Eilėraščiai Spausdinti
Parašė BERNARDAS BRAZDŽIONIS   



      RUGSĖJO SPINDULIAI

Jie krinta, tartum obuoliai nunokę,
Ir bėga pažemiu — ugniniai kamuoliai,
Jie kaip patrakę šoka šitą šaunų šokį
Rugsėjo saulės paskutiniai spinduliai.

Jie krinta į rudens derlingus sodus,
Ir į gėles ir dirvas pakelėj,
Ir aukso upėm rieda į rugių aruodus
Rugsėjo saulės paskutiniai spinduliai.

Jie krinta tartum žaibas tau į širdį,
Gyvybe žėri vystančioj gėlėj,
Ir skamba, it vynu tave nugirdę,
Rugsėjo saulės paskutiniai spinduliai.

      LAIMĖS ILIUZIJA

Visuos languos nakties šešėliai,
Tarytum paukščiai be lizdų,
 Ir jieškai žiburio tu sielai,
Ir jieškai saulės valandų...

Ir pro žvaigždžių-sidabro raštą,
Pro tylą juodąją klausai,
Kaip atsišaukia kito krašto,
Kitų širdžių kiti balsai.

Ir tu kaip kūdikis laimingas
Šviesias jų nuotrupas renki,
Ir nieko, nieko tau nestinga,
Ir kad bus amžiais taip, tiki...

    DAINIAUS BALADĖ

Aš sustojau prie mažo upelio,
Pasilsėsiu tariau, pagaliau ..
Ir atsakė iš dugno jo žalio:
— Ne, keliauk! Ne, keliauk! Ne, keliauk!

Aš sustojau prie ežero kranto —
Bėga, bėga banga po bangos...
Kaip stirnelė širdis nusigando:
Ne, ir čia tau nėra atvangos.

Aš sustojau prie kalno pašlaitės
Ir tariau: — Čia statysiu namus.
Ir suošė suošė pušaitės:
— Ryt ledai slinks ir jį čia užmuš...

Nusileido pavasario saulė,
Rūkas apgaubė pievas žalias,
Ir visam begaliniam pasauly
Ėmė sėt angelai žvaigždeles.

Ir iškėliau rankas aš į dangų —
Pilnos rankos man buvo žvaigždžių!
Ir pro jas, lyg pro Viešpaties langus,
Rodės man, lyg Šaukimą girdžiu:

— Eik, žmogau, amžinai nepavargęs
— Ir kalbėk žemei mano vardu,
Kai paklysi, kelionėje sergės
Mano žvaigždės aukštųjų skliautų.

Ir ėjau.
Dainavau.
Ir sustojau.
Ir sustojau prie mažo upelio,
Pasilsėsiu, tariau, pagaliau.
Ir atsakė padangių ereliai:
— Ne, keliauk! Ne, keliauk! Ne, keliauk!

Griauna lieptus ir nuneša tiltus,
Aš mačiau, ta upelė linksma...
— Kaip srovė, — tarė man: — nepailsęs,
— Būk ir tu kaip srovė amžina.


     KITAN PAVASARIN

Krinta lapai, kaip paklydę žodžiai
Tau po kojų, o tu vis eini,
O tu vis eini pilkam rudens slėny,
Kol prieisi taką šalto gruodžio,
Kol namų šiltajam židiny
Nebešils tau rankos nei ugny,
Šaltos rankos, senos rankos ir seni
Atminimuos likę vasariški žodžiai,
Dar kažin ką tau seką nuobodžiai,
Kad žmogus ne veltui gyveni,
Kad kitan pavasarin eini...

     KRIVŪLĖ

Aš amžinai regiu tave, didžioji
Aukštų padangių šiaurės melsvuma,
Su pumpurais pabudusių pagojų
Ir su rudens paukščiu paskutiniuoju,
Nešu tau džiaugsmo dainą, kai žiema.

Aš vėl šaukiu tave, o amžių upe,
Kad neštum tu, suskaldžiusi, ledus,
Ir kad ūkai, tėvų sodybą supę,
Pakiltų... Ir kad sūnūs nesuklupę
Išneštų saulėn kritusių vardus.

