| |
|
|
|
Parašė NELĖ MAZALAITĖ
|
Pasibeldimas jam pasirodė per ankstybas, ir kai metė akį į laikrodį, pamatė, kad dar pora valandų iki sutarto laiko. Jis nustebo, ir kažkur prie kojų padų pajuto nerimą: baimė lipo lyg perkūnas laidininku, tiktai augštyn, ir pagaliau užgniaužė kvapą — argi jam vistiek nepatiki? Ar mano, kad susvyruos atvežti laiku? Ar nori, kad po jų akimis rašytų raportą? —Jis uždėjo rankas ant popierių: jam pasirodė, kad jie gali staiga pabėgti, su visom brangiom žiniom, ir jis pasijuto labai netvirtas, labiau negu prieš keletą sekundžių manėsi esąs galingas.
Krumplių dūžiai pasikartojo — ženklas težinomas tiktai jam ir keliems, kuriems tikrai reikėjo atidaryti — jis pakilo ir atstūmė durų skląstį.
Ir sustingo.
Per vieną akimoju jis buvo pavirtęs gruodu, jo ausys buvo trapios, kaip ledo varvekliai, jos stačiai trupėjo nuo to garso, kai jo dantys susidaužė vieni su kitais keletą kartų. Jis norėjo užsimerkti, tačiau blakstienos dūrė, kaip akuotai, jis vos nešaukė — jis negalėjo nieko kito, tiktai žiūrėti, nejudėdamas.
— Ar nepažįsti savo tėvo? — tarė svečias. Jo akys buvo labai šviesios ir balsas minkštas, toks, kuris glosto, tačiau gali ir sužeisti — ir dabar žeidė. — Tu tebegyveni mūsų troboje, — tarė jis vėl, — tu užėmei ją vienas pats. Ar tu sutelpi visas? Ar tu pripildai ją visą? — Ir pasakė labai švelniai: — Kodėl tu nekvieti manęs į vidų?
Jis (geriau, kad tokie nebūtų krikštyti, užtatai nevadinsim jo, nevertojo, šventojo vardu) — jis, kuris neseniai buvo rašęs, tylėjo; jo burnoje liežuvis buvo kaip peilis; jis juto, jog net vienas žodis gali jį persmeigti, tačiau jis nepajėgė užstoti durų — tėvas praėjo pro šalį, truputį paliesdamas jį. Jis tebestovėjo nusisukęs į atidarų durų pusę, jis tetroško, kad galėtų pajudėti iš vietos ir išbėgti, ir ūmai atsiminė savo raportą: šita baimė buvo stipresnė, ji atgaivino savo tarną — pora šuolių jis prišoko prie stalo, ir užgulė delnais ant popierių.
Tas gi, kuris atėjo, nesiekė paimti popierių, nei pažvelgti į juos — jis žiūrėjo į šautuvą, paguldytą ant stalo, šalia rašalinės, po pat rašiusio ranka. Jis pasakė:
— Tu gavai ir mano šautuvą. Neliesk jo daugiau, sakau, jis gali būti pavojingas.
Viena ranka to, kuris dabar savinosi šautuvą, atšoko nuo popierių ir norėjo nustverti ginklą, tačiau pakibo neprisitikus. Bet jis jau galėjo prabilti:
— Šautuvas geras, jis nesurūdijo, jis gina mane.
— Jis gali atsisukti prieš tave, — tarė svečias, — taip bus, jeigu tu norėsi. Juk tu žinai, kad žmogus pats sau daug padaro. —Ir ūmai jo balsas pasidarė rūstus: —Kaip tu apkaltinai senąjį Izidorių? Visą amžių jis buvo kumetis, jis dirbo ir skurdo, kaip tu atradai, kaip tu pritaikinai jam kaltę?
— Jis vogė valdžios turtą, — atsakė tas, kuris buvo klausiamas. Dabar jo liežuvis atsirišo, ir jo mintys sukosi, kaip malūno sparnai vėtroje, jis galvojo, kiek turi laiko, ir ką darys. — Senis net nepristatinėjo duoklės!
