PALANGA, KRETINGA IR BIRUTĖ Spausdinti
Parašė JONAS MATUSAS   
Moksliškas istorijos šaltinių leidėjas Her-mann Hildebrand Kuršo senų žmonių liudymus, kad neatmenamais laikais Palangos pilį buvęs užėmęs vienas Danijos karalius, 1884-ais m. pavadino pasaka, atseit, eine Fabel (Liv-, Est-und Curlaendisches Urkundenbuch, VIII, 255). Tai niekuo neparemta pastaba. Matyt, Hilde-brandas buvo nesusipažinęs su Vita Anskarii, kurią parašė Rimbertas (išsp. Monumentą Ger-maniae Histórica ir atskirais leidimais). O šv. Ansgaras (801-864), po misijonieriavimo Vokietijoje, Danijoje ir Švedijoje, apie 831 m. buvo paskirtas Hamburgo-Bremeno arkivyskupu ir, be to, popiežiaus legatu "šiaurės kraštams", taigi Danijos, Švedijos, Norvegijos ir kaimyninių sričių, vadinasi, visko, kas buvo apie Baltiją. Rimbertas, irgi šventasis, buvo ano netarpiškas įpėdinis (+888). Taigi jis minėtame veikale aprašo, be kitko, 853-ių m. įvykius. Švedai apsupę Kuršo plačioje srityje pilį Apulia-Appule-Ampule, kurią Dahlmannas, Waitzas identifikavo su Latvijos Kuršo Piltene, o kiti Baltijos rytinio pajūrio istorikai (Kallmeyeris, atrodo, irgi Kunikas) — su Lietuvos šiaurės vakarų kampo Impilte. Bet po generolo VI. Nagevičiaus (miręs Amerikoje) kasinėjimų prieš pat II pasaulinį karą, vargu begalima abejoti, jog Rim-berto Apulia tai Apuolė, atseit, vieta, kame dabar stovi piliakalnis.

Apuolė, būdama prie Luobos (Bartuvos įtakas), yra neper toliausia Šventosios-Palangos pajūrio. Ir antras dalykas. Ansgaro Gyvenime sakoma, jog aprašomuoju žygiu švedai norėję susigrąžinti Apuolę, kuri šiuo metu buvusi danų priklausomybėje. Taigi Kuršo tradicija apie danų karalių yra ne pasaka, o realybė (iš tikrųjų, tai vikingai, kurie buvo švedų, danų ir norvegų tautybių.).

Aprašytąjį karo žygį patvirtino Adomas Bremenietis savojoje Gesta Hamburgensis Ec-clesiae Pontificum (1072-76). O tasai Adomas buvo Bremeno katedrinės mok-los mokytojas ar prižiūrėtojas ir istorinei medžiagai rinkti buvo aplankęs Danijos karalių Svend Estridseną, šiaurės kraštų geografijos ir istorijos žinovą. Taigi tas veikalas pakartoja švedų žygį, bet mini ir danų karaliaus santykius su kalbamuoju pajūriu. Dar daugiau: jojo pastangomis čia buvusi įsteigta bažnyčia. Pasak autoriaus, "ten dabar" (ibi nunc), vadinasi, 11-me šimtmetyje.
Ir vėl Kuršo tradiciniai pasakojimai pasitvirtina, kadangi jie Kuršo vyskupijos įsteigimą priskiria Danijos karaliui.

Čia istorijos ufiksuoti faktai natūraliai derinasi ir darosi suprantami Europos tų laikų, atseit, 9-11 amžių fone. Tai vikingų arba nor-manų laikotarpis. Jie, plaukiodami nuo Švedijos-Norvegijos-Danijos krantų, piratiškomis ir mi-litarinėmis priemonėmis paveikė politiškai ir kultūriškai ne tik Baltijos jūros sritis, bet ir Atlanto vandenyno platų rytinį pakraštį, įjungiant ir Viduržemio jūros šiaurinį krantą.Vikin-gų žygiai turėjo iš dalies prekybinių ir krikščioniško misijonieriavimo bruožų. Vikingų — normanų stambiausi sukurti politiniai-valstybi-niai vienetai buvo Anglijoje, Normandijoje (Prancūzijoje), Sicilijoje, pagaliau, Didžiajame Naugarde ir Kijeve, atseit, Rusijoje. Vikinginis atramos punktas žygiams į Kuršą ir sritis nuo Šventosios iki Aistmarių buvo Gotlando sala, kuri nepertoliausia į žiemvakarius nuo Palangos. Toji sala su Wisby miestu buvo tų vikingų (kuriuos rusai vadino variagais) išžygiuojamoji pozicija į Didįjį Naugardą. Šiame jie į-steigė "gotų prekybinį kiemą" (Goten nove); kuris išliko iki 15-to amž.pabaigos. Nors jis būdavo išnuomojamas vokiškai Hanzai, bet savininkas vis dėlto pasiliko Gotlandas.

