Vytauto K. Jonyno monografija Spausdinti
MENAS

Aleksis Rannit, V. K. Jonynas, un xylographe llthuanien; Editions arts et sciences Baden-Baden, 1947; 94 pusl.

Taip kultūringai ir meniniai skoningai išleistų leidinių nesame daug turėję ir Nepriklausomoje Lietuvoje, todėl ypatingai malonu šią knygą paimti į rankas šiandien, kai mūsų dailei lemta reprezentuoti lietuviškąją kultūrą svetimųjų tarpe — bičiulių ir priešų. Puošni knygos išorė, kruopščiai ir meniškai be priekaišto sutvarkytas taip pat jos vidus. Tekstai — lietuvių, prancūzų, anglų ir vokiečių kalbomis (verta paminėti kad tekstai be klaidų). Kiekviena detalė darniai ir apgalvotai įjungta visumon.

Estų poetas ir meno kritikas Aleksis Rannit, mums gerai pažįstamas lietuvių kultūros bičiulis, savo saikingai ir stilistiškai gražiai parašytame straipsnyje iškelia V. K. Jonyno kūrybos būdingumus ir jo reikšmę lietuvių grafikoje. A. Rannit palydi mus per visą V. K. Jonyno grafinės kūrybos raidą, aiškiai ir tiksliai charakterizuodamas dailininko priėjimą prie pasaulio ir šito pasaulio apipavidalinimą. Nėra tai jokia panegirika ir nesamų ypatybių garbinimas, bet ramus ir objektyvus kritiko konstatavimas. Tokiu būdu kiekvienas skaitantis šią monografiją pilnai susipažįsta su dailininko nueituoju keliu, to kelio pobūdžiu ir jieškomais naujais keliais. Skaitytojas supažindinamas pirmiausia su pačiu dailininku (prijungta tekste taip pat trumputė biografija), o vėliau iškelia A. Rannit V. K. Jonyno išpuoselėtą ir stiprų linijos pajautimą, žvelgimą piešėjo akimis į pasaulį ir aiškų, realistinį jo kūrybos charakterį. Nuo dekoratyviai švelnių, liaudies meno įkvėptųjų medžio raižinių mes atsekame ligi V. K. Jonyno pirmojo didelio darbo — iliustracijų Kristijono Donelaičio „Metams“. Jos mums atskleidė platų, pasakojamąjį ir realistinį dailininko kūrybos bruožą ir retą techninį meistriškumą. Šioje knygoje jis rado gausios ir turtingos medžiagos, ją apvaldė ir suteikė jai tvirtą ir elegantišką savojo kalto charakterį. Antrasis kūrinys, kurį ėmėsi iliustruoti dailininkas — tai J. W. Goethes jaunystės kūrinys — lyriniai sentimentalus ir kupinas liguistai jautrios ir ilgesingos jaunatvės meilės „Jaunojo Verterio kančios“. V. K. Jonynas, suteikdamas šiai knygai savo grafinę interpretaciją, atrodo, ne tiek stengėsi perduoti Goethes kūrinio skaudžiai jautrią nuotaika, kiek jo romantiniai atitrauktą ir estetiniai elegantišką pasaulį.

Tuo tarpu Prosper Merimėe „Lokiui“ skirti medžio raižiniai liudija dailininko kūrybiniam pasaulyje vykstantį lemtingą posūkį: jieškojimą naujų išraiškos priemonių, naujo kūrybinio kelio, kuris ima atsipalaiduoti nuo griežtai formalistinio ir išorinio pasaulio traktavimo ir jieško gilesnių nuotaikinių elementų. Forma praranda savo šaltą ir kietą pobūdį, gyvėja dėmių* išdėstymas ir ateina nauji kompoziciniai deriniai. Tasai lūžis mums dar labiau išryškėja, kai peržvelgiame eskyzus „Hamletui“ ir medžio raižinį, kuris prijungtas prie numeruotųjų knygos egz. Čia sutinkame visai nematytų V. K. Jonyno kūryboje elementų. Drąsiai ir laisvai dailininkas išdėsto stiprias tamsias dėmes; figūros traktuojamos taip pat visai laisvai, toli jos nuo šalto klasikinio sustingimo ir elegancijos... Šitas dailininko posūkis, be abejo, yra džiuginantis bruožas: tai liudija, kad dailininkas yra gyvas, kad jis nepaliaujamai jieško, nestovi vietoje, nesukalkėja ir dvasiniai nesensta.

Aleksis Rannit savo straipsnio pabaigoje subtiliai pastebėjo šitą dailininko posūkį ir todėl jo paskutinis sakinys palieka visas tolimesnes išvadas apie dailininko kelią jo kūrybai. Iš tiesų, kitaip ir būti negali: gyvo kūrėjo negalima antspauduoti, nedera jam suteikti vienos ar kitos krypties astovo pastovų titulą, nes, gali būti, jau sekantys jo kūriniai į mus prakalbės nauja ir visai kitokia kalba ir mes turėsime pripažinti, kad mūsų diagnozas buvo perdaug ankstyvas. O arčiau pažįstantys V. K. Jonyną, jo nepalaužiamą energiją ir jaunatvę, jo aistringą dalyvavimą visame naujosios dailės išsivystyme, jo norą vis ir vis jieškoti ir būti nepatenkintu atsiektaisiais laimėjimais, tiktai dar drąsiau drįs teigti jo kūrybinio kelio platėjimą ir kopimą aukštyn.

Keistam ir pasigailėtinai juokingam ginče dėl moderninio meno, visais atžvilgiais toli nuo meno stovinčių (kad ir tituluotų) asmenų teigimai ir šioje monografijoje ras į savo naiviai primityvius tvirtinimus teisingą atsakymą: būtent, kad menininko kelias vystosi nepriklausomai nuo taip vadinamosios viešosios opinijos kad jis bręsta savyje ir yra nešamas tiktai savos vidinės būtinybės dėsnių, Jau teko — ir dar be abejo teks — girdėti sielvartavimų kaip tiktai V. K. Jonyno kūrybos adresu, kad, girdi, dailininkas pasukęs iš „gero“ kelio ir kad jo pastarieji kūriniai esą „nebesuprantami“ ir „perdaug modernūs“. Tuščias ir beprasmis aimanavimas! O mes norime kaip tiktai šios reprezentatyvios knygos pasirodymo proga pasidžiaugti tuo, kad mūsų dailininkai jaučia visos Europos naująjį meninį pulsą, kad jie eina kartu su visų tautų jieškančiais kūrėjais ir nepasilieka raustis seniai surastose meninėse tiesose. Tiktai tokie būdami jie atkreips kitų tautų kultūrininkų dėmesį į save ir savo mažą tėvynę ir sukurs (o jau neabejotinai yra sukūrę!) vertingų meno paminklų.