— Tu kalbi už savo poną, kaip tikras savo lakintojo išlaikytinis. Iš darželio, tokio mažo, kaip pirštinės lopas, Izidorius šelpė dar vargesnius už save, ir tu jį išdavei meluodamas. Nes kartą jis buvo pasakęs, kai kiti girdėjo, jog šuo negeistų tokio galo, kaip tu gausi. Jis kalbėjo, kad gyvulys yra laimingesnis dvėsdamas — jis neturi sielos, kuri paklius velniui, ir tu papildei savo duoklę Pragarui. Du, — tarė tėvas ir užlenkė vienos rankos pirštą, praleisdamas nykštį, — ir pakartojo: — Du — Ir paklausė:
— Sena koplytėlė, ta, kuri stovėjo prie už-sukimo į kaimą. Ir Maro kapinėse tas vienas kryžius, prasimušęs pro metų metus, kietas, kaip akmuo. Ir vidury miško, ant partizano kapo, naktį išdygo kryželis, vos matomas, kaip čiobrelis. Kas sunaikino juos visus?
— Bet juk buvo įsakyta! Ir visi kiti kaime buvo bailiai, visoj parapijoj bailiai, paskučiausi nevykėliai. Ar sakysi, kad ir tai buvo nusikaltimas, išrauti tris medines rakštis? — Tas, kuris atsakinėjo, dabar buvo visai įsidrąsinęs ir beveik įžūlus, jį net pradėjo imti juokas.
Tėvas užlenkė trečią pirštą.
— Pirmą dieną, — prabilo jis, — pirmą, kai tu pasisavinai šitą mūsų trobą, tu suplėšei ir sutrypei šventųjų paveikslus, kurie buvo gyvenę ant sienų ir žmonių širdyse per kelias kartas. Ir pasikabinai štai tuos, rusiškų pavergėjų pavidalus. Kas atsitiko kaimynei, kuri atėjo pagailėti tavęs, praradusio motiną? Ji atnešė tau valgio abiejose rankose — tau, kurį tarė apimtą sielvarto, ir ji sudejavo iš visos širdies, pamačius tavo darbą: — "Ar nė Dievo nebijai, vaike, juk perkūnas gali trenkti į tuos balvonus šventųjų vieton padėtus?" — Kas atsitiko jai?
— Tikra begalvė: kambarys buvo pilnas žmonių, kaip aš galėjau leisti įžeisti partijos vadus? Pagal jos kaltę bausmė tebuvo maža.
— Tu pasakei: — "Tai mano dievai," — tu pasakei apie bolševikus, ir dėl tavo skundo moteris iki šios dienos tebėra kalėjime. — Ir tėvas užlenkė ketvirtą pirštą.
— Tavo krikšto motina buvo išvežta į Sibirą. Ar neištempėte jos vyrą, karščiuojantį, ligonį, iš patalo? Tu buvai su tais, kurie vykdė ištrėmimą.
— Bet ne aš padariau, kad juos išvežtų!
— Ar gailies, kad ne tu? Kai ligonį dėjot į vežimą, tu ištraukei iš jo kišenės laikrodį, didelį, auksinį, jo sunkiai užsidirbtą svetimos šalies kasyklose. Tuo laikrodžiu būtų buvę nupirkti vaistai, tavo krikšto motinos vyras būtų išlikęs gyvas. Aš girdžiu takšėjimą tavo kišenėj. —Penktas pirštas buvo užlenktas.
— Kas ištiko Jievą? — tarė tėvas. Ir tas, kuris dabar klausėsi labai neatidžiai, ir atsakinėjo prisiversdamas, nuolatos žvilgčiojo į laikrodį ant sienos, jis nebeišsiėmė ano iš kišenės, — nusijuokė:
— O, ta paleistuvė? Net prie šitos santvarkos negalima iš karto išnaikinti tokio pūvančio elemento!
— Ji buvo labai jauna, kai prieš ketverius metus ją suvedžiojai, grasinimu, jog nukentės visi jos namiškiai, jeigu nepasiduos tau. Ji krenta ne dėl to, kad norėjo, bet, kad buvo pastumta, ir tu žinai, kad tiktai tavo doros vyrai tegali šitaip sunaikinti moterį.
