KNYGA IR LIETUVIŠKOJI SĄŽINĖ Spausdinti
Parašė Pranas Naujokaitis   

Į lietuviškąją knygą ši kartą mėginsime pažvelgti lietuvybės išlaikymo šviesoje. Lietuvybės išlaikymo problema mirga spaudos puslapiuose, svarstoma suvažiavimuose, skamba mūsų lūpose. Pavojus yra didelis, susirūpinimas pagrįstas. Tai tautinės gyvybės ar mirties problema. Jos sprendimas yra sunkus ir sudėtingas, nes esame tautos atskala, išbarstyta svetimų tautų masėse.

Tėvynėje, net ir pavergtoje, žmogui sunku nutausti. Tiesa, svetimos idėjos pridaro žalos, kūrybinės laisvės stoka pristabdo kultūros augimą, pataikūnų ir net išgamų prisi-veisia, žaloja tautos charakterį, bet pačios tautinės sąmonės nepajėgia išrauti ar užgesinti. Pavergėjas gali sunaikinti tautą fiziškai, ją išžudyti, ištremti, išblaškyti, bet negali savoje žemėje nutautinti, nes ten savos kultūros gelmės veikia kiekviename žingsnyje — savaime, visas žmogaus galias apimdamos. O ir priespauda pažadina atsparumą, norą priešintis, sukelia kovos dvasią.

Visai kitaip yra tautos atskaloje, išbarstytoje svetimose žemėse. Išeivijoje tautinė sąmonė perduodama jaunesniajai kartai tik didelėmis pastangomis ir planingu veikimu. Aplinkumos vaidmuo ištisai žalingas, neigiamas, bet sugestyviai patrauklus, galingas. Atsverti aplinkumos į-taką reikia didelės jėgos, žodžių ir pamokymų neužtenka. Tėra tik vienintelė jėga — tautinė kultūra. Tai gyvoji tautos dvasia. Lietuvybės ugdymas prieaugančioje kartoje bus tiek sėkmingas, kiek pajėgsime į-traukti jaunimą į savos kultūros ratą. Sava daina, tautinio šokio entuziazmas, dailės kūryba, bet ypač lietuviška knyga — yra tos jėgos, kurios formuoja žmogaus asmenybę, daro jį atsparų neigiamoms aplinkos įtakoms. Jei savos kultūros reikšmės neįstengtume suprasti, būtų tuščios ir bereikalingos visos gausios mūsų kalbos apie lietuvybę.

Aplinkybes — sąžinės kompromisai

Klaidinga būtų manyti, kad kultūros problema paprasta, lengvai išsprendžiama. Tai labai sudėtingas dalykas, neatliekamas vienu užsimojimu, nenukertamas kardo kirčiu, bet nuolatinė pastangų įtampa, planingas ir nesvyruojąs veikimas. Iš dalies tai yra ir mūsų tautinės sąžinės problema. Teisinga, kai daugumas save laikome patriotais. Užsi-gautume, jei kas pasakytų, kad toki nesame. Jei kas atvirai į akis sakytų, jog norime, kad mūsų vaikai nutaustų, labai supyktume, imtume karščiuotis ir skaičiuoti, kiek daug padarėme, kad jie išliktų nenutautę. Ir tai būtų tiesa. Kiti vėl mėginame pasiteisinti, kad to ir to nepadarėme, nes nepajėgėme padaryti, taip susidėjo aplinkybės. Taip aplinkybės! Jų tiek daug ir jos tokios didelės, kad nė nepajuntame, kaip einame į sąžinės kompromisus. O slopinimas tautinės sąžinės balso yra artimos tautinės mirties pranašai. Gal daugiausia tų sąžinės kompromisų padaryta lietuviškos knygos atžvilgiu. Pakalbėti apie knygą tautinės sąmonės išlaikymo pastangose ir yra šio rašinio uždavinys.

Knyga — vertybė ir jėga

Kas yra lietuviška knyga? Tai mūsų šviesos simbolis, laisvės kovų aureolė, kultūrinis pasididžiavimas. Knygnešių žygiai, kančios Sibire, laisvės vėliava, kovos trimitas. Neišskirsi knygos iš mūsų laisvės kovų istorijos. Ir tautos dvasia atsiskleidė poezijos žodyje. Kas mums yra mūsų literatūra, norėčiau atsakyti laisvai atpasakotais prof. K. Pakšto žodžiais. Viename pokalbyje jis pasakė: "...žeme? Taip žemė, tėviškes gamta, tautos istorija žemė vaizdyj e įrašyta . .. Bet aš be jos nenumiriau. Net gražesnių yra žemių pasaulyje . . . Net kraujas nėra taip subordinuojąs tautai, kaip jos kultūra. Be Čiurlionio vizijų, be Vaižganto ir Krėvės gražumynų mes mirtume" . . .

