PRAEITIES REIKŠMĖ LIETUVIŲ TAUTOS IŠSILAIKYMUI Spausdinti
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
1. ISTORINIO LIKIMO SVARBA

Lietuvių tauta prieš 7 amžius subrendo į tikrą istorišką tautą, turinčią savo istorinį likimą, subrendo ji po tam tikro bendrai išgyvento tarpsnio taip, kaip atskiras individas subręsta į asmenybę. Subrendo ji po visos eilės bendrų žygių. Per savo istoriją tapo lietuviai tauta, susijungdami bendram likimui. Šitaip bendras istorinis likimas, tas pozityvus vaidmuo, kurį lietuvių tauta atliko, ar tai kovoje su iš vakarų einančia agresija, ar tai rytuose skleisdama savo valstybingumą, užgrūdino ją ir tampriau sujungė. Verta tad, kad istorinis likimas, bendrai išgyventa praeitis būtų prisimenama ir dabartyje.

Mūsų aušrininkai pirmieji ėmė kreipti savo žvilgsnį į praeitį. Jei pastatytume klausimą, kokiu būdu lietuvių tautai nušvito bendra tautinė sąmonė, tai tegalėtų būti tik toks atsakymas: kai atsirado grupelė pionierių, kurie ėmė kreipti lietuvių žvilgsnį į praeitį. Su didele meile ir pietizmu eidami prie kiekvienos praeities liekanos jie kvėpė apmirusiai tautai naujos gyvybės, kai jos bajorijos dauguma atskilo nuo valstiečių kamieno. Jei šiandien daugelis tų aiškinimų ir teorijų apie praeitį (a la Basanavičiaus trakiška-frygiška kilmė) nebeišlaiko kritikos, tai visuomeninė ir tautinė tokių raštų reikšmė buvo labai didelė. Šiandien mes su tuo esame apsipratę ir nebevertiname to, kas įvyko. Tauta pakilo, atgimė per naujas kartas, kai ji įsisąmonino ir ėmė gerbti savo bendrai išgyventą likimą bei praeitį. Iš tiesų, ne kažkokius moksliškai kritiškus, racionaliai-autentiškais faktais nublankintus tyrinėjimus išstudijavę, bet prisiskaitę garsios praeities duomenimis ir originalia lietuviška mitologija nuspalvintų raštų, iš kaimo kilę lietuviai inteligentai ėmė savarankiškiau galvoti ir išsiskyrė iš bendro palikimo su lenkais.

Jei per uolų savos praeities garbinimą tauta atgimė, tai nereikia istorijos išleisti iš akių ir toliau. Savo atskirą istorinį likimą lietuvių tauta visada turi pajausti.

Ne vieną kartą užsienio politikai ir praeities žinovai yra atkreipę mūsų tautiečių dėmesį į tą. reikšmingą faktą, jog nė viena rytinio Pabaltijo tauta neturinti tokios didžiulės praeities, kokia yra buvusi skirta lietuviams. Tai esąs kapitalas, iš kurio lietuvių tauta dar galinti ilgai laikytis ir gyventi. Esą pakanka atskleisti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikus, pažvelgti į tą penkių šimtmečių pozityvų vaidmenį, kad galima būtų, be kitko, apginti lietuvių pretenzijas į daug didesnius istorinius plotus. Ir jei lietuviai nieko daugiau nebeturėtų, o tiktai savo istoriją, jau pakanka įrodyti, kad toji tauta gali gyventi savitą gyvenimą ir tame didžiuliame pasaulio tautų margaspalviame kilime šviesti savo atskira spalva.


V.K. Jonynas.
Iliustracija Prosper Merimėe veikalui "Lokys" (medž. raiž.)

Jei ypatingas istorinis tautos likimas taip stipriai sujungė žydus, kad nei erdvės, nei laiko nepalankūs veiksniai nepajėgė jų sutirpdyti kitų tautų masėje, tai po pasaulį išblaškytieji lietuviai šiandien turėtų taip pat uoliai ir labai rūpestingai sąmonintis savo istorinį pašaukimą, savo praeitį, kaip tai darė pradžioje vos keli inertiškos ir apsnūdusios tautos žadintojai.

Suprantama, kad emigrantai, tremtiniai ir išeiviai lietuviai, kurie dabar daugelyje pasaulio kraštų išsibarstę, yra palikę savo tėvynę tik materialiai, t. y., nutraukę erdvės ryšį; jie turėjo atsiskirti nuo to pat ploto. Tačiau jie niekados negali su savo tėvyne nutraukti faktiško dvasinio ryšio. Jie niekados negali išsižadėti savo praeities, savo tėvų ir protėvių bendrai sukurto istorinio likimo.

Bendras istorinis likimas sujungia net skirtingai kalbančius krūvon. Jo pasėkoje pasidaro tautos. Tokiu pavyzdžiu yra šveicarai. Tie kalnų gyventojai šimtmečiais turėjo bendrą likimą. Jis juos sucementavo, ir taip gimė nauja tauta, sudėta iš keturių elementų (kalbančių itališkai, prancūziškai, vokiškai ir retoromaniškai). Bet nevienodas tos pačios tautos dalių istorinis likimas perskiria ir formuoja dvi atskiras, nors ir giminingas tautas. Čia tokiu pavyzdžiu yra lietuvių ir latvių praeitis. Jei latvių likimas, trukęs 700 metų, kai juos pajungė Livonijos ordinas, būtų nenuėjęs atskiru ir savitu keliu, kuris juos amžiams išjungė iš Lietuvos valstybės sąstato, šiandien lietuvių-latvių skirtumai būtų labai nežymūs. Jie daug greičiau būtų galėję 1918 m, sudaryti bendrą valstybę; kaip to siekė kai kurie lietuvių šviesuoliai. Panašiu pavyzdžiu galėtų eiti ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurių dvasią skirtingas likimas gerokai performavo. Tad bendras likimas skirtingais tautas gali labiau sujungti, o skirtingas likimas tos pačios tautos dalis gali išskirti.

Bet kai istoriška tauta pasiekia aukštesnio kultūros lygio, jai reikia įsisąmoninti savitą likimą. Jei bendri žygiai praeityje padeda tautai išsilaikyti apskritai, tai tautai sąmonėjant, kai jungiama tautos dabartis su ankstybesne praeitimi, galima pasilikti senosios tautos dalimi, nors ir gyvenančios kitoje teritorijoje. Čia yra pavyzdžiu ne tik žydai, bet ir Kanados prancūzai, nors paskutinieji nuo savo tautos yra erdviškai atskilę prieš pustrečio šimto metų. Jie pasiliko prancūzais todėl, kad jie išlaikė senąją, sąmonę. O pavyzdžiui, brazilai, ar argentiniečiai, kurių pirmieji atsiskyrė nuo Portugalijos, o antrieji nuo Ispanijos ir sukūrė savo valstybes, senosios Ibero pusiasalio sąmonės jau nebeturi, nors pirmieji kalba portugališkai, o antrieji ispaniškai. Abi tos tautos, sąmoningai atsiskyrusios, ėmė kurti savo atskiras valstybes.
Dabar žvilgterkime trumpai, kokios reikšmės galėjo turėti, ar turi įsisąmonintas bendras istorinis likimas visai lietuvių tautai. Yra trys pagrindiniai plotai, kur labiausiai reikia saugoti tą ryšį, kad tautos nariai savo sąmonėje jungtų praeitį su dabartimi, ir tuo būdu sukurtų nenutrūkstamą savo bendro gyvenimo ir likimo pajautimą. Kiekviename tų plotų yra mažiau ar daugiau milijono lietuvių. Tai bus rytų Lietuva arba Vilniaus kraštas, vakarų Lietuva, arba Klaipėdos kraštas su kairiuoju Nemuno krantu ir lietuviai Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Tik pirmieji du plotai yra erdvės atžvilgiu organiškai su Lietuva suaugę, kai tūkstančius mylių nutolę užokeaniniai lietuviai teritorijalinio ryšio neturi.