13-me amž. Palanga ir jos pajūry s iš pradžių tik implikuojama bei suponuojama bendresnio pobūdžio dokumentuose. Pvz., Baltijos pakrantėse einant kryžiaus žygiams, popiežiai ekskomunika draudė, kad Vokietijos ir Skandinavijos užjūrio pirkliai neprekiautų su vietiniais pagonimis (1218, 1229, 1240, 1248, 1262). Inocentas IV 1253 m. rašte domininkonų viršininkams mini tik Nemuno žiotis. Girdi, "upe, vietine kalba vadinama Nemunu, tų sričių pagonims buvo laivais pristatoma ginklų, drabužių, druskos ir daug kitokių gyvenimo reikmenių" (Liv-, Est- und Curlaendisches Urkundenbuch, I, 340).

Kita implikuojamų žinių rūšis yra apie Žemaitijos pajūrio žmonių tautybę. Kryžiuočių vyriausias magistras Vilius Urenbachas 1251 m. apie Kuršo vyskupą Hermanną ir jo kapitulą sako, kad jie "buvo nužudyti kardais . . . lietuvių rankomis' (manu Lithwinorum, ten pat, 283-84). Reikia atsiminti, jog kaip tik tuomet buvo steigiama Klaipėdos-Memelio pilis ir miestas, ir tai Livonijos kryžiuočių šakos drauge su Kuršo vyskupu, kurio vyskupijai teoretiškai priskirta pajūris nuo Kuršo pusiasalio iki Klaipėdos, pagaliau, šioje pradėta statyti vyskupijos katedra. Kito vyskupo lūpomis (1253), statant vokišką pilį, susidurta "su lietuvių ir sam-biečių . . . sutvirtinimais, kuriuos pasistatė piliai apsupti" (castrorum Lettowiorum et Sambitarum, t.p. 317-318). Maždaug tuo metu, kaip sako 13-to šimtm. Livonijos Eiliuotinė Kronika, "prie Klaipėdos ir Kundingos žemaičiai ir kuršiai buvo pikti kaimynai" (Sameiten unde Kuren, eil. 6787-89). Pagaliau, prof. dr. R. Trautmannas ir pagal jį prof. Kaz. Būga yra pareiškę, jog senais laikais į lietuvių kalbą patekę švedinių, o į švedų — lietuviškų žodžių, kaip Būga sako, "iš klaipėdiškių žemaičių šnektos" (Kalba ir Senovė, 205-206 ir Trautmanno, Germanische Lautgesaetze, 50). Pagal žinomus faktus apie vikingus, tai galėjo būti tik 9-12 amžiais, viena, ir, priimant Būgos samprotavimą, tuomet ties Nemuno žiotimis gyveno "klaipėdiškiai žemaičiai".

Kad taip iš tikrųjų buvo, patvirtina 1365 m. kryžiuočių vyr. magistras VVinrichas von Knip-rode, girdi, Kuršių Marių žiemrytinis šonas prie Ventės Rago ir Rusnės žiočių yra "lietuviška pusė" (uff der Littawischen Seiten, Sembritzki, Geschichte d. St. Memel, 39). Livonijos magistrui net visas Palangos-Klaipėdos ruožas yra "lietuviškas pajūris" (Lithoweschen strand, 1422 m., LUB, V, 794). Ir pati Baltija kryžiuočių 1409 m. pavadinama "Lietuvos jūra" (maris Littavie, Cod. Epistolaris VVitoldi, 980). Lenkų kronikas Dlugošas tam dalykui turi "Žemaitijos jūra" (mare Samogiticum). Tą pavadinimą iš jo bus perėmęs mūsų Daukantas.

Šitaip dalykams esant, yra logiška, jog visas Šventosios-Palangos-Klaipėdos pajūris įėjo į Lietuvos valstybę. Tam yra Mindaugo 1253m. dokumentas. Čia Lietuvos karalius sutartyje su Rygos miestu kalba apie pirklius, "kuriems gali sudužti laivai mūsų valdomuose vandenyse" ir kad niekas negali užkabinti jųjų prekių, "ar jos bus laive, ar sausumoje" (in aquis nostrae dominationis pati naufragium forte contigerit. . Sive in navi fuerint, sive in aąuis; tenp., 1, 313; apie pajūrį išsamiai mūsų studijoje "Lietuviškos Giminės ir Jūra''' "Lietuvos Aide", 1939 m., nr. 427-454; palyg. mūsų "Vikingai, Krikščionybė Žemaičiuose etc." "Aidų" 1958 m. nr. 9). 1413 m., einant ginčui dėl pajūrio, kryžiuočiai Vytautui argumentavo, girdi, jiems Klaipėdą su Žemaitija jau Mindaugas dovanojęs (Lites ac Res Gestae etc, III, 57 ir kit. tomuose).