Kai galvoju apie literatūros reikšmę ir jėgą, vis nusikeliu atgal į gimnazijos suolą. Tada Krėvė, Vaižgantas, Maironis, Vienuolis, Šeinius buvo savo kūrybos pačiame pajėgume, o mes juos nagrinėjome literatūros pamokose. Bet jie mums nebuvo programos raidė, o didžioji realybė. Jais mes gyvenome! Paskui į mūsų šviesos lauką atėjo Putinas, Sruoga, Kirša, Savickis, Binkis, Tys-liava .. . dar vis gimnazijos klasėse. O universiteto auditorijose greta mūsų žygiavo Aistis, Brazdžionis, Nėris, Miškinis, Vaičiulaitis, Grušas, Cvirka ir daugybė kitų. Jie sėdėdavo suole šalia mūsų, bet jų dvasia gyveno mumyse. Ir mes kartu su jais augome gilyn į savo žemę, kilome iki nepasiekiamo dangaus, sirgome giliausiomis kūrybos paslapčių problemomis. Tai jėga, kuri įaugo širdin. Ir dabar jaučiu, kad ši jėga tebėra manyje ir ji neleidžia prigyti prie svetimos žemės. O kad tos jėgos bent dalis įaugtų į jaunimo širdis!

Nesame dideli knygos mylėtojai

Lietuviška knyga laisvės kovų aureole apsupta, o vis dėlto laisvoje tėvynėje vertybių laiptuose neturėjo tos vietos, kurią privalėjo turėti. Mūsų tiražai buvo nedideli: patrauklesnių knygų 3000, geriausiu atveju iki 5000, bet eilinės knygos vidurkis buvo 1000 egz. Ir tie egzemplioriai ne tuojau buvo išgraibstomi. Tačiau literatūrinis gyvenimas buvo gana gyvas. Originalių knygų buvo kasmet išleidžiama šimtais, turėjome kultūros žurnalų su plačiais literatūros skyriais. Sąmoningumas knygos atžvilgiu kilo. Bet rašytojas vis dar negalėjo gyventi iš rašymo. Vadinasi, dar nespėjome pakilti iki tų tautų, kurios pasižymi ypatinga knygos meile, kaip suomiai, šveicarai, skandinavų tautos, o ką jau kalbėti apie mažutę islandų tautą, naprašo-kančią 150,000 gyventojų, o savo knygų tiražais pralenkusią N. Lietuvos tiražus!

Turiu paminėti dvi mūsų knygų pirkimo bangas. Tai įsidėmėtini epizodai savos knygos istorijoje. Okupacijų metais knygos Lietuvoje buvo gaudyte gaudomos, sandėliai ištuštėjo. O net spekuliacine preke knyga buvo virtusi tremties metais Vokietijoje .. . Bet deja, tik iki naujos markės įvedimo. Kai pinigas buvo nustojęs vertės, knyga rado kelią į lietuvio pastogę. O mes jau džiaugėmės, kad rastas kelias į širdį ir kad liūdnieji knygos metai nebesugrįš .. . Deja . . . Dar iš įsibėgėjimo dypukas, išlipęs antrajam krante, su kiaurom kišenėm, su iš BALFo gautais drabužiais, pirko knygas. Dygo leidyklos, kūrė rašytojai. .. Kol tie patys naujieji ateiviai pradėjo pirkti automobilius, namus, prabangius baldus, brangius aparatus. Yra Amerikoje ką pirkti! Ir lietuviškoji knyga vis labiau ir labiau pradėta pamiršti. Leidyklos ėmė užsidarinėti, o kitos pardavinėja porcelana, TV, Hi-Fi.

Melancholiška nuotaika ir mūsų laikraščiai

Ties šita metamorfoze galima būtų statyti tašką. Rašytojams padėti plunksną ir atsisėsti kartu su kitais prie televizijos. Jei nejaustume anos literatūrinės tikrovės, atsineštos iš anapus, ir atsakomybės prieš tautą, gal ir patogu būtų taip padaryti . . . Bet dabar — ne! Niekados! Mes kursime! Bet jaučiame, kad yra atėjęs laikas ne tik kurti, bet ir šaukti!