Tėvas suglaudė abiejų rankų delnus, jie, atrodo, suaugo, ir jis nenorėjo jų praskleisti, tačiau pamažu ir sunkiai atplėšė, ir ten, kur vienos rankos pirštų skaičiavimas pasibaigė, prasidėjo antrojoje.
— Kaip tu taip ilgai sugebėjai apgaudinėti Steponą? Nuo pačios vaikystės? Kada tu buvai vadovas ir globėjas? Ar prisimetinėjai ir tada? Ar pavydėjai, kad jis išliko švarus, nors ėjo paskui tave per balas: tu padarei jį komjaunuoliu, bet žmogum jis pats pasiliko. Kada jis pradėjo praregėti? Tačiau tu neleidai, ne — tu papūtei miglą, kaip migdantį garą, tu pamažu vyniojai kamuolį iki pat jo širdies, kol jis vėl buvo pagautas tavo bičiulystės. Jis išpažino, kaip jį kankina vergija, jis išsitarė savo troškimą, kad jūs abu — taip, ir tu, — pasitrauk-tumėt prie tų, kurie kovoja už laisvę. Ir tada jis pamatė tavo veidą — tikrą. Ir pavadino tave vardu — tikru. Jis pažino, kad tu jį išduosi. Jūs buvote vieni du, jūs vaikštinėjote miško pakraštyje. Ar tu bijojai prarasti savo netikrą atvaizdą vienintelio draugo širdyje, ar tu neapkentei jo nekaltumo? Smūgis į paširdžius buvo pasalūniškas ir ūmas, ir pribaigei jį akmeniu. Ir pametei. Ir kai jis buvo surastas, tu buvai pirmas, kuris šaukė keršto už nužudytą bičiulį, už kritusį komjaunuolį; tu keikei ir gramzdinai partizanus.
— Niekas nežino to! — sušuko tas, kuris girdėjo, jis atkėlė rankas nuo raporto ir abiem šluostėsi kaktą, prakaituojančią ir šaltą, tokią šaltą, kad tuojau atitraukė savo plaštaką. Ir kartojo: —Niekas nežino, niekas nežino.
— Dievas. — Ir dar vienas pirštas buvo užlenktas. Ir vėl pasigirdo balsas, ramus ir minkštas:
— Naująjį mokytoją tebuvai sutikęs porą kartų, tu tikrai nežinojai, kaip jis sugeba dirbti, ir tikrai žinojai, kad jis nedaro to, kuo jį įskundei.
— Jis susitikinėdavo su banditais! — sušuko tas, kuriam tai buvo sakoma, o ramus balsas kalbėjo:
— Tiktai sapnuose jis tegalėjo regėti partizanus, jis buvo labai kuklus ir nedrąsus žmogus, jis tenorėjo tiktai gyventi ir išlikti tikresniems laikams. Kaip jis galėjo įrodyti, kad nenusikalto, jeigu iš viso nebuvo nusikaltimo? Kas galėjo liudyti, kad nesusitinka su juo prie raisto, jeigu jis nebuvo išviso buvęs toje vietoje, ir niekas jo nelaukė? Tu geidei jo žmonos, tu norėjai nušalinti jį — tau pavyko.
Aštuntas pirštas buvo užlenktas.
— Tačiau tau nepavyko — tu nesugundei nei įgąsdinai Zuzanos, ji spjovė tau į veidą, kai norėjai bučiuoti, ji draskė tau akis, kai mėginai apkabinti, ji per visą žemę šaukė, kad tu esi niekšas ir parsidavėlis, ji žinojo, kad jos vyras nekaltas, ir kad tu pražudei jį. Bet kaip ji galėjo kovoti su milijonais rusų ir tavim, kas ją išdrįso ginti? Ji buvo, kaip mūsų žemė, užmiršta pasaulio. Viešpats gailestingas, Jis žino, kad ji nusižudė siaubo nugalėta.
Tėvas užlenkė nykštį, ir tas, kuris regėjo, buvo nustebintas: kodėl praleido vieną pirštą? Tą, kuriuo paspaudžiamą šautuvo gaidukas — staiga pagalvojo, ir ėmė viena akimi stebėti ginklą.
Ir tėvas paklausė liūdnai:
— Ar tu gali užmigti, po to, kai motinos nebėra?
