MILŽINAS LIETUVIŲ TEATRO PAUNKSMĖJ Spausdinti
Parašė STASYS PILKA   
GĖLĖS ANT TOLIMO KAPO


Gimnazijos direktorius St. Cibulskis, šiaip didelis tolerantas, protestuodavo:

- Lietuviai puikūs, gabūs vyrai, bet kam jie tokius ilgus plaukus nešioja!

Ugi, ką tik ne iki pečių plaukai buvo ne tik mada, bet lietuvio studento savęs demonstracija: štai, matykit, esu naujos gadynės žmogus!

Mano — gimnazistuko akims — studentai (ir net septintokai, aštuntokai) buvo galingos samsoniškos būtybės. Ir ne tik dėl tų ilgų plaukų ir net ne dėl to, kad dažnai buvo ilgais ūsais ir barzdom pasipuošę, kad bosu prašnekdavo. Man jie kažkodėl primindavo agresingus piliečius, kurie 1905 metu revoliucinėmis dienomis nuvertė nuo bėgių arklių tramvajaus vagoną. Dėl to suardyto transporto tėvas kelias dienas iš tarnybos negalėjo grįžti... Buvo baisu, neramu... O tuos vagonus vertė irgi ilgaplaukiai vyrai.

Kai mama į lietuvišką vakarą į Pavlovos salę nusivesdavo, ten tie surdutuoti, žibančiom sagom, baltom pirštinėm studentai, dievaži, darydavo daug didesnį įspūdį, negu ką tik matytas mėgėjų spektaklio veiksmas. 0 čia dar keli Kariškos medicinos Akademijos auklėtiniai (tie, kurie kardus ir špagas garderobe palikdavo), dar su baltesnėm pirštinėm (ir jau pakirptais plaukais), bet garsiau už kitus lietuviškai šaukę! Vienas jų buvo pentinuotas. Kai šoko kotiljoną, mazurką, vengerką ar suktinį, tai pentinų žvangėjimas buvo žavingesnis ir už serpentino lietų, už konfeti sniegą, už skrajojamo pašto amūrines išdaigas. Pentinų skambėjimas ne tik talkininkavo orkestro mušamiesiems, bet pasiekdavo kažką kitą. Gal įsijungdavo į bendrą romantinę nuotaiką? Taip, taip — romantika — štai tas pats tikras žodis. Laikotarpio (per lietuvišką prizmę) plevėsuojantis standartas.

Ilgi plaukai, šokių sūkuriuose tokie neramūs, primindavo ką tik scenoje matytus lietuvius barzdočius. Tačiau studentai buvo spalvingesni, poetiškesni. Prakaitą po šokio šluostydami, jie arba labai parausdavo arba dar labiau išbaldavo. Bet jų balsai čia salėje buvo skardesni, negu ką tik nuo scenos girdėti. Nors ir ne paslaptingi, nors realūs ir suprantami, bet tokie lyg į tolius Šaukiantieji... O, toji gaida, tasai aidas...

Balys Sruoga vargu čia lankėsi, Petrapilio Pavlovos salėje. Šokančių maišatyje Poeto nenorėtumėm matyti. Užtekančiai lyrikos skaidriai žvaigždei linksmom kojom nedera minti serpentino ir konfeti šiukšles. Rankas krūtinėje sunėręs, į marmuro koloną atsirėmęs, mintimis, širdies plakimu jis yra ten, kur Dievų takai, kur Saulė ir smiltys, kur Deivė iš ežero... Simboliai, neišaiškinamos, tik giliai juntamos sąvokos, kurios negali nesuskambėti sidabrinių (kaip tos baltosios Nevos pakrančių vasaros naktys!) eilių muzikoje. (nelyginant, kaip J. Baltrušaičio, Al, Bloko, V. Briusovo ir K Balmonto kūryboje.)



V.K. Jonynas. "Hamleto" iliustracija (1947 m.)

Bet kas gi dar čia? Nagi, tolimo, gimtojo kaimo tokia sultinga, juodžemiu ir moliu kvepianti realybė! Aukštaitijos pirkių palangėse pražydę raudoni (kepurėms kaišyti) bijūnai, nuo miestelio gonkų už žemę ir laisvę prakalbos... Kažkas bėga, kažkas šauna. Štai kraujuotu skuduru papuošti šventoriaus vartai, o iš bažnyčios veržiasi, ir į laukus, ir į miškus pasilieja šventų giesmių vis stiprėjantis, užtarimo ir pagalbos šaukiantis skambėjimas. Tegu būgnas muša ugningą marselietės taktą, tegu visą pasaulį raudonais gaidžiais paleidžia!... O gal tai ne būgnas, ne svieto pabaiga? Gal tik žodžių pynės, skambių, eiliuotų, gaivalingų žodžių. Rudens šalna ir pavasario sula kvepiančių, laisvės pažaru apsvaigintų. O, kad tave kur! — nusikeikt net noris, stipriai, paprastai, mužikiškai. Iš džiaugsmo, matykit! Juk ateina žmonės, kurie kurs Lietuvą be ponų ir vergų!

Balys Sruoga, jau universiteto profesorius, parašė scenai veikalą. Ši jo pjesė Kauno Valstybiniam Teatre buvo tik du syk suvaidinta. Po to, kaip galintis protus sumaišyti, kaip nepageidaujamas pasekmes galįs iššaukti pavojingas prasimanymas, šis lietuviškos dramaturgijos šedevras buvo jėga iš repertuaro išimtas. Nors Dobilo „Blūdas“ pasiliko bibliotekų lentynose, lygiai kaip ir šiai pjesei buvo leista puošti knygynų vitrinas. Kas tąsyk baimę įvarė — tesprendžia, teišvedžioja būties istorikai: ar vaikystės Rašytojo dienų reminiscentinis kūryboje nušvitęs veidas, įvykių ir sapnų kaleidoskopas, ar naujos lietuviškos buržuazijos Savo pačios vakarykščio šešėlio baimė?
Kito scenai taikomo kūrinio įžangoje autorius turėjo paaiškinti:

„toje sukilėlių tragedijoje mūsų laikų žmogui visų brangiausia: lietuvių tautos vargo žmonių heroizmo emocijos.“ (Dramai „Apyaušrio Dalia“)

Tokios pat emocijos turėjo praskambėti ir šitame Balio Sruogos veikale. Tik nejautriai scenoje interpretuojama ir per jautriai tam tikrą žiūrovą įbauginusi pjesė toliau vaidinti nebuvo leista. Nors tai vienas pačių žymiausių lietuviškos dramaturgijos kūrinių. Ir tokios savos, retos, taip originalios tematikos.