Aš būsiu vis tavy, o žeme, gyvas,
Ir tavyje tava giesmė, tauta,
Ir tavo laisvės atgarsis ankstyvas,
Ir tavo skausmo aidesys vėlyvas,
Mirty — gyvenimo krivūlė iškelta.

      PERDAUG
      Kontrastai

Perdaug, perdaug, dangau, man tavo saulės,
Ir tavo tų skliautų ir tavo spindulių,
Ir kai agonijoj mirštąs pasaulis
Man šaukia ,,verk“, aš verkti negaliu.

Perdaug, perdaug, bedugnės, jūsų siaubo
Keleivio žingsniuos ant visų kelių,
Ir kai mirties sparnai šią žemę gaubia,
Kai šaukia „juokis“ man, aš juoktis negaliu.

Perdaug ilgai šėtonas viešpatauja,
Perdaug trumpa ranka mirties,
Perdaug regiu aš ašarų ir kraujo,
Perdaug tikiu aš dienai ateities!

      JAUNYSTĖS ELDORADO

Šaukia ten tave kelionėj — miestai, šalys,
Židiny — žarijų žėrintys žiedai...
Ir tada, kai stingsti tu sušalęs,
Ir tada tau rodos, žiburį radai...

Spalių speigui spindint gėlės žydi,
Ir širdis pilna jų, pilnos rankos jų,
Ir neši tu džiaugsmą, tartum turtą didį,
Tekantį naujų kartų krauju.

Šaukia ten tave kiekvienos durys
Ir kiekvieno uosto švyturys;
Ir tada, kai vėtroj krinta burės,
Ir tada tau rodos, vairą dar turįs...

Ir tada tik ji tave ten veda,
Žiežirba likimo pelenuos.
Ji — šviesi jaunystės Eldorado!
Ji — gelmė gyvenimo dainos!

      DIDŽIOJOJ KRYŽKELĖJ

Didžiojoj kryžkelėj žmogus jieškojo kelio
Ir klausinėjo žemės ir žvaigždžių.
Ir švietė danguje ir švietė jos pirkelėj,
Ir švietė sieloj tūkstančiai žvaigždžių

Ir žodžių nuo žmogaus gimimo negirdėtų
Ir nesakytų lig žmogaus mirties,
Ir nerastų didžiausiųjų poetų
Jų raštuos praeities ir dabarties...

Didžiojoj kryžkelėj ir aš, dangau, dairausi
Ir jieškau marių svetimųjų platumoj
Tik vieno gintaro — brangiausio aisčių aukso,
Tik vieno kelio — kur žmogaus namai?...

Ir eina naktys pro mane ir dienos,
Ir darganos — dienom ir ūkanos — naktim;
Didžiojoj kryžkelėj paklydau aš ne vienas:
Didžiojoj kryžkelėj visas pasaulis su manim.

      O VIEŠPATIE...

O Viešpatie, o ištikimas mano
Šešėli saulėtos vidudienio dienos,
O šnabždesy juodų nakties lijanų,
O aide tolstančios pavasario dainos.

O Viešpatie, rudens didysis medi,
Ir židiny šaltų širdies žiemų,
O, šio gyvenimo šviesi Šecherezade,
O ilgesy, o žavesy namų...
 

      ŠEŠĖLIO GIESMĖ
      Epigrama

Gražu, kai gieda vakare lakštingala,
Ir miela tau, ir nežinai, kodėl,
Bet negražu, kai gieda kas, manding a la
Baudelaire, Cocteau, ar Paul Claudel.

Giesmė lakštingalos nežinomybėje
Prasideda ir baigiasi, ir tu
Jos treliuose kaip laimėj gyveni; beje,
Be muzikos, be žodžių parinktų.

Ir aidint mūzų muzikai, deja, turiu
Šią linksmą epigramą baigt rimtai:
Neilgos dienos esti plagijatorių —
Tartum šešėlio, kol šviesu tiktai.