Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"MATER ET MAGISTRĄ" UŽMOJIS IR GAIRES PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS BRAZYS, M.I.C.   
(Tęsinys)

II. GAIRĖS SOCIALINEI PUSIAUSVYRAI ATSTATYTI
1. Pusiausvyra tarp darbo ir kapitalo
Kaip minėjome, pusiausvyros atstatymas tarp atskirų ūkinio ir socialinio gyvenimo veiksnių visuomet buvo ir yra socialinio klausimo esmė. Pirmiausia ta pusiausvyra buvo pažeista tarp darbo ir kapitalo, ir tai buvo ankstesniųjų socialinių Bažnyčios pasisakymų pagrindinė tema. Mokslo ir technikos pažangai sparčiai žengiant pirmyn, pusiausvyra sutriko ir kituose visuomenės sluogsniuose bei ūkinio gyvenimo kloduose, tapdama labai sudėtinga ir visą pasaulį liečiančia mūsų laikų socialine problema. Naujoji enciklika kaip tik ir imasi spręsti šitą klausimą, pradėdama nuo pusiausvyros tarp darbo ir kapitalo.

"Mater et Magistrą" pripažįsta, kad pusiausvyros atstatymas tarp darbo ir kapitalo dar ir šiandien yra labai aktualus.20 Tačiau norėdami aiškiai ir konkrečiai suprasti, kaip socialinis Bažnyčios mokslas sprendžia darbo ir kapitalo problemą ir kuo šis sprendimas skiriasi nuo kitų siūlomų sprendimų, turime pastatyti jį tarp šiuo metu žūtbūtinėje kovoje besigrumiančių socialinių sistemų. Tik šitame tikroviniame dabartinių visuomenės santvarkų kontekste galima deramai įvertinti Bažnyčios skelbiamos socialinės santvarkos vertę ir jos duodamą darbo ir kapitalo santykių sprendimą.

Pirmiausia palyginkime ją su liberalistiniu kapitalizmu, kurio pagrinde slypi XIX šimtmečio racionalistinė, natūralistinė, materialistinė ir laicistinė pasaulėžiūra, viskuo aprūpinantį pinigą laikanti pirmąia vertybe. Betarpiškas ūkinės ir socialinės pažangos variklis jam yra nieku nevaržoma pelno medžioklė.

Bažnyčia pripažįsta, kad laisvė, privatus interesas ir konkurencija yra didelė ir būtina pažangos jėga, tačiau jai reikia augštesnio vadovaujančio principo, be kurio ji greitai išsigimsta. Tas principas yra įgimtu žmogaus visuomeniškumu remiamas bendrasis gėris, kuriam turi tarnauti ir privati nauda pagal teisingumo ir teisybės reikalavimus.

Bet kapitalizmas galvoja, kad teisingumas ir teisybė, kaip ir visa dorovės sritis, su ekonomija nieko bendro neturi; kad kiekvienam tereikia žiūrėti savo interesų, o bendroji gerovė ateis savaime. Čia jis skiriasi nuo krikščioniškojo socialinio mokslo. Šito pasėkos yra skaudžios. Ūkiniame gyvenime nuolat susidaro periodinės konjunktūros, kurias seka nedarbas. Konkurenciją dėl rinkų greitai laimi stipresnis kapitalas, išsigimdamas į kapitalizmo priešybę — monopolį be konkurencijos. Kadangi ne bendroji gerovė, bet privatus pelnas jungia kapitalą su darbu, darbo ir kapitalo interesai atsyja, o visuomenė suskyla į priešiškas kapitalo ir darbo klases.

"Mater et Magistrą" nurodo, kad pakankama privati nuosavybė yra tikros laisvės ir kūrybiškos iniciatyvos laidas. Štai kodėl kapitalistinėje santvarkoje tikroji laisvė, lygybė ir iniciatyva išslysta iš daugumos rankų, ir pilnutinę, tikrą demokratiją pakeičia formalinė demokratija. Kaip "laisvosios rinkos", taip ir "formalinės demokratijos" aparatą užvaldo stambusis finansų ir pramonės kapitalas. Tokioje demokratijoje darbo masėms belieka kovoti dėl parlamentinės daugumos, kuri geriausiu atveju to tepasiekia, kad raktinę pramonę suvalstybina, likusią gamybą paima į valdinę kontrolę, užgniaužia privačią iniciatyvą ir galop privatų ar bendrovinį kapitalizmą pakeičia daug blogesniu ir totališkesniu valdančios partijos kapitalizmu, prieš kurį nei streikuoti, nei kitaip kovoti iau nebeįmanoma. Tai yra socializmas.

Socializmas yra pusiaukelėje tarp kapitalizmo ir komunizmo. Kartais jis prisidengia įvairiais vardais: "ūkiniu planavimu", "valstybiniu dirigizmu", "socialiniu saugumu" ir 1.1. Tačiau i o esmė yra ta pati: raktinės pramonės su-valstybinimas ir visos gamybos kontrolė. O su gamybos kontrole greitai ateina ir visos kitos kontrolės: kainų, uždarbių, prekybos ir perkamumo kontrolė (pajamų apmokestinimo pagalba) ir t.t.

Socializmas prieštarauja krikščioniškiesiems laisvos iniciatyvos ir visuomeninio pagal-biškumo dėsniams. Bažnyčia skelbia, kad atski-

A. Kašubienė Kalėdų Madona (Glazūrinė tapyba. Pranciškonų vienuolynas Kennebunkporte)

ro asmens laisvė yra pirmaeilis dalykas, o jos tvarkymas — antraeilis. Socializmui valstybės vaidmuo ir jos atsakomybė yra pirmaeilis dalykas, o asmens laisvė if iniciatyva — antraeilis reikalas. Ne valstybė asmeniui, bet asmuo valstybei.