Tenka tik priminti: veiksmas vyksta Lietuvoje 1905 metų įvykių fone, o pats veikalas vadinasi Baisioji naktis. Rašytas jis eilėmis. Autoriui būdingu aštriu, gyvu, originaliu stiliumi.

Veikalo Baisioji naktis vyriausieji didvyriai — studentai. Gal todėl tokiu ryškiu vaizdu atsistojo prieš akis subjektyvūs įspūdžiai. Juose yra truputis „atmosferos“, be kurios dažnai daug kas skęsta rūkuose. Tokioje pieno rūko tirštumoje Kauno Teatro šios pjesės spektaklis ir nesurado (nes ir nebandė jieškoti) Balio Sruogos kūrybinių savybių ir, aišku, jų neatskleidė. Tai buvo formaliai pagimdytas darbas. Vieni aktoriai paklydo „sistemų“ labirintuose, kiti skubiame pastatymo darbe neatkreipė net dėmesio, koks lietuviškas veikalas buvo jiems į rankas patekęs. Rolės buvo tarp kitko „žiauriai“ padalintos, kažkokios „aukštesnės matematikos“ neišplanuojamais sumetimais. Veikalą statė Vl. Sipavičius. Jis tuo metu su darbu teatre lygiagrečiai studijavo ir Kauno Universitete ir buvo tasai, kuriuo Balys Sruoga tuo metu pasitikėjo (eilinis susižavėjimas!). Dailininkas St. Ušinskis davė puikų scenovaizdį, bet pastarasis visiškai nesirišo nei su vaidybiniu spektaklio stiliumi, nei, pagaliau, su pačiu veikalu. O svarbiausia, niekam net į galvą neatėjo apsidairyti ir pamatyti, kad to spektaklio ir fabula, ir jo stiprus poetinis aromatas gali būti lengviau atskleisti, tik atsigrįžus į netolimą praeitį. Joje meninės teisybės bejieškant, nebūtų to nelemto tarp trijų formalizmo epušių paklydimo.

Lietuviško Petrapilio vakaro nuotaika — antrasis šiam straipsniui parašyti stimulas. Prisimenant, kad gavęs pamatyti anų laikų mėgėjų spektaklio dalyvio ir organizatoriaus Antano Jasūdžio su dideliu vargu į Lietuvą atgabentą tos srities archyvą (Dovanojo Kauno Universitetui) Balys Sruoga parašė pirmąją mūsų literatūroje tos rūšies monografiją Lietuvių teatras Peterburge, tuo būdu tapdamas pačiu pirmuoju lietuvių scenos istorijografu.

___________________________________

Sykį eidamas Petrapilio gatve, negalėjau nesustoti. Garsaus fotografo — menininko Šabelskio vitrinos pačiame centre buvo išstatyta fotografija. Keturių ilgaplaukių vyrų, kurių trys buvo barzdoti. O vienas jaunutis, liesas, liūdnu žvilgsniu, kad ir labai nudrykusiais plaukais, bet beūsis — Balys Sruoga. Greta mažiau ar daugiau iškilmingose pozose sėdėjo Adomas Varnas, Stasys Šilingas ir Ignas Šeinius (pastarojo plaukai buv0 kiek labiau apKirpti). Fotografiją užsigeidžiau turėti! Juk tai lietuviai, kažkuo panašūs į tuos, kuriuos esu matęs Pavlovos teatro scenoje. O vienas net kitoks: ne tai lohengriniško veido, ne tai sapne matytas — patraukiančiai artimas.

Gan ilgai laukiau, kol Šabelskis sutiko iš vitrinos fotografiją išimti. — Visi baisiai domisi, kas tie tokie nepaprastai įdomūs žmonės — aiškinosi. Iš negatyvo antros kopijos kažkodėl nedarė — matomai, neapsimokėjo. Vėliau tą nuotrauką vis tik išgavau. Atgabenau su savim į Kauną. Iki paskutinės dienos kabėjo jinai mano darbo kambaryje. Šabelskio fotografija buvo man brangus suvenyras. Pats Balys Sruoga keliais atvejais prašė perleisti — egoistiniai užsispyriau ir nedaviau. Kabėjo sienoje švelniai pageltusi, paties laiko sudarytos sepijos tonuose.

Lyg jaučiu, artilerijai šaudant ar bombai sprogstant, nukrito nuo sienos (visai prie lango pakabinta) nuotrauka. Subyrėjo stiklas. Gal įrėžė ar audringo Varno ar auksaburnio Šilingo veidą. O gal ir Poeto bruožų nepagailėjo. Aštri, pjaunanti realybė palaidojo simbolinį romantizmą ar kokį kitą, bet vis tik tokį šviesų proto aptemdymą.
___________________________________

Naujųjų 1922 Metų sutikimas Vilkolakyje (Maironio g-vėje, kur vėliau buvo konservatorija). Po antro (vėliau savotiška tradicija virtusio) Traviatos spektaklio. Kaip ir iš kur ten patekau — neatsimenu. Buvo gal kokia trečia valanda ryto. Įėjęs gavau pajusti, kad populiariosios anais laikais čekiškos slišovicos atkimštų butelių arsenalas veikė širdžių ir smegenų plazdėjimus. Buvo smagiai paprasta, linksma ir nevisiškai tylu. Šios išplaukiančios ir vėl žemas patalpas pripildančios minios ūžesyje išsirikiavo keli žmonės. Jų tarpe savo temperamentu man į akis metėsi baltagalvis Vaižgantas ir labai aukštas, kietos energijos Balys Sruoga. Nedideliame būryje jie tęsė kažkokį ginčą, kažką sprendė. B. Sruogą pamačiau gyvenime pirmą kartą. Išoriniai jis buvo kitoks, negu mano fotografijoje. Be ilgų plaukų, suvyriškėjęs, jam (iki profesoriavimo laikų) taip būdingu ir, matyt, mėgstamu sportiniu kostiumu su ilgom vilnonėm kojinėm. Kun. Tumas kažką rėmė, Sruoga (jam tipingu būdu) pusiau pritarė, bet tuoj bandydamas klausimą giliau analizuoti.

