Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MYKOLAS VAITKUS   
AMŽINYBĖS PASIENY

Baltažiedė sniegele saulutės atokaitoj,
nežiūrėdama šalčio, pro sniegą pražydusi,
tu kuždi patylom: štai pavasario nuotaikoj
jau atbunda, plevena svajojimas didusai!. .

Vai, nutilki, gėlele tyliajam pasienyje!
Ir be tavo dainos verias gelmės krūtinėje,
su laikų ir erdvių prarajom susivienija
ir nuūžia simfoniją gal jau paskutiniąją.

Bet tesuokia jinai ten viduj susigūžusi,
ir temano kiti, kad ji merdi užšalusi,
kai jie girdi gyvybės atbundantį ūžesį,
ir sniegelės iš šaltojo kapo jiems kalasi,

Tai tylėkim, gėlele, svajos užkerėtoji,
nes gelmingai mes jaučiam pavasaro genijų,
tu - į rytmetį kelią prakalusi kietąjį,
aš — prigludęs kukliai amžinybės pasienyje . . .

TEKA, TEKA SIDABRAS

Teka, teka upelio sidabras,
dieną, naktį į nežinią skuba .
Kas pasakys, ar jis ten laba ras,
ar vien bloga, klastingą ir grubų?

Jis neklausia. Smagus ar nuliūdęs -
per žolynus, per akmenis bėga.
Jis pažįsta vien žvilgantį judesį,
jis paklusęs mįslingajai jėgai. ..

Kiek praeity jau metų užgeso?
kiek sidabro bangų nuskambėjo?
kiek dienelės nusinešė džiugesio?
kiek nukvepėjo svajonių su vėju?

Ar svarbu tai? jam reikia skubėti.
Galas toli... O gal neužilgo?
Tad, bangelės, bėkite, bėkite!
Ten, kažkur Okeanas taip žvilga .

TYLA AMŽINOJI


Kaip veržiuosi tavęspi, o Tyla didžioji,
kur šviesingos harmonijos giesme kvėpuoji,
kad išgelbėtum klausą nuo klegesio tuščio,
ir nežemiško skaisčio gilybėj pabusčiau!. . .

Taip arti, taip arti ta ramybė plezdena,
ta aušrelė švelni iš gelmių okeano . .
Sklendė amžių pradžioj jos atodūsiai tykūs
ir šiušens, kaip svaja, laikui toly išnykus. .

Ir nūnai ji čionai, nakčiai dvelkus iš tolių,
toj vienatvėj gilioj, kai ant kelių tu puolei . . .
Ir sumirgo maldoj auksu žvaigždės sužibę —
ir prabils, tuoj prabils viešpatni Amžinybė . ..


JIS ARTI

Begalis Dieve, tamsi žaibų bedugnė,
prieš Tavo skaistį užgęsta proto žibė
ir, nors kaip vaškas į Tavo liejas ugnį,
Tavęs nemato, vien juodąją gilybę . ..

Griausminga jėga, aušrų tyloj prigludus,
kurią išgirsti žmogaus ausis nestengia;
gaivi artybe, kur verias toliai gūdūs,
kurią per amžius gili slaptybė dengia:

Kaip aš norėčiau išvyst tą saulių naktį,
toj begalinėj jėgos tyloj paskęsti,
tolybių toly nuo Tavo arčio degti —
ir nebekęsti. . .


GRAUDU

Vertėsi, grabe? . . Vai, dar leiski
pažvelgt pro sunkų vožto kraštą
į praeities tolybę vaiskią,
kuri kas dieną mąžta, mąžta . ..

Tenai, tenai. . . Jauni ir gražūs .
Ir mūsų kelias — rytmetėlis.
Ir ateity — svajų miražas .
Ir akyse — vien saulė, mėlis . . .

O nūn? o nūn? Po tiek daug metų
kaip tai toli! . . Šypsaisi graudžiai. . .
Kaip tai gražu — kuždi iš reto,
ir skausmas ašarą išspaudžia .

VAIKO ŽAIDIMAS

Sielos jūroj kyla bangos,
gema jausmo akmens brangūs —
kaip įburti juos į mintį?
kur jiem žodžių nusiskinti?

Štai vilties aušros safiras,
štai briljanto džiaugsmas tyras,
štai ir sopulio rubinas,
štai ir meilės perlas grynas . . .

Jau sapnuoji burtų žodį,
jau svajonei vardą duodi. . .
Ach, tie žodžiai', akmenėliai
ir kriaukšlelės kranto smėly . . .

O jausmų gelmė gūdinga
verda, šniokščia, nenustinga . . .
Ir ne žodin ugnį lieti,
vien liepsnoti ir tylėti . .


JOS MEILĖ

Iš visatos bedugnių gelmingų,
kur nusilpus mintis nebesminