LIETUVOS MEDINES BAŽNYČIOS Spausdinti
Parašė JURGIS GIMBUTAS   
MEDŽIAGA LIETUVIŲ ARCHITEKTŪRAI PAŽINTI

XVIII-XIX a. statytos Lietuvos miestelių ir bažnytkaimių medinės bažnyčios daugumoje yra tipingos tam ir senesniems laikotarpiams. Daugumas XIX a. pabaigos ir vėlesnių bažnyčių yra mažiau įdomios architektūriniu požiūriu, nes pamėgdžioja mūrines dažniausiai nebestilin-gas bažnyčias. Tik retais atvejais išliko Lietuvoje XVII a. ir senesnių medinių bažnyčių, daugiau ar mažiau perdirbtų beremontuojant.

Neprieinant prie architektūrinių paminklų vietoje ir jų archyvų, turimomis sąlygomis galima tik trumpai suglausti žinias, atrandamas tuo klausimu šykščioje literatūroje, ribotos apimties iliustracijų rinkinyje (apie 120 bažn.) ir seniau atliktų observacijų užrašuose. "Aidų" 1961 m. 1 nr., pp. 27-33 straipsnyje apie lietuvių varpines buvo suminėti svarbesnieji veikalai, kuriuose yra žinių apie medines Lietuvos bažnyčias. Atskiros knygos ta tema nėra. Medinės bažnyčios skiriamos liaudies architektūrai, nes jos buvo statomos paprastai gabesniųjų vietinių dailidžių, be architekto projekto, derinant tradicinį statybos meną su naujai iškylančiais reikalavimais. Neišvengta istorinių stilių įtakos, nes Lietuvos miestuose ir stambiųjų žemvaldžių rezidencijose nuo pat krikščionybės įvedimo buvo mūrijamos stilingos bažnyčios, pradedant gotika, beigiant klasicizmu ir vėliau pasiduodant eklektizmo bangai. Visų laikų architektūriniai stiliai ir kai kurie eksperimentai šiek tiek įtaigojo liaudies meistrus.

Kaip matyti iš išlikusių pavyzdžių ir palyginimų kaimyninių kraštų literatūroje, seniausios lietuvių bažnyčios galėjo būti panašios Į XV-XVII a. ūkininkų namus ir klėtis, o tie trobesiai išlaikė savo pagrindinį pavidalą iki mūsų šimtmečio pradžios. Tačiau mūsų laikais jau nedaug medinių bažnyčių išsaugojo savo senąsias originalines formas. Vienos pakito betaisant, kitos jau iš karto buvo statomos mūrinių bažnyčių pavyzdžiu. Originalių lietuviškų bažnyčių planas yra pailgo stačiakampio. Sienos suręstos iš gulsčių sienojų ir dažniausiai apmuštos lentomis. Paprastos gegnių konstrukcijos stogas buvo dengiamas medinėmis stiegėmis, retkarčiais šiaudais (pvz. Rudasos bžkm., Utenos aps.), ir tik atnaujinant, perdengiamas skarda. Pagrindinės durys esti frontono sienoje, dažnai su atviru prieangiu ir su kolonomis, panašiai, kaip prieklėtis. Šitokia architektūra yra analogiška su lietuviškų svirnų vad. megaroniškuoju planu (pvz. kapinių koplyčios prie Pašilės, Ukmergės aps., arba Rumšiškėse, Kauno aps.). Lyginant su ūkininko namu, tokių bažnytėlių sienos yra kiek augštesnės, langai didesni, vienas stogo galas status, antrasis nuožulnus. Viduje nėra nei padalinimo navomis, nei pristatytos ab-sidos, tik presbiterija, atitverta grotelėmis (baliustrada). Dažniausiai nėra nei nartekso ("bo-binčiaus") priekyje. Iš didesniųjų klėtiško fasado bažnyčių paminėtinos: Stelmužėje, Zarasų aps., stat. 1650; Andrioniškyje, Utenos aps.; Dubingiuose ir Kurkliuose (šv. Jurgio, stat. 1700), abi Ukmergės aps. Jos visos pirmena klasicizmo architektūrą, bet ir senasai svirnas turi tuos pačius klasiškuosius — megaroniškuosius elementus, kurių kilmė siekia priešistorinius indoeuropiečių žemdirbių namus.