Reikia priminti, kad Vilkolakis buvo ne tik improvizacinio žanro satyrinis teatras, bet kartu ir menininkų klubas, kuriame išgėrimai buvo pačioje paskučiausioje vietoje (vėlyvesnio meto klubo sąvoką prisimenant). Tai buvo klubas, kuris provokuodavo, stimuliuodavo Kauno kūrybinę dvasią. Balys Sruoga — vienas tų, kuris Vilkolakį iššaukė gyveniman. Vienas tų ryškiųjų menininkų, kurie nenorėjo būti sumalti mūsų biurokratinės jau į vaisingą dirvą paleistos mašinos. Vienas iš tų — ambicingų, energingų, drąsiųjų, pirmeiviškų, Laisvės apsvaigintų, titaniškai kietų.

Per Vilkolakį Balys Sruoga pradėjo lietuviško teatro iki europinio lygio kėlimo misiją. Antanas Sutkus anuo metu buvo pats pažangiausias, moderniškiausiųjų užsimojimų lietuvių scenos režisierius ir pedagogas. Ir prie jo, prie tų drąsesniųjų pastangų Balys Sruoga negalėjo neprisidėti.
___________________________________

Gaudavau pasiskaityti Amerikos lietuvių dienraščio „Naujienos“ numerius. (Radikališkiausiųjų tąsyk socialdemokratų organas, leidžiamas Čikagoje) Juose tilpdavo Balio Sruogos pavarde (neabejoju, rašė ir pseudonimais) įspūdžiai iš Bavarijos. Skaitytojams autorius nepataikavo straipsnių stilių valdė stipri ranka. Vėliau girdėjau, kad tie tokie „neaktualūs reportažai“ buvo ypač laukiami, buvo ir įvertinti ir atmintyse pasiliko. Tarp kitko, autorius rašė ir apie meno įvykius ir apie vokiečių teatrų veiklą.
___________________________________

Po užbaigtų studijų iš Miuncheno sugrįžusiam Sruogai užvelkama mokslininko toga. Jis tampa Kauno Universiteto rusų literatūros katedros docentu. Kompaso adata pasisuka mokslinio darbo kryptimi ir kuriam laikui nusistovi. Bohemos, laisvo menininko tipo žmogus pradeda daryti mokslinę karjerą. Užeina persilaužimo, bėgių perjungimo dienos ir metai. Darbštumo, užsidegimo, nesustingimo pasėkoje savaime ateina extraordinarinio ir ordinarinio profesoriaus titulai. Aukštosios mokyklos pedagoginis darbas įpareigoja. Rašomi knygų tomai ir straipsniai, straipsniai, straipsniai. Lygiagrečiai Balys Sruoga tampa ir literatūros kritikas. Karčiu, atviru dažnai ironizuojančiu stiliumi, pseudonimų skydais prisidengęs, jisai puola, polemizuoja. Bet ne tuščiais žodžiais ir ne dėl tuščio reikalo. Jam, didėjant skriptomanų armijai, rūpi jaunąją lietuvių literatūrą išvesti į aukštumas, nukreipti tikruoju keliu. Kad ir rusų kritikos tradicijų įtakoje, tuose rašiniuose prakalba kaipo aiškus europietis. Atrodytų, kad net taip savitos miunchenietiškos mokyklos griežto ir principiniuose dalykuose nenuolaidaus kritiko plunksna. Ar bent vokiškoje, erudito ir meno filosofo manieroje, tačiau visiškai originaliu būdu.

Be literatūros kritikos Baliui Sruogai atsiveria dar nauja stichija: teatras. Pirmieji tos aistros (ne amitiee amoureuse, bet tikra didelė aistra!) liudininkai — lietuviškos scenos darbų kritikos rašiniai. Bet Sruoga iškelia dar naują vėliavą! Šį kartą už aukštesnių tikslų lietuvišką teatrą. Prasideda nenuilstama kova prieš „Buridano asilus“, „Pirmus skambučius“, ,,Siuvėjų dienas Silmačiuose“ ir prieš panašų, tik žiūrovo virškinimui palengvinti skirtą, pramoginį repertuarą. Maskvos ir Vokietijos didmiesčių nepaprastai aukšto lygio akademiniai valstybiniai ir ten pat — naujų srovių, moderniškų tradicijų teatrai Balį Sruogą įtikino, patraukė ir, norėtųsi teigti, tiems idealiems jaunystės įspūdžiams per visą gyvenimą jis juto nuoširdų sentimentą. Tai buvo geri pavyzdžiai; tik panašius lygiaverčius bandymus ir Lietuvoje reikia daryti, tik aukštesnių — intencijų repertuare reikia ir mūsų publiką ir aktorius brandinti, auklėti. „Tie teatrinėm temom straipsniai, deja, mažiausiai domino teatralus ir teatrinio gyvenimo vadovus. Jie užpildydavo žurnalų skiltis, ir būsimam lietuvių scenos istorikui bus nepamainoma orientacijai ir laikotarpio charakteristikai medžiaga. Nors autorius toje kritikoje degino savo neramaus pulso širdį, nors tokius šviesius akiračius rodė, nors, atsisveikindamas su lyrika, demonstravo savo kilnią meilę naujajai Dulcinėjai — kaimiškais rūbais apsirengusiai, išdidžios, bet kvailos išraiškos kaukę užsidėjusiai, pačiai nepalyginamai deivei Melpomenai!

Teatro ideologas bei istoriografas Balio Sruogos našioje ir įvairiaspalvėje literatūrinėje veikloje užima ne pačią paskutinę vietą. Petro Vaičiūno dramaturgija (storas, literatūriniu ir sceniniu atveju svarbus tomas), su Viktoru Zadeika žymaus mūsų dainininko jubiliejui skirta monografija Kipras Petrauskas, vienam iš meniškiausiųjų Kauno scenos spaektaklių pašvęsta iliustruota knyga Vinco Krėvės Šarūnas Valstybiniame teatre, nepriklausomo gyvenimo dvidešimtmečiui paminėti leidiniui Lietuva išsamus, kad ir stipriai subjektyvus įspūdžių apie lietuvių teatrą straipsnis. Ir tiek įvairių rašinių periodikoje.

