KETURI GANYTOJAI

Parašė Aug. Raginis

Mykolas Vaitkus: KETURI GANYTOJAI. Atsiminimai. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Chicago, 1930. 180 p. Kaina 2 dol. Paskutiniu laiku suklestėjo lietuviškoji atsiminimų literatūra, kadaise tokia negausi mūsų raštuose. Vos kelių mėnesių tarpe štai išėjo R. Skipičio, B. Žukausko, Igno Končiaus knygos. Netrukus pasirodo stambus prel. M. Krupavičiaus tomas. Yra dar ir kitų atsiminimų, ypač periodinėje spaudoje. Yra ir rankraščiuose. Nebaigti spausdinti K. Griniaus Lietuvos prezidento, atsiminimai. Ligi šiol spaustuvės dažų laukia ir vysk. P. Bučio atsiminimai, kurie turėtų būti itin įdomūs, žinant gyvą ir vaizdų jo pasakojimo stilių, nepaprastą atmintį ir platų patyrimą. Vieni iš tokių atsiminimų, kaip St. Kairio, K. Bielinio ir kitų, atskleidžia autoriaus gyvenimo kelią ir su juo susipynusius stambesnius mūsų politinio, visuomeninio ar valstybinio gyvenimo įvykius. Kiti, kaip B. Žukausko, apsiriboja viena kuria tema, — šiuo atveju, lietuvių gyvenimu Veroneže per pirmą pasaulinį karą. Prof. Ignas Končius savo knygoje pažeria apsčių buities bruožų ir etnografinių žinių iš Žemaičių krašto. R. Skipitis savo pirmą tomą pradeda nuo Lietuvos nepriklausomybės anksčiausių dienų. M. Vaitkus šioje knygoje taip pat aprėžia savo apimtį, sustodamas ties keturiais mūsų vyskupais — J. Matulevičium, P. Karevičium, J. Skvirecku ir P. Būčių. Iš jų pirmas ir paskutinis aprašymas daugiau suka į biografinę apybraižą, nors ir čia netrūksta atsiminimų. Lyg Ir įaučiama, kad autorius šiuos du mūsų vyskupus mažiau pažinojo, neturėjo tokios patogios stebėjimo pozicijos, ar net glaudumo, kaip su kitais dviems. Iš M. Vaitkaus keturių atsiminimų šioje knygoje plačiausios, pilniausias ir sodriausias yra apie arkivyskupą Karevičių. Tai tikras atsiminimų literatūros šedevras. Mūsų ganytoją matome gyvių gyviausią: jo išvaizdą, įpročius, intelektą, erudiciją, žemaičiavimą, demokratiškumą, elgimąsi kebliose padėtyse, pavyzdžiui, pasikalbėjime su generolu Ludendorffu. Pastarasis epizodas paduodamas, kaip jį patsai arkiv. P. Karevičius pasakojo visu savo žemaitišku vaizdingumu ir pasigardžiavimu, šią knygos vietą tektų cituoti kaip pavyzdinę. Tačiau M. Vaitkus stiliaus ir nuotaikų iliustracijat pasitenkinkime šia trumpesne ištrauka apie arkiv. P. Karevičių, kaip pamokslininką: "Balsą vyskupas Pranciškus turėjo stiprų ir gana malonų tenorą, tik jo tarsena buvo savotiška — labai jau žemaitiška, net perdėtai. Kai jis sakydavo pamokslą Kauno katedroje anais laikais, kai dar ten kan. P. Dogelis nebuvo įvesdinęs garsiakalbių, vyskupas turėdavo labai įtempti balso jėgas, kad jį būtų galima kiek tolėliau girdėti. Čia tatai ir įvykdavo nelemtas fenomenas: vyskupas taip paleisdavo galingą savo kalbamąjį organą darbuotis, tartum liūtas riaumotų, o vienkart taip pasistengdavo moduliuoti žemaitiškus dvibalsius au, ou, ei ir kitas žemaitiškas prašmatnybes, Jog klausytojai nustebę begirdėdavo vien kažkokį nebesuprantamą ūbavimą, besikaujantį ne vien tik su erdve, bet ir su estetika." (81 p.) M. Vaitkus, turėdamas tikrą memuarų rašytojo dovaną, savo atsiminimus pasakoja šiltai, jaukiai, artimai ir su elegancija. Jaučiama ne tik stipri atmintis, dėmesys smulkmenai ir bendram vaizdui, bet ir rašymo bei pasakojimo menas, lydimas čia švelnaus humoro, čia ilgesio, čia vėl klasiško epinio tono. Todėl apie jo memuarų meną būtų galima tarti, ką jis pats yra pasakęs apie arkivyskupą Jurgį Matulevičių: M. Vaitkus savo teikiamąją medžiagą yra perpratęs "giliai ir aiškiai... o logiškas jo protas, puiki atmintis, lengva bei tiksli žodžių asociacija padėdavo jam surasti tikslią, dailią ir lengvą mintims formą" (24 p). "Keturiuose ganytojuose", kadangi jie buvo rašyti įvairiais atvejais perijodinei spaudai, pasitaiko šiek tiek pasikartojimo, pavyzdžiui, apie J. Skvirecko ir kitų kandidatūras į vyskupus, apie nuodėmklausius ir k. Vieną opesnę vietą autorius kiek pridengia ir tiesiog nepasako, kad anas diplomatas, su kuriuo Karevičius turėjo tokį slidų pasikalbėjimą, Kaune, buvo Achilles Ratti, netrukus tapęs popiežium. Apskritai gi M. Vaitkaus veikalas paberia, kaip iš gausybės rago, gyvos, originalios ir retos medžiagos ne tik apie stambiuosius Lietuvos vyrus, bet ir apie kai kuriuos mažesnius. Tad geroka dalimi šisai jo atsiminimų tomas turės ir istorinės dokumentinės vertės, ypač kiek tai liečia artimesnę katalikų Bažnyčios praeitį Lietuvoje. O kiekvienu atveju yra tai įdomi lektūra, nes autorius yra pirmaeilis savo amato meistras. Belieka tik apsidžiaugti, kad M. Vaitkus yra užsimojęs parašyti ir daugiau atsiminimų knygų — "savo įspūdžius apie mūsų artistus, poetus, kitus rašytojus, menininkus, muzikantus ir kita panašu", kaip jis pats prisipažįsta (84-85 p.) Tiesa, kai kurie atsiminimai — apie Maironį, S. Čiurlionienę ir kitus — jau yra ir parašyti. O ir leidėjas, kaip girdėti, visiems jiems jau yra pasisiūlęs Tokioje dėtoje M. Vaitkaus plunksnai tenka tik palinkėti smagių vėjų. Aug. Raginis