Betiriant Lietuvos bažnyčių architektūrinę raidą, reikalinga surišti ją su krikščionybės atsiradimu Lietuvoje. Krikšto metu svetima bažnyčių architektūra galėjo ateiti visų pirma iš Lenkijos. Tenai, kaip ir Vokietijoje, XIV-XV a. viešpatavo gotinė mūro architektūra. Ji negalėjo būti paprastai pervesta į kirvio technikos medines konstrukcijas. Nėra įrodymų, kad tada Lietuvoje būtų pasireiškusi gotika medinėse bažnyčiose. Tik vėliau, plačiau pasklidus pjūklui ir grąžtui, ištobulėjo medinės konstrukcijos, ir bažnyčios savo forma galėjo pasekti svetimaisiais stiliais, kurie jau ir Lietuvoje buvo įsigalėję mūro architektūroje. P. Galaunė ("Lietuvių liaudies menas", 1930) atmeta ir kitą architektūrinio importo galimybę Lietuvos krikšto metu iš Rusijos ar Ukrainos, kur jau seniau buvo suklestėjusi medinių cerkvių statyba. Pravoslavai cerkvių meistrai nebuvo priimtini katalikų bažnyčių statytojams Lietuvoje. Tad tenka priimti prielaidą, kad pirmųjų Lietuvos medinių bažnyčių architektūra rėmėsi vietine tradicine statyba.

Paprastosios klėčių tipo bažnyčios neilgai ir nevisur tegalėjo patenkinti augančius parapijų reikalavimus. Krikščionybei įsigalėjus ir katalikams nustelbus protestantų iškilimą, prireikė didesnių ir puošnesnių bažnyčių kaimiečiams,

panašesnių į miestų mūrines bažnyčias. Kita medinių pastatų dažno perstatinėj imo priežastis buvo statybinės medžiagos nepatvarumas drėgname klimate ir kenksmingame garų poveikyje šalčių metu. Bažnyčios turėjo būti remontuojamos, ta proga plečiamos, o kitos ir iš naujo atstatomos po gaisro. Pamažu kai kurių medinių bažnyčių pavidalas nutolo nuo savo pirmykščių formų, įgavo komplikuotesnį kryžminį planą, pristatytą absidą, šonines navas, fasadinius bokštus ir pagaliau barokiškus puošmenis. Tokios bažnyčios iš tolo atrodo apgaulingai, lyg jos būtų mūrinės. Ypač XIX a. atnešė daug nuostolių Lietuvos senajai bažnyčių architektūrai: vienos buvo sužalotos betaisant, kitos nugriautos, neįvertinant jų meninės ir istorinės reikšmės.

Formaliniu požiūriu galima skirti penkis Lietuvos medinių bažnyčių tipus, kurie iš dalies pavaizduoja ir jų architektūrinę raidą. Dažniausiai kelių tipų būdingieji požymiai jungiasi viename pastate ir sudaro komplikuotesnius variantus.