Antano Jasūdžio Universitetui dovanotas Petrapilio scenos mėgėjų garsus archyvas Balį Sruogą uždega mintimi. steigti Teatro Muziej ų. (Vėliau to rinkinio eksponatai buvo pavesti Universiteto bibliotekai. Dalis perduota Valstybės Teatro Muziejaus bokdui) Ir čia sumanytojas parodo daug norų, pasišventimo, iniciatyvos.

Teatro seminaras, paruošęs naująją ideologų, kritikų, scenos menininkų kartą, yra reikalingas ne atskiro straipsnio, bet ištisos studijos. Greta įvairių grynai profesinio, praktiško naujoms jėgoms scenai paruošimo mokyklos, Balio Sruogos vedamas Universiteto Teatro seminaras priartino mus prie tų kultūringų kraštų, kur Universitetai ne tik bendradarbiauja, bet nustato gaires, stimuliuoja ir moraliai vadovauja kūrybinėms scenos meno institucijoms.

Balys Sruoga šiaip buvo Kauno Valstybiniam teatrui negriežtoje opozicijoje. (Šis teigimas paliečia dramos teatro raidą ir veiklą). Daug kartų duodavo sau žodį nekelti kojos nei į salės parterį, anei direktoriaus kabineto slenksčio neperžengti.

Bet tik keli žingsniai nuo neapykantos iki meilės. Lengva ir atsileisti, šviesesniu žvilgsniu, širdim atvira atsiliepti. Tie susidariusiom progom bendradarbiavimo mėnesiai, ryšys kad ir laikino pobūdžio, jei ne visad entuziastingi buvo, tai bent visiškai nuoširdūs. Balys Sruoga negalėjo veidmainiauti, nemokėjo ir nenorėjo. Kostantą Glinskį labai mėgo kaip aktorių. Puldavo jo repertuarą, tačiau rezervuotumą nuduodamas, gėrėjosi ir žavėjosi... aktorium ir gal žmogumi. Juozui Vaičkui jautė antipatiją, bet savo laiku ir jam padėjo ir pripažindavo pastarajam profesinės scenos pradininko misiją, ir jai deramą vietą skirdavo.

Jaudino ir tulžį erzino ir širdį veikė dramos teatro atsilikimas, publikos blogam skoniui pataikavimas, valdininkiškas, meno įstaigos tvarkymas. Manytumėm, kad šalia Universiteto Baliui Sruogai vaidenosi antroji katedra, iš kurios, anot N. Gogolio — „daug gero galima pasakyti“. Ir toji institucija, be abejo, turėjo būti dramos lietuviškas teatras. O jis juo ne visada buvo.

Iš Rusijos grįžęs, Borisas Dauguvietis kurį laiką savo ūkyje žemę arė. Į Kauną pargabentas, vaikščiojo ilgais batais, rusiško tipo marškiniais, į akį krintančiu auksiniu auskaru. Bohemiškai dekoratyvus, ekspansyvus, jis patraukė dėmesį. Laisvais vakarais rašytojų ir žurnalistų draugijoje arielką gerdamas, prikimusiu balsu nuotaikingai dainavo čigoniškus romansus. Bet apsisvaiginimo procese niekuomet nebuvo nei ciniškas nei trivialus. Gimdavo „komerciniai“ projektai, naujos perijodikos leidimo mintys, prasiveržimas iš sustingimo, ko nors naujo siekimas — štai kas svarbu, štai kas tapo įdomu.

Amžinesnės, gilesnės tiesos jieškojimas rašytojo ir, apskritai, menininko dalia ir likimas. Balys Sruoga atšaldavo nuo visko, kas paviršutiniška. Žanrinės scenos, charakteringi veidai kuriam laikui palaiko dėmesį, bet iki turinys paaiškėja, dėmesys atslūgsta: nebeįdomu.

Andrius Oleka — Žilinskas tampriau ir ilgiau paveikia. Ar tai Maskvos laikų susitikimai, ar 1920 m. Kauno dienų prisiminimai, ar stiprus K. Stanislavskio Meno teatro hipnozas — ryšio stiprumas nuo to nemenkėja. Užsimezga, susipina bendrų siekimų gijos. Nesenų laikų opozicionierius tampa bendraginkliu ir laimėjimus melodingais fanfarų garsais skelbiančiu trimitininku. Puiku, kad ir vėl kas nors gaivaus, be tų pelėsių kvapo, kad jauti, kaip verda“ ir kunkuliuoja... Tuose nuobodžiuose, nepakenčiamuose rūmuose, po tuo pačiu stogu jau reiškiasi kitoks: ir akademinės platumos ir drąsesnių jieškojimų teatras.

Scenos galia ir veiksnias, lygiai kaip ir muzika, Balį Sruogą traukė. Premjerose, operos ir baleto spektakliuose, simfoniniuose ar kameriniuose koncertuose jo imponuojanti figūra matėsi parterio eilėse: Sielą slegiantieji, o taip artimos dramos vaidinimai traukdavo tik tuomet, kai žinojo, kad merdėjimas iššaukė prabudimo reakciją. Arba, kai norėjo griežtą teigimų teisingumą parodyti.
___________________________________

Kompozitorius Jurgis Karnavičius savo antrąją originalią operą Radvilą Perkūną parašė Balio Sruogos tekstu. Užmarinuotoje ir užmarštin paskirtoje praeityje siužeto suradimas — savaime neeilinis žygis. Atsargus mandagumas ar mada leido literatūrinių temų ekskursijas daryti ligi Vytauto ir Skirgailos. Romantiškai herojiniai XVI—XVIII šimtmečių momentai dėl neaiškaus dengiančio šydo buvo kiek pavojingi. Nuo jų sveikiau būtų susilaikyti. Balys Sruoga tačiau nesusilaikė. Prabilo savitomis aidinčiomis baltomis eilėmis. Lietuvos žemės sunkiais, bet vis tik savo atsidūsėjimu aldančiais žodžiais ir vaizdais.
___________________________________

Magneto adata darosi nepastovi. Literatūros profesoriaus ir istoriko darbas kreipia ligiška linkme, o nesuvaržomas rašytojo talentas verčia ją reaguoti ne vien tik į akademinio gyvenimo pareigas ir rutiną. Kitų veiksmų įtempime Balys Sruoga rašė draminį kūrinį. Ir vytautiniais metais laimi konkursą. Veikalu, kuris atitinkamai ryškiai iškelia didžiojo politiko ir stratego asmenį. Nors patsai didvyris veikale ne tik kad neprakalba, bet visiškai net ir nepasirodo.