Ir istorinės sąmonės atžvilgiu kiekvieno tų plotų gyvenimas nuėjo kitu keliu. Čia turėsime tris skirtingas bendro istorinio likimo nykimo apraiškas, nors galutinas rezultatas bus tas pats — kelias į nutautėjimą. Jei Vilniaus krašto lietuvis bus užmiršęs savo istorinį likimą, tai Prūsų Lietuvos gyventojas tos sąmonės nebus aptikęs, o Šiaur. Amerikos lietuvis ją menkai teįsisąmoninęs.

2. PAMIRŠTAS ISTORINIS LIKIMAS — RYTŲ LIETUVA


Rytų Lietuvos gyventojų istorinis likimas nuo bendro lietuvių likimo tebuvo atskilęs vos porą dešimtmečių, kada tas kraštas su skausmu 1920-tais metais nuo bendro organizmo buvo atplėštas. O tačiau šio krašto gyventojų likimas ir anuomet ėjo kitu keliu. Čia susitinkame su keistu reiškiniu — rytų Lietuvos gyventojas neteko istorinės sąmonės, nors jo plotuose vyko didesnė dalis svarbiausių praeities įvykių. Vilniaus krašte per paskutinius kelis šimtmečius buvo nuolatinis reiškinys to krašto gudėjimas, kuris, tiesa, savo ruožtu vedė j lenkėjimą. Čia susitinkame mes su masiniu sričių gudėjimu, kuris eina, pėda i pėdą, ir lyg kokia lava užpila rytinius plotus. Gudų kalba, ypač į tai reikia atkreipti dėmesį, čia pasidaro pereinamoji stadija, lyg ir raktas į rusų bei lenkų kalbas ir jų kultūrą. Kai dėl lenkėjimo, reikia pasakyti, jog jis nebuvo toks ištisinis. Sulenkėjusi yra Vilniaus apskritis ir kai kur sritys apie dvarus.

Nekalbėsime čia apie gudų kolonizaciją Vilniaus krašto periferijose ir viduje po baisaus rusų užpuolimo 17 amž. pusėje. Neminėsime gudų penetracijos dėl gausesnio prieauglio (paskutiniu metu 20 žmonių vienam tūkstančiui). Nekreipsime dėmesio į gudų amatininkų ir darbininkų veržimąsi į lietuviškas sritis ar mišrias vedybas ir t. t. Lygiai taip pat nekelsime to vaidmens, kurį atliko nesąmoningo lietuvių elemento rusiškai-lenkiškos įstaigos, mokyklos, karo tarnyba, dvarai, bažnyčia. Bet mes kreipsime dėmesį į istorinio pajautimo ir bendro likimo reikalą. Apie daugelį reikšmingų šios problemos momentų gausios medžiagos davė Tūbingeno universiteto istorijos stud. J. Kakarieka, kilęs iš lietuvių salos Dieveniškio, gerai pažįstas gudų ir lietuvių santykius.

Masinio ir daug dešimtmečių trukusio gudėjimo procese didelis vaidmuo priklauso tam faktui, kad to krašto lietuviuose buvo didelė bendro istorinio pajautimo bei tautinės sąmonės stoka. Gyventojas visai pamiršo to krašto ir jo protėvių gyventą praeitį. Savo kilme aiškus lietuvis, kurio tėvai ir seneliai tik lietuviškai kalbėjo, ėmė vartoti gudų kalbą. Vadinasi, toks „tuteišas“ tikrai nebepažino savo istorinio likimo ir tautinio pašaukimo. Tokiu atveju turėtosios tradicijos buvo menkai vertinamos. O savas tautines vertybes sureliatyvinus, arba jų nepažinus, išsivystė didelis imlumas — receptyvumas.

Mes patys dabar patiriame kasdien iš savo aplinkos ir žinome ypač iš spaudos Amerikos lietuvių gyvenime, lietuvių dvasios atvirumą svetimoms įtakoms, jų didelį kultūrinį receptyvumą, tiesiog kartais nuostabų sugebėjimą prisitaikyti, per trumpą laiką priimti svetimas įtakas. Toks imlumas visada būna surištas su pavojumi sureliatyvinti savas kultūrines vertybes.

Ne vienam juk taip pasitaiko, kad išmokus ir vartojant svetimą kalbą, gimtoji jau nebetenka absoliutinio savo vertingumo. Jai gresia pavojus atsistoti šalia kitų mokamų kalbų lygioje plotmėje. Kaip lietuvių gyvenimas svetur, ypač Amerikoj rodo, tokiais atvejais ir pradedama neišvengiamai pasisavinti svetimus priežodžius, atskirus žodžius bei ištisus sakinius. O tai sudarko kalbą, nes tuo būdu sumažinama jos grožis ir vertė. Šitaip peržengus absoliutaus savo kalbos vertingumo bei nepakeičiamumo ribą einama kalbos suskurdinimo, jos sužalojimo keliu.

Kalbant apie rytų Lietuvą, tuoj kyla klausimas, kodėl tas imlumas labiau apsireiškia aukštesnės kultūros Vilniaus krašto lietuviuose, o ne atsilikusiuose ir tamsiuose guduose? Trumpai: gudai, kaip labiau primityvūs ir kultūriškai mažiau receptyvūs, gyvendami didesnėje masėje, niekada nedėjo pastangų lietuvių kalbos išmokti. Jų masė liko ta pati, inertiška. O lietuvių didelį kultūrinį imlumą lydėjo per menkas savo tautinių tradicijų vertinimas. Dar iki pat mūsų dienų Vilniaus krašte, ypač pietuose (Lydos apskrityje), labai smarkiai nyko lietuviškos dainos, šokiai, vestuvių — krikštynų papročiai.

Ar taip vadinamas „tuteišas“ būtų galėjęs išsižadėti savo kalbos, atskilti nuo bendrą likimą šimtmečiais gyvenusios tautos, jeigu jis nors kiek iš nežinios būtų praskleidęs savo praeitį? Žinoma, ne. Ir vos tik vietos lietuvis prasimokęs lietuviškoje mokykloje, iš lietuviškų šaltinių pažindavo savo tautos praeitį, jis tuoj įgydavo imunitetą. Jame atsirasdavo pajautimas, kad jis priklauso garbingai tautai, kad jo proseniai, jo gyventuose plotuose yra atlikę didelių žygių...

Tik visiškas neįsisąmoninimas savos praeities, nežinojimas tautos bendrų žygių, kurių neturėjimas reiškia, kad tauta neturi praeities, tik visiškas nesupratimas to bendrojo praeities lobio, veda prie netekimo savojo veido. Šitaip pamažu apsiprantama ir įsijaučiamą į svetimos aplinkos stilių. O tada nejučiomis einama prie pamėgdžiojimo ir pasisavinimo.

Tautiškai mišriose vietose, arba kur gyvenama mažumoje, reikia labai stiprių savų kultūrinių paskatų, įgalinančių sujungti dabartį ir praeitį. Kadangi tokiose vietose aplinkos gyvenimas tautos tradicijas negailestingai niveliuoja ir naikina, reikia labai konservatyvaus ir užkietėjusiu elemento, kuris sugebėtų atsispirti aplinkos įtakoms. Tipišku pavyzdžiu čia gali būti anglas. Jis labai nenoriai mokosi svetimų kalbų. Jis ne tik yra linkęs prisiimti svetimas vertybes, bet ir nuostabiai gerbia senas tradicijas.

Tokia svetur patekusi ar tarp svetimų gyvenanti tautos dalis daugiau gali neutralizuoti svetimas įtakas stipria tautine sąmone. Kaip sakyta, toji sąmonė turi sudaryti gyvą ryšį su tautos praeitimi, Bet neužtenka vien tik pažinti savo praeities įvykius. Sausas istorijos žinojimas (scientizmas) dar galutinai neapsprendžia tautinės sąmonės. Yra būtina nujausti tautos istorinį pašaukimą.


3. REIKALAS SURASTI TAUTAI ISTORINĮ PAŠAUKIMĄ


Mūsų patriotams aušrininkams stiprus susirišimas su savo praeitimi ir jos iki padangių išidealizavimas, galima sakyti, laikymas lietuvių tautos beveik išrinktąja, jau buvo savotiškas lietuviams pašaukimo suradimas. Jį plačiai, visu uolumu skelbdami, jie ir prikėlė tautą. Jie parodė, kad tauta vien dėl savo istorijos turi gyventi!

O istorikai ne kartą istorine lietuvių tautos misija laikė sugebėjimą sulaikyti naikinančių rytų Europos tautų veržimąsi į vakarus, pradedant nuo 13 amž. totorių antplūdžio. Akcentuojamas taip pat didžiulis daugelio lietuvių kartų vaidmuo, kai jis nuo Nemuno linijos nė pėdos žemės neužleido ordinui, siekiančiam įsitvirtinti iki Dniepro plotų.
Bet tai yra tik atskiri stambesni mūsų istorijos epizodai, kurie galutinai dar, rodos, neišaiškina istorijos pašaukimo. Prof. Stasys Šalkauskis tarėsi suradęs lietuvių tautai paskirtį. Gyvendama tarp germanų ir slavų, ant dviejų pasaulių ribos, ji turinti rytiniame Pabaltijyje ypatingą misiją. Tik lietuvių tautai esą skirta iš tų dviejų kultūrų daryti sintezę, t. y. tas kultūras perkurti nuosavoje naujoje kultūroje ir ją perteikti pasauliui, nes abi kultūras lietuviai turį progos pažinti labiau negu kitos tautos.

Gali kai kas ir nepanorėti su Šalkauskio mintimis pilnai sutikti, bet savo pagrinde lietuvių tautos pašaukimas yra kultūrinis. Tik vertikaliniu būdu augdama kultūroje, nesiplėsdama teritorialiai, niekada nebesiekdama Vytautinės imperijos, toji tauta gali įstengti dar labiau sušvytėti tautų margumyne ta savita ir originalia spalva, kuri jai yra skirta. Šitokiomis pastabomis esame suradę ir raktą į kalbėtąjį rytinio Lietuvos ploto gudėjimą, po kurio sekė antras etapas — lenkėjimas. Labai ilgai didelės lietuvių masės tame plote buvo tautiškai nesusipratusios. Jos ilgiau negu nepriklausomos Lietuvos lietuviai neturėjo galimumo pažinti savo istorinio likimo, savos garbingos praeities, kuri būtų jose sužadinusi norą kovoti dėl savo tautinės individualybės išlaikymo. Įdomu, kad ir knygnešių gadynė praėjo, galima sakyti, nepastebėta.

Vadinasi, jei tautinė sąmonė nėra pilnai išsikristalizavusi, jeigu tauta arba jos dalis nepažįsta nei savo istorinio likimo, nei jai Apvaizdos skirtojo tautinio pašaukimo, ji yra labai pavojingoje būklėje. Toji tautos dalis nežino, kas ji yra ir ko ji siekia. Kaip tautos dalis ji neranda savo egzistencijos pagrindo. Todėl jos masė, kaip matome rytų Lietuvoje, ar vakarinėj Lietuvoje, ir nededa pastangų tautiniam savitumui išsaugot. Be jokios kovos ji pasiduoda bendrajai gyvenimo tėkmei. Net toji elementari kova dėl gimtosios kalbos ar savoms tautinėms tradicijoms išlaikyti jai atrodo netikslinga ir galbūt nenaudinga.

Tokį nusistatymą, vedantį į nutautėjimą, atbaigia bendri ūkiniai interesai, bendra kova dėl jų realizavimo, arba bendri išgyvenimai. Sį-tuo būdu darosi naujas bendras istorinis likimas, kuris per ilgesnį laiką sujungia ir sucementuoja į vieną net labai skirtingų tautybių žmones. Ypatingai šis procesas būna greitas, kai tarp šių, savo tautinės sąmonės netekusių, arba ją užmiršusių tautybių nėra jokio antagonizmo ar šiaip ryškaus interesų skirtingumo. Tipiškas pavyzdys yra Amerika, kur tenykštė civilizacija ir visas gyvenimas skirtingas, tautas, palyginti greit, lyg kokios girnos, sumala į vienus amerikoniškus miltus. Ten tėra antagonizmo tik juodajai rasei, kurio pasėkoje negrai sunkiai asimiliuojami.

Užbaigiant kalbėti apie rytinių Lietuvos plotų praeitį, įdomu suminėti tas priemones, kuriomis, pvz. sąmoningasis Vilniaus krašto lietuvių būrelis naudojosi lietuvių masių įsisąmoninimui. Vedant kovą prieš nutautėjimą, kur tarp lietuvių ir gudų niekada nėra buvę jokios rasinės neapykantos, buvo stengiamasi didelį atvirumą svetimom įtakoms pakeisti tautiniu uždarumu. Prieš tautinių vertybių sureliatyvinimą buvo pastatytas jų suabsoliutinimas. Visa, kas lietuviška, turėjo būti gerbtina ir gera, kas svetima buvo laikoma tik. antraeilės vertės. Svarbiausias dalykas tokiais atvejais, kaip ir Maž. Lietuvoj ar Amerikoj, buvo sąmoningų veikėjų noras visame plote išlaikyti lietuvių kalbą.
Vedami to paties aušrininkams charakteringo romantizmo, kuris kartais rišosi ir su naivumu, Vilniaus krašto veikėjai akcentavo ir savo kalbos meilę. Svetimų kalbų mokymasis, o ypač vartojimas, buvo toleruojamas tik tiek, kiek to reikalavo būtinas reikalas. Pvz. nepopuliaru būdavo Vilniaus krašto inteligentui girtis gudų kalbos mokėjimu. Taip pat ir kitos savos kultūros vertybės buvo stengiamasi pastatyti didesnėje aukštumoje negu svetimosios, vis pabrėžiant jų vertingumą. Senoji Lietuvos istorija, kuri vystėsi pirmiausia rytų Lietuvos plotuose, teikdavo daug imponuojančių pavyzdžių. Atskleidžiant ją, buvo norima su dabartimi surišti praeitį.