1. tipas. Stačiakampis planas su prieangiu ir kolonomis, arba be prieangio. Tai klėtiška-sis tipas. Viršum frontono esti mažas bokštelis, arba nėra jokio bokštelio. Pvz.: Rumšiškių bžn. stat. 1566, atnaujinta 1748; Kryžių koplyčia Alytaus aps.
2. tipas. Kaip ir klėtiškasis tipas, tik gotiškųjų bažnyčių pavyzdžiu pristatyta pusės aštuoniakampio absida. Ji esti siauresnė už pagrindinį korpusą, pvz. baziliečių bžn. Kurtuvėnuose, Šiaulių aps., stat. 1758; Varėnos bžn. Alytaus aps. Kitų absidos yra to paties pločio, kaip ir patsai pastatas, pvz. Narvydžių kapinių koplyčia Skuodo vis.; Inturkės bžkm. , Utenos aps., stat. XVIII a.
3. tipas. Lotynų kryžiaus planas su skersine nava. Viename jos gale yra zakristija, antrajame koplyčia su šoniniu altoriumi. Absida išilginės navos gale. Lietuvoje nepasitaiko bizantinio lygiašonio kryžiaus planas. Ant stogo sankryžos uždėta barokinė bonia su kryžiumi. Pvz. Grūšlaukio bžkm. stat. 1778 (žr. prof. S. Kolupailos fot. "Aidų" 1955 m. nr. 5) ir Beržoro bžkm. stat. 1746, abi Kretingos aps.
4. tipas. Trijų išilginių navų planas su dviem kolonų eilėmis viduje. Stogas dar vis dvišlaitis, nelaužytas pagal šonines navas. Absida vidurinės navos gale. Tai praplėstas pilnasis tipas, su mažu bokšteliu viršum frontono,



arba jau su dideliu vienu arba dviem bokštais ant stogo.
5 tipas. Vienas arba du simetriški bokštai fasade, pastatyti ant žemės, o ne ant stogo. Bokštai padalinami karnizais ir sudaro kelių augštų Įspūdi, kaip didžiosios varpinės. Pvz.:
Verpenos bžn. Raseinių aps., stat. XVII a. ir atremontuota 1877 su vienu bokštu; Gruzdžių kapinių koplyčia, Šiaulių aps., stat. IX a. vid. (žr. fot. "Aidų" 1961 m. nr. 1, psl. 31).

Trikampio plano bažnyčia, kaip Degučių bžkm. Tauragės aps., stat. 1757, tėra žinoma vienintelė Lietuvoje.
Lietuviškosios bažnytėlės iš lauko atrodo kukliai, beveik be ornamentų. Jų grožis pasireiškia geromis masių proporcijomis, bokštų karnizais, šešėlių įvedimu plokštumose. Sienų apkalas lentomis išnaudojamas puošybai. Vengiama apvalių linijų. Jos nėra natūralios medinėje konstrukcijoje. Tačiau pasitaiko apvalių langų absidoje arba frontone, pvz. Varnių bžn. Bokštų viršūnės puošiamos kalvių darbo geležiniais kryžiais, panašiais į pakelių bai kapinių koplytėlių viršūnes. Išlikusiųjų XVIII a. ir vėlesnių bažnyčių architektūroje dažnai užtinkami pirmas ir antras tipai su žemu bokšteliu, organiškai įjungtu į stogą ant trapecinio frontono. Toksai bokštelis užbaigiamas barokine bonia, kaip Lygumų mstl. Šiaulių aps., stat. 1791, nugriauta 1908, arba Plungėj, stat. XVIIIa.

Medinių bažnyčių viduje vyrauja barokiniai puošmenys altoriuose, sakykloje, klausyklose, presbiterijose ir choro baliustradose. Tai yra liaudies meistrų nusižiūrėtas barokas iš mūro bažnyčių, nors ir gerokai skirtingas, nes vieton lipdinių drožinėjamas medis. Taip pat mėgstama paauksavimo ir marmuro iliuzija. Kaimiškasis barokas skiria daugiau dėmesio efektui viduje, nei išorėje. Sienos dažytos šviesiai, paprastai viena spalva. Medinės lubos dažomos žydrai su aukso žvaigždėmis, pvz. Vepriuose,

Pav. 5. Beržoro bžkm., Kretingos apskr., bažnyčia, stat. 1746, ir varpinė.

Pav. 6. Kabilninko mstl. (buv.
Naujasis Medilas), Švenčionių apskr., bažnyčia ir varpinė, statyta 1651 ir nugriauta apie 1900.

