TŪZŲ KLUBAS Spausdinti
Parašė Aug. Raginis   

Antanas Tulys; TŪZŲ KLUBAS. Novelės. Išleido Terra. Chicago, 1960 m. 196 p.
Antanas Tulys savo beletristika mūsų spaudoje reiškiasi jau keturiasdešimt su viršum metų, tačiau skaitančiajai visuomenei nėra perdaug žinomas. Viena priežastis gal bus ta, kad ligi šiolei jisai savo raštais nebuvo įsirėžęs į tos visuomenės sąmonę, o antra, ilgesnį laiką būdamas vaistininku, jisai nuošaliau stovėjo nuo mūsų literatūros sūkurių, nors šiaip mūsų spaudoje uoliai dalyvavo. Jam teko būti poros laikraščių redaktorium, prirašyti nemaža feljetonų, o kartais įsivelti ir į polemikas. Iš seniau pasirodžiusių jo veikalų žinomiausias buvo novelių rinkinys "Aš bučiavau tavo žmoną", Spaudos Fondo išleistas Kaune 1936 metais. Kritika tada šios knygos neglostė: esą, buvusi paviršutiniška, neatspindėjusi tos aplinkos, kurioje autorius gyveno. Antanas Tulys yra rašęs ir dramų,

Todėl su dabartiniu savo novelių rinkiniu, "Tūzų Klubu", Antanas Tulys tvirtai atsistoja ant savo kojų mūsų beletristikoj. Jisai sugebėjo prabilti gaiviai ir žvaliai. Jo pasakojimas yra realistinis, tradicinis, ir čia nerasi naujoviškų mostų. Kaip kitas mūsų vaistininkas, Antanas Vienuolis, taip ir Antanas Tulys savo novelėms nejieško išradingų situacijų, o ima vieną ar kitą jam įstrigusį gyvenimo įvykį. Sakysime, novelėje "Tūzų Klubas" kai kurios detalės gali atrodyti kiek makabriš-kos ar dirbtinės, tačiau iš tikrųjų yra taip atsitikę, ir kas žino, ar vienas iš tų kortuotojų nebus patsai autorius. Apskritai jo novelės rieda tiesiausia linija, be digresijų ir apkrovimo, nors jis atidus ir tiksliai detalei. Kartą jis pats išsireiškė, kad beletristikoje veiksmas turėtų tekėti, kaip mūsų liaudies pasakoj: tiesiog, be užuolankų nertis į patį atsitikimą. Antanas Tulys šio metodo ir laikosi, nedarydamas vingių j šalis ir nesileisdamas į aprašinėjimus. Todėl jo novelės skaitomos lengvai, o jų pasakojimas liejasi sklandžiai, šiuo savo bruožu jisai primintų tokią novelę, kokiai atstovauja prancūzas Maupassantas. Juodu turi ir kitą bendrą siūlą: abu linkę į pikantiškas temas ir abu neturi nė mažiausio metafizinio kvapo. Pagaliau ir vienas ir antras yra autoriai be jokių iliuzijų apie žmogų. Viso to rezultate "Paskutiniame pasimatyme" sutinkame pavaizduotą tokią gaižią motiną, kokios antros tektų gerokai pajieškoti lietuvių literatūroje. Kai ši novele pasirodė anksčiau žurnale, netrūko ir pasipiktinimo balsų. Arba "Mazgai". Tai viena iš pačių slidžiausių ir nepadoriausių mūsų beletristikos iškarpų. Ji juo rizikingesnė, kad atpasakota kiek pridengtai, be ano brutalumo, kuris šiandien taip mėgstamas amerikiečių prozoje, o be to dar — lydima nežymaus, savaip klastingo šypsnio. Todėl nėra ko stebėtis, jei kai kurie mūsų moralistai jau spėjo pasišiaušti prieš tokias scenas, nors šiaip pati novelė suregzta vikriai. Moralistai turi pagrindo piktintis ir šios knygos niukstelėjimais religiniams aspektams. Tarpais tai išsimuša iš skonio vagos, darosi lyg pamfletinė pastaba. Autorius gal ir sakys, kad tą ar kitą panašų epizodą jam teko savo akimis matyti. Jei ir taip būtų, paties fakto įkompona-vimas į veikalą neturėtų ardyti novelės nuotaikos. Čia iš moralisto plotmės jau pereiname į estetinę.