Apribodamas privatų interesą ir atsakomybę, socializmas turi plėsti valdinį planavimą ir biurokratinę kontrolę. Valdžios rankose didėja monopolinė turtų ir jėgos sankaupa. Valdančioji partija išvirsta į naują "planuojančiąja klasę", kuri užima visas valdines vietas, planuoja, duoda "leidimus", priima kyšius ir greitai ima kontroliuoti visą kultūrinį bei dvasinį gyvenimą Kontroliuodamas privačią nuosavybę, socializmas kontroliuoja ir privačią iniciatyvą bei laisvę ne tik ekonominėje, bet ir kultūrinėje, ir dvasinėje srityse.

Dalinis nuosavybės ir gamybos įrankių su-valstybinimas ne esme, bet tik laipsniu skiriasi nuo visiško privačios nuosavybės panaikinimo, pilno gamybos įrankių suvisuomeninimo ir totalinio asmeninės laisvės bei iniciatyvos užgniaužimo. O tai jau yra komunizmas, kuris nuo socializmo skiriasi tik metodais ir laipsniais, bet ne galutiniais tikslais.

Komunizmas išpažįsta dialektinį materializmą, kuris visą tikrovę suveda į medžiagą. Medžiagai esąs esmingas visuotinis judėjimas, vykstąs pagal visuotinį priešybių kovos ir vienybės dėsnį, kitaip vadinamą materijos dialektika. Išimčių nežinanti materijos dialektika, nuolat iššaukdama savo priešybę ir ja paneigdama save pačią, iššaukia "neišvengiamą" ekonominę, techninę, socialinę ir politinę saviraidą, kurios galutinė forma yra "mokslinis", t.y. dialektinis, komunizmas, visišku gamybos priemonių suvisuomeninimu panaikinąs "žmogaus išnaudojimą kito žmogaus".

Dar griežčiau už pusiaukeliškąjį socializmą komunizmas neigia krikščioniškąjį asmens primatą, privačią nuosavybę, visuomeninį pa-galbiškumą, teisingumą, teisę ir teisybę.21

Panaikindamas privačią nuosavybę, komunizmas panaikina asmeninę laisvę ir iniciatyvą, kuri pereina į visuomenės, t.y. į valdančiosios partijos ar jos vardu šeimininkaujančio diktatoriaus rankas. Privačią iniciatyvą pakeičia biurokratinis gamybos ir vartojimo planavimas. Natūralaus privatinio intereso ir konkurencijos variklio vietą užima valdinė kontrolė ir prievartos priemonės, kurios atskiram asmeniui tepalieka planuojamojo vieneto vaidmenį. Darbininkas turi dirbti, kur planuotojų pastatytas, o vartotojas vartoti, kas planuotojų nustatyta. Pamažu išauga augštesnioji planuotojų ir žemesnioji beteisių planuojamųjų klasės, kurias jungia ne bendri interesai, bet totalitarinė policinės valstybės prievarta, gražiai vadinama "teise".

Krikščioniškasis socialinis mokslas, tarsi trikampio viršūnė, ne tik jungia savyje kapitalizmo ir socializmo priešybes, bet dargi jas pranoksta ir viršija reikalavimais, kylančiais iš Dievo įsūnių savimonės. Kaip jungiantį pirme-nybinę laisvę su pagalbiniu visuomeniškumu pagal teisingumo ir teisybės reikalavimus, šį mokslą galima būtų pavadinti tvarkingos laisvės santvarka. Šitos santvarkos reikalavimai yra labai konkretūs ir toli siekiantys.

Ūkinėje ir socialinėje srityje ji reikalauja pirmoje eilėje privačios iniciatyvos, kuri reiškiasi laisvomis varžytynėmis, arba konkurencija. Konkurencija yra natūralus pažangos veiksnys, nes kiekvienas savo gaminius stengiasi laisvai parduoti galimai geresnėm sąlygom. Kadangi laisvą rinką užkariauja prekių gerumas ir pigumas, kiekvienas stengiasi gaminti ko pigesnes ir geresnes prekes.
Tačiau konkurencija turi būti tvarkoma teisingumo ir teisybės principo, kuris reikalauja nemažinti prekių kainos darbininkų sąskaita. Darbas turi būti atlyginamas pagal visus teisingumo ir teisybės reikalavimus. Gaminių kainos turi būti nustatomos, įskaitant teisingą darbo atlyginimą.

Kas turi nustatyti atlyginimo ir kainų dydį? Čia tvarkingosios laisvės santvarka išsiskiria iš visų kitų.
Liberalistinis kapitalizmas reikalauja tai palikti verslininko nuožiūrai ir laisvam jo susitarimui su darbininkais. Tai yra apgaulingas sprendimas, nes toks susitarimas negali būti laisvas: atsiedamas kapitalo ir darbo interesus, jis verčia darbininką priimti gamybos Vankių savininko sąlygas.

Socializmas reikalauja, kad algas ir kainas nustatinėtų planuojanti valstybė. Tačiau toks kainų nustatymas valdinei biurokratijai yra sunkiai įmanomas dėl daugybės nuolat judančių ekonominių bei socialinių veiksnių. Antra vertus, pastovios ir "užšaldytos" kainos demoralizuoja ir visai palaidoja pačią konkurenciją. Negalėdami skriausti darbo atlyginimo, verslininkai j ieško pelno, mažindami gaminių kokybę, o geresniuosius gaminius parduodami juodojoje rinkoje.