Nusišypsosit ir pasakysit: verkšlenimas! Jei tik būtų verkšlenimas, nutiltume paverkę, užsimerktume ir nueitume. Bet tai yra gyvybės ir mirties klausimas, nes didžioji tautos jėga, sava literatūros kūryba, pamėgsta skaityti. Daug skaito svetimomis kalbomis. To negalime smerkti, o tik džiaugtis. Tai turtina dvasią. Bet kai namuose nėra bent mažos lietuviškos bibliotekėlės, lietuviškoji gelmė atimama iš jaunimo.

Ir mūsų periodinės spaudos laikysena lietuviškos knygos atžvilgiu yra nepateisinama. Tik keletas laikraščių ir žurnalų savo pareigą knygai atlieka sąžiningai. Yra laikraščių, kurie apie knygas nieko arba beveik nieko nerašo. Tuo tarpu aprašinėjami visoki šeimos pobūviai, gegužinės, eiliniai susirinkimai, net posėdžiai, recenzuojami filmai. Apie koncertus, nors jie būtų tik mėgėjiški, rašomos panegyrikos. Taigi duodamas iškreiptas, netikras mūsų kultūrinio gyvenimo vaizdas. Kai tikros vertybės pamirštamos, jaunimui susidaro įspūdis, kad mūsų gyvenimas iš viso yra labai plokščias, tuštokas, žemo kultūrinio lygio. Ne mano pareiga mokyti redaktarius, kuria medžiaga maitinti savo skaitytojus, bet į nusikaltimą lietuviškai knygai turiu kreipti redaktorių dėmesį. Kai nekalbat apie knygas, jūs kertat savo medžio ne šakas, o šaknis. Kai lietuviška knyga neformuos lietuviško žmogaus, netrukus nereikės jūsų laikraščiuose nei šeimyninio gyvenimo aprašymų, nei asmeninių nuotraukų. Yra pats laikas mūsų laikraščių redakcijoms padaryti lietuvi6kos sąžinės suskaitą.

Ekskursija į turtingus namus

Dabar palikime susimąsčiusius redaktorius ir padarykime ekskursiją į turtingus namus. Truputis beletristikos.
Elegantiškų spalvų automobilis, šių metų laidos, sustoja ties vilos durimis. Sodelyje daug saulės ir žalumo. Platus prieangis su kolonomis.
— Tai mano naujoji rezidencija, — sako inžinierius.

Viduje viskas įrengta pagal naujausią madą: švelnios spalvos, vilioją baldai, sunkios užuolaidos, kilimai, išblizgintas parketas, jaukus apšvietimas, sklinda iš kažin kur švelnūs muzikos garsai. Dideli kambariai. Jų daug. Ir rūsyje puošnu, patogu. Visada paruoštas bufetas su kilniais gėrimais šaldytuvuose.

— Pradedame gyventi, — džiaugiasi šeimininkai.
— Sveikinu, džiaugiuosi, — pritariu. Kas galėtų sakyti, kad negera tokiuose namuose? Bet mano akis tyrinėja visus pakraščius, jieško, ko trūksta šitiems namams.
Darbo kambaryje stovi stiklinė spinta su šviečiančiomis knygų nugarėlėmis. Stovi ten pora enciklopedijų — speciali ir bendroji —, beletristinių knygų serija iš populiariosios bibliotekos anglų kalba ir dar kai kas.
— Domitės knygomis? — šeimininkės klausimas padeda man pradėti norimą temą.
— Jieškau lietuviškų. Turbūt kitam kambaryje?
Šeimininkų veidais nubėga nepasitenkinimo šešėlis:
— Turime, kur neturėsi. Atsivežėm iš Vokietijos. Tik guli dar neišpakuotos. Rūsyje.
— Bet juk turite jaunimo. Reikėtų į spintą sudėti. Kad turėtų po ranka.
— Lietuviškų vadovėlių turi vaikai savo kambaryje. O tą visą šlamštą kas čia dės į spintas. Netiktų prie mūsų baldų. Juk pats matai, kaip šviečia auksuotos nugarėlės.
— O mūsų enciklopedija taip pat galėtų čia šviesti.
— Ta galėtų. Bet žinai, pradžioje neužsisakėm. Lyg nepasitikėjom. O dabar — tų skolų: morgičiai, nauji baldai, mašina... Bepigu pačiam: nė namų, nė automobilių... Ne mums ... Kai išsimokėsim, tada ...

Palieku inžinieriaus namus su grauduliu širdyje. Auksuotų nugarėlių psichologija yra mūsų didžiosios tragedijos dalis. Einu ir mąstau: ne visi patys geriausi žmonės atbėgo šiapus vandenų. . . Ten partizanų kapai, Sibiras ...