Lenkų prof. H. Lowmianskis, 1936 m. rašydamas apie Birutę, argumentavo, kad 14-me-amž. Palangos - Šventosios pajūryje negalėję būti gyvenamų vietų, kadangi tuomet tenai buvę kovojama (Polski Slownik Biograficzny). Iš tikrųjų gi, pačiame pajūryje rimtai buvo kariaujama tik iki 13-to amž. vidurio, o vėliau iki jojo pabaigos pasitaikydavo tik sporadiškų kautynių. Jau 14-me ir iki 15-jo vidurio Palangos srityje buvo Žemaičių pastovi įgula (išėmus kryžiuočių valdymo interliūdą). Tiesa, visą laiką būdavo susirėmimų, bet tai Lietuvos įgula užpuldavo kryžiuočių pašto pasiuntinius, kartais ir kariuomenės mažus dalinius, kai tie stengdavosi pro čia pralįsti į Prūsiją ar Livoniją.
Kai Livonijos kryžiuočiai Klaipėdą perleido Prūsijos šakai, pati ta dvilypė valstybė praktiškai bei taktiškai atsisakė nukariauti Švento-sios-Palangos krantą. Mat, visos pastangos nukreiptos į didžiąsias strategijas: kryžiuočių — dideliais smūgiais į krašto gilumą parblokšti Lietuvą, o Lietuvos — tokiu pat būdu apsidirbti su kryžiuočiais. Kryžiuočiai puola Kauną, Gardiną, Trakus, Vilnių, Naugarduką. Lietuviai —Įsrutį, Karaliaučių, pilis prie Vyslos, Daugav-pilį, Mintaują, Kundingą, Durbę, Piltenę, ties Estija pasiekia jūrą. Rygoje Lietuva 13-to amž. pabaigoje ir 14-to pradžioje laiko savo įgulą "Lietuvių pilyje" (castrum Letwinorum, SRL, II, 56, 154). Dėl to ir kitų priežasčių Livonijos kryžiuočiai 14-me amžiuje buvo nepavojingi, o per Rygos arkivyskupus ir miestą, galima sakyti, neutralizuoti. Mat, šieji su Lietuva bičiuliaudavosi.

Vadinasi, Šventosios-Palangos pajūryje 14-me amž. kautynių visiškai negalėjo būti, kadangi jos buvo nereikalingos. Dėl to šiuo metu tuodvi vietovės beveik visiškai neminimos. Bet tai nereiškia, kad juodvi nustojo egzistavusios. Dar daugiau. Tas, palyginti, ramus laikotarpis daro galimą Lietuvos pajūrio didesnį ar mažesnį apgyvendinimą.

Su 15-tu amž. Palangos ir viso pajūrio į pietus nuo Šventosios reikalas Lietuvos politikoje užima vieną iš pačių pirmųjų vietų. Tuomet ir jos vardas rašomas juoda ant balta. Be augščiau minėtųjų dabar paaiški ir daugiau priežasčių, dėl ko Palanga anksčiau nebuvo į-sakmiai minima. Tai matyti iš Kuršo vyskupų sąrašo ir teismo aktų Kuršo vyskupo su Rygos kapitula. Tuos dokumentus (pirmąjį iš Kopenhagos karališkos bibliotekos, antrąjį — iš Lietuvos archyvo, vadinamo "Lietuvos Metrika") paskelbė pirmaeilis Pabaltijo istorijos tyrinėtojas Herm. Hildebrandas (Liv-, Est- und Curlaendisches Urkundenbuch, Riga — Moskau 1884, t. VIII, p.p. 255-60). Taigi minėto sąrašo (series episcoporum Curoniae) pradžioje sakoma, kad Danijos karalius, 1160 m. atvykęs su laivynu, "išsikėlęs Palangoje, apgulęs ir nukariavęs tvirtovę" (applicuit Palangen et obsedit castrum et expugnavit). Dokumentas yra originalo nuorašas iš 16-to šimtm. Bet tai patvirtino augščiau minėtas teismas (castrum Palangen (Palanghen) vulgariter dictum). Posėdis buvo Rygoje 1431.V. 1-19; teisėjas Arnold Dattelen, Varmijos kapitulos pirm-kas, atstovaująs (subdelegatus) Romos kurijos kardinolui Jonui iš Rouen; 8 liudininkai, apie 70 metų amžiaus, Kuršo gyventojai (vienas iš Piltenės), kitas toje srityje daug metų klebonavęs. Visi jie apie danų sugriovimą Palangos ir tuomet Kuršo vysk-jos įsteigimą girdėję "iš daugelio senų kuršių" (a pluribus antiąuis Curonibus).