Milžino paunksmėje pavadinimu pjesė buvo suvaidinta vieną, du ar tris sykius (spektaklių skaičiaus patikrinti nesugebu). Svarbu pažymėti, kad repertuarinio svorio nesudarė, bet tuo pat metu sudarė didelį ne tik literatūrinį, bet ir teatrinį įvykį. Nors premjera ir įvyko Kauno scenoje, bet spektaklis buvo skelbiamas ne Valstybinio Teatro firma, o ją įgyvendino atskalūniškų galvų kolektyvas, gan trumpai, bet šiek tiek prasmingai pagyvenęs, taip vadinamas Jaunųjų Teatras.

Įvyko kažkas neįtikėtino. Abejoju, ar kurio kito teatro analuose toks faktas yra užrašytas. Teatriniu žargonu šnekant, buvo nutrauktas spektaklis. Ir ne bet koks, o Shakespeare'o Hamleto vienas pirmųjų, dar iškilmingos nuotaikos vaidinimų. Besirenkančiai publikai buvo patarta grįžti į namus. Sustreikavo vaidybos studijos mokiniai! (To paties teatro būsimieji korifėjai). Keli jų šiame M. Čechovo pastatyme vaidino ryškias roles, o kiti kėlė inscenizavime taip svarbios minios naštą. Ar Švietimo Ministerija jiems iš viso pinigų neišmokėjo, ar mažiau žadėjo išmokėti — tasai ginčas šiuo atveju nėra esminis dalykas. Bet svarbu, kad lietuvių teatro istorijoje reikia atžymėti pirmąjį streiką. Ir ne tiek meniniais, kiek grynai ekonominiais sumetimais.

Neužilgo visas streikininkų kolektyvas iš Valstybinio Teatro globos pasitraukė. Ir nuėjo su savo mokytoju, tuo metu iš direktoriaus pozicijos turėjusiu pasitraukti A. Oleka-Žilinsku, į viliojančios nežinios ir šviesių akiračių naujo teatro kūrimo procesą.

Harriet Beecher S t o w e su savo Uncle Tom's Cabin (mūsiškai — Dėdės Tomo lūšnelė) rampos šviesą matė įvairiose redakcijose ir pritaikymuose. Jaunųjų teatras pastatymui paėmė iš Maskvos gautą sceningą, bet užtektinai tendencingą inscenizavimo egzempliorių ir jį sąžiningai iš rusų kalbos išvertė. Ir dideliu užsidegimu Kaune ir daugelyje provincijos vietų (vėliau ir Vilniaus Valstybiniame Teatre) vaidino. Spektaklio pasisekimą iššaukė veikalo fabulos populiarumas, neblogai supinta intryga ir dalyvių jaunatviškas liepsnoj imas Stengdamasis būti objektyvus, turėčiau konstatuoti, kad ypatingai pasidžiaugti vertusių aktoriškų laimėjimų nebuvo. Bet buvo ryžtas, drausmingas ir draugiškas ansamblis, daug darbo ir vargo, alkanos dienos ir savarankiško darbo džiaugsmas.

Balys Sruoga buvo vienas tų, kurie moraliai, o gal net materialiai šį sumanymą rėmė. Kuris dėl šito eksperimento su jaunimu sielojosi ir džiaugėsi. Įsteigtoje oficialioje rėmėjų draugijoje (kartu su V. Krėve ir St. Šilingu) rodė nemenką aktyvumą. Pasėkoje Rom. Juknevičius dvejus metus režisūros studijų tikslais išbuvo Maskvoje, o Alg. Jakševičius vienus metus — irgi Maskvoje, o antrus — New Yorke.

Antroji Jaunųjų Teatro premjera — Balio Sruogos minėtas scenos veikalas Milžino paunksmėje įvyko Kauno Valstybinio Teatro scenoje. Gal kokio spaudimo ar kurtuazijos dėka buvo Valstybinio Teatro dirbtuvėse pagamintos dekoracijos, kostiumai, butaforija ir padargai. Sūnūs palaidūnai ir neištikimos dukterys kaipo svečiai ir viešnios atėjo į kategorijomis laimingos vyresnės genkartės pastogę ir pademonstravo savo jaunąją galią. Sceninio prieauglio kolektyvas ir vėl pasirodė visoje savo jaunoje drąsoje ir žalumoje. Išryškėjusius talentus atstovavo Romualdas Juknevičius (vaidybiniai M. Čechovo įtakon patekęs) ir ypatingai stipriai švystelėjęs Algirdas Jakševičius. (Buvęs spektaklyje K. Glinskis tuo metu sirgęs apie pastarąjį taip prasitarė: ,,Galiu mirti, yra kas mane pavaduos“.

Milžino Paunksmę statė A. Oleka—Žilinskas, kiek palūžęs, suapatiškėjęs, bet meninės potencijos nepraradęs. Ekspresingą konstruktyviai-dekoratyvinį scenovaizdį davė St. Ušinskis. (Asmeniniai autoriui labai artimas žmogus.) Visumoje — stiprus spektaklis, kuriame stipriausiai prakalbėjo pats veikalas. Originaliai ir sceningai sukomponuotas, gaivališku užsidegimu parašytas ir labai poetiškas.