Šiuo atžvilgiu "Tūzų Klube" yra du šedevriniai dalykai, kurie pirmiausia ir nupelno autoriui tinkamą vietą mūsų beletristų gretose. Vienas iš jų yra "Gaidžių kova". Atrodytų, kad Antanas Tulys šio dalyko lyg ir nelinkęs laikyti novele. Iš tiesų tai galėtų būti ir momentas iš keliones įspūdžių. Tačiau šiame neilgame pasakojime visa kas yra taip vykusiai sulieta: ir gamtos fonas, ir kalnų aplinka, ir žmonių reagavimas, ir pati gaidžių kova, kuri savo fatališka įtampa ir nepaprastai tiksliu aprašymu iškyla ligi tragiško jausmo, vienatinio, nepamirštamo. Tai vienas iš tobuliausių kūrinių, išėjusių iš Antano Tūlio plunksnos. Jei čia autorius ir nejieš-kojo tradicine prasme intrygos, jisai sugebėjo duoti nuotaikos įtampą, o šia dvasia kaip tik yra parašyta namaža gerųjų dabarties novelių.

Antra tokia gera novelė yra "Ska-tukas", kur apsakoma vieno fabriko darbininko dalia, — pilka, nežymi, kaip ir jisai pats, o tačiau kažkaip giliau griebianti. Šisai kūrinys nuo pradžios ligi pabaigos praeina niūkioje ir slogioje atmosferoje, kuriai toną nustato pirmieji novelės skirsniai: "Mikas buvo mažytis, menkutis, visada nusmukusiu klynu vaikinas. Jo pečiai buvo siauručiai, bet jo strėnos, kaip vyro, plačios, o rankos — didelės. Jo veidas žibėjo, kaip nusirpęs obuolys, atrodė jaunesnis, negu iš tikrųjų buvo, ir apvalus, mažytis, plynas. Be bruožų, be išraiškos, visad tuščias, visad šypsantis . .. Tokios buvo ir jo akys. Rudos, mažytės jos stovėjo išverstos ir nemirksėjo. Jose nieko nesimatė" (p. 150-151). Ir vis dėlto šioje novelės nykumoje kažkas švyti. Yra tai pats Mikas, Skatukas. Antanas Tulys jį atskleidė kažkaip jautriau, negu kitus savo vaizduojamus asmenis, ir rezultate pajuntame žmogišką šilumą, į mus žvelgiantį Skatu-ko veidą. Techniniu požiūriu autorius čia įnešė daugiau aprašymo, tirštesnių spalvų ir būdingos realistinės aplinkumos, negu paprastai jis mėgsta viso to įvesti į savo noveles. Pagaliau, nelyginant Gogolis savo "Apsiauste", jisai pabaigoje duoda ir mistifikuojančio elemento, kuris įlieja naujo dažo į jo kūrybą, lyg prideda prie jos naują matavimą. Apie kai kurias kitas jo noveles, pvz., "Pasiutėlį", negalėtum to pasakyti, nes autorius praslysta su anekdotiniu lengvumu ir palieka be stipresnio atgarsio. Kita spraga būtų polinkis vis grįžti prie tos pikantiškos temos, dėl ko jaučiamas vienodumas interesų horizontuose. Pagaliau tarpais ir jo realizmas nėra visai išlygintas. Tokio gruoblėtumo matyti pirmajame dalyke, "Piknike", kuris savo bakstelėjimais gali iš pat pradžios kai ką nepalankiai nuteikti, čia gal jau buvo takto reikalas. Užtai tenka džiaugtis, kad vėliau knygoje randame novelių, kuriose jaučiama tvirta rašytojo ranka.
Aug. Raginis