Tvarkingosios laisvės santvarka reikalauja, kad algos ir kainos būtų nustatinėjamos pagal teisingumą ir teisybę. O tai gali atlikti tik visų prekės kaina betarpiškai suinteresuotų grupių atstovų paritetinė komisija. Joje lygiomis turi būti atstovaujami gamybinės sekcijos darbdaviai ir darbininkai, žaliavų gamybos bei tieky-bos darbdaviai ir darbininkai, tolimesnio apdirbimo gamybos darbdaviai ir darbininkai, didmeninės bei smulkmeninės prekybos ir vartotojų atstovai. Tokiu būdu atskiri piliečiai ir jų organizuotos grupės savivaldiška atsakomybe tvarko savo reikalus. Šita laisvės ir tvarkos pusiausvyra atitinkamų institucijų, turi būti laiduojama pagal teisingumą ir teisybę. Tik šiuo bendruomeniniu keliu nustatytos kainos gamybininkams padeda prasimušti, vis pažangesnių metodų pagalba geriau ir pigiau gaminant. Kartu saugoja juos nuo nešvarios konkurencijos ir užtikrina jų ūkinę laisvę, suderindama ją su bendrąja ūkine ir socialine gerove. Kita vertus, šiuo keliu užtikrinami ir visuomenės interesai, kurie priklauso nuo tvarkingos iniciatyvos, suderintos su bendrąja ne tik valstybės, bet ir visos žmonijos gerove.

Bendruomeninės algų ir kainų nustatymo kontrolės dėka darbėmiai lygia teise su darbdaviais planuoja, vairuoja, tikrina ir prižiūri visuomenės ūkį. Likdami pastovūs, uždarbiai auga savo perkamąja galia ir didina prekių perkamumą bei darbo pareikalavimą. Atpigdami, gaminiai artėja prie savo natūralios kainos ir atsidaro sau duris į eksportines rinkas, kas vėl teigiamai atsiliepia į bendrąją gerovę.22
Pagalbiškumo dėsnis reikalauja, kad valstybė atitinkama ūkine ir socialine politika skatintų, remtų ir bendrosios gerovės ribose papildytų ar net laikinai pavaduotų šitą savivaldiška atskirų bei organizuotų asmenų iniciatyvą.23

2. Pusiausvyra tarp ūkinių sektorių, sričių ir kraštų.
1. Pusiausvyra tarp žemės ūkio ir pramonės bei viešųjų tarnybų sektorių yra sutrikusi daugelyje kraštų. Masinis darbininkų bėgimas iš žemės ūkio į pramonę yra pirmoji šitos negerovės pasėka.

Yra pastebėta, kad juo kur didesnė yra pramonės vystymosi pažanga, tuo į didesnes sunkenybes patenka tenai žemės ūkis. Giliausioji šito reiškinio priežastis yra tai, kad žemės ūkyje veikia organinio pasaulio dėsniai, o pramonėje — mechaninio. Žemės ūkis negali spėti prisitaikyti prie greitų ir sunkiai numatomų pramonės posūkių, ir todėl reikia rūpestingos ekonominės politikos, kuri galėtų neutralizuoti neigiamą greitai besivystančios pramonės įtaką žemdirbių sektoriui.

Šį opų klausimą naujoji enciklika sprendžia su tokiu kone asmenišku rūpestingumu ir daik-tingu praktiškumu, kad daugelis tariasi atpažįsta čia iš smulkių ūkininkų šeimos kilusio Jono XXIII įgimtą prieraišumą žemei ir meilę vargstančiam ūkininkui. Nereikia tačiau užmiršti ir tos aplinkybės, kad Romoje yra Jungtinių Tautų žinioje veikiančios Mitybos ir Žemdirbystės Organizacijos (FAO) centras, prie kurio Šv. Sostas turi savo specialią komisiją ir tampriai bendradarbiauja ypačiai misijų kraštų naudai.

Spręsdama šį klausimą, "Mater et Magistrą" pirmiausia siūlo galimai sulyginti žemdirbių gyvenimo sąlygas su pramonės darbininkų ir tarnautojų sąlygomis. Šiam tikslui žemės ūkio sritis reikia stengtis aprūpinti tolygiais viešaisiais patarnavimais (elektra, vandeniu, mokyklomis, ligoninėmis, socialiniu draudimu ir t.t.), kokius turi pramonės darbininkai ir tarnautojai. Kur nėra įmanoma pakelti ūkio našumo, tenai reikia skatinti vietinę pramonę arba palengvinti gyventojų persikėlimą į kitas sritis. Reikia tačiau budėti, kad per greitas vienos zonos supramoninimas neturėtų neigiamų pasėkų kitose zonose.

2. Pusiausvyra tarp atskirų tos pačios valstybės sričių, turinčių nelygias gyvenimo sąlygas, yra labai aktualus teisingumo ir teisybės reikalavimas. Naujausi tyrinėjimai rodo, kad atskirų krašto sričių vystymasis nebūna vienodas, jeigu jis yra paliekamas tiktai privačiai iniciatyvai. Kita nelygaus vystymosi priežastis yra nevienalaikis pramonės atsiradimas įvairiose zonose. Patirtis rodo, kad kur tik pramonė anksčiau prasideda, ten ji greičiau ir vystosi. Dėl šitos kumuliatyvinės pramonės vystymosi tendencijos vėliau industrializuotos zonos, prie lygių sąlygų, niekuomet negali pasivyti tų zonų, kuriose industrializacijos procesas anksčiau prasidėjo. Skirtumas tarp nevienalaikių industrializacijos zonų yra linkęs ne mažėti, bet didėti. Todėl enciklika pirmoje eilėje ir reikalauja atitinkamos valdinės ūkio politikos, kur imtųsi sistemingų ir suderintų priemonių neutralizuoti ir išlyginti kumuliatyvinius atskirų zonų vystymosi ir atsilikimo padarinius, labiausiai atsiliepiančius darbo našumui, savo ruožtu priklausančiam nuo gamybinių įrankių pažangumo, bendrojo bei profesinio dirbančiųjų pasiruošimo, disponuojamų kapitalų pajėgumo ir kitų aplinkybių.