Tačiau ir antrą kartą Baliui Sruogai teko dalia nematyti savo veikalo ateinančių savaičių repertuaro lentoje. Rašydamas draminės formos, ne vien pasiskaitymui, bet vaidinti, skirtus veikalus tik dvejus jų tepa-matė scenoje. Ir tai vien premjeriniame iškilmingume. Lemta buvo, kad vieni iš pačių sodriausių, nuoširdžiausių, literatūriniu ir sceniniu atžvilgiais tobuliausių lietuviškos dramaturgijos veikalų su perrašytomis rolėmis, pagamintais vaidinimo aksesuarais nuėjo dulkėms pasipuošti į nedėkingą užmiršimo archyvą.
___________________________________

Dvi vėlesnės Balio Sruogos romantiniai herojinės pjesės Kazimieras Sapiega ir Apyaušrio Dalia iki šiol dar nebuvo vaidintos. (Antro veikalo rašymą gal kiek stimuliavo numatytai, bet neįvykusiai Maskvos dekadai repertuaro krizei. Tematikos šaltinių autorius jieško aptemdymo miglose paskandintuose šimtmečiuose. Veiksmo spyruoklė, raudonasis siūlas, intrygos besisukantis ratas — sukilimai, revoliuciniai vargdienio žmogaus kovos už teisę laisvėje gyventi momentai. Bajorijos piktų tendencijų užmačios, prispausto žemdirbio drąsių, pro ūkanas spindulių prasiskverbiantis triumfas.

Vietomis abu šie veikalai atrodo lyg neužbaigti, lyg nedasakyti. Jų puslapių keli gali pasirodyti tik škicinio pobūdžio. Bet ar tai nėra sąmoningas rašytojo veiksmas, ar nėra net speciali priemonė? O gal nuo paskutiniojo varianto, nuo galutinės redakcijos (— iki tam tikro laiko, kol ta ar kita padėtis išryškės sceniniame veiksme) susilaikymas.
Irgi baltomis eilėmis rašytas vienaveiksmis draminis paveikslas Algirdas Izborske žymesnio teatrinio Įgyvendinimo taip pat nesusilaukė.

Po kelių metų Stutthofo kacetiniame košmare Didžiojo Aitvaro (koks su tais aitvarais teatrališkumui nusilenkimas!) didelė, nerami Poeto dvasia dar sykį nusilenks tyrajai aistrai, kurdama net tris draminės formos veikalus. Kuriais, deja, ir turi būti užbaigta jo sceninių veikalų bibliografija.
___________________________________

Manding, vaidybos mene Balys Sruoga labiausiai vertino gyvą aktorių, scenos dėžėje veikiantį žmogų. Ranka džiaugsmingai virpa, kai savo rašiniuose mini vaidybiniai stipriai pasireiškusius. Ypač malonūs tie, kurie scenoje rodo didelį temperamentą, kuriems pasiseka blokšti nesulaikomą reagavimo bangą į hydro žiūrovo daugiaakį, daugiaširdį kūną.

Bendralaikio įspūdžiais bando charakterizuoti mūsų teatro raidą bei evoliuciją, charakterizuodamas reiškinius, kuriuose matė sukrėtimo ir kūrybinio aktyvumo ženklą.

Realistinis teatrinių pastatymų stilius, natūralistinė maniera, tarytumei, nežavėjo. Atmintyje šiuo metu nerandu faktų, teigimą neigiančių.
___________________________________

Lyg matau iš Universiteto rūmų išeinančias ar kuria artima gatve beeinančias dvi taip kontrastines figūras: Vincas Krėvė ir Balys Sruoga. Iš tų tokios neuniversitetinės išvaizdos, paties už save neprakalbančio fasado, tokiomis neuniversitetinio miesto tipo gatvėmis. Du profesoriai ir dar labiau — du rašytojai, kuriuos daug kas glaudžiai rišo, vidumi ir išore taip skirtingus suartindavo.

Stoja akyse ir kiti veidai, kitos asmenybės: akademinio elito atstovai, menininkai, studentai, (ypač iš teatro seminaro), keli teatralai. Bet Vincas Krėvė mano vaizduotėje dominuoja.
___________________________________

Laisvės Alėja vis tik buvo gan nuobodi gatvė. Joje daug kas tapo sukimšta. Ji atrodė ir paradinė ir tuo pat metu užtektinai blanki. Besišvarinanti, bet nevisiškai švari. Joje buvo ekonominės ir teismo institucijos, kinematografai, bankai, puošnios ir mažytės parduotuvės, geresnieji viešbučiai ir antros rūšies nakvynės namai, pirmaeilės kavinės, pirmaklasiai siuvėjai ir dar visokių pavadinimų įstaigėlės bei kitoki civilizuoto gyvenimo neblogi prasimanymai. Toji centrinė, reprezentacinė gatvė nuo to laiko, kai ją pirmąsyk gyvenime šlapios 1921 metų žiemos pradžioje pamačiau, savo veidą visiškai pakeitė. Anąsyk ji buvo labiau grafiška ir tapybinė: siauručiai mediniai trotuarai, kuriais beeinant vandeningas purvas čiurkšlėmis ligi pat viršugalvio tiško. Vienaaukščiai, daugumoje mediniai namai ir namukai, mėsinės, visokio šlamšto krautuvėlės. Buvo ten ir karčiamos, kuriose žmonės nusišaudavo arba iš kurių parėję paryčiais vyrai patys įsikinkydavo į vežimą ir, arkliui duodami poilsio valandėlę, pastarąjį savo sualkoholintom jėgom (atgailos vardan) traukdavo net iki Žaliakalnio geležinių vartų. Tokia gatvė tiko vaikščioti poetams, filosofams, lunatikams ir idealistams. Joje buvo provincijos užkampio aromatas, buvo ir kitokių garsesnių ar smukdančių, bet gaivinančių kvapų. Toje atmosferoje atsirasdavo noras griauti, iš naujo statyti, aukotis ir kurti. Vėliau čia patogu pasidarė išsimokėjimui baldus įsigyti, geresnį ir net labai puikų užsieninį daiktą nusipirkti, iškilmingiau papramogauti ir, kas svarbiausia, kokį nors svarbų reikalą atlikti. Bet tik iš praktiško taško reikalą sutvarkant, apskaičiuojant ir griežto padorumo ribose. Su atatinkamu galingesniam respekto pareiškimu. Laisvės Alėjoje savo aiškią ir patenkintą fizionomiją rodė ekonominė gyvenimo pusė, tapo ši gatvė materialės krašto pažangos veidrodžiu, kaimiečio į miesčionis greitos metamorfozės liudininke. Pasigražinusioje, j akmeninį aukštą palipusioje namų rikiuotėje buvo vitrinos, iškabos, gėrybių pripildyti sandėliai, geležinės kasos. Pro cementinius trotuarus asfaltuota lyguma riedėjo autobusai ir automobiliai. Tačiau namų fasadai iš viso moderniojo Kauno statybos buvo bene patys blogiausieji, šaligtaviai irgi nedidmiestiniai, nors ir platūs, bet dar policijos griežtumu nesutvarkyti. Gyvenimas Laisvės Alėjoje virė, tik ne visada gal sutapdamas su šalies kraujo spaudimu, su dvasiniu pulsu.

