalbos aspektais ir angliška veikalo santrauka.
Autorius šiuo savo darbu yra davęs nemažą įnašą į lietuvių kalbos aspektų nagrinėjimą, tuo būdu pastūmėdamas šios srities tyrinėjimą į priekį. Tą jis padarė plačiau aprėpdamas sinchroninę (aprašomąją) šio dalyko sritį, atitaisydamas kai kurių kitų tyrinėtojų klaidas ir aiškindamas kai kuriuos dalykus, kurie kitų neaiškinti bei neišaiškinti. Veikalo teigiamybės yra ir palyginti aiškus bei logiškas dalyko dėstymas ir stilius.

Šis L. Dambriūno darbas, žinia, būtų išėjęs dar geresnis, jei autorius būtų galėjęs jam atsidėti normaliomis tyrinėtojo sąlygomis. O dabar, kaip ir pats pažymi, jis tėra parašytas beveik vien atspėjamu laiku nuo kasdieninių darbų, ne visus teturint po ranka reikalingus svarbesniuosius šaltinius bei veikalus. Todėl tam tikri trūkumai, kaip ir autorius pats primena, tokiomis sąlygomis neišvengiami, nors esminių, didesnių trūkumų darbe ir nėra iškilę. Vienas antraeilių trūkumų pvz. būtų tas, kad autorius nėra nuogrundžiau ir nuosekliau išnagrinėjęs kai kurių dar neišryškėjusių tiriamojo dalyko klausimų. Atrodo, kad autorius pilniau išdėstė tuos dalykus, kurie jau plačiau tirti ir aiškesni pasidarė, o ties tais, kurie mažiau tyrinėti, ir pats ilgiau nesustoja, bent sistemingiau jų nesprendžia. Pvz. autorius pastebi, kad esą veiksmažodžių, kurie tiek su priešdėliais, tiek be jų galį būti vartojami ta pačia reikšme (pvz. nusileisti žemyn : leistis žemyn) ar beveik ta pačia reikšme. Jis keliose vietose tokiems bei panašiems atvejams aiškinti mėgina surasti čia vieną, čia kitą pagrindą, užuot visą problemą plačiau užsieidamas ir nuosakiai mėgindamas ją išdėstyti, čia autorius panašius klausimus perdaug schematiškai tepaliečia; pasigendame konkretesnio kalbinių reiškinių aiškinimo, daugiau atsižvelgiant į kai kurių lyčių vartosenos realinę aplinką: liaudinis (taigi ir mažiau suracionalin-tas) ar inteligentinis (taigi racionalesnis) duomuo, paimtas iš vienokio ar kitokio žanro kūrinio, vienokio ar kitokio konteksto, vieno ar kito rašytojo ir t. t. Kaip jau W. Haversas (Handbuch der erklaerenden Syntax, 1931) yra plačiau dėstęs, sintaksinio ir apskritai kalbinio reiškinio beį jo kilmės sąlygų ir akstinų iškėlimas yra tikrasis kelias į tokio kalbinio reiškinio aiškinimą. Toliau, nors autorius apskritai yra tikslus savo išsireiškimuose, kai kur vis dėlto to tikslumo ir pasigendame. Pavyzdžiui, nurodydamas, kad kai kurie veiksmažodžiai su pa- ir kai kuriais kitais priešdėliais galį būti vartojami be jokio reikšminio skirtumo, cituoja ir padvėsti - išdvėsti - nudvėsti. Aišku, kad tarp padvėsti ir išdvėsti yra tam tikro reikšmės skirtumo: jei pvz. galime pasakyti, kad karvė nudvėsė arba karvė padvėsė tam pačiam reikalui, tai jau negalima pasakyti tam reikalui, kad karvė išdvėsė (bet jau vėl galima sakyti: karvės padvėsė, karvės išdvėsė, nors, rodos, ir čia ne-vienur gali būti jaučiamas tam tikras skirtumas). Panašiais atvejais autorius tik kai kuriomis progomis tepažymi, kad veiksmažodžio aspektas priklauso ir nuo to, kurią to veiksmažodžio reikšmę kuriuo atveju turėsime galvoje, bet pavyzdžių grupėse tokios reikšmės paprastai neišskiria, nespecifikuoja.

Kalbinis reiškinys labiau paaiški lyginamas su kitomis, ypač tos pačios giminės kalbomis. Autorius dažnai lietuvių kalbos veiksmažodžių aspektus lygina su slavų (ypač lenkų, rusų) kalbų aspektais, bet apskritai nelygina su kitomis baltų kalbomis C ypač latvių). Žinoma, metodinė pirmenybė priklausytų pastarajam lyginimui, nes kitos baltų kalbos juk yra artimesnės lietuvių kalbai negu slavų kalbos.

Labai būtų pravertusios ir nagrinėjamųjų veikale žodžių rodyklės.
Dar pasigendama L. Dambriūno darbe (ypač, kad tai yra kalbininko darbas) didesnio dėmesio atkreipimo į lietuviškąją terminiją. Autorius te-vartoja bemaž vienus nelietuviškuosius pagrindinius terminus: imperfek-tyvinis, perfektyvinis aspektas, ingre-syviniai, momentiniai, punktiniai veiksmažodžiai ir kt. Jis net neužsimena, kodėl nelinkęs čia bent kai kuriais atvejais pasinaudoti kad ir Jablonskio gramatikoje vartojamais terminais (jei, prireikus, kai kuriuos jų ir savaip kiek apsibrėžus). Ypač lauktume lietuviškų terminų vartojimo dėl to, kad autorius retkarčiais jais ir yra pasinaudojęs, paprastai skliausteliuose įdėdamas ir "tarptautinius" atitikmenis, kaip pradžios (ingresyvinis) veikslas, kartotinis (iteratyvinis) veikslas ir kt. Kodėl pvz. negalima būtų vienus iš pagrindinių šio darbo terminų — perfekty-vinį ir imperfektyvinį aspektą — lietuvinti? Jei Jablonskio įvykio ir eigos terminai autoriui atrodo netikslūs, tai, pagal paties autoriaus aspektų sąvokos žymes, atrodo, gerai tiktų pvz. baigminio ir trukminio aspekto terminai (jei jau veikslo jis nenorėtų čia "aspektui" pasivaduoti, nes veikslą Jablonskis praktiškai vartojęs platesne prasme, apimdamas juo ir tai, ką vok. vadina Aktionsart, nors autorius ir pripažįsta, kad paties jablonskinio veikslo apibrėžimas atitinkąs aspekto sąvoką).

Šitokie antraeiliai trūkumai tačiau nesumenkina autoriaus darbo esmės. L. Dambriūno tyrinėjimas praturtina lietuvių kalbos mokslą: veikalas ne tik pateikia savų dalyko aiškinimų bei kitų tyrinėjimų kritikos pastabų, bet taip pat bus akstinas ir tolimesnėms diskusijoms bei tyrinėjimams.

Šis Dambriūno darbas yra gavęs "Aidų" žurnalo premiją, kurios komisijoje dalyvavo ir vienas kalbininkas (dr. Pr. Skardžius) ir kuri yra pažymėjusi, kad veikalas esąs "stambus indėlis ne tik į lietuvių kalbos, bet ir į bendrąjį kalbos mokslą".
P. Jonikas