VIKTORAS VIZGIRDA AIKŠTĖ TIES BAŽNYČIA (Prof. V. Vitkaus nuos.)
Tas, kurio klausė, buvo taip nustebintas, kad kalba pasikeitė, jis vėl atsigavo ir šiurkščiai atkirto:
— Kodėl man nemiegoti?
— Ir tu geri vandenį, tu valgai duoną, ne-užspringdamas?
— Kodėl man springti?
— Ir tu nešauki per miegą? Ir tu nesmaugi pats savęs? Ir tu neiškrenti iš lovos, kai per miegą bėgi ir esi pavytas? Ir tave neprikelia laikrodis, daužydamas per galvą? Ir tavo širdis ne-apkursta, kai dieną nešioji jį arti krūtinės kišenėj? Ir tu nemazgoji rankų, kiek tik kur matai vandenį? Ir kai pakeli akmenį, kai užmini jį, jis nedegina?
— Ne! — sušuko tas, kuris klausėsi, ir liūdnas balsas klausė:
— Ir nenori šaukti ir išpažinti, kad apgailėtum ir būtum išrištas? Ir negalvoji niekuomet apie save ir tokius pat, kad žmogus yra labai didelis, jis yra laisvas: kad tiktai tereikėjo kiekvienam nepalinkti, ir niekas nesulaužys? Kad jeigu nė vieno mūsų žemėje, ir kitose taip pat pavergtose, nė vieno savo nebūtų rusų pusėje, nė vieno komunisto, nė vieno išdaviko, nė vieno pataikūno — ar nebūtų kitoks visas pasaulis ir jo byla? Kaip žinotų užpuolikas ką kišti į kalėjimus, ką išvežti, ką sušaudyti, jeigu nebūtų savųjų Judų? Ar išdrįstų, net ir rusas, ar pajėgtų išnaikinti visą tautą, daugybę tautų? Tu žinai, kad ne. Tu žinai, kad vienas žmogus, kad kiekvienas pavienis yra svarbus. Ar negalvojai to?
— Ne, ne! — visa jėga sušuko tas, kuriam buvo kalbama, ir abiem akimis žiūrėjo į šautuvą.
— Matai, — be galo liūdnai tarė tėvas, — aš buvau siųstas su žinia tau, gal tai yra motinos nuopelnai, — su žinia, kad gali būti išgelbėtas. Gali. Dar gali. Šventose Knygose sakoma, jog tiktai velnias nebeturi vilties. Jūs, puolusieji, galit atsikelti, jūs galit susigrąžinti krikšto vardą — tu gali būti išgelbėtas, jeigu nori.
— Ne, — sušuko dar kartą tas, kuriam buvo kalbama.
—^~Aš atėjau su žinia, sakau, — kalba tėvas, — su žinia: visoks ilgis nutrūksta, visoks tūris yra pripildomas. Kodėl tu vadovauji, kodėl tu pats pasisiūlei dar naujam nedorumui? Tu žinai, kad tai, ką vadinat draugiškais teismais, yra išdavikų kolektyvas. Atsisakyk. Jeigu tu pajieškosi savyje, atrasi vieną smėlio grūdą žmogiškumo, norėk — jis paaugs į kalną, kuris tave užstos, išdrįsk — būsi išgelbėtas. Nebaik šio darbo: sunaikink raportą. Tu esi atėmęs daugeliui daug, ir dabar rengiesi visai bendruomenei, visai parapijai atimti viską — paramą ir jėgą, bažnyčią. Klebonas neslepia bažnyčios prieangyje ginklo, kaip rašai skunde; jūs susitarėte gudriai: kad paslėpsi savo šautuvą, ir jis bus rastas prie liudininkų. Ir bažnyčia bus uždaryta, ir klebonas bus išvežtas. Ir tu gausi atgal savo šautuvą. Nevežk jo, sakau — jis pavojingas. Ir nevežk popierių, jie yra toks pat pavojus, kaip ginklas. Tu negailėjai kitų— pagailėk savęs. Aš atnešiau tau žinią — tėvas iškėlė delnus, — žmogus teturi dešimtį pirštų.