Vienas iš pirmųjų ūkinės politikos uždavinių būtų parūpinti darbo ir kapitalo atsilikusios zonos gyventojams. Neišsivysčiusio j e zonoje investuojamas kapitalas pradžioje duoda mažiau pelno, kuris tačiau ateityje esti su kaupu kompensuojamas nuolat didėjančio zonos perkamumo.

Šalia ūkiškai neišsivysčiusių sričių dažnai atsiranda ir ūkiškai nusmukusių zonų, kurioms taip pat yra būdingas darbo negausumas ir ne-našumas, gyvenimo lygio nuosmukis ir jį sekąs emigracinis judėjimas. Tačiau šito nuosmukio, arba ekonominės depresijos, priežastis yra visai kita, negu neišsivysčiusių sričių. Jau pats jų pavadinimas rodo, kad jos yra "nusmukusios" iš kadaise pasiekto gana augšto ūkinio išsivystymo ir gerovės arba dėl rinkų netekimo savo gaminiams, arba dėl turėtų žaliavų bei mineralinių turtų išsisėmimo ir t.t. Tokioje padėtyje yra atsidūrusios, pvz. angliakasių zonos Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir kituose augšto ekonominio išsivystymo kraštuose. Ir čia yra būtina rūpestinga ir tolregiška ekonominė politika, kuri ištirtų tikrąsias nuosmukio priežastis ir imtųsi atitinkamų priemonių joms nugalėti.

3. Ūkinės ir socialinės pusiausvyros reikalą tarp atskirų valstybių pirmą kartą iškėlė Pijus XII savo kalėdinėje kalboje 1941 m. gruodžio 24 d.24 Popiežius pabrėžė, kad ekonominė tautų nelygybė yra nuolatinė pavydo ir karų kurstytoja. Sekančių 1942 m. kalėdinėje kalboje, aiškindamas valstybių vidaus tvarką, Pijus XII nurodė jos didelę priklausomybę nuo tarptautinių santykių.25 Enciklika "Mater et Magistrą" grįžta prie šios temos po to, kai per eilę pokario metų įvairios Jungtinių Tautų įstaigos ir ypačiai Jungtinės Amerikos Valstybės dėjo daug pastangų įvairių atsilikusių kraštų ūkiui ir gyvenimo lygiui pakelti.

Jonas XXIII pabrėžia, kad pusiausvyros atstatymas tarp ūkiškai pažengusių ir neišsivysčiusių kraštų šiandien yra pati svarbiausioji jau ne tik ūkinė ir socialinė, bet ir politinė, ir moralinė problema. Bažnyčiai gerai suprantami ir artimi yra atsilikusių ir dekolonizuojamųjų tautų reikalai, bėdos ir pavojai. Per ilgus šimtmečius pati viena dirbusi čia didelio pasiaukojimo ir savimaršos reikalaujantį misijų darbą, šiandien ii pirmą kartą su tokiu aiškumu ir precizija kalba apie visų pareigą padėti šioms nenugalimose sunkenybėse besiblaškančioms tautoms, apie tarptautinį solidarumą ir antvalsty-binės bendruomenės reikalą, — apie viso pasaulio bendrąją gerovę."6 Visos tautos priklauso vienai žmonijos šeimai ir kiekvienos valstybės bendrasis gėris turi būti suderintas su viso pasaulio gerove. Asmens pirmumas prieš daiktą ir visų lygi teisė naudotis medžiaginėmis gėrybėmis primena turtingosioms tautoms solidarumo pareigą ir ne tik privačios, bet ir bend-riosios tautinės nuosavybės anttautinę socialinę funkciją.

Ilgą laiką vyravo įsitikinimas, kad užsienio prekyba visoms prekiaujančioms tautoms lygiai yra naudinga ir artina jų ūkinį pajėgumą bei gyvenimo lygį prie galutinės pusiausvyros. Tačiau tikrumoje yra kitaip. Ypačiai pokario praktika parodė, kad lygiai kaip tarp nelygaus ekonominio išsivystymo sričių, taip ir tarp nelygaus išsivystymo valstybių veikia tas pats ku-muliatyvinio proceso dėsnis. Todėl prekybiniai santykiai tarp dviejų skirtingo ekonominio išsivystymo kraštų savaime ne mažina, bet didina jų nelygybę.27

Šiandien yra skiriamas trejopas valstybių ūkinio išsivystymo laipsnis: augštas (pvz. Jungtinės Amerikos Valstybės, Anglija, Belgija), vidutinis (pvz. Italija, Graikija, Ispanija) ir žemas (dauguma Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos valstybių). Žemo išsivystymo kraštai ūkiškai yra atsilikę ir patys vieni jokiu būdu negali išjudinti savo ūkinio sustingimo. Vidutinio išsivystymo kraštai tikrumoje yra "nepakankamai išsivystę" (underdeveloped) ir pasižymi lėta ūkine pažanga, kuri ne tik ne artėja, bet nuolat tolsta nuo augšto gyvenimo lygio kraštų.
Nepakankamai išsivysčiusių kraštų ūkiniam kilimui paspartinti pakanka užsienio paramos ir investicijų. Atsilikusių kraštų ūkiui išjudint ir pakelti "Mater et Magistrą" siūlo dvejopą pagalbą: proginę, skirtą bėdos atvejui, ir nuolatinę, pasireiškiančią planinga ir organiška pagalba mokslo, technikos ir finansų srityse. Enciklika reikalauja, kad pagalbą nešančios tautos nedarytų moralinių klaidų: kad nevestų ko-lonialinės politikos, siekančios išplėsti savo ekonominę ir politinę hegemoniją; kad nepažeistų tautų savitumo ir leistų joms pačioms tęsti savo ūkinį vystymąsi, palaipsniui pakeisdamos savo pagalbą solidariu bendradarbiavimu. Ne "elgetų šelpimas", bet tikslingas tarptautinis bendradarbiavimas atitinka žmogiškąjį ūkiškai neišsivysčiusių tautų orumą ir padeda joms pastoviai tęsti savo ūkinę bei kultūrinę pažangą. Taip pat reikia išvengti, kad pagreitintas pramonėj imas neiššauktų socialinių krizių ypačiai tarp darbo ir kapitalo, tarp pramonės ir žemės ūkio.28