Su dideliu ryžtingumu buvo kovojama prieš svetimų madų bei įpročių brovimąsi. Senos lietuviško kaimo tradicijos buvo propaguojamos per spaudą, per mokyklas ir, labai efektingai, per kaimuose statomus vaidinimus. Lietuviška spauda, kurios buvo stengiamasi kuo daugiausiai išplatinti, lietuviškos mokyklos, o jas lenkų valdžiai uždarius, lietuviškos skaityklos kaimuose turėjo supažindinti tautiečių mases su tautos praeitimi, su jos garbingais žygiais. Tuo būdu buvo siekiama sužadinti senosios didybės ilgesį. Tai buvo vykdoma tokiu plačiu mastu, kad nepriklausomoje Lietuvoje apie .šitą veikimą neturėta nė nuovokos.

Įvyko įdomus reiškinys! Per 20 okupacijos metų nemažoj Vilniaus krašto susipratusių lietuvių dalyje susiformavo ir savas vilnietiškas pašaukimas: jis reiškė kovoti dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai, taip kaip panašus tautinis pašaukimas yra dabar atsiradęs sąmoningoj Amerikos lietuvių dalyje — kovoti už Lietuvos valstybės atstatymą. Bet kai staiga Vilnius buvo atgautas, ne vienas idealistų vilniškių veikėjų pasijuto lyg už borto išmesti ir nebepajėgė įsijungti į naujas sąlygas. Šitoks vykdymas pašaukimo Vilniaus krašte, kad ir aprėžtais politiniais bei kultūriniais pasireiškimais, buvo labai efektingas veiksnys, saugojęs lietuvius nuo nutautėjimo. Gyvenant kitataučių masėje buvo stengiamasi išjungti savąjį istorinį likimą iš bendros interesų painiavos ir gyventi savu uždaru gyvenimu a la žydišku ghetto. Ten susidarė du antipodai. Iš vienos pusės greitu tempu, vykstąs tautinis sąmonėjimas, iš kitos pusės, tuteišų masių tamsumas ir visiškas nesiorientavimas. Vienoje pusėje patriotai, idealistai, sugebą vertinti tautines brangenybes, potencialūs kūrybiniu atžvilgiu, iš kitos pusės gi, masės nesusipratusių, ir jokio tautinio apsisprendimo neturinčių gyventojų.

Šitaip, kalbėdami apie Vilniaus kraštą, esame didele dalimi atskleidę panašius lietuvių santykius Maž. Lietuvoj ir Šiaurinėj Amerikoj. Šiuo metu mums aktualesnis Amerikos lietuvių veidas, kai Maž. Lietuvos tautiniai santykiai lieka įdomiu jau artimos praeities reiškiniu. Bet ir apie tą lietuvių plotą trumpai!

4. NESURASTAS ISTORINIS LIKIMAS — MAŽ.  LIETUVA


Kad Maž. Lietuva nuo Labguvos, Įsrutės ir Gumbinės plotų vokietėjo, kad ten nuo 18 amž. pusės nyko lietuvių kalba, yra visa eilė veiksnių. Jų didelė dalis tiko minint Lietuvos rytų gudėj imą. Čia daug didesnis vaidmuo negu Vilnijoje atiteko marams, ypač tam didžiajam marui 1710. Kada ištisi plotai išmirė, arba ūkiuose liko tik mažamečiai vaikai, į tuščias sritis buvo sodinami zalcburgiečiai — kolonistai, hugenotai. Daug reiškė karinė tarnyba, vokiški miestai ir jų amatininkai. Tačiau viską suvedus krūvon, svarbiausias dalykas — nebuvo pasigaminta savos kultūros, nes, galima sakyti, nebuvo lietuviškos mokyklos. Netiesa, kad vokiečiai ramiu būdu migdė. Jie jau nuo Bismarko laikų pavartojo visą eilę prievartos priemonių, o jos sukliudė masėse lietuviškai kalbančiųjų žiebti tautinę sąmonę.

Kol lietuviška mokykla buvo suvaržyta arba užgniaužta, vokiečiai mokytojai lietuviškose srityse turėdavo truputį pramokti lietuviškai. Bet greitai gimta kalba bebuvo galima mokytis tik tikybą. Buvo motyvuojama: lietuviškai vaikai pakankamai kalbasi su tėvais namie, o mokykloj jie turi išmokti valstybinės kalbos. Tiesa, pradžioje dar buvo lietuviškų vadovėlių, kurie brangiai kaštuodavo. O vokiškieji, arba dviem kalbom spausdinami, buvo veltui dalinami.

Kada Bismarkas paruošė Prūsijos karalystės rytinių sričių didžiulį ir daug lėšų reikalaujantį kolonizacijos planą, šalia lenkų ir lietuvių mažuma buvo imta sistemingai germanizuoti. Pamažu lietuviams ne tik buvo atimtos ar suvaržytos mokyklos gimtąja kalba, bet susiaurintos lietuvių pamaldos bažnyčiose, įvesta spaudos cenzūra. Ypač daug prisidėjo mokykla, kai buvo įvestos vokiečių kalbos pamokos nuo pirmųjų mokslo metų. Nulietuvinimo keliu taip pat stipriai vedė ne tik minėtoji karinės tarnybos prievolė, bet ir apskritai valdžios bei administracijos įstaigos. Ir kur tik lietuvis bepasirodė, ar kaip vaikas mokykloje, ar kaip jaunuolis kariuomenėj, ar kaip teisybės jieškotojas teisme, ar kaip pilietis įstaigoje, ar net iš dalies kaip maldininkas bažnyčioje, visur jis jautė, kad su savo lietuvių kalba ir „lietuvišku pasireiškimu bei nusistatymu, nors ir labai lojalus valstybės pilietis, yra nedraugiškai sutinkamas, tiesiog nepageidaujamas.

Prūsų Lietuvoje sąlygos buvo kitoniškesnės negu Didžiojoj. Prūsų lietuvis nesugebėjo ir negalėjo remtis I savo praeitimi. Kaip rytų Lietuvos tuteišas visai pamiršo bendrą išgyventą likimą ir turtingą praeitį, taip vakarų Lietuvos gyventojas visai nejieškojo ir nerado lietuvių istorijoj didybės, kurią surado Didžiajai Lietuvai aušrininkai. Aušrininkai, gerokai , apstabdė šviesuomenės nutautėjimą, lenkėjimą. Jie gyvais praeities pavyzdžiais parodė, kad lietuviai nuo Vytauto laikų kovojo už savarankiškumą, pavyzdžiui, už atsiskyrimą nuo lenkų. Ir mūsų švenčiamoji rugsėjo 8 — ji yra juk tipiškas įrodymas, kaip karaliaus vainiku Vytautas stengėsi akcentuoti savarankiškumą santykiuose su lenkais. Todėl ir 19 amž. lietuviams su pagalba istorijos atsidalinimas nuo lenkų nebuvo taip sunkus, ir pirmasis jį pradėjo Daukantas.

Santykiuose su vokiečiais Prūsų lietuviai tokių pavyzdžių savo srities praeityje neturėjo. Senųjų Prūsų kovos už laisvę, garsusis jų sukilėlis Herkus Montė buvo tik tada dar mažai žinomi epizodai. O Didžiosios Lietuvos lietuvių praeities ir jų istorinio likimo Prūsų lietuviai kažkaip niekada nelaikė savuoju, nes jame nedalyvavo.