Kultūrines įstaigas Laisvės Alėjoje atstovavo gimnazija ir nuo gatvės pabėgę į miesto sodą Valstybinio Teatro rūmai. Palaipsniui didiną savo fasadą, šitie rūmai lygiagrečiai kėlė ir meno lygį. Įvairių Šakų sceninį ir muzikinį meną. Bet irgi valdiškai, oficialaus biurokratiško aparato tvarkomą.

Balį Sruogą naujo pavidalo Laisvės Alėjoje tekdavo sutikti rečiau, negu senojoje. Dar nepriaugo lygsvara, materialusis gyvenimas — dvasinio sąskaiton — nematomų svarstyklių lėkštę nusverdavo. Mąstytojas nesirišo su fonu ir aplinka kūrėjo netraukė. Knygos (daug knygų, o jose minčių ir akstinų) buvo mielesnės, negu realūs, praktiški, kasdieniai žmonės. Ne pats gyvenimas, kaipo toksai, bet žmonių mažuma. Tie, kurie į menininkus žiūrėjo kreiva akim, kiek iš aukšto. Nes jie nesuprato ir gal nebandė pagalvoti, kad literatūros kūrinį dažnai yra sunkiau sukonstruoti, negu plačiausioje vietoje per Nerį gelžbetoninį tiltą pastatyti ar įgyvendinti į kaimyninę šalį raguočių eksportą. Ir kad materialaus ir dvasinio gyvenimo puiki lygsvara yra šalies geriausia rekomendacija. Svarstyklių lėkštelė ir priešingoje pusėje vis kildavo, bet tą procesą lydėjo dvasinės pusės atstovų dienų ir naktų darbas, nusivylimo liūdnos valandos, nepailstamos su vėjo malūnais grumtynės ir tautos akių,, širdžių ir protų šviesėjimas. Į literatūrinę areną dar visai jaunas išėjęs, gladiatoriaus-kultūrininko kardo Balys Sruoga per visą gyvenimą iš rankų nepaleido. O reikėjo ne tik pačiam reikštis, bet ir dirvą tolimesnei ateičiai ruošti. Romantinis palikimas užkrėtė, naujoji realybė tą pareigą dar labiau įsąmonino.
___________________________________

Su Baliu Sruoga susitikti vis tekdavo prie miesto sodo vartų. Kelių metų būvyje atmintini liko trys tokie susitikimai.

Pirmą sykį paprašė pakalbėti teatro seminarui apie mano statomą teatre Moliėre'o komediją.

Antrą kartą vėl toje pačioje vietoje sustabdė. Po kelių mažiau reikšmingų frazių, paklausė — „Ar nežinai, kas iš teatro žmonių tokiam ir tokiam žurnale rašo?“ (Į pseudoniminį Balio Sruogos straipsnį buvau atsiliepęs aš pats, — irgi pseudonimu). Suvaidinau, kad supratimo neturiu, pradėjau pėdas mėtyti: gal vienas iš mūsų pirmųjų operos tenoriu. Pažiūrėjo į mane, staiga atsisveikino ir perėjo į kitą gatvės pusę.

Trečią sykį jau aš pats sustabdžiau. Paklausiau, ar kuriam iš teatro seminaro studentų negalima įpiršti mintį parašyti studiją apie J. Vaičkaus veiklą. Nes jau buvo pusėtinai sistematizuota to lietuviško scenos pionieriaus veiklos medžiaga. Balys Sruoga susidomėjo. Sutartą valandą punktualiai atvyko į Valstybinį Teatrą (turėjau prižadėti sutikti prie užkulisio įėjimo). Apžiūrėjo ir griežtai nusprendė, kad tą darbą turi atlikti medžiagą surinkęs ir sutvarkęs. Vaičkaus asmens liesti, matomai, dar nenorėjo. Nes dar per menka buvo laiko perspektyva.

Tuos susitikimo nuotykius prisimenant, užsinorėjo nupiešti Balio Sruogos išorinį vaizdą, aiman, visame rašiny tiek mažai gyvojo žmogaus, tiek sunku jo vidų atskleisti! Didelio žmogaus vidų! Šiose nuotaikų, blankių eilučių, silpnos charakteristikos, artimai nebendravusio bendralaikio iš šalies stebėjime, nėra to, kas turėtų būti. Ką gali atlikti tik originalui tolygaus pajėgumo biografo plunksna. Ir ko nesugeba padaryti netekimo nelaimės paveikta ši mažai galinga ranka.

Kas labiausiai į akį krisdavo, kad Balys Sruoga visada labai kukliai dėvėdavo, į išvaizdą didelio dėmesio nekreipdamas. Kaklaryšis nepuošniai parištas, skrybėlė galėjo būti kiek ir suglamžyta. Kalbėjo nelabai garsiai, viešai kalbėti ar savo kūrybą kartoti vengdavo. Žymu buvo, kad tai kabinetinio darbo žmogus, kuriam brangi yra vienuma. Visada buvo kuklus ir tylintis, tiktai dėl principinių dalykų karštai ir energingai sukildavo. Nesidrovėjo pulti, kas, jo įsitikinimu, buvo negero ir taisytino. Be afektacijos, bet visu aukštaitišku smarkumu.