3. Pusiausvyra tarp gyventojų prieauąlio ir ūkinių išteklių
Pusiausvyros išlaikymas tarp gyventojų prieauglio ir ūkinės pažangos jau seniai atkreipė ekonomistų dėmesį. Žinomas yra poDuliarus anglikonų pastoriaus ir ekonomisto Th. R. Malt-huso (1766-1834) tvirtinimas, kad pasaulyje gyventojų prieauglis savaime didėjąs geometrine proporcija, t.y. daugybos santykiu, kaip skaičiai 1, 2, 4, 8, 16 ir t.t., o pragyvenimo ištekliai tik aritmetine, t.y. daugybos santykiu, kaip skaičiai 1, 2, 3, 4, 5 ir t.t.29 K. Marksas (1818-1883) kritikavo Malthusą, šito reiškinio priežastimi laikantį savaiminį natūralų procesą. Kaip jau visų kitų nelaimių, taip ir šitos vienintelė priežastis Marksui buvo kapitalizmas.

"Mater et Magistrą" nesitenkina šitais ir panašiais populiariais tvirtinimais. Demografinę problemą ji ima taip, kaip ją pristato pagrįsti moksliniai tyrinėjimai. Šie gi kelia rimto susirūpinimo tik ūkiškai atsilikusiuose ar nepakankamai išsivysčiusiuose kraštuose, kuriuose stipri higienos ir sanitarijos pažanga staiga žymiai sumažino ypač kūdikių mirtingumą, palikdama gimimų skaičių beveik nepakitėjusį. Tai yra gana naujas reiškinys žmonijos istorijoj, nes ligi šiolei pramonės kilimą paprastai lydėdavo beveik vienodas mirimų ir gimimų mažėjimas. Pasitaikydavo ir anksčiau ilgesnių ar trumpesnių laikotarpių, kada gyventojų prieauglis viršydavo pragyvenimo reikmenų gamybos kilimą, tačiau toki pusiausvyros sutrikimai palaipsniui išsilygindavo. Europoje, bendrai imant, šiandien yra neabejotina pusiausvyra tarp gyventojų prieauglio ir ūkinių išteklių kilimo. Tačiau Jungtinėse Amerikos Valstybėse šiuo metu vyksta kitas visai nelauktas reiškinys: gimimų skaičius nuolat kyla, ir tai daug greičiau, negu paprastai pokario metais esti. Nežiūrint šito neproporcingo gyventojų prieauglio, gyvenimo lygis šiame krašte ne tik ne mažėja, bet visą laiką sparčiai kyla.

Visa tai rodo, kad ši problema yra labai sudėtinga ir reikalauja daug apdairumo bei kompetencijos. Labai galimas daiktas, kad ir atsilikusių kraštų ūkio vystymasis po tam tikro laiko, kumuliatyvinio proceso dėka, pasieks tokį tempą, kuris atstatys pastovią pusiausvyrą tarp gyventojų ir ūkinių išteklių.

Enciklika nepritaria tiems, kurie šią sunkią problemą siūlo spręsti dirbtiniu gimimų ma-

JUOZAS PAUTIENIUS ŽIEMA

žinimu. Pirmiausia tai yra labai pavojingas eksperimentavimas neliečiamais gyvybės dėsniais. Niekas nežino, kokių pasėkų toks sauvališkas gyvybės prievartavimas gali turėti asmens, šeimos, tautos ir rasės vystymuisi ir visos žmonijos dorinei, socialinei bei demografinei pusiausvyrai. Antra, toks sprendimas eina prieš vertybių hierarchiją, medžiaginę gerovę statydamas augščiau už doros reikalavimus gyvybės perteikimo atžvilgiu.

Krikščioniškasis šio klausimo sprendimas yra kitoks. "Mater et Magistrą" primena dvilypį Tvėrėjo įsakymą daugintis ir apvaldyti žemę. Sprendimo pirmoje eilėje reikia j ieškoti ne paniškai stabdant žmonijos dauginimąsi, bet vystant pragyvenimo priemonių gamybą. Nėra abejonių, kad žemės ūkio produktų gamyba visais atžvilgiais yra labiausiai atsilikusi pramonės sritis. Enciklika kaip tik pabrėžia reikalą plėsti ir tobulinti žemės ūkį pagal naujausius metodus ir vis platėjančias atominės eros galimybes. Reikalauja kartu pakelti žemdirbių gyvenimo lygį, sulyginant jį su pramonės darbininkų ir tarnautojų sąlygomis. Tačiau enciklika pripažįsta, kad dėl nepakankamo ūkinio bei socialinio išsivystymo ir dėl menko tarptautinio solidarumo gali susidaryti ir dažnai susidaro pavojingų pusiausvyros sutrikimų tarp gyventojų ir pragyvenimo reikmenų daugėjimo. Šiandien bent du trečdaliai žmonijos pusbadžiu gyvena. Šią problemą reikia spręsti doromis priemonėmis: gerinant žemės ūkį, plečiant tarptautinį solidarumą, keliant kultūrinį bei religinį gyvenimą ir auklėjant jaunųjų kartų atsakingumą, ypačiai šeimos kūrimo, planavimo bei auklėjimo atžvilgiu. Bažnyčia pripažįsta, kad svarbios mediciniškos, eugeniškos, ūkinės ar socialinės priežastys gali pateisinti gimimų apribojimą. Tačiau geras tikslas nepateisina blogų priemonių. Dėl to, kad man trūksta pinigų, dar nereiškia, kad galiu vogti ir žudyti. Moralios šeimos planavimo priemonės yra prisilaikymas natūralių agenetinių periodų ir susilaikymas. Kraštutiniais atvejais, kai dėl labai svarbių priežasčių (pvz. dėl tikro pavojaus moters gyvybei) būtinai reikia išvengti nėštumo, o agenetiniai periodai esti nereguliarūs ir todėl visiškos garantijos neduoda, visiškas susilaikymas tampa pareiga. Vedusiems ji gali būti sunki, bet niekuomet nėra negalima. Dievas negalimų dalykų nereikalauja. Juk kartais ir heroizmas tampa pareiga: kariniai uždaviniai, chirurginės operacijos, nepagydomos ligos ir t.t. Nieko nėra sunkesnio už pačią mirtį, o tačiau Dievas iš visų lygiai, net ir iš bailiausiųjų, to reikalauja.30