Reikšmingas dar buvo ir kitas faktas! Prūsų lietuviai visada turėjo, kad ir cenzūruojamą legalią spaudą. Nelegalios spaudos jie neorganizavo, kai didlietuviai ten pat Prūsuose susikūrė sau tokią spaudą, kurios vienas svarbiausių privalumų buvo tas, kad joje galėjai rašyti, ką tik nori. Ji buvo jokios cenzūros nevaržoma. įdomu, kad Prūsų lietuviai, nors padėjo organizuoti spaudą Did. Lietuvai, bet patys tos turiningos spaudos neskaitė, ir patys iš blankios laikraštijos išeiti nepajėgė.

Ne mūsų uždavinys čia išskaičiuoti visas vokietinimo priemones, kurios buvo vartojamos ypač mišriose srityse. Bet ir tose masinio lietuvių elemento dalyse, tautinė sąmonė buvo silpnoka. Ji šiek tiek reiškėsi lietuviško folklioro palaikymu, dainos propagavimu bei chorais. Chorai laikydavo, pvz. savo pareiga aplankyti Tilžės, Ragainės ir Pakalnės apskrityse visus didesnius bažnytkaimius. Sauerveinas — Girėnas, Dr. Bruožis, vėliau Vydūnas kėlė lietuvybės reikalą, bet masėse nebuvo pagautas bendras istorinis tautos likimas ir praeities didybė. Politinių sambūrių negalėjo, būti, todėl ir daugelyje lietuvių valstybinė sąmonė buvo perdėm prūsiškai-kaize-rinė. Ji šiek tiek išryškėdavo, kai būdavo renkami Prūsų Landtago ar Reichstago atstovai, nes lietuviai kelis kartus sugebėjo pravesti po vieną savo kandidatą. Tautiškai-politinė reikšmė tokio atstovo būdavo nedidelė. Bet svarbu, kad lietuviai burdavosi už vieną savo tautietį.

Jei Vilniaus krašto lietuviai iš tiesų šimtmečius išgyveno vienoje valstybėje bendrą likimą su kitais lietuviais, tai Mažoji Lietuva iš jo kunigaikščių gadynės pradžioje greit išsijungė. Toji lietuvių dalis nuėjo kitu politiniu ir kultūriniu keliu, Šitaip ir išliko šiaurinės Rytprūsių dalies lietuvio dvasinis veidas kitoks, performuotas, svetimesnis didlietuvio sielai. Reikšminga čia aplinkybė buvo protestantų tikėjimas. Šis padėjo labiau sutapti su vokiečių kultūra, kai katalikybė labiau užkonservuodavo lietuvybę. Pavyzdžiui Stalupėnų apskritis jau seniai buvo germanizuota, kai nedidelė katalikų parapija Bildviečiuose ilgai laikėsi, lyg kokia oazė iki 20-tojo amž. Ir kitose vietose buvo Prūsų lietuvių katalikų, kurie lietuvybę ilgiau išlaikė, nors jų skaičius buvo labai mažas. Tetzner'is apie 1880 metus buvo nustatęs, jog Prūsų lietuviai katalikai 19-tam amž. vis dar daugėjo, kai lietuviai protestantai vokietėjo. Mat, pastoriai daugiausiai buvo vokiečiai. O kiek jie sugebėdavo pramokti vietinių gyventojų kalbos; lengva .įsivaizduoti. Jie tik darkydavo ją. Užtat iki paskutinių laikų tokį didelį pasisekimą turėjo „sakytojai“—“surinkimininkai“, kurie liaudies kalba skelbdavo Dievo žodį. (Įdomių ir plačių pastabų tuo reikalu, t. y., apie religiškai psichologinius veiksnius Prūsų lietuvių nutautėjimo procese jau 1914 m. buvo iškėlęs žymusis mūsų ekonomistas Albinas Rimka.) Kaip Valančiaus laikų katalikybė Didžiosios Lietuvos lietuvius iš vienos pusės apsaugojo nuo paskendimo provoslavų jūroje, o iš kitos puses iš dalies prisidėjo prie Vilniaus krašto nutautinimo, taip Prūsų Lietuvoje, nors ir mažyčiame skaičiuje lietuvių, katalikybės vaidmuo išėjo pozityvus.

Kodėl Prūsų krašto, t. y., Mažosios Lietuvos lietuviams buvo sunku išsilaikyti lietuvybė, yra lengva atsakyti. Neturėdami žymesnio skaičiaus savo inteligentų, pajėgiančių tautiečiams įsąmoninti praeitį ir ją sujungti su dabartimi, tie Prūsų lietuviai menKai arDa ir visai nesijautė turį bendro istorinio palikimo bei bendro praeities ryšio, su artimiausiais lietuvių giminėmis, ar savo protėviais. Kaip minėta, jei Vilniaus srities gyventojai tokį ryšį užmiršo, tai Klaipėdos ir Tilžės srities gyventojai jo nesurado.

O ką, darė vokiečių istorikai? Jie veikė savo raštais Rytprūsio kolonisto-vokiečio naudai. Vokiečių gyventojų sąmonėj jie sudarė tam tikrą savarankiškumo pajautimą paremtą to krašto pirmykščių gyventojų teisėmis. Vikriai panaudodami istoriją ir ją labai uoliai propaguodami, vokiečiai pasijuto suradę kontraKtą. su žiląja naujosios tėvynės praeitimi. Jie sujungė kolonistus ateivius su senaisiais krašto gyventojais, artimiausiais lietuvių giminėmis, senprūsiais. Stengdamiesi būti geri šios žemės gyventojų palikuonys, jie norėjo atsikratyti nejaukios kolonisto savijautos. Tam padėjo visa eilė aplinkybių. Viena iš jų buvo ir ta, kad Brandenburgo kurfiurstas ir Prūsų herzogas Fridrichas III Karaliaučiuje 1701 užsidėjo Prūsų karaliaus karūną. Senųjų Prūsų vardas buvo panaudotas pavadinti naujai Prūsų karalijai, siekiančiai iki pat Reino. Šitaip ir ordinas viduramžyje, kovojęs visuotinės katalikų Bažnyčios naudai ir savo sienų praplėtimui, buvo atvaizduotas kaip grynai vokiška institucija, o Rytprūsių vokiečiai, kaip jų palikuonys. Šitaip Rytprūsių gyventojas sau pasidarė, tiesiog susikūrė septynių šimtų metų istoriją. Jis ją ėmė įsisamoninti, gerbti ir mylėti, kai kolonisto sąvoka buvo perkelta lietuviui. Buvo imta urbi et orbi skleisti, jog Maž. Lietuvos gyventojai nieko bendra neturį su senaisiais krašto gyventojais nadruviais ir skalviais. Visi jie buvo kildinami iš Didžiosios Lietuvos, kurią esą apleidę ne anksčiau kaip 16-17 amž.

Nuo Did. Lietuvos, galima sakyti, „geležine uždanga“ atitvertas ir kultūriškai-religiškai atskilęs Prūsų lietuvis nebesugebėjo surišti bendro istorinio savo likimo su Did. Lietuvos lietuvių praeitimi. Kiekvienas gyveno savitą gyvenimą, mažai bendraudamas kultūriškai. Net tautinei sąmonei atbudus, nedaug buvo pastangų, jieškančių juodu sujungti krūvon. Tiesa, anuo metu buvo Mažojoj Lietuvoj žymių veikėjų, patriotų, bet ir jie negalėjo surasti pakankamai kultūrinių priemonių spirtis krašto germanizacijai. Tad ir atsitiko taip: ištisi valsčiai ar apskritys dar turi lietuvišką kraują, lietuviškus veido bruožus, iš dalies lietuviškus papročius. Bet lūpos nebetaria lietuviškų žodžių, o širdis, nebeplakdama lietuvių tėvynės laime, nebejaučia bendro istorinio likimo.

