LIETUVOS VADAVIMO KELIUS BESVARSTANT Spausdinti
Parašė A. Plukas   

Visi padorūs lietuviai pasisako už Lietuvos išvadavimą iš sovietų jungo. Tačiau šis bendras troškimas dar nenusako kelių, kuriais sėkmingiausiai tai būtų galima pasiekti. Tiesa, visi jaučiam, kad karui kilus ir žlugus sovietų imperijai, Lietuva atgautų savo laisvę. Bet kokie yra keliai Lietuvai vaduoti taikos ar šaltojo karo metu? Tinkamo atsakymo į šį klausimą suradimas turėtų būti vienas iš pagrindinių mūsų rūpesčių, nes nuo jo priklauso ir visų mūsų pastangų Lietuvai vaduoti sėkmingumas.

Tačiau reikia stebėtis, kad iki šiol šiam klausimui skiriame labai nedaug dėmesio. Mūsų spaudoj ne tik mažai pasitaiko straipsnių šiuo klausimu, bet ir tie patys nesukelia rimtesnių diskusijų. Mūsų veiksniai, kaip atrodo iš jų suvažiavimų rezoliucijų, raštų ar atskirų veikėjų pareiškimų, taip pat neturi aiškaus vaizdo, kas šiuo metu konkrečiai dėl Lietuvos vadavimo darytina ar kaip Lietuvos esamą padėtį apibūdinti.

Lietuva — sovietų kolonija
Pastaruoju metu, ypač kai Chruščiovas praeitoj Jungtinių Tautų visumos susirinkimo sesijoj iškėlė kolonializmo panaikinimo klausimą, Lietuva ir kitos Baltijos valstybės imta vadinti sovietų kolonijomis. Pvz., šių metų balandžio 29-30 d.d. veiksmų konferencijos nutarimuose sakoma, l:ad "Lietuva, kaip ir kitos dvi Pabaltijo, valstybės yra ryškiausias pavyzdys žiaurios kolonialinės sovietų politikos" (Darbininkas, 1961 geg. 9 d.). Greta to mūsų spauda su dideliu pasitenkinimu minėjo britų atstovo Ormsby-Gore pareiškimą Jungtinėse Tautose, kad Lietuva, Estija ir Latvija yra trys naujausios sovietų kolonijos. Taip pat pastaruosiuose Vliko raštuose Amerikos prezidentui, Vakarų valstybių užsienio reikalų ministeriams bei Belgrado konferencijos dalyviams kalbama apie Lietuvą kaip sovietų koloniją ir pra-š'oma panaikinti sovietų kolonializmą Lietuvoj (Darbininkas, rugsėjo 2 d.).

Kolonijomis paprastai laikomi kraštai, kurie neturėjo savo valstybės ir buvo baltųjų užvaldyti, kai jų žmonių gyvenimas buvo dar primityvus. Dėl to kolonializmo klausimas Afrikoj bei Azijoj yra siejamas su baltojo žmogaus valdžios atsikratymu bei jo atnešto vietinių žmonių išnaudojimo panaikinimu ir savo nepriklausomos valstybės sukūrimu.
Lietuva gi yra sena valstybė, kurios atstatymą po pirmo pasaulinio karo pripažino pati Sovietų Sąjunga. 1940 m. sovietų įvykdytos okupacijos eilė valstybių nepripažįsta, ir todėl Lietuva teisiškai tebelaikoma sovietų okupuota valstybe. Okupacinį Lietuvos statusą akivaizdžiai rodo jos tebeveikiančios pasiuntinybės bei konsulatai. Jokia kolonija tokių savo diplomatinių ir konsula-rinių atstovybių neturi.

Okupuotas kraštas turi daugiau teisių į nepriklausomybę negu bet kuri kolonija. Svarstant nepriklausomybės suteikimą kolonijai paprastai keliamas klausimas, ar ji yra tam pribrendusi. Okupuota valstybė yra įrodžius savo sugebėjimą savarankiškai valdytis, ir todėl jos vienintelis reikalavimas tegali būti okupacijos pašalinimas bei laisvės grąžinimas.

žinoma, kai Chruščiovas kelia reikalą suteikti nepriklausomybę kolonijoms, negalima tylėti apie okupuoto krašto išlaisvinimą. Tačiau keliant Lietuvos laisvės klausimą, nėra reikalo degraduoti jos statusą iki kolonijos, nes negrąžinimas laisvės okupuotam kraštui labiau parodo sovietų imperializmą negu jų kaltinimas kolonializmu.

