TREMTIES ATSPINDŽIAI ISPANŲ POEZIJOJE Spausdinti
Parašė B. Ciplijauskaite   

sutinkame jau pas klasikus, randame ją ir kiekvienos tebegyvuojančios tautos kūryboje nuo pačių pirmųjų jos raidos metų. Ispanijoje ši tema taip pat gana dažnai iškyla: viduramžiais girdime krikščionį kalinį, besiskundžiantį arabų tvirtovės bokšte; su žydų bei maurų ištrėmimu XV-XVI a. ši tema praturtėja nauju aspektu. (Įdomu tai, kad kai kurios šeimos, ypatingai žydai, nuo 1492 m. nebeįkėlė kojos Ispanijon, išlaikė tą tėviškės ilgesį visame savo stiprume iki šių dienų, ir vis dar tebesijaučią išguitais ispanais.) Renesanso laikotarpyje, kaip ir kituose kraštuose, poetai dažnai įsivelia į politinį gyvenimą (jie juk beveik visapusiškai priklauso nuo mecenatų) ir taip pat būna "ištremiami"nors iš vienos provincijos ar miesto į kitą. Tačiau visa tai daugiau pavieniai reiškiniai, ir tema tada dar kiekvieną kartą labai asmeniška.

XIX a. pradžioje politinės partijos Ispanijoje suskyla į dvi pagrindines gurpes: liberalus ir konservatyviuosius, ir kai įsigali viena iš jų, visi kiti turi jieškoti prieglobsties kituose kraštuose. Taip 1823-33 metais apie 40,000 liberalų atsiduria Anglijoje ar Prancūzijoje, ir jų dėka, po 1833 m. amnestijos, Ispanijon atnešamas romantizmas. (Kiekvienam operos mėgėjui pažįstamos "II Tro-vatore" ar "La Forza del Destino" yra taip pat ištremtų ispanų liberalų kūriniai). Jau tame laikotarpyje tremtinio tema tampa svarbesne; ji siejama su laisve, su socialine nelygybe, o taip pat ir su kitomis romantizmo temomis.

Tačiau visoj savo pilnumoj tremtinio tema iškyla tik šiame šimtmetyje ir pasireiškia jau ne kaip paskiras atvejis, o kaip reikšminga ir stipri visos šio amžiaus poezijos dalis. Po pilietinio karo (1936-39 m.) didelė dalis poetų atsiduria išeivijoje. Galima būtų netgi pasakyti, kad visi gerieji poetai palieka Ispaniją. (Tai pritaikytina ir kitoms profesijoms — kairiųjų pažiūrų žmonės Ispanijoje buvo pasiekę augštesnio kultūros lygio) Ir šis įvykis dažno iš jų kūrybą pasuka visai kita linkme. Jei anksčiau jie visi kreipė daugiau dėmesio į formą, į universalias problemas — 1925-33 m. Ispanijoj itin gausūs poezijos rinkiniai, demonstruojantys technišką virtuoziškumą, tačiau neturintys jokios gilesnės minties —, dabar kiekvieno tematikon grįžta tėviške. Dingsta net ir jų stiprus politinis nusiteikimas; ir vėl jie pasijunta tik ispanais, suvienytais savo skausme. Vienatvė, baimė, pagalvojus apie mirtį svetimame krašte, tėviškės ilgesys, o kartu ir gilesnės žmogiškos problemos įgauna vis daugiau atspalvių. Iš karto tai tik milžiniškas skausmas ir liūdesys, ar protestas prieš juos slegiančią neteisybę.
 Pirmųjų pokarinių metų kūryboj nereta užtikti karingų, daugiau lyg atsišaukimai skambančių poemų. Metams slenkant, jie visi turi įsijungti į naują gyvenimą, ir tada iškyla klausimas, kaip jiems išsilaikyti. Tada tonas sušvelnėja — lieka tik ilgesys, išplaukiąs iš prisiminimų. Ir kadangi tie prisiminimai visuomet mieli ir brangūs, kiekvienas iš poetų prabyla pačiu tyriausiu lyrikos balsu. Tai ypatingai ryšku Rafael Alberti — vieno iš svarbiausių tos kartos tebegyvenančių poetų — kūryboje: iš užsidegusio, keršto reikalaujančio komunisto jis virsta pačiu lyriškiausių dainium, sugrįžtančiu ne tik į savo prarastos tėviškės gamtovaizdį, bet ir į populiarią liaudies dainų formą, kuri geriausiai perduoda jo tautišką nusiteikimą. Būdinga šiai ilgesingų elegijų grupei yra tai, kad kiekvienas iš poetų kalba ne apie visą Ispaniją, o tik apie mažą jos dalelytę — jo paties gimtąjį kaimą, ar vieną savo sodo medį ir jo žiedus pavasarį.

