Eilėraščiai |
Parašė Juozas Tysliava |
NAKTIES DAINA Erdvėj žvaigždės deimantinės, Tartum perlai ant krūtinės, Spindi, šviečia. Į laukus, į pievų plotus Iš pastogės samanotos Žmogų kviečia. Stingsta kraujas tavo kūne — Mėnuo — žemės atskalūnas Burtus traukia. Erdvėj žvaigždės deimantinės, Tartum perlai ant krūtinės, Ryto laukia. VĖJAS Vėjas lekia ir kvatoja, Vėjas žemėje kovoja. Kas ne jo gaida užgroja, Tam išlaužia vėjas koją. Žemė ūžia, vėjas lekia, Žemė — mirštanti plaštakė. Vėjas lekia, kaip patrakęs, Vėjas lupa žemei akį. Girios braška, miestai griūva, O tas laivas — lašas jūroj; Vėjas lekia ir nežiūri, Kur čia miestas, kur čia jūra. LIK SVEIKA Lik sveika, mano laimės dalele, Metas grįžti man savo keliu. Nors krūtinėje širdį man gelia, — Pasiguosti aš tau negaliu. Laimės elgeta niekad nebuvęs, Aš nemoku nei verkt, nei maldaut. Tos svajonės, tos lekiančios žuvys - Aukso tinklas negal jų sugaut. Ryto ašaros gėlę nuplauna — Ilgesys atsiliepia dainoj: Niekados jau nebūsi tu jaunas Šitoj žemėj, skausmų kupinoj. Nusirito naktis ašarota Sidabrinės aušros ašmenim. Aš einu per žaliuojantį plotą, Abejodamas savo širdim. MANO DEIMANTAI Šiapus jūrų varpai, Vakariniai varpai, O anapus — Sidabro rytojus. Vai kodėl taip anksti Mano laimę karpai, Svetimųjų šalių mylimoji? Chrizantemų baltų, Chrizantemų rausvų Jau priskyniau be galo, be krašto. Lekia laimė tolyn, Mylimoji, tai tu — Mano deimantas pasakų raštuos. Supa laivą tolyn, Mano laivą tolyn, Horizontas — lelijų lelijos. O daugyn, vis daugyn Nematytų vilnių Vakarinės padangės atlijo. Skamba jūrų daina, Vakarinė daina Pakrašty — mano pasakų rytas. Ei, skambėk ir aidėk, Mano laimė jauna, Tau svajonių dangus atdarytas. Chrizantemų baltų, Chrizantemų rausvų Jau priskyniau be galo, be krašto. Lekia laimė tolyn, Mylimoji, tai tu — Mano deimantas pasakų raštuos. MYLIMOJI Tu graži ir didelė, kaip Roma tarp kalnų. Tave garbina mano sąžinės gaisrininkai. Audros išvyniojo temstančius vieškelius, Kuriais tu ateini ir nueini, kaip istorija. Dar šią pačią naktį aš įsilaušiu į tavo gyvenimą Ir tavo akių ramybės piramides aš išvogsiu — Aš ilgesio pamušalas laiko ir erdvės apsiauste, Aš paskutinis žemės ir dangaus drebėjimo akordas. Tu iškilminga, kaip karaliaus Saliamono giesmės, Nuostabi, kaip kviečių žydėjimas Manitobos žemėje. Dangaus katile užvirė žvaigždžių metalas Du meilės darbininkai atėjo iš rytų ir nuėjo į vakarus. |