Esu buvęs daugelyje namų. Netikęs svečias. Vis šniukštinėju pasieniais, pakampėmis: o kur tos lietuviškos knygos? Išvada: inžinieriai nėra patys apatiškiausi. Greta jų rikiuojasi gydytojai, biznieriai, buvę karininkai, kunigai, net buvę mokytojai. Suprantama, kad daugelyje namų randu bent mažutes lietuviškas bibliotekėles. Tik jos turėtų būti turtingesnės, papildomos naujomis knygomis.

Auksinių nugarėlių psichologija

Dar pora pavyzdžių iš mano paties patyrimo. Savo knygų išdalinu nemokamai arti šimto. Apie 25% parašo laiškus, knygą perskaitę. Pasako vieną kitą pastabą, pasigėri, palinki. Tai šiltasis ryšys. Tokio ir laukia autorius knygą siųsdamas. Kiti 25% parašo laiškelius, knygos neskaitę. Oficialus mandagumas, šaltas autoriaus širdžiai. O kiti 50% visai neatsiliepia. Išvada autoriaus širdyje: didelis čia daiktas ta tavo knyga! Jei nerandi geresnės dovanos, tai visai nesiųsk! O vis dėlto siunčiu ir kitą knygą, trečią. Patikrinimui jausmų, lietuviškos sąžinės. Rezultatai beveik tie patys.

Antras patyrimas. Kai nauja knyga leidėjams neša nuostolius, vis labiau ir autoriams tenka įsijungti į knygos platinimą, patalkinti leidėjams. Mėginau. Vienas kelias — knygą pasiųsti ir laukti atsilyginant. Antras — laišku pasiūlyti knygą užsisakyti. Kad ne pinigo reikalas, o širdis nulemia skaitytojo santykį su autoriumi, rodo pasiūlytų ir nepriimtų knygų procentas. Nenoriu kaltinti bet kurią profesiją. Visose yra visokių žmonių, Bet man taip pasitaikė, kad greta nepaprasto nuoširdumo ir jautrumo, daugiausia kietos širdies parodė gydytojai, inžinieriai, verslininkai, tos profesijos, kurios lengviau per savo rankas gali perleisti didesnes pinigų sumas. Taigi ne doleris stumia knygą iš lietuvybės sargybos, o vertybių perkainojimas. Pinigų išleidžiama visur. Ir nesigailima. Dažnai net be saiko. Neskaičiuojami doleriai, kai keliamos vaišės, prabangiškos vestuvės, lenktyniaujant vienas su kitu, perkami brangūs gėrimai, nebūtinos puošmenos. Geras daiktas yra automobilis, dar geresnis patogus gyventi namas, skoningi baldai ir kilimai. Bet kai šitie daiktai išstumia iš namų ir iš širdies stipriausias lietuviškos kultūros vertybes, tai jau turime reikalo su auksuotų nugarėlių psichologija, su lietuviškos sąžinės problema.

Nuostoliai ir laimėjimai

Nerami sąžinė knygos nepirkimą mėgina pateisinti mūsų knygų menkumu. Bet šitas pasiteisinimas yra neteisingas. Mūsų knyga yra kūrybinėje augštumoje. Pasiskaityki-me praėjusių metų knygos balansą Drauge ir Lietuvių Dienose. Atsiminkime LF Bičiulių kultūrines diskusijas New Yorke praėjusį pavasarį. Matysime, kad tremties lietuviška knyga ne tik kad prilygsta N. Lietuvos geriausioms knygoms, bet ir yra pakankamai pažengusi, ištobu-lėjusi. Mūsų rašytojai kuria visu pa jėgumu. Turime sukurtų patvarių literatūros vertybių, kurios nesibaigia su šia diena. Stepas Zobarskas ir Algirdas Landsbergis savo pasiektais laimėjimais gali būti akivaizdūs liudininkai, kaip labai yra vertinama mūsų kūryba augštuosiuose kitataučių sluoksniuose.

Jei neabejojate, kai inžinierius apskaičiuoja medžiagas ir padaro statybos planus, jei pasitikite gydytojo receptu, tai turite tikėti ir literatūros kritiko žodžiu. Jis yra tos srities specialistas. O mūsų kritikai pasakė: mūsų knyga nėra menka.