Petras Rimša Stilizuota figūra

Vadinasi, 12-me amž. Palanga buvo tvirtovė. Taigi gyvenama vieta. Implikuojama ir uostas. Bet ta žinia iš 15-to amž. dokumento. Pirmutinis, tiesioginis, jokių abejonių nesukeliantis liudymas, ir tai dokumentis, o ne tik pa-sakojamas-kronikinis, yra iš 1253 m. Iš tikrųjų buvo keletas dokumentų, kuriuos palyginus, gaunama gana tikslus Palangos, Kretingos ir jų apylinkių vaizdas (Liv-, Est- und Curlaendisches Urkundenbuch, I, 237-677). Henrikas, Kuršo vyskupas, savo rašte aiškiai mini lot. Palange, o vokiškai Palanghen (327). Ji įeina į terras incultas nondum divisas. Lotynų kalboje colere, cultus, cultura turi dvi prasmes, atseit, galima ir terram colere (žemę dirbti) ir Deum colere (Dievą garbinti). Kad čia pritaikyta ši antroji prasmė, užmena posakis nondum divisas, atseit, "dar nepasidalintas", mat, rašė misijonieriau-jantis vyskupas, o pagal ano meto teisę ir praktiką, įvesti krikščionybę reiškė kraštą užvaldyti. Buvo bendra praktika vyskupus skirti dar nenukariautoms, neužimtoms sritims. Tad terras incultas galima versti "krikščioniškai neapšviestas" ar "krikščioniškai nesutvarkytas sritis". Juoba, kad viduriniais amžiais nekrikščionims nepripažinta teisė į nuosavybę.

Kad taip iš tikrųjų buvo, tas pats vyskupas pasako kitame rašte (1258). Išskaičiuojama, kokie plotai įeina į Klaipėdos parapiją (ten buvo steigiama ir vyskupo sostas), būtent, ho-mines harum castellaturarum, "Žnlonės šių pilių apylinkių". O castellatura (kitais atvejais ter-ritorium castri) yra specialus vidurinių amžių terminas, kuris pažymi apylinkę, kurios ūkininkai turėdavo išlaikyti pačią pilį. Lietuviai 16-me amž. tai vadino "pilies lauku" (Sprogis savo Žodyne tai rusiškomis raidėmis transkribavo "pilės lavka". Tos rūšies ūkininkai vadinta "pilininkais" ir "pilėnais", nes 1448 m. paliudyta kaimai: Pelleningken — prie Įsručio, Pel-lehnen — prie Ragainės ar Tilžės (L. E. u. Curl. Urkundenbuch, X, 281-2). Taigi tų "pilių apylinkių" tarpe randame de Palangen ir de Creten (I, 417). 1253 m. rašoma borg to Cretyn (Kretingos pilis) ir borchsuchunge Cre-tyn (Kr. pilies apylinkė, 319). Livonijos Eiliuo-tinė Kronika apie 13-to amž. pabaigą turi Krete-ne (eil. 6963-7058). Būta ir Impilties "pilies apylinkės" (1290 m. castellatura Ampilten, 663). Čia cituojamuose dokumentuose randamas "Pil-saten" yra latviškas žodis "kastelatūrai" pažymėti, nes 1444 m. apie vieną Latvijos pilį ir jos apylinkę štai kaip rašoma: to Dobblene laengs dem slote in der pilssate (Urkundenbuch, X, 2 ir passim).

Taigi ir Palanga ir Kretinga ir Impiltis ir kitos pajūrio vietos 13-to am. viduryje buvo apgyventos. Kitaip būtų nesuprantamas jųjų į-jungimas į pilių išlaikomąsias apylinkes ir (o tai dar didesnis argumentas) į parapijos aptarnaujamas vietas. Iš tikrųjų, 1253 m. Kretingos pilies apylinkėje gauna žemės 4 ūkininkai; kadangi tai sudarė tik pusę ploto, tai antroji pusė, matyt, turėjo senuosius gyventojus (tenp. I, 319). Pagaliau, bent dalis pajūrio (atrodo, Palanga ir Kretinga jų tarpe) implikuojamai paliudyta buvus lietuviška. Cituotame "pilių apylinkių" dokumente kalbama apie "gyventojus, bet kurios kalbos jie būtų" (homines, cuiuscunąue idiomatis fuerint).
Minėtame 1253 m. dokumente vienam Twer-tiken duodama žemės Kretingos pilies apylinkėje (L U B, I, 319). O 14-to amž. pabaigos Wege-berichtai paduoda vietovę Quertekeyne, Twerte-kaymen (SRP, II, 665-71). Reikia sutikti su šio leidinio autoriais, jog tai dabartiniai Tverai. Ir daugiau dabartinių vietovių paliudyta prieš šimtmečius: Apuolė — 9,16 amž.; Palanga — 12, 13, 15, 16 amž.; Kretinga — 13, 16 a.; Impiltis — 13 a.; Imbarai — 13 a. (Embare, 1253 m. dok.). Apskritai paėmus, raštų vietovardžius galima susieti su dabartiniais. Sakysim 14-to amž. VVegeberichtai turi: Wewerse, Swexste, Kaltenynen, Namaxte ir tt.