Jam gal už viską brangesnė buvo vienuma. Tasai paslaptingas, toks būtinas Mąstytojo ir Kūrėjo nuo kasdieninių smulkmenų izoliavimosi džiaugsmas.
___________________________________

1943 metų kovo mėnesio viduryje karčiu ir tamsiu siaubu visą Lietuvą apgaubė žinia: su kitais vokiečių areštuotas ir išvežtas Universiteto profesorius ir rašytojas Balys Sruoga. Masėms toks savas ir brangus rašytojas, už mokslo žmogų net artimesnis. Ir kai viso krašto bažnyčiose stovėjo juodi katafalkai, kai gūdžiai ir graudžiai skambėjo tautinės giesmės gaida, toji spontaniška akcija, to milijono širdžių tylus, bet galingas protestas negalėjo net tamsios galios nepaveikti.

Dryžuotame kacetininko drabužyje, nuskusta galva lietuvių didžiajam rašytojui buvo leista paslapčiomis (siuntinius kelionėje dengusiuose popiergaliuose) pasinerti į savo vidinį pasaulį. Vogčia, apsidairydamas renka apie save nelaimės draugus, juos skatina griebtis plunksnos, mokina. Aitvarai turi būti nemirštami, gyvi — ateitis turi būti jų! Patrioto intuicija šnabžda, skelbia, skiepija šviesos pergalę. Jaunimo draugo poelgiai ir rafinuotos katorgos sąlygose tokie pat, kaip ir Kauno ar Vilniaus universitetinėse auditorijose, nelyginant lyg ir seminaruose. Dalia lėmė pakelti kančią už kitus, dalia leidžia ir vėl kelti, auginti, kad ir tuos retus, tuos tokius pat parblokštus, bet tokius pat nenugalėtus. Dalia skyrė žengti sausros išdegintų kultūrinių Lietuvos prerijų keliu, liepė kopti į nepasiekiamo kalno viršūnę, davė progą gyventi ir dirbti šimtmečių miego dar nevisai atbudusioje, dar ne visais plaučiais šviežio gyvybės oro įtraukiančioje tautoje. Ir ten prie savo stalo ir iš fakulteto katedros, ir čia už spygliuotų, elektrizuotų vielų, kartuvių paunksmėje, krematorijaus siaubingo karščio kaimynystėje — eiki, rašytojau, pašaukimo, lemties keliu. Duoki deguonies! Nes be deguonies nebus ugnies — neįžiebsi!

Ne kryžkelėje su pavirtusiais kryžiais, ne upių giliuose vandenyse, bet kaimo ir istorinės praeities atmosferoje iki šiol pasinerdamas, Stutthofe Balys Sruoga, kad ir svajodamas apie neoromantikų ateities sambūrį pasirenka temą iš aplinkinės realybės. Škicuoja prozinę Penkialapio dobilėlio komediją. Taip pat proza rašo linksmo turinio sceninį veikalą Uošvė. Nelyginant kaip kadaise jaunų dramaturgų įkvėpimą koreguodamas, šiandien pats sau diktuoja lengvesnes temas. Bet tuo pat laiku (nuo 1944 metų pavasario iki rudens) daro reikšmingesnio scenos veikalo Pavasarinė giesmė škicinius varijantus. Ši lyrinė dramatinė poema, kad ir proziniu stilium rašoma, įkvėpimą nukreipia į legendarinį laiką, kur nereikia istorinius šaltinius studijuoti, kur Pegasas gali laisvai sparnais kelti. Pagonijos ir krikščionybės susikirtimas racionalizmo ir poetiškos galios, sapnų ir abejonių negalinčios kelti doktrinos konfliktas. Poetas šioje dviejų frontų kovoje tiek aiškiai stoja stabmeldiškos romantikos pusėje, kad ir pats susigalvoja: — „Reikės dar taisyti!“ (Prof. St. Ylos atsiminimai).

Svyruojančių vaiduoklių eisenoje, ginkluotų ir žudančių tamsios galios sargybinių apsuptas, eina ir Balys Sruoga. Parkrenta, bet, draugų keliamas, vėl sunkiai kelia mirties žygio koją. Pakirstas, jau pasikelti ne_ begali. Pasilieka. Alkanas, fiziniai išsemtas, ligos pakirstas. Atsidurs vėl Vilniaus mieste, vienišas, jausdamas visą gyvenimą nerimusios širdies silpnėjantį plakimą.

Iš audrų kėlėsi kraštas. Jam buvo dirbta, tiek dar reikia dirbti. Širdis deginta ir deginama neišlaiko. Sustoja. Tokia dar jauna ir taip pervargusi didelio žmogaus jautri, iškankinta širdis.

Kai amžinam atsisveikinimui sumerkia akis jėgos, turto ir valdžios galiūnai, darosi nejauku ir kiek baisu: kokia ta žemiška galia vis tik yra menka.

Bet kai leidžiamas į žemę Poeto-Mintytojo karstas, yra viltis ir nusiraminimas: koks trumpas žmogaus gyvenimas, bet kaip prasmingai yra jisai užpildytas.

Šaltos, naikinančios ir nesuvaldomos rankos šešėlis krito ant Lietuvos žemės mokslininko, lyriko ir draminės kūrybos rašytojo veido ir užbaigė j ieškojimų, abejonių, kovų ir audrų, džiaugsmų ir nelaimių kelią. O kad ir neilgi šios būties metai, — bet jie — nemirė. Jie pasiliko. Gyvenimo pavyzdy ir kūryboje. Ir sukrėstos sielos žino, kad mūsų tarpe gyveno dar vienas rašytojas, kuris nemirė. Kuris ir paskutinėje ramybėje ilsėdamasis — pasilieka gyvas. Reto žmogaus, reto menininko retas pavyzdys. Lietuviškoje rašliavoje jo vardas spindi: Balys Sruoga.

Nevisai suprastas ir nevisai panorėtas suprasti, šiandien visiems pasidarė aiškus: ir savo idealisto gyvenimu ir kūryba. Ir savo dideliu įnašu į mūsų dramaturgiją. Lietuvių teatro pažangos ugdymu ir dėl jos sielojimosi. Milžinas paunksmėje amžinu miegu užmigo, bet jo dvasia liko gyva.



V.K.Jonynas. „Hamleto“ iliustracija