Enciklika griežtai pasisako prieš bet kokias kontraceptyvines priemones ir negimusios ar gimstančios gyvybės žudymą. Visa tai pateisinama "grynai materialistiniu paties žmogaus ir jo gyvybės sampročiu"13, užgauna asmens orumą ir neliečiamybę. "Kaip kiekvienas žmogus, taip ir negimęs kūdikis turi teisę gyventi betarpiškai iš paties Dievo, ne iš tėvų ar bendruomenės. Ir todėl nėra jokio autoriteto, jokios medicinos atvejo, jokios eugeniškos, socialinės, moralinės ar ekonominės priežasties, kuri pateisintų ir duotų teisę tiesiogiai sunaikinti kūdikį bet kokiu tikslu".32 Kontraceptyvinių priemonių vartojimas giliai asmenišką moterystės aktą atsieja nuo paties asmens ir iškreipia jo prigimtinį tikslingumą. Jeigu jos leistinos, tai kodėl turėtų būti draudžiamas sodomizmas, paiderastija ir kiti lytiniai iškrypmai, kurių tikslas yra tas pats potraukinis smaguriavimas?33

Patyrimas vis labiau įspėja, kad savavališkas ir priverstinis šeimos ribojimas tiek ekonominiais, tiek ir eugeniškais sumetimais visuomeniškai gali būti žalingas. Kaip natūrali visuomenės ląstelė, šeima turi gebėti išauklėti visuomeniškai sveikus asmenis. Vienvaikėje ir dvi vaikė j e sistemoje kūdikis neturi natūralios aplinkos svarbiausioms socialinėms dorybėms į-sigyti, nes tikroji mažųjų bendruomenė šeimoje teprasideda su trimis vaikais. Todėl sudarymas tinkamų sąlygų norminei 3-5 vaikų šeimai tarpti turi būti viena iš svarbiųjų tautinės ir tarptautinės politikos uždavinių.34

Sterilizacija, siekdama kokybinio gyventojų gerinimo priverstiniu būdu, dažnai dėl vieno nenormalaus neleidžia gimti bent keletui normalių kūdikių, kurių tarpe gali pasitaikyti ir tikrų genijų, nes geniališkumas dažnai esti arti nenormalumo ribos. Miltonas, išl paveldėjimo linkęs į apakimą, Beethovenas į apkurtimą, Dostojevskis į epilepsiją, Newtonas, Van Gogh-as, A. Comteas į pamišimą, niekuomet nebūtų turėję gimti dėl priverstinės eugenikos reikalavimų.35

Gyventojų prieauglio problema vaizdžiai parodo, kaip prie šiandieninės mokslo ir technikos pažangos visi ūkiniai ir socialiniai klausimai negali būti patenkinamai išspręsti kitaip, kaip pasaulinėje plotmėje. Todėl per visą encikliką kartojasi reikalavimas, kad ir žemdirbiai, ir pramonės darbininkai, ir verslininkai, ir pagaliau pačios valstybės turėtų laisvą priėjimą prie tautinių ir pasaulinių organizacijų bei institucijų, kurios solidariai bendradarbiautų ir derintų visų interesus pagal teisingumą ir teisybę. Bet solidarumas pasaulinei e plotmėje dar daugiau negu žemesnėse pakopose reikalauja pasitikėjimo, o pasitikėjimas remiasi dora; dora gi yra grindžiama religija. Religija riša žmogų su Dievu, augščiausiąja ir absoliučia vertybe, kuria remiasi visos kitos vertybės. Atmetus Dievą, sugriūva vertybių hierarchija ir bet kokia galimybė atstatyti pusiausvyrą pasaulio santvarkoje.. Kai komunistui vienintelė ir augš-čiausia vertybė tampa medžiaginės gėrybės, tada visos kitos moralinės ir dvasinės vertybės esti palenkiamos medžiaginei naudai. Tiesa, teisė ir teisingumas ima kasdien keisti savo prasmę pagal tai, kaip kam kada yra parankiau ir naudingiau. Tarptautiniai susitarimai pradeda nieko nereikšti, ir visa santvarka atsiremia į fizinę jėgą ir su ja kartu griūva.