Ukmergės aps. Pasitaiko įdomių primityviškų freskų ir drožtinių ornamentų, pvz. Stelmužėje, Sedoje (Mažeikių aps., stat. 1770), Lioliuose (Raseinių aps., stat. 1768). Kartais lubos turi padalas (kesonus) tarp statmenai suleistų sijų, su reljefinėmis rozetėmis, pvz. Inturkėje. Gotiškų vitražų atgarsis pastebimas spalvotuose langų stikluose. Choras ir vargonai iškelti į antrąjį augštą, ant "viškų" prie fasadinių durų, ir paremti kolonų eile, kuri tuo atveju atitveria narteksą. Kai kur šoninių koplyčių zakristijų viršuje yra atitvertos galerijos žmonėms sueiti arba altoriams pastatyti, pvz. Šaukėnuose, Šiaulių aps., stat. XVIII a. Kaip savotiškas senųjų gotiškų bažnyčių prisiminimas, ties presbiterija užtinkama skersinė sija žemiau lubų, kaip Plungės, Skuodo ar Varnių bažnyčiose. Toji sija reikalinga skersinėms sienoms surišti, kur baigiasi centrinė nava ir prasideda absidos sienos. Prie tos sijos pritvirtinta kryžius su Nukryžiuotuoju, uždėtos statulėlės, užkabinami vainikai iškilmių metu. Dar kaip architektūriškai vertingo interjero pavyzdžiai minėtinos Sedos, Griškabūdžio (Šakių aps.), Šventybrasčio (Lazdijų aps.) bažnyčios.

Pav. 7. Intrukės bažn. lubos (XVIII a.), Utenos apskr.

Lietuvos miestelių bažnyčios statomos pakilioje vietoje ir yra iš tolo matomos. Jos dominuoja miestelių kontūrą. Drauge su atskirai stovinčia varpine, dideliais šventoriaus medžiais ir kryžiais, puošniais vartais ir mūro tvora, tos bažnytėlės sudaro gražų ansamblį. Iš turimųjų iliustracijų Žemaičiuose išskirtini Židikai (Mažeikių aps.), Beržoras ir Šaukėnai. Labai vertingi tos rūšies architektūriniai paminklai Augštaičiuose yra Palūšė (Švenčionių aps., stat. 1760), Deltuva (Ukmergės aps., stat. 1752), Daugailiai (Utenos aps., stat. 1883). Dar pirmo pasaul. karo metu Lietuvoje buvo šventorių, aptvertų medinėmis sienojų tvoromis, bet netrukus daugumas jų buvo pakeistos mūrinėmis. Išlikusi medinių sienojų tvora yra Palūšėje. Vartai esti mediniai arba mūriniai, su dekoraty-višku stogeliu ir dažnai su bokšteliais ir geležiniais kryžiais.

Būtų neteisinga tvirtinti, kad čia charakterizuotos medinės bažnyčios yra vien tik Lietuvoje matomos. Panašių buvo statoma ir katalikiškuose kaimynuose, kaip Lenkijoje ir pietiniuose Rytprūsiuose (Mozūruose). Detalesnis palyginimas nebetelpa šio straipsnio rėmuose. Kaip ankstyvesniame "Aidų" straipsnyje apie varpines, taip ir šiame rašinyje statybų datos imtos iš prieinamų spausdintų šaltinių. Jos turėtų būti patikrintos archyviniuose dokumentuose. Nėra žinoma statistika, kiek medinių bažnyčių yra išlikusių dabar Lietuvoje ir kokiame techniškame stovyje jos yra. Taip pat nežinoma, kiek jų tebėra naudojamos savo tikrajai paskirčiai.

PANAUDOTŲ ILIUSTRACIJŲ ŠALTINIAI:
Pav.l. Pašilės apyl. J. Gimbuto fot. 1940.
Pav. 2. Rudasos bžkm. J. Gimbuto fot. 1940.
Pav. 2. Telšių kapinėse. T. Valiaus fot. prieš 1941.
Pav.4. Seda. M. Dobužinskio pieš. iš "Nauj. Romuva",
Kaunas 1938.
Pav.5. Beržoras. Ad. Galdiko pav. iš "žiburiai", Augs-burg 1948.
Pav.6. Kabilninkas. A. Roemerio 1880 m. pieš. iš
"Sztuka litewska" 1913.
Pav.7. Inturkė. J. Lingio fot. 1939.