Tačiau reikia pažymėti, kad Sovietų Sąjunga turi kolonijų tikra prasme, būtent Kazachiją, Gruziją, Armėniją ir kitas tariamas sovietų respublikas bei autonominius rajonus. Bet iki šiol kaltinant sovietus kolonializmu daugiausia minimi ne šie kraštai, bet satelitinės sovietų valstybės (Lenkija, Čekoslovakija ir p.) arba sovietų okupuotos Baltijos valstybės. Tokia taktika daro sovietams aiškią nuolaidą: tikrosios sovietų kolonijos tarsi nurašomos, o kolonijomis vadinami kraštai, kurie tarptautinės teisės atžvilgiu ir kai kuriais praktiškais atvejais nėra kolonijos. Reikia stebėtis, kad ir mūsų veiksniai mieliau sutinka Lietuvą vadinti sovietų kolonija negu pabrėžti okupacinį jos statusą ir nurodyti tikrąsias sovietų kolonijas. O jeigu mes patys Lietuvą degraduojam iki kolonijos ir nesistengiam iškelti tikrųjų sovietų kolonijų, tai nėra ko stebėtis, kad ir Vakarų valstybės neprimena sovietams jų kolonizuotų kraštų (Kazachstano ir k.) ir nereikalauja jiems pritaikyti tautų apsisprendimo teisės.

Apsisprendimo teisė ir Lietuva
Kai kurie ne tik sulygina Lietuvą su paprasta sovietų kolonija, bet ir reikalauja, kad jai būtų pripažinta apsisprendimo teisė, lyg lietuvių tauta, kaip kokia Afrikos tautelė, tiktai dabar kurtųsi kaip valstybė ir niekada nebūtų apsisprendusi už savo valstybinę nepriklausomybę. Pvz., Italijos Lietuvių bendruomenė šių metų pradžioje įteikusi Italijos vyriausybei memorandumą, kuriame prašoma daryti žygių, kad "Pabaltijo tautoms būtų taikomi tie patys apsisprendimo ir nepriklausomybės dėsniai, kaip Azijos ir Afrikos tautoms" (Draugas, 1961 geg. 11 d.) Taip pat Vlikas savo rašte Amerikos prezidentui Kennedžiui prieš jo kalbą Jungtinėse Tautose prašo "iškelti Lietuvos laisvo apsisprendimo teisės atstatymo reikalingumą Jungtinėse Tautose" (Draugas, 1961 rugsėjo 20). Įdomu pastebėti, kad ir Lietuvos diplomatijos šefas St. Lozoraitis kalba apie Lietuvos apsisprendimo teisę. Jis praeitos JT visumos susirinkimo proga buvo nusiuntęs generaliniam sekretoriui raštą, kuriame pareiškė "griežtą protestą prieš Sovietų Sąjungos tebevykdomą Lietuvoje neteisėtą okupaciją ir komunistinę priespaudą" ir kartu pasiūlė, kad "Jungtinės Tautos įsteigtų komisiją tyrinėti tautų apsisprendimo teisės problemai ir ypač tos teisės pažeidimams iš Sovietų Sąjungos pusės Europoje" (Dirva, 1960 rugsėjo 21).

Tikra retenybė, kad okupuoto krašto laisvei atstatyti būtų reikalauta pripažinti jam apsisprendimo teisę. Niekas tokio apsisprendimo nereikalavo, suteikiant laisvę Vakarų Vokietijai, Austrijai ar Italijai, kurios buvo sąjungininkų okupuotos karo eigoje. Jei Vakarų valstybės nepriklausomybę gražino šiems kraštams, kurie prieš juos kariavo, tai sovietai juo labiau turi ir be apsisprendimo grąžinti laisvę Lietuvai, kuri prieš nieką nekariavo, bet yra sovietų agresijos auka. Vokietijos klausimas neturėtų mūsų suklaidinti. Apsisprendimo teisės jai reikalaujama ne Vokietijos valstybei atstatyti, bet sujungti Rytų bei Vakarų Vokietijos dalims.

Lietuvių tauta savo apsisprendimą už savo nepriklausomą valstybę yra pareiškusi jau Mindaugo laikais ir jj atnaujinusi 1918 metais, atkurda-ma savo valstybę. Taip pat lietuvių tautos apsisprendimą už savo valstybę parode 1941 metų sukilimas ir lietuvių partizanų kovos antrosios sovietų okupacijos pradžioje.

