Tikrai gražiu vardu pasipuošusi pasirodė Ben. Rutkūno ketvirtosios lyrikos knygos antroji laida; (Pirmoji šios rotatoriumi spausdintos knygos laida buvo pavadinta gerokai neskoningai „Pulsas plaka“). Norėtųsi tuojau pat konstatuoti, kad ši laida visais atžvilgiais tikrai pataisyta. Atkaklus ir aštrus Leono Miškino žodis „Tremtinių Mokyklos“ 2 Nr. davė labai teigiamų rezultatų. Autorius atvira širdim priėmė visas teisingas kritikos pastabas ir visą eilę sinkiny silpniausių eilėraščių išmetė, o kitus eilėraščius peržiūrėjo ir pataisė. Todėl bendras įspūdis daug geresnis ir pats rinkinys tapo vieningesnis ir meniškai stipresnis. Šiame rinkinyje, tokiu būdu, neberandame abiejų silpnų ir neorginalių baladžių „Prakeiktasis dvaras“ ir „Sukaustyta laisvė“, taip pat visos eilės nesusisekusių eilių: „Ganykloje“, „Prilytos gelmės“, „Pabudintos viltys“, „Taikos rytą“, „Gyva ji kėlės“ ir t.t. Nemaža, tačiau dar yra likusių eilėraščių, kurių knygon neįtraukus, jos kokybė nebūtų nukentėjusi. Nelabai prasmingai autorius pvz. padėjo pastangas, taisydamas „Baltąjį viesulą“, — kūrinys taip ir liko silpnas ir kupinas neskoningų ir prozaiškų išsireiškimų. Kai kurios pirmosios redakcijos rėkiančiai neskoningos frazės pakeistos skoningesnėmis, bet štai kokių dar randame:

„... vaiposi, staiposi galvas nutrūkusios,
klykdamos, pykdamos — aklos, padūkusios...“
„... Šiaušiasi riaušėse, plaukus sudraikiusios...“ 129—30 pusl.

Sustosime kiek, kad apžvelgtume knygos visumą. Nemaža eilėraščių skirta patriotiniam motyvui. Apdainuojamas gimtinės ilgesys, partizanų kraujas, tėviškės idilija, taikos palaima, laisvės viltis ir t. t. Poetas nuoširdžiai išsako savo jausmus, bet1 /nieko originalaus, nieko naujo nerandame jo žodžiuose. Jis norėtų su paukščiais nuplasnoti namo (kiek daug poetų jau nuo palaimintosios romantikos laikų lygiai tokiu pat būdu yra norėję pasiekti savo ilgesio objektus!), jis neranda svetimam krašte Rūpintojėlių, vieversėlių, rūtų ir čiobrelių (kažin kieno jau yra nukaltas net toks terminas „čiobrelinė poezija“), jis vysta kaip žiedas po langu ir jį slegia rūstūs, svetimi kalnai. Viskas jau dainuota, ir visai tokiu pat būdu. Viskas girdėta daugelį kartų. Argi, iš tiesų, nebūtų galima rasti šviežaus ir nenudėvėto žodžio ir vaizdų savo neabejotinai nuoširdžiam jausmui?

Kai kuriuose šios tematikos eilėraščiuose pasigirsta Vaičaitis (19 p) Salomėja Nėris (31 pusk) o kai kuriuose Kazys Boruta:

Žiogeli, mano vargo broli, vienokis
mudviejų likimas: tau liūdna be žalių
atolų, man — sopuliu daina užkimus.
(Kavinėje, 44 pusl.)

Tiktai Borutos skundas buvo skirtas varnai „žalių laukų dukrai“. Autorius tiki savos žemės prisikėlimu (49 pusi.), mes visi tikime tuo ir esame su autoriumi vienos nuomonės, bet norėtume pajėgesnio literatūrinio rūbo šiam tikėjimui, gilesnio ir savito žodžio.

Asmeninė B. Rutkūno poezija įvairesnė. Tiesa, ji niekur nėra giliai pasinėrusi į žmogaus sielos gelmes, kad jieškotų tenai į pagrindinius klausimus ir rūpesčius atsakymo; ji tiktai prabėgomis ir paviršutiniškai paliečia vieną kitą esmingųjų žmogaus būties klausimų (pav. „Elegija“, 78 pusi., „Kentėjau neviltį“ 76 pusi.). Šis bruožas būdingas didelei daliai Benedikto Rutkūno kartos poetų. Teigiamybe tai tikrai nebūtų galima pavadinti, tačiau Rutkūnas nėra ir nebuvo filosofinės gelmės poetas, todėl netikslu jieškoti jo kūryboje tai, kas jo prigimčiai svetima. Benediktas Rutkūnas yra išorės pasaulio ir jo apraiškų stebėtojas ir užrašinėtojas. Būdingas jo palinkimas į liaudies motyvų poeziją.- Šių eilėraščių kai kurie visai gražūs, pvz. „Daina“, „Užžėlė takas“, kiti tačiau neprilygsta nei Putino, nei Sruogos, nei Miškinio šioje srityje pasiektiems laimėjimams. Kiti Rutkūno. eilėraščiai kalba mums apie žvaigždes, apie pavasario palaimą ir žiemos burtus, apie vasaros pasakas ir paukštes. Jie nuotaikingi ir labiau juose kreipta dėmesio į formalų apipavidalinimą, negu į turinį. Dažnas jų labai panašus į gėlės žiedą, kuris ir spalvingas, ir kvepia, bet vasarai praėjus nuvys; liks tiktai vienas kitas jų, rūpestingos rankos globojamas, kad ir nuvytęs, knygos puslapiuose.

Rutkūno poetinis žodynas ne per gausiausias. Nepretenzingas jis ir paprastas, didele dalini girdėtas Sruogos,. Putino, Binkio, Neries ir Inčiūros poezijoje. Jame randame nemaža kūkalių, pvz. „Sopulingi žemės kaltės pūliai“, „Kam gi tu juoką paliejai mindomu draikalu parke“, „Jaukiasi sūkuriu“, „Juo žengė žabali šešėliai“ ir t.t. Tokių neskonių yra ir daugiau, bet Rutkūnas yra sukūręs nemaža ir visai vykusių posmų, pvz.:

Rasotos ryto kojos pievas braido.
(140 pusl.)

arba:

Apkrito plaukus sniegas, išaugo
man sparnai — girdėjau lyg pro
miegus, kaip juokėsi jinai.
(133 pusl.)

Bet juose, kaip minėjome, vyrauja gryna forma. Rutkūno eilėraščių forma klasinė, griežta, gana skambi. Atrodo, kad poetas į ją kreipia daug dėmesio ir retkarčiais mielai paaukoja jai eilėraščio turinį.

Knygos iliustracijos nedaug geresnės už pirmosios šios knygos laidos „šedevrus“. Jos visos ligi graudumo primityvios, sentimentalios ir labai mokiniškai atliktos.