Jei kalbą laikyti esmingu tautos požymiu, ryškiai skiriančiu jos narius nuo kitų žmonių, tai čia jos pirmiausia, buvo netekta. O paskui ėjo kitų lietuviški} etninių ypatybių nykimas. Taip buvo ir čia Vakarų Lietuvoje. Šiaip jau, žinoma, kalbos absoliučiai etnine vertybe laikyti negalima. Bet Vilniaus ir Prūsų Lietuvos srityse ji tokia pasidarė.
Užbaigdamas apie Mažąją Lietuvą, nenoriu sudaryti įspūdžio, kad tame krašte nebuvo jėgų, pajėgiančių įgyti politinę sąmonę, kuri apsireiškė pastangomis susijungti su Didž. Lietuva. Tokios pastangos jau žinomos nuo 1919 metų, kai atsirado Mažosios Lietuvos klausimas politinėje arenoje. Apie tai kalbėti būtų atskira tema.

5. NEPAKANKAMAI ĮSISĄMONINTAS ISTOR. LIKIMAS — Š. AMERIKOS LIETUVIAI


Nemažiau gyvus pavyzdžius apie reikalą labiau įsisąmoninti tautiečiams savo praeitį ir tautos likimą duoda Amerikos lietuvių gyvenimas. Jei yra žinomas bendras reiškinys, kad visos į Ameriką patekusios įvairių tautų dalys greit amerikonėja, tai lietuvių amerikonėjimo tempas ligi šiol buvo itin greitas.

Žinomas žurnalistas, kun. Dr. Juozas Prunskis (buvęs „XX Amžiaus“ redaktorius), labai aktyviai dalyvaująs Amerikos lietuvių visuomeniniame gyvenime, buvo prašytas nurodyti to amerikonėjimo priežastis. Čia jas iškeliu jungdamas su tema.

Įdomu, kad pati valstybė mažai daro pastangų suamerikoninti, bet nutautinimas ateina natūralaus proceso keliu. USA yra tautų konglomeratas. Per eilę dešimtmečių, ypač mokyklose, pasiekta, kad tautiniai skirtumai niveliuojasi, įvairių tautybių žmonės gerai sugyvena. Beveik visuotinas reiškinys, kad jaunimas lietuvių sąmonei yra pasidaręs svetimas, nors beveik niekas nesigėdi prisipažinti esąs lietuvių kilmės. Todėl toji jaunuomenė labai menkai beatvyksta klausyti lietuviškų paskaitų, nes ji nebekalba arba menkai besupranta lietuviškai. Tad jai ir nebeįdomu. Amerikos lietuvių jaunuomenė yra pagauta, tiesiog pritrenkta Amerikos civilizacijos kolosalinio progreso. Tam jaunimui didinga Amerikos dabartis labiau imponuoja, kaip tėvų pasakojimų sukeltas sentimentas apie Lietuvą, kurios jie nematė ir kurią pažįsta nuskurusią, kokią jų tėvai prieš keliasdešimt metų paliko. Tad tenykščio lietuvio sąmonėje Lietuva atrodo tamsi ir juoda.

O Amerikos valstybinėje mokykloj yra visos sąlygos prarasti tautiniams skirtumams. Tiesa, labai daug nusipelno katalikai, steigdami „lietuviškas mokyklas. Bet ir čia dėstomoji kalba turi būti anglų, nes kitaip moksleiviai bus atsilikę aukštojoj mokykloj. Tad kolegijų (gimnazijų) ir universitetų jaunimas jokio, lietuviško auklėjimo nebegauna, išskyrus nebent bendravimą lietuviškuose rateliuose, kurių yra mažai ir jų veikimas silpnas.

Šeimos labai“ dažnai būna mišrios tautiniu atžvilgiu. Čia yra ir specifiška priežastis lietuviams, į kurią reikia atkreipti dėmesį. Į Š. Ameriką visada vykdavo lietuvaičių 2—3 kartus mažiau negu vyrų. Jei nuo 1899 metų iki 1914 į USA emigravo 252 594 lietuviai, tai moterų tebuvo trečdalis (81 895). Pvz. 1905 metais nuvyko lietuvių 18 604 (vyrai tame skaičiuje sudarė 13 842, moterys—4762), 1910 m. atvyko lietuvių 22 714 (vyrų 15 360, moterų 7354), 1914 metais atvyko 21584 (vyrų 12 282, moterų — 9302). Tad daug jau ir senesnės kartos lietuvių neturėjo progos vesti lietuvaičių. Dabar mišrus jaunimas dar labiau turi galimybės darbe susipažinti, vesti kitataučius. O kai tėvų tautybės skirtingos, jie visai eliminuoja tą klausimą, kuris gali jų gyvenime nesutarimo įnešti. Net vaiką leisdami į lietuvišką mokyklą, tėvai dažnai tokiu atveju reikalauja, kad jų vaikas nebūtų mokomas lietuvių kalbos. Toks jaunimas bepajėgia skaityti iš viso tik anglišką spaudą. Ir pirma sąlyga, kurią sau stato Amerikos lietuvių veikėjai yra reikalas leisti lietuvių dvasioje, bet anglų kalba, laikraštukas pradžios mokyklų vaikams. (Jų lietuvių mokyklose dabar priskaitoma apie 10 000.) Kitas tokios pat dvasios angliškas žurnalas būtų reikalingas vyresniam jaunimui, kurį skaitymas angliškų amerikoniškos dvasios žurnalų tautiškai sunaikina.

Nuo 19-tojo amž. galo Š. Amerikoj Bažnyčia, t. y., lietuviškos parapijos buvo tas veiksnys, kuris lietuvybę daugiausiai palaikė, sutraukė lietuvių šeimas i artimesnes apylinkes, kur jos bendrauja draugijose, parengimuose. Juk ir lietuviškų mokyklų niekas kitas neturi, tik parapijos, katalikai. Bet vis tik, kai klebonai priklausomi nuo airių vyskupų (lietuvių vyskupo nėra), o įvairios organizacijos parapijose įsteigiamos pagal diecezijos bendrą planą, tad kuriant atskiras lietuviškas organizacijas (sodalicijos ir t. t.) atsiranda sunkiai suderinamas paralelizmas, Todėl ir Vyčiai pvz. daug kur nyksta.

Mes europiečiai dažnai nepagalvojame, kokius psichologinius niuansus žmogui įneša prabangos gyvenimas. Kai pvz. eilinė lietuvaitė dabar nesunkiai per mėnesį uždirba 150 dolerių, tai šeimai vieno automobilio nebepakanka. Sūnūs, o net ir dukros, perkasi po automobilį sau. Visi pasinešę į „good times“ – pramogas ir malonumus. Tokiu atveju nebėra nei laiko, nei noro įsijausti į savo tautinius bei visuomeninius reikalus.