Taigi, nėra tikslu reikalauti, kad Lietuvai būtų pripažinta apsisprendimo teisė. Jos vienintelis reikalavimas tegali būti sovietinės okupacijos pašalinimas ir nepriklausomos valstybės atstatymas, žinoma, kai Afrikos bei Azijos tiktai ką pabudusioms tautoms reikalaujama apsisprendimo, negalima tylėti dėl Lietuvos išlaisvinimo, tačiau keliant jos laisvės klausimą nėra reikalo jos padėtį sulyginti su besikuriančiomis tautomis.

Todėl netinka ir reikalauti, kad Lietuvoj, panaikinus sovietų okupaciją, rinkimai būtų pravesti Jungtinių Tautų priežiūroj (Toks pageidavimas, pvz., yra pareikštas Kuchel-Lipscombo pasiūlytoj rezoliucijoj). Palikim Jungtinių Tautų priežiūrą Afrikos bei Azijos besikuriančioms tautoms ir pasitikėkim, kad lietuviai patys mokės pravesti savo balsavimus, kai okupantai sovietai tarės pasitraukti iš Lietuvos.

Lietuvos klausimas—karo padarinys
Anksčiau buvo galima girdėti, jog dabartinė Lietuvos padėtis yra antrojo pasaulinio karo padarinys ir todėl jos klausimas turi būti įtrauktas į šių padarinių likvidavimo programą. Vlikas šią pažiūrą oficialiai išdėstė 1960 lapkričio 12-13 d. sesijoj priimtoj rezoliucijoj, kurioj sakoma, jog Vlikas nutarė "ir toliau dėti visas pastangas įjungti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo būtinumą į antrojo pasaulinio karo padarinių Europoje likvidavimo programą" (Elta, Nr. 51 (392 (, 1960 gruodžio 24 d., 570 psl.) Panašią nuomonę yra pareiškęs ir Lietuvos laisvės komiteto pirm. V. Sidzikauskas. Anot jo, "Lietuvos išlaisvinimas iš sovietinės vergijos atsakingųjų Vakarų politinių veiksnių siejamas su antrojo pasaulinio karo palikimo likvidavimu ir su teisingos ir garbingos taikos Europoje įgyvendinimu" (Lietuvių Dienos, Nr. 2, 1961 vasario mėn., 16 psl).

Kaip žinome, Lietuva antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo pasiskelbusi neutraliu kraštu. Tačiau sovietai, pasinaudodami karo meto sąlygomis, privertė Lietuvą įsileisti jų kariuomenę ir be karo okupavo visą kraštą. Todėl Lietuvą reikia laikyti antrojo pasaulinio karo auka, ir jos laisvės atstatymas gali būti siejamas su to karo padarinių likvidavimu.

Tačiau kyla klausimas, kas spręs šių padarinių likvidavimą ? Vlikas kalba tiktai apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymo įjungimą į karo padarinių likvidavimo programą.

Pastarieji karai paprastai būdavo baigti taikos konferencija, kuri išspręsdavo karo iškeltas problemas ir nustatydavo naują pasaulio žemėlapį. Pirmasis pasaulinis karas, kaip žinome, buvo baigtas garsiąja Versalio taikos konferencija. Tačiau nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos jau praėjo šešiolika metų, o apie taikos konferencijos sušaukimą niekas net nekalba. Taip pat niekas negali pasakyti, ar tokia konferencija iš viso bus kada sušaukta. Sovietai, kaip maityti, nėra suinteresuoti tokia konferencija. Jų tikslas, kaip rodo Berlyno krizė, yra siekti problemų sprendimo paskirai, verčiant su jais derėtis suinteresuotas šalis. Vakarų valstybės, kaip matyti, yra linkusios pakęsti ir nenormalią padėtį, kad išlaikytų taiką, kol jų tiesioginiai interesai nėra pažeidžiami. O tuo tarpu laikas bėga ir kai kurie antrojo pasaulinio karo padariniai (Austrija, satelitinių valstybių pripažinimas) išsprendžiami be jokios "karo padarinių likvidavimo programos". Dabar tokiu pat būdu sovietai nori sau palankiai išspręsti Berlyno, Rytų Vokietijos ir Vokietijos-Lenkijos sienų pripažinimo klausimus. Jei tai jiems pavyktų, tuo pačiu gali būti užantspauduotas ir Lietuvos klausimas.

Taip esant, kalbos apie karo padarinių likvidavimo programą bei Lietuvos klausimo jon įtraukimą neatrodo tokios realios. Matyt, tuo įsitikino ir mūsų veiksniai, pastaruoju metu, kaip buvo nurodyta ėmę vadinti Lietuvą sovietų kolonija ir reikalauti jai apsisprendimo teisės.
A. Plukas