Štai kodėl "Mater et Magistrą" reikalauja, kad prie visuotinio pusiausvyros atstatymo būtų einama per pusiausvyrą tarp medžiaginės ir moralinės bei religinės pažangos. Nuo mokslo ir technikos pažangos turi neatsilikti ir žmonių dorinis bei religinis auklėjimas. Juo didesnes gamtos jėgas apvaldo žmogus ir juo pavojingesnius ginklus jisai gauna į rankas, tuo doresnis, atsakingesnis ir patikimesnis jis turi tapti.
Keletas praktinių išvadų

Kaip autoritetinga pusės milijardo katalikų visuomeniškosios minties reiškėją, naujoji socialinė enciklika "Mater et Magistrą" buvo sutikta nelygiai. Kai kurios jos dalys, pvz. trečioji, beveik visų buvo priimtos palankiai. Su dideliu entuziazmu ją sveikino tie, kuriems rūpi ne savų socialinių teorijų pravedimas valstybinėje ar antvalstybinėje plotmėse, bet konkreti viešosios gerovės pažanga. Kone su pavydu apie ją atsiliepia kai kurios krikščioniškos sektos. Kai kurie įtakingi protestantų teologai neslepia savo pasigėrėjimo naująja enciklika ir pripažįsta, kad jokia laicistinė visuomenės teorija ir joki protestantų svyravimai tarp pragmatizmo ir perfekcionizmo negali lygintis su tobulu katalikų socialiniu mokslu, kurio norma yra objektyvus teisingumas ir kurio visa varanti jėga yra laisve paremta meilė.
Su tam tikrais rezervais ir net kandžia kritika atsiliepia tos kraštutinės grupės (pvz. komunistai, socialistai, griežtieji liberalai), kurių vienašališkus sprendimus encklika laiko nepakankamais ir klaidingais.

Tačiau kaip poros tūkstančių metų patirties nešėja, naujoji socialinė enciklika gali ir turi dominti ne tik sąmoningą kataliką, bet ir kiekvieną susipratusį šviesuolį visuomenininką. Bet ypačiai mums lietuviams, kurie jau tiek metų esame siaubiami kryžminės socialinių varžytynių ugnies pačioje rytų ir vakarų pasaulių sandūroje, derėtų nuodugniai pažinti ir įsisavinti enciklikos mintis ir įsijungti į jos skelbiamą klasinių, tautinių ir tarptautinių santykių sužmoginimo ir sukrikščioninimo žygį. Tai būtų pats taikliausias mūsų pasipriešinimas pasaulį vis labiau gožiančiai materialistinio ateizmo grėsmei ir pats veiksmingiausias tėvynės laisvinimas iš socialinėmis neteisybėmis mintančio apokaliptinio žvėries nasrų.

Ypač ketvirtoji naujosios enciklikos dalis yra gausi praktiškomis sugestijomis ir išvadomis, kurias kiekvienas turėtume prisitaikyti betarpiškai savo tautinės ir vietinės visuomenės aplinkai.

Šiame socialinių perversmų amžiuje pirmiausia kiekvienas turėtume susirūpinti socialine savišvieta ir saviaukla, kad neliktume visur vykstančių socialinių rungtynių stebėtojais, bet numaniais ir ryžtingais dalyviais. Visa mūsų spauda turėtų pastoviai įsijungti į šitą darbą, perduodama, ryškindama ir taikindama krikščioniškuosius ūkio ir visuomenės principus m u sų gyvenimo praktikai.

Pagal įsakmų enciklikos reikalavimą, visos mūsų parapijos, mokyklos (neišskiriant nei pradžios, šeštadieninių, sekmadieninių ir kitokių mokyklų bei katechetinių kursų) nedelsiant privalėtų įsivesti aplinkybėms įmanomą krikščioniškąjį socialinį ugdymą. Ateitininkai, vyčiai ir kitos mūsų organizacijos bei susivienijimai turėtų peržūrėti ir sustiprinti savo socialines programas ir įsivesti aplinkos sąlygoms piit.n kytas pratybas. Socialinės veiklos ir studijų rateliai galėtų įsisteigti moksleivių, studentų ir į-vairių profesionalų tarpe. Iš jų krikščioniškasis socialinis sąmonijimas galėtų būti nešamas į vis platesnę visuomenę paskaitų ir konkrečių nu ciatyvų formoje. Įpratimas apdairiai stebėti savo aplinką, atsargiai spręsti ir ryžtingai veikti kaskart laimėtų mums daugiau kitų pritarimo ir talkos pastoviai veikti daugiau ar mažiau nuo mūsų priklausomas įstaigas bei įmones krikščioniškojo socialinio mokslo reikalavimų kryptimi.

Kiekvienas turėtume patikrinti savo sugebėjimą bendradarbiauti. Ypačiai mūsų katalikiškųjų sąjūdžių veikėjai turėtų įsidėmėti auksinę enciklikos taisyklę nuomonių skirtumų ir ginčų atveju. "Tokiu atveju būtinai reikia išsaugoti tarpusavio pagarbą bei gerą vardą ir nuoširdžiai j ieškoti bendrų taškų, kurie visus jungia, kad tuojau būtų galima prieiti prie tuo momentu tinkamiausios akcijos. Jokiu būdu neeikvoti jėgų nesibaigiantiems ginčams, kad, įsikibus į tai, kas dingojasi esant geriau ar geriausia, nebūtų praleista atlikti to, kas yra galima ir todėl privalu".36 Jieškant "bendrųjų taškų", nereiktų užmiršti ir moderniosios logistikos patarimo: patikrinti, ar kartais nesiginčijama todėl, kad tiems patiems žodžiams duodama skirtinga prasmė, taip labai priklausanti nuo kiekvieno skirtingos asmeninės patirties? Susitarus dėl ginčijamų žodžių prasmės, lengva surasti "bendruosius taškus" ir susitarti dėl tuo metu galimos bendros akcijos. Tik "nusiginkluodami" ir "kapituliuodami" prieš tiesą, galime ko nors teigiamo pasiekti. Kas manytų, kad bendrajam katalikiškam ar lietuviškam reikalui galima pasitarnauti, užgaunant teisingumą, teisybę ir meilę, tas težino, kad jo veiksena tebėra pagoniška, kad jo katalikiškoji sąmonė dar tebemiega.