Neužmirškim dar pridėti, kad Amerikoj visi. yra absorbuoti biznio nuotaikų. Amerikos lietuvių žodžiais, visokių „bučernių“, „grossernių“, „bekernių“ ir kitokių ,,storų“ (krautuvių) savininkai žiūri biznio ir su kitais. Jie internacionalėja, nes stengiasi aprūpinti ir kitus „kostiumierius“. Todėl, pvz. toks prekybininkas, ar koks verteiva, nori palaikyti ryšį, turėti savo pirkėjais ir kaimynystėje gyvenančius lenkus, airius ir kitus. Jis nori bendrauti su visais ir būti kaip visi.

Štai tos priežastys, kurios pakerta lietuviškąjį entuziazmą. Bet pagrindinės jų sukasi apie tą faktą, kad Amerikos lietuviai labai ilgai neturėjo didesnio skaičiaus inteligentų, sugebančių įžiebti gyvesnį kultūrinį gyvenimą. Didžiausioji lietuvių emigrantų banga išėjo dar tais laikais, kada vos vos buvo pradėjusi busti ir šviesti lietuvių kaimo visuomenė. Be to, išeiviai pirmiausia ėjo iš vargingojo ir tebesnaudžiančio sodžiaus, kuris ne tik nematė ,.Aušros“, „Varpo“, „Apžvalgos“ ar „Tėvynės Sargo“, bet nė caristinės mokyklos. Todėl dar 1908—14 metų J. A. V. valdinė statistika rodo lietuvių vyrų beraščių 45%, o moterų analfabečių — 59. Dar ir šiandien S. Amerikoje, nors yra apie 20 lietuviškų laikraščių vienetų, lietuvių spauda labai menkai skaitoma. Palyginti, dar daug žmonių tamsūs, kai tuo pačiu metu jaunimas stipriai suamerikonėjęs.

Galima sakyti, Amerikos lietuviai iki pat šiol tikrosios lietuviškosios kultūros beveik neturi ir ją silpnai tepažįsta. Nors ten skaičiumi daug lietuvių spaudos, bet ji beveik visa skursta, yra anemiška. Tas pat. galima pasakyti apie kokybės atžvilgiu smunkančią knygą. Jeigu Amerikos lietuvių spaudą, pvz., palyginsim su 60 000 lietuvių tremtinių spauda Vokietijoje, kur nuolat susiduriama su popieriaus ir licensijų sunkiai nugalimomis kliūtimis, tai tas lyginimas išeis užjūrio lietuvių nenaudai.

Tiesa, Amerikos lietuviai turi taip pat daug organizacijų, draugijų, bet ir jose dažnai pasigendama kūrybinės dvasios, lietuviškos sielos. Tik paskutiniuoju laiku ten atsirado keletas vertų dėmesio rašytojų poetų, mokslininkų, nors visuomenininkų buvo nuo anksčiau. Toji paviršutiniška kultūrinė nuotaika, kuriai įtakos turėjo pilka dienos tikrovė su savo lenktynėmis už geresnį materialinį gyvenimą, negalėjo palenkti lietuvio į gilesnį tautinės kultūros darbą. Ir čia, kaip ir Prūsų Lietuvoje, reikia iškelti didelį trūkumą pajautimo savo praeities, tėvų ir jų protėvių istoriją rišančio bendro likimo.
 
Jeigu Amerikos mokyklas ar koledžus lankantiems, dar Lietuvą mačiusių ir ją mylinčių tėvų, vaikams kas nors sugebėtų įkvėpti Lietuvos, jos praeities meilės, jeigu sugebėtų šalia didžiųjų Jungtinių Amer. Valstybių laisvės kovotojų ir žymiųjų 18-19-tojo amž. jų prezidentų pastatyti eilę Lietuvos didvyrių ir garsiųjų valdovų bei prieinamu būdu atskleisti tos mūsų praeities vertus dėmesio lapus, kuriuos ir mes kartais apmirštame, tikėkime, daug didesni laimėjimai būtų sulaukti.

Kai gyvenome nepriklausomoje Lietuvoje, nebuvo kreipiama į Amerikos lietuvius reikiamo dėmesio. Gal būt, totalitarinės sistemos vyriausybei kai kuriais atvejais buvo neparanku uoliau domėtis demokratinio krašto tautiečiais ar klausyti jų priekaištų. Tad su išvykimu dažnai nutrūkdavo išeivio ryšys su tėvyne, iš kurios jis silpną garsą begirdėdavo. Propagandos nebuvo. Laiminga, kad ir pavėluota prošvaistė toje srityje buvo Draugija Užsienio Lietuviams Remti (DULR) ir Pasaulio lietuvių kongreso sušaukimas.

Turbūt perdėm klaidinga būtų pažiūra norėti šiandieninį angliškai kalbantį Amerikos lietuvių jaunimą vėl išmokyti lietuviškai. Tos pastangos vargu turėtų daug vaisių. Kalbos pamokymas negalėtų tokio jaunuolio įdomauti. Todėl reikėtų užsiimti ne įtikinėjimu atlietuvinimui, kad reikia grįžti prie tėvų kalbos. Tai vargu bėra galima. Pirmiausia reikėtų prieiti iš istoriškai propagandinės-kultūrinės pusės.

Turėtų pakakti, jeigu savo lietuvišką kilmę išpažįstąs jaunuolis palaikytų savy lietuvišką sąmonę bent tokiu būdu, kad jis jaustųsi priklausąs tautai, kuri rytų Europoje yra atlikusi didelę misiją ar tai sulaikydama vokiečių agresiją, ar tai įsijungdama į kovą prieš totorius,-ar sulėtindama šimtmečiams rusų veržimąsi į vakarus, ar dalyvaudama kovoje prieš turkus ir t. t.

Toks „boy“ ar ,,girl“ turėtų žinoti, kad dauguma tų reikšmingų įvykių yra atsitikę tada, kai joks europietis dar nebuvo įkėlęs kojos nei Virginijon, nei į Massachusetts. Vaizdingai tai atrodo, kai imami atskiri faktai. Štai pvz. nuo garsiojo Tannenbergo (1410) iki tų metų, kai Walter Raleigh Anglijos Elžbietai surado pirmąją, koloniją, praėjo 174 metai. Šitoks žilosios Lietuvos isto-.rijos vaizdingas priešpastatymas prieš labai vėlyvą U.S.A. istoriją gal būtų imponuojantis ir reikšmingas Atrodo, kad tam reikalui lietuviai turėtų bandyti išleisti anglų kalba sinchronistines tabeles. Ar neįdomi tokiam jaunuoliui atrodytų tos vis tik savos tautos praeitis, apie kurią tėvai tiek maža tesugebėjo papasakoti.

Vadinasi, į Amerikos lietuvius reikia eiti labiau išryškinant ir supopuliarinant nepakankamai įsisąmonintą savą istorinį likimą. Reikia įvesti j sportiškai-prabangiai nusiteikusio lietuviškos kilmės jaunuolio pasaulėžiūrą ir šitokį istorinį momentą.

Kaip žinoma, būti paprastu amerikonu nėra laikoma ypatinga garbė. Toje kosmopolitinėje ,.košėje“ labiau išryškinti savo tautinę individualybę turėtų pasidaryti mados dalyku, Ir kiekvienam turėtų būti duodama tiek, kiek sugeba pagauti jo intelektualinis lygis. Vieniems, kurie pirmiausia mėgsta jungti didybę su tuo, ką jau įsivaizduoja, reikia labiau parodyti didžiuosius lietuvius. Jų tarpe turi būti, žinoma, ir boksininkas Sharkey—Žukauskas. Kitiems gi reikia įsteigti „istorines kerteles“ ir nuosekliai įsąmoninti apie lietuvių tautos praeitį. Amerikos lietuviui mes negalime nunešti nei technikos, nei prabangos, nei patogaus gyvenimo. Viso to jis turi per akis. Bet mes galime jam nunešti ten mažai pažįstamą, bet didingą mūsų praeitį, ten galim mes ir tarp angliškai kalbančiųjų propaguoti savo kultūrą.