Flandrijos keliaujančio diplomato Ghille-bert de Lannoy pastabą, jog "šita dykuma vadinama Lietuvos pajūriu" (est nomme ce dit de-sert le Strang de Letaoeu, SRP, III, 446) reikia imti su dideliu rezervu. Mat, jis keliavo žiemą (1413) ir tik pravažiavo, o ne tyrinėjo. Pastovių gyventojų tarp Šventosios ir Palangos turėjo būti visą laiką, gal tik išėmus trumputį laikotarpį tarp pabaigos 14-to ir pradžios 15-to amžių, kuomet Žemaitiją laikinai valdė kryžiuočiai (o tai beveik sutapo su de Lannoy kelione). Mat, to ruožo, ypačiai Palangos, vyriausia funkcija buvo neleisti fiziškai susijungti ir bendrauti politiškai - administraciškai į vieną valstybę susijungusioms vokiečių kryžiuočių šakoms — Prūsijoje ir Livonijoje (dab. Latvija ir Estija). Šį faktą paneigti būtų paneigti saulės šviesą. Dėl to pirmos eilės istorikas Chr. Krollmann, su Lohmeijeriu parengęs paskutinę laidą klasikinio veikalo "Geschichte von Ost-und West-preussen" ir iki 1944 m. redagavęs standartinę "Altpreussische Biographie", nepasiduodamas naciškai tendencijai, pareiškė: girdi, kardininkų ir kryžiuočių 1237 m. susijungimas buvę padiktuotas "netarpinio susisiekimo Prūsijos su Kuršu", tačiau "tarp abiejų kraštų, lyg koks platus kylys, įsiterpė Žemaitijos sritis, gyvenama karingos lietuvių giminės" (Politische Geschichte des Deutschen Ordens, Koenigsberg 1932, p. 23).

A. Tomašaitienė Gyvenimo verpetuos (kilimas)

Dėl to kryžiuočių valstybė stengte stengėsi tą pajūrį su visa Žemaitija prisijungti. Lietuvos valdovai, spiriami politinių aplinkybių, buvo priversti tą sritį laikinai perleisti. Tai yra padarę Jogaila, Vytautas, Švitrigaila (1382, 1384, 1389, 1398, 1402, 1404). Bet Vytautas jau nuo 14-to a. pabaigos darė praktiškų žygių tai svarbiai sričiai susigrąžinti. Viena iš svarbia-sių priežasčių, kad jis išėjo į Gruenwaldą, buvo Žemaitijos ir pajūrio klausimas. Sutriuškinus kryžiuočius, Torno taika 1411 m. Žemaitiją grąžino. Bet kryžiuočiai užvirė aiškinimo velniavą, girdi, nuo Baltijos iki Nevėžio tai Kuršas, Žemaitija gi tik už tos upės. Vytautas su Jogaila bylą pavertė tarptautine ir parodė nepaprastos energijos ir ištvermės. Tai, kaip du vandens lašai, panašu į dabartinius tarptautinius ginčus. Pajūrio - Žemaitijos bylų sprendė (1413-20) trys tarptautinės uno meto institucijos — Romos imperatorius, popiežius ir Konstanco visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Viena kartu išspręsdavo vienaip, kita, — kitaip. Me« ginta ir tiesiogiai derėtis: kryžiuočiai su lietuviais susivažiavo 5 kartus (1414-19). Tuo tarpu buvo tik paliaubos, vadinasi, teisiškai karo padėtis. Bet Vytautas, remiamas Jogailos, padarė ,du praktiškus žygius, sakytumėm, įvykusius faktus — iš Konstanco susirinkimo 1416-17 m. išgavo Žemaičių vyskupijos įsteigimą (paraly-žavo Kuršo vyskupo pretenzijas į Palangos pajūrį) ir per savo vietininką priėmė husitiškos Čekijos karaliaus vainiką (akibrokštas imperatoriui, remiančiam kryžiuočius). Pagaliau visas dalykas išspręstas karu, t.y., kryžiuočių nugalėjimu, ir Melno taika 1422.IX.27 Lietuvai nustatė tokias sienas su Prūsija, kokios su nedideliais pakeitimais, išbuvo iki I-jo pasaulinio karo.