Tas, kuriam buvo kalbama, palinko visu kūnu per stalą ir stvėrė šautuvą, visa jėga jis trenkė tėvui per galvą, ir dar kartą, ir dar, ir begales. Nors jam atrodė, kad jis skaičiuoja ir teikia smūgį tiktai už kiekvieną iškeltą pirštą, tačiau tai buvo melas, kad tėra jų dešimts; jis gali smogti šimtais užsimojimų, ir niekuomet jis nebuvo buvęs toks tvirtas: kiekvienas dauži-mas galėjo iš karto užmušti stipriausią vyrą, o šitą vieną ir nebejauną — suplakė, kaip kalnų griūtis.
Vasaros naktis šviesi ir lengva, prismaigstyta kvepėjimų ir mažų vėjų, buvo matoma kiekvienam, kas norėjo, tačiau jis tegeidė būti vietoje ir baigti darbą. Šeši kilometrai dabar atrodė toks ilgas, nenuvažiuojamai ilgas kelias, jis leido mašiną visu greičiu, taip greitai, kad nereikėjo nė galvoti apie nieką, tiktai skubėti.
Blanki pradžia aušros ir miestelio pasirodė tuo pačiu metu. Toje šviesoje jis pirmiausia pamatė bažnyčios bokštus. Ir tuojau pamatė nuo miestelio ateinančią figūrą. — Kaip jie nekantrauja, galvojo jis, — partija visada pilna įtarimų, net ir labai ištikimus ji palydi ir pasitinka, kaip jį dabar. Jis dar smarkiau užgulė motociklą.
Ir išgirdo:
— Neskubėk, sustok, tu dar gali išsigelbėti.
Jis vos susivaldė, nenuvirtęs su mašina į griovį: šalimais stovėjo tėvas. Motociklininkas regėjo šviesias akis ir baltą veidą, ir jame nebuvo kraujo nė dėmės, ir galvoje nebuvo paliesta nė plaukas.
— Juk aš užmušiau tave! — sušuko drebėdamas, — aš nužudžiau tave du kartus!
Tėvas užlenkė nykštį, kurį buvo praleidęs, ir žiūrėjo liūdnas, ir jo šviesios akys švitėjo, kaip ašaros.
— Du kartus nužudžiau! — šaukė tas, kuris buvo važiavęs: visas rytas, visas kelias, visa pamiškė skambėjo. — Aš, aš užvedžiau rusus į partizanų būstinę, aš nežinojau, kad tu tebuvai ten vienas — menkas grobis. Aš negalėjau sulaikyti motinos, kad ji nekristų prie tavo kojų rinkoje, ji prisipažino prie tavo lavono, ji ir mirė vietoje. Man buvo vargas, kol pasiteisinau partijoje. Ne, ne! nebuvo vargo — jie žinojo, kad aš parodžiau kur—jie man atidavė ir tavo šautuvą. Kaip tu esi čia, kaip tu gali būti — aš nužudžiau tave du kartus!
— Jeigu mūsų Viešpats prisikėlė — aš negaliu mirti. — Tarė tėvas, ir balsas jo buvo geras ir meilus ir liūdnas. — Aš atnešu tau žinią: tu gali būti išgelbėtas — tu tikrai gali, tu prisipažinai pirmą kartą prie kaltės, tu gali atsiteisti. Tu gali būti išgelbėtas, skubėk, kol neprisiartins tas, kuris tavęs tykojo visą laiką.
Aušra skaistėjo, viskas matėsi joje—ir tėvo šviesios akys, ir bažnyčios bokštai, ir medžių žalumas, ir kelias. Ir artėjanti figūra: ji dar vilkėjo ruso uniformą, tačiau neslėpė savo tikro pavidalo. Ji artėjo ir augo.
— Tu dar gali išsigelbėti, sūnau, —sušnibždėjo tėvas, ir sūnus sušuko:
— Nenoriu!
Tebesėdėdamas ant motociklo, nuleistomis į šonus kojomis, jis atrėmė ant žemės šautuvą ir padėjo ant vamzdžio savo smakrą, bet jis negalėjo pasiekti iššauti.
Uniformuotoji figūra, didelė ir juoda, prisiartino, ji sulenkė motociklininko nugarą, paėmė jo pirštą dešiniosios rankos, pirmąjį po nykščio, priglaudė prie šautuvo gaiduko ir padėjo paspausti.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