Nevienam mūsų teko, ypač vos karui pasibaigus 1945 m., užtikti Vokietijoje Amerikos kareivį, kuris mokėjo darkyta kalba ištarti žodį Kaunas ar Vilnius, gal dar porą sakinių, ar savo motinos — tėvo gimimo vietą, Tai buvo viskas. Daugiau jis apie savo tėvų ar senelių kraštą ir jo praeitį nieko nežinojo. Lietuva jo sąmonei buvo virtusi jau svetima žemė. O jeigu jam būtų buvę iš mažens įkvėpta tam kraštui pagarbos, jeigu jis būtų žinojęs apie anuos herojiškuosius laikus, kada jo protėviai kovojo hamletišką būti ar nebūti kovą, tikrai tas istorinis ryšys daugelį būtų Lietuvai išgelbėjęs arba bent tvirčiau sujungęs.

Tokiais atvejais mėgstama pasigirti savo protėvių bei savo tautos didžiais nuopelnais. Tai nuolat kartojant, atsiranda pastovus pasididžiavimas didele praeitimi. Žinoma, būkim realūs! Kai naujame žemyne formuojasi su Europa erdvinį ryšį pametusiose tautų dalyse naujas istorinis likimas, sunku yra galutinai pakirsti šaknis nutautėjimui. Šiaurės Amerikoj amerikonėja visos ten patekusios tautos ir*mūsų akivaizdoje duoda naujos nacijos tipą. Iš to neišsilenkia nė lietuviai. Bet vis tik kultūrinėmis pastangomis amerikonėjimo tempą galima sulėtinti. O stabdyti ji reikėtų visomis priemonėmis, kad tie užjūrio lietuviai, lyg anie garsiosios Venecijos respublikos po pasaulį išsivažinėję jūreiviai, kur tik bebūdami, visada turėtų savo dvasiai vėl tą atramą kultūringoj ir nepriklausomoje Lietuvoje, rišdami su ja savo istorinį likimą. Ir mūsiesiems, kurie šiandien patenka į U.S.A., atsiskleidžia didelės darbo perspektyvos šia kryptimi. Atsiminkime, kad pirmieji išeiviai atėjo į Ameriką, be lietuviškos kultūros ir nesudarė laiku rezistencijos. Bet dabar jau lietuvių tauta nebeduoda tokių išeivių, kur nė kiek neišlavintas tėvas vaikui ne tik nesistengdavo perduoti savo tradicijų, bet kartais net skatindavo jas pamiršti. Toks nesąmoningas, jau praeities lietuvis, daugiausia paprasto-neapmokyto darbininko, ar kaimo berno pavidale, ilgai Amerikoj laikėsi vien todėl, kad jis nepajėgdavo greit asimiliuotis. Tada dažnai į Ameriką vykdavo žmonės, kuriems su Lietuva nebuvo sunku skirtis, nes jie jieškojo tik materialinių gėrybių. Tarp anų emigrantų ir dabartinių atvykėlių, kurie kitų momentų verčiami turi vykti į Ameriką, turėtų būti skirtumas. Jeigu pirmųjų tikslas buvo tik išvažiuoti, įsikurti ir ten gyventi, tai mūsų susipratusios kartos reikalas yra ne tik apsaugoti savo egzistenciją, bet sustiprinti ten silpstančią lietuvybę, ir, atėjus laikui, grįžti atgal į savo tėvynę.

Niekas negali išdrįsti pasakyti, kad Š. Amerikoj tarp lietuvių nebūtų ir nuo seniau prošvaisčių. Yra dešimtys tūkstančių lietuvių, kurie neužsidaro savo kiaute, kurie įstengia skirti esminius dalykus nuo neesminių, kurie aukodami daug materialinių gėrybių taip pat daug veikia Lietuvos labui. Daugelis jų, ir kalbėdami angliškai, gerbia ir myli savo gimtąją kalbą, ir mokydamiesi Amerikos istorijos, jie nepamiršta savosios. Šitoj vietoj noriu priminti skirtumą: lietuvių kalbą galima laikyti pirmuoju etniniu požymiu Vilniaus krašte ir Prūsų Lietuvoje, bet ji nėra absoliučiai būtina kitose sąlygose gyvenančiam užjūrio tautiečiui. Daugelis jų, išvykę dėl savo blogos padėties tėvynėje, kuri ne visada juos motiniškai traktavo, sugebėjo išlaikyti gyvą jausmą tam kraštui. Jau nuo pirmojo didžiojo karo išeiviai lietuviai ėmė labai efektingai remti aukomis savo tėvynės reikalą. O juk jų retas kuris teturėjo noro ir perspektyvų į ten sugrįžti. Tuos žmones dar vis rišo su tėvyne sentimentas ir lietuviška sąmonė.

Šitą lietuvių tautinę sąmonę dar labiau sustiprinti, pakelti jų kultūrą, dar stipriau juos surišti su nemirštančia tautos praeitimi ir gyvu istoriniu likimu būtų mūsosios kartos uždavinys. Tam reikia padėti visos pastangos.

Jeigu į Mažosios ir Rytų Lietuvos tautiečius, galima sakyti, dabar įtakos daryti negalima, tai veikt Amerikos lietuviuose mums gali atsiverti galimybės.

Ir, būdami tremtyje, turime pajusti, kad mūsų dvasinis ryšys su tauta, jos praeitimi ir su visos tautos istoriniu likimu nėra nutrūkęs. Šiandieninis mūsų šūkis, tikrasis mūsų pašaukimas tremtyje turi būti ne tik nepriklausomos valstybės atstatymas, bet ir savos tautinės kultūros gelbėjimas ir palaikymas, apsaugojimas jos nuo iš visų pusių gresiančios ardančios aplinkos, nes kultūrinės vertybės yra pats geriausias ginklas kovoje už tautos laisvę. Kalbos išlaikymas nėra dabartiniame mūsų gyvenime jau viskas. Mes turime išlaikyti nesulaužytą kūrybinę savo dvasią.

Jeigu 19 amž. buvo laikas, kada mokslininkai lietuviais dėmėjosi tik kaip nykstančia tauta — ir nevienas jau buvo ją palaidojęs, laikydamas lyg kokia praeities liekana a la prieštvaniniai gyviai, tai dabar mūsų kultūrinės pastangos turi visada liudyti apie mūsų teisė gyventi. Kultūra yra dažnai tikrai galingesnis ginklas už politinius veiksnius.
Tvirtai pasisavinę savą istorinį likimą ir suvokę reikšmingiausius savo istorijos etapus, matysime, jog mums yra dar skirta parodyti, kas mes esame. Kaip tauta mes dar nesame pilnai atlikę to, kas mums Apvaizdos yra skirta.

Tam pasiekti yra užkrauta ant mūsų, visų tų kartų, kurios  pirma žengė, istorinis atsakingumas. Būkime jo verti!



Paulius Augius. "Eglės žalčių karalienės" iliustracija (medž. raiž.)