O dabar dar truputis lyrinės nuotaikos iš mano paties patyrimo. Prisipažįstu, kad pasidariau nuostolių: turiu išbraukti iš savo artimųjų ir bičiulių sąrašo daug žmonių, kuriuos pirmiau gerbiau ir laikiau mielais ir maloniais, augštos kultūros žmonėmis Jų santykis su lietuviška knyga nuplėšė jų kaukę ir parodė juos paauksuotų nugarėlių psichologijos šviesoje. Bet iš kitos pusės pasidariau turtingas naujais dvasiniais ryšiais, kurie užsimezgė su visai nepažįstamais skaitytojais. Ar gali nejaudinti laiškas pensininko invalido, kuris iš menkučių pajamų "užlau-žia" kas mėnesį po du doleriukus lietuviškai knygai pirkti ? Nėra laiko cituoti daugybę įdomių laiškų. Tekalba už visus viena maža ištraukėlė: Žinau, kad įdomesnis Jums būtų literatūros žinovo bei kritiko įvertinimas — esu tikra, kad jie savo pareigą atliks. Tik gal miela bus širdžiai žinoti, jog ir viena mama savo besiskleidžiančiam ketvirtukui kalbės Jūsų žodžiais: "Maža mano žemė ir žygiuose amžių pavargus. Bet dainoj ji išliko gyva ir audeklan audėsi staklėse, ir juoston margon įsirašė ir dievdirbio rankoj į meną ir stovi rimtyje prie vienišo kelio" . ..

Apvalūs skaičiai ir galimybės

Tai balsas vienos nepažįstamos skaitytojos, vienos iš tų penkių šimtų, kurie perka lietuviškas knygas. Sakau, iš 500, nes tiek JAV ir Kanadoje dar galima parduoti žinomo autoriaus knygų. Poezijos parduodama mažiau. Tik Nida ir Liet. Knygos Klubas turi pastovius narius ėmėjus, ir jų parduodami skaičiai kiek didesni. Tačiau ir tuodu klubai skundžiasi skolininkais, nerangumu. O padėtis turėtų būti visai gera.

Apytikriu skaičiavimu JAV ir Kanadoje turime per 8000 šeimų ir apie 2000 pavienių asmenų, naujųjų ateivių, išprususių, pakankamai raštingų ir pajėgiančių knygą pirkti ir skaityti. Vadinasi, turime 10,000 lietuviškąjį potencialą. Prileiskime, kad kiekvienas tepirktų tik trečią knygą, tai mūsų tiražai galėtų prašokti 3000. Toks tiražas būtų viliojantis leidykloms. Autoriams galima būtų laukti honoraro. Tos galimybės yra realios. Knygos reikšmė lietuvybės ugdyme į jokius apvalius skaičius nesuimama. Tik vieno daikto trūksta — lietuviškosios sąžinės jautrumo. Bet ir čia nėra visai beviltiška.

Kai dar galima išplatinti apie 500 egzempliorių, tai galime skaičiuoti, kad turime apie 1500 jautrios sąžinės žmonių (prileidžiant, kad tik kas trečia knyga to paties žmogaus perkama). Jais didžiuojamės ir kartu su jais mėginame žvelgti į geresnę ateitį. Ir kiti tūkstančiai lietuvių dar nėra mirę. Jų sąžinės dar ne ramios. Dabartinę padėtį reikėtų vadinti apsvaigimu gražių daiktų blizgesyje, sąmonės aptemimu. Neramią sąžinę dar galime pabudinti. Tik reikia stipraus balso, nuolatinio šaukimo.

Pirmiausia j tą šaukimą turi įsijungti mūsų periodinė spauda. Visa, ne tik Aidai, Draugas, Lietuvių Dienos, Tėviškės žiburiai, Europos Lietuvis .. . Jungtis ne tik į skelbiamą lietuviškos knygos vajaus mėnesį, bet problemą gyvą palaikyti visą laiką. Kalbėti ne tik bendrybėmis, bet liesti atskirus kūrinius, jų autorius, palaikyti gyvą literatūrinį dialogą. Tai ne malonė lietuviškai knygai, o lietuviško laikraščio pareiga. Yra atėjęs laikas tą pareigą visai mūsų patriotinei spaudai sąžiningai atlikti.

Antra priemonė — organizavimas veiklių lietuviškos knygos klubų. Leidyklos be skaitytojų tinklo yra pasmerktos mirčiai. Neužtenka tik tų dviejų, stipriau veikiančių. Reikia tokio tinklo, kad visi sąmoningi lietuviai būtų ir lietuviškų knygų klubų nariai.

Tikėkime, kad aptemusi lietuviškoji sąžinė knygos balsą išgirs, ir tamsieji laikai greitai baigsis.
Pranas Naujokaitis