Visus istoriškai-administracinius argumentus, kad Kretinga, Palanga ir visa vakarinė Žemaitija XIII-e amž. buvus kuršių gyvenama, griaute sugriauja pats Kuršo vyskupas 1420. III. 27: ". . .Mūsų Kuršo bažnyčia turi tam tyčia raštus arba instrumentus, pažyminčius, kaip toli josios vyskupija traukėsi į Žemaitiją, kuomet tas kraštas buvo nekrikščioniškas; bet kiek to krašto būdavo padaroma krikščionimis, tai priklausė Kuršo bažnyčios vyskupijai" (...heft unse kerke van Curlande nene breve edder instrumenta, inholdende, wo wiid ere sprengel strecket in Samaiten, wante de lande uncristen sin gewesen. Sunder wat van dem lande Cris-ten worde, dat gehört in den Sprengel der ker-ken to Curlande, LUB, V, 623). Tai patvirtina 1453 m. Livonijos magistras rašte popiežiui, girdi, šisai "Kuršo bažnyčią atitraukęs nuo mūsų apsaugos ir, įvykus trikdinančiam padalinimui, žemaičius iškėlęs bažnyčios pražūčiai" (ecclesi-am Curoniensem nostra a defensione retraheret et confecta divisionum turbacione Samagittas in ecclesiae destruccionem suscitaret, tnp., XI, 259). Čia kalbama apie naujai įsteigtą Žemaičių vyskupiją.

1422 m. Lietuvai dokumentiškai užanstspau-duota Šventosios - Palangos pajūris. Kaip tik čia žemaičiai trukdė Livonijos kryžiuočiams susisiekti su jųjų šaka ir centrinėmis įstaigomis Prūsijoje. Livonijos magistras 1420 m. rašo vyriausiam magistrui Prūsijoje, kad jis laiškus siunčiąs ne pajūriu (langes dem strande), bet miškais, girdi, taip turįs daryti ir šisai, kadangi žemaičiai "pajūrio krante atima laiškus" (ufme strande genomen, LUB, V, 633-9). Ta vieta būdavo "medžiais užleista ir užkirsta" (vorhanget und vorhouwen, p. 955). O žemaičiai "tykodavo ir laukdavo" (legen und warten). Dėl to nebuvo įmanoma vykti "su ratais ir vežimais" (karren noch wagene, VIII, 346). O tik joti stipriais būriais, sakysim, su 80 karių ir 150 arklių, kadangi pro Palangą į Klaipėdą, iš tikrųjų, buvo įmanoma tik "mušte prasimušti" (zu slahen, tnp., VII, 19-20).

Palangą ir jos situaciją svieste nušviečia laiškas, kurį 1425.VI.27 Livonijos magistras iš Kundingos pasiuntė vyriausiam magistrui."Mes esame buvę", jis rašo, "ant piliakalnio Palangoje ir esame jį rūpestingai apžiūrėję". Kaip matyti iš kitų to laiko Livonijos dokumentų, laiško autoriaus burgwall dabartinėje vokiečių kalboje reiškia Burgberg, atseit, piliakalnį. Jis esąs "labai stiprus ir ant jo galima pastatyti stiprią tvirtovę" (gar feste, fest hawssz buven). Tai "atskirtų Prūsiją nuo Livonijos, kas būtų nepataisomas, amžinas nuostolis". Dėl to magistrui ir io valdiniams viršininkams atrodę (duncket uns), kad tas piliakalnis "neturėtų tekti kunigaikščiui Vytautui . . . kadangi augš-tai iškilęs tarp mudviejų kraštų" (tnp., VII, 219-20). Tai ne kas kita, kaip dabartinis Birutės kalnas.

Jei Palangoje būdavo stipri sargyba, tai jos apylinkėse turėjo būti gyvenamų vietų. 1453 m. žemaičiai iš čia ir Šventosios pabėga su "viskuo, ką turėjo" (was sy haben); čia yra "sutvirtinti pastatai" (posteyen); Šventojoje yra smuklininkas (kretzmer). 1454 m. Žemaičių seniūnas iš Žemaitijos gilumos į Palangą praveda kelią (wege. . . off Polangen, LUB, XI, 275, 312, 411). O Kretinga, atrodo, nuo 13-to a. pradžios visą laiką pasiliko žemės ūkio ir administracinis centras. Šitokią situaciją suponuoja ir faktas, jog į Palangą 1427 m. buvo atvykęs Jogaila, "kad pamatytų jūrą, kadangi anksčiau jūros iš viso nebuvo matęs" (codex Epistolaris Witoldi, 781). Vykdamas iš Klaipėdos į Rygą (1402 ir apie 1424 m.), pro Palangą buvo prajojęs ir Švitrigaila, kuris po Vytauto užėmė Lietuvos sostą (ten pat, 960 ir mano "Švitrigaila", 20). Garsusis Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (1576-1609), kuris yra vienintelis lietuvis kunigaikštis, užiniciavęs Lietuvos istorijos ir kalbos mokslus, taigi jisai aplankė Palangą net du kartus ir, atrodo, įsteigė katalikų bažnyčią (Žemaitiu Wiskupiste, I, 117; Polski Slownik Biograficzny).

Jei Palangos kaip pajūrio tvirtovės, likimas buvo permainingas, tai jos artima kaimynė Kretinga, kaip jau užsiminėme, visuomet liko ūkiniu ir administraciniu centru. Jis šiuo atžvilgiu bus apėmęs ir Palangą. Ana, 1564 m. yra "Palangos ir Kretingos" dvaras, priklausąs Lietuvos valdovui (Liet. Metrika, 1914 m., 765). Cituotas dokumentų rinkinys atvejų atvejais kalba apie "Žemaičių muitą" (myt Žomojtskij). Tarp tokių svarbiausių muitinių buvo Palanga ir Kretinga. "Lietuvos Metrika" 1564 m. juodvi vadina "užtvaromis" (zastavy.. . Polon'ki i Kretinki, 1914 m. leidimas, 761). Be galo į-domu, jog tarp poros paliudytų vietovių, 16-to amž. vidury turėjusių lietuviškus kryžius, yra ir Kretinga. Čia 1567 m. kryžių randame Tūbausių kaime, Kretingos valsčiaus (Akty Vi-lenskoj Archeogr. Komissii, XIV, 21). Čia ir Žemaičių didžiojo vyskupo ir istoriko Motiejaus Valančiaus protėviai. Pačiame Kretingos kaime 1566 m. užrašytas "Batsiuvis Valančius (Wolen-czus Czobotarus, tnp. 107).

Galimas daiktas, Palangoje būta uosto prieš Mindaugą, atseit, vikingų laikais. Slownik Geo-graficzny (1887) mini liekanas akmeninių į-tvarų netolies dabartinės "Olando Kepurės", t. y., prie Ranžės įtakos. Jei 15-to amž. vidury užsimenama apie uostą, tai, atrodo, turima galvoje Šventosios žiotys (Czacki, O prawach Litews-kich i Polskich). Mat, nuo to amžiaus pradžios Šventoji (Heylige Aa) figūruoja kaip vietovė, atseit, mazginis punktas pakeliui iš Prūsijos į Livoniją. Šventosios uostas visiškai aiškiai minimas apie 1590 m. (tenp., I, 210 tol.). Nuo to laiko čia reguliariai sustodavo Anglijos ir O-landijos laivai. 1613 m. Radvilos žemėlapy šis uostas aiškiai paduotas. Anglas Horst Šventojoje įsteigė specialią prekybos bendrovę.Bet Ryga, norėdama nusikratyti kylančiu konkurentu, prašė švedų kar. Karolio II (jis buvo užėmęs visą pajūrį), kad tą uostą panaikintų. Ir taip 1705 m. Šventosios žiotys užversta akmenimis ir uostas nustojo veikęs. Tik nepriklausomos Lietuvos laikais Šventojoje įsteigta žvejų uostas su reikalingomis dirbtuvėmis. Suprojektuotai geležinkelio šakai Šventoji - Darbėnai prieš II pasaulinį karą jau baigti visi parengiamieji darbai.

Kad Palangoje palaidota Birutė, Lietuvos didžioji kunigaikštienė, Kęstučio žmona ir Vytauto Didžiojo motina, negali būti jokios abejonės. Apie ją ir visą Vytauto šeimą nuodugniausiai rašęs prof. Ign. Jonynas tai laikė tik galimu dalyku (Lietuviškoji Enciklopedija, III, 1935m.).
Lietuvos antrasis istorikas (abu mirę Lietuvoje), prof. A. Janulaitis, atrodo, tai buvo linkęs laikyti faktu (ten pat). Tuo tarpu lenkų prof. H. Lawmianskis implikavo, jog Birutės tradiciniai santykiai su Palanga, taigi ir jos kapas yra išmislas bei legenda (Polski Slownik Biogra-ficzny, II, 1936).

Nors Birutės kapą Palangoje paliudija tik liaudies, ypač Žemaičių, tradicija, bet šiuo atveju ji yra lygi tiesioginiams rašytiniams dokumentams. Birutė bus mirusi apie 1389 m., o jau 1414-18 m. sakoma, kad jos kapas "laikomas pagarboje" (Lites ac Res Gestae etc, III, 179). Aišku, tai Palanga. Mot. Strykowskis, pirmas ir pagrindinis Lietuvos istorikas, galima sakyti, iki 19-to amž. pabaigos, savojoje 'Kronika Polska, Litewska etc", kurią rašė Varniuose pas vysk. Merkelį Giedraitį, o 1582 m. išspausdino Karaliaučiuje, taip išsireiškia žodis į žodį: "pats mačiau Palangoje prie jūros tos Birutės stypsantį kalną, kurį Žemaičiai su kuršiais ir šiandien vadina šventosios Birutės; jie iki šios dienos švenčia jos nustatytą šventę toje vietoje, kur ir Romos kunigas atvažiuoja, o šis turi nemažo pelno iš žvakių ir aukų; nors nemanau, kad tas aukas Dievas priima, kadangi Birutė buvo pagonė" (originalas lenkiškas). Panašiai rašo ir kun. Liudv. Jucevičius (Ws-pomnienia Žmudzi, 1842). Žinoma, dvasiškiai stengėsi nuo tokio garbinimo atgrasinti. Kad pakeitus garbinimo objeką, apie 1506 m. ant Birutės kalno pastatyta šv. Jurgio koplyčia (Slownik Geograficzny). Matyt, šiai sunykus, 1753 m. atkelta nauja iš Šventosios. Bet, atrodo, dėl birutinio garbinimo šioji vysk. Masalskio įsakymu sugriauta (1776-94). Dabartinė, architektūriškai suplanuotoji mūrinė yra iš 1869 m.

Taigi liaudies tradiciją paremia statybos faktai. Kad liaudis esmėje teisingai išlaiko atmintyje istorinius įvykius, liudija Suvalkijos pasakojimai apie vieną gudrią ponią, valdžiusią savo dvarus per revizorius. Tai Žygimanto Augusto motina Bona, kuri prieš 16-to m. vidurį turėjo visus plotus nuo Virbalio iki Jurbarko. Pagaliau, prisikėlimo dainius Maironis Birutę ir Palangą susiejo su savo vieninteliu lenkišku kūriniu: "Z nad Biruty" pasirašė, kaip Halina z Polągi.

Ign. Jonynas, nors labai rimtas istorikas, vis dėlto perdaug lengvai numojo ranka į Birutės tradicinį gretinimą su tarnavimu lietuvių senovinei religijai (to nedarė Aug. Janulaitis). Girdi, deivės Praurimės nesą Lasickio lietuviškų dievų sąraše. Tuo tarpu dar 1600 m. Beržėnų valsč. buvo (nors slaviškai keistai transkribuota) "Per-Raiumės Dauba", atseit, tokia apylinkė ir dvaras (Opisj Dok. Vilensk. Centraljn. Archyvą, V, 263). Paliudyta ir senovinis religinis vardas Šventaragis ar Šventragis. 1441-80 m. Vilniaus iždas išmoka vienam "Švintaragiui" (Švintorogu, Liet. Metrika, 1910 m., 202). 1600 m. Kurklių valsčiuje yra net "Šventaragių dvaras" (Šventoragi, Opisj etc, V, 255). Atidėję į šalį Mierzynskio svarstymus, paremtus antraeiliais šaltiniais, ir Mannhardto nesistematišką šaltinių nuotrupų rinkinį, čia pabrėžiame, jog liet. senovinės religijos Perkūnas yra aiškiai paliudytas. Ir senovinio kulto tarnautojai. Taip pat Romowe, Rombine, Rume įvairiose krašto vietose (pasak Valančiaus, 16-me amž. Kražių tvirtovei padėta "mūro rūmuo", t.y., pamatai. Pagaliau šventos upės ir miškai. Kaip tik šiuodu dalykai kaiką nušviečia apie Birutę ir Palangą. Arti Rambyno (minimas 13-14 amž.) yra upelis Šventoji (prieš Šešupės įtaką). Veliuona, Žem-jos administracinis - karinis centras 15-me amž., buvo didžiuliame šventame miške, kuris traukėsi nuo Panemunės-Gelgaudų iki Nevėžio (Wegeberichtuose ir kituose 15-to a. šaltiniuose). Atrodo, jog ir Neries Šventoji susijusi su 13-to amž. administraciniu-kariniu centru apie Dauge-liškį-Linkmenis-Dubingijus. Na, o netoli Palangos teka Lietuvos paskutinė šventa upė. 14-15-to amž. dokumentuose ji pabrėžiamai taip vadinama (Heylge, Hillige Aa). Tuo tarpu Lielupė rašoma "Žiemgalių upė" (Semgaler Aa), o Venta — "Kuršo upė" (Kurish Aa). (Liv—, Est— und Curlaendisches Urkundenbuch, I-X). Pasirodo, 1422-26 m. Lietuvos-Latvijos vakariniame pasienyje buvo eilė kapinių (kappe, kapmyll), labai tankiai piliakalnių ir šventų miškų, besitraukiančių iki Šventosios (cit. veik., V, 788, VII, 326-7). Žagarės apylinkėje apie Pla-tuoną ir Svetę (latviškai reiškia "Šventoji"), yra "Krūmai, vadinami Rume" (dem busche, geheiten Rume). Čia akmuo su įdegintomis žymėmis (V, 788). Jog tai šventas miškas, matyt, iš antro dokumento (1426), kame, apleidus aną vardą, sakoma "du šventi krūmai" (twe hillige busche, 326). Jie prie Arlės įtakos į Šventąją (vokiškas viduramžinis busch iš tikrųjų reiškia mišką).
Taigi visame šios upės baseine buvo lietuvių senovinio kulto vietų. Vadinasi, tradicija, siejanti su jomis Birutės jaunystę, yra logiška ir istoriškai bei topografiškai galima. Žinoma, reikia imti Palangos-Šventosios plačią apylinkę. Ir taip prof. Lowmianskio nuomonę, šį dalyką skiriančią legendų sričiai, reikia laikyti bravūrine ir neturinčia tvirto istorinio pagrindo.