Atsidūrus tremtyje, tebegyvenant prisiminimais ar ateities troškimais, visa meilė, visa viltis sutelkiamos į gimtąją kalbą. Ji tampa poetų tikrąja tėviške, jų kilnojamaisiais namais, iš kurių niekas žmogaus negali išvaryti. Kūryba suintensyvėja, nes tik kurdamas, kurdamas savo kalba, poetas jaučiasi pilnutiniu žmogumi. Kai kurie iš jų persimeta net į kitus žanrus. Taip vienas iš pačių reikšmingiausiu jų atstovų, Pedro Salinąs, anksčiau visiems pažįstamas kaip grynai lyrinės, idealistiniam pasaulyje sutelktos poezijos kūrėjas, Amerikoje pradeda rašyti dramas, noveles, iškyla taip pat kaip literatūros kritikas. Užklaustas, kas jį privedė prie tokio "išsiliejimo", jis atsako, kad tik rašydamas jis jaučiasi bendraująs su visais ispaniškai kalbančiais žmonėmis. Ir kadangi proza dažniau sutinkama kasdieniniame gyvenime ir prieinamesnė eiliniam žmogui, jis bando tokiu būdu labiau priartėti prie visų ta kalba kalbančių ir pasijusti suprastas bcl reikalingas. Pasak jo, ištremtam poetui negali būti didesnio džiaugsmo, negu pamatyti savo kūrinį scenoj — gauti įrodymą, kad jo kalba tikrai nemirus, kad ji gyva ir gyvuos.

Daugelis tos kartos poetų tremtyje įeina į profesūrą: Luis Cernuda, Jor-ge Guillėn, Juan Ramon Jimėnez, Pedro Salinąs. Jie jaučia, kad kalbėdami apie savo kraštą, apie savo literatūrą, jie netaip lengvai su jais nustos ryšio. Tuo pačiu jie taip pat išneša savo problemas į universalią plotmę ir mato viską nebe tik ištremto ispano, o universalaus žmogaus akimis. Kai kurių kritikų nuomone, šis skaudus išgyvenimas daugeliui poetų, o taip pat ir kiekvienam giliau mąstančiam ispanui atnešė ir gero: iškėlė jį iš smulkių vietinių problemų, privertė jį užmiršti partijų ginčus. Sustiprindama jo vidinį tautiškumą, tremtis kartu jį pavertė viso pasaulio piliečiu, pagyvino norą suprasti kitus ir atrasti bendrą ryšį su visa žmonija. O kadangi ispanui per amžius tėvynė ir religija buvo viena ir ta pati sąvoka, daugelis iš jų, net ir tie, kurie savo jaunystėj buvo užsidegę komunistai ir kovojo prieš Bažnyčią, grįžo į krikščionybę. IšblokšLi iš savo žemiškųjų namų, jie įieško kitos prieglobsties, jie nori į ką nors tikėti. Ir nors didelė jų dalis ir toliau nepripažįsta katalikų Bažnyčios normų, Dievas ir noras jį pajusti tampa jų poezijoje dažna tema. Tuo pačiu jų tematikon įeina visa žmonija ir troškimas atrasti ryšį su kiekviena būtybe. Jie pradeda savęs klausti, kiek kiekvienas iš jų vertas, kaip žmogus Tremtis jiems daug ką atėmė, tačiau sustiprino ir praturtino jų dvasią — dažnas iš jų, nustojęs savo žemės ir savo įprasto draugų rato, prabilo daug grynesnių, daug lyriškesniu balsu.
B. Ciplijauskaite