BIBLIOGRAFINĖS PASTABOS

20 Plg. II, 3.
211954 m. Vilniuje išleistas "Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" šitaip nuaiškina žodį "teisė": "visuma elgesio taisyklių, normų, išreiškiančių viešpataujančios klasės valią, valstybinės valdžios nustatytų bei sankcionuotų, kurių laikymasis bei taikymas užtikrinamas valstybine prievarta viešpataujančios klasės interesais." Trumpai tariant, kieno jėga, to ir teisė!
22 Apie darbėmių teisę kartu su darbdaviais dalyvauti ne tik savo įmonių, bet ir viso valstybinio bei antvals-tybinio ūkio vystyme plg. J. Messner, Die soziale Frage (Tyrolia, Innsbruck - Wien - München 1956, neubearbeitete Auflage) S. 488 ff.
23 Panašus kainų ir algų nustatymo būdas yra vienas iš pagrindinių Pijaus XI enciklikos "Quadragesimo anno" reikalavimų. Plačiau apie Pijaus XI mintį tvarkingos konkurencijos atžvilgiu žiūr. J. Messner, Das Naturrecht (Tyrolia, Innsbruck - Wien - München 31958) S. 1024; taip pat to paties autoriaus veikalą "Ethik. Kompendium der Gesamtethik" (Tyrolia, Innsbruck - Wien, 1955) S. 477-79. Taip pat ir enciklika "Rerum novarum" reikalauja atstatyti darbo ir kapitalo pusiausvyrą "gamybinių luomų bendradarbiavimu", tačiau atrodo, kad Leonas XIII manė, jog dar yra per anksti įsakmiai reikalauti gamybinių grupių paritetinių komisijų sudarymo. Plačiau šiuo klausimu žiūr. O v. Nell-Breuning S.J., Wirtschaft und Gesellschaft heute (2 Bde., Herder, Freiburg i. Br., 1957) Bd. I, S. 219 ff. Šią tvarkingos laisvės doktriną "Mater et Magistrą" kiek praplečia pagalbiškumo principo linkme, reikalaudama deramai atsižvelgti ir į valstybinio ūkio visetą (ypačiai j reikalą aprūpinti darbu visus darbingus piliečius), ir į visos žmonijos gerovę (Plg. II, 3). Plačiau šiuo klausimu žiūr. A. F. Utz O.P., Formen und Grenzen des Subsidiaritätsprinzips. Heidelberg 1956.
24 žiūr. "Acta Apost. Sedis" 1942, vol. 34, pp. 10-21.
25 žiūr. t.p., 1943, vol. 35, pp. 9-24.
2« Pijaus XII dažnai keltomis žmonijos vienybės ir jos bendrosios gerovės temomis žiūr.: Karlheinz Schmidt-hüs, Von der Einheit der Welt. Herder-Bücherei Bd. 8, Freiburg i. Br. 1957; J. F. Cronin S.J., Nos obligations internationales: Réflexions sur le Bien Commun International. In: "Justice dans le Monde", Louvain, 1959-60, vol. I, p. 307-329.
27 Tatai patvirtina ir Jungtinės Europos Rinkos pa-
tirtis: teko imtis atitinkamų priemonių pramoniškai ma-
žiau išsivysčiusių kraštų ūkiui apsaugoti, o jų pramonė-
jimui paspartinti buvo įsteigtas Europos Investacijos
Bankas.
28 Plg. III, 3.
2» Plg. jo veikalą "Essay on the Principle of Population as it affects the future Improvement of Society", London 1798 ir ypačiai sekančias laidas nuo 1803 m.
so pig. Pr. Brazys MIC, Medicinos etika pagal Pijaus XII direktyvas: "Suvažiavimo Darbai", IV t., Liet. Kat. Mokslo Akademijos leid., Roma 1961, psl. 46.
31 Plg. III, 4.
32 Pr. Brazys MIC, t.p., psl. 47.
33 Plg. p. de Lestapis, La limitation des naissances. Spes, 2e éd. revue et corrigée. Paris, 1960. Taip pat to paties autoriaus atsakymą į anketą "La sexualité" žurnale "Esprit", Paris, Novembre 1960, pp. 1908-1917, kur paliečia ir ūkiškai neišsivysčiusių kraštų problemą.
34 Plačiau žiūr. Max Wingen, Uber Art und Möglichkeit einer Familienpolitik in der Sicht der katholischen Soziallehre: "Die Neue Ordnung" 1960, S. 271 ff. ir 350 ff.
35 pig. religijai abejingo biologo J. B. S. Haldane veikalą "Heredity and Politics" (1943), kuriame pasisako prieš dirbtinių ir prievartinių priemonių vartojimą šeimos ir visuomenės planavimo politikoje.
3«Plg. IV, 2.
Atsiliepimų apie naująją socialinę Jono XXIII encikliką "Mater et Magistrą" pasaulio spaudoje yra gausu, tačiau gilesnių jos studijų dar tebetrūksta, šiuo tarpu didesnio dėmesio verti yra šie pasisakymai, pridėti kaip pirmosios įvadinės pastabos prie enciklikos teksto:
Die Sozialenzyklika Papst Johannes' XXIII. Mater et Magistrą. Mit einer Einführung in die Soziallehre der Päpste von Leo XIII. bis zu Johannes XXIII. von Eberhard Welty OP. Herder-Bücherei Nr. 110, Freiburg i. Br. 1961 (apie "Mater et Magistrą" pp. 69-78).
Lettera enciclica MATER ET MAGISTRĄ di Sua Santità Giovanni XXIII. Introduzione di Francesco Vito. Vita e Pensiero, Milano 1961 (apie pačią encikliką žiūr. pp. IX-XXIII).
T. Mulder SJ, Le grandi linee della nuova enciclica sociale: "Civiltà Cattolica" 1961, vol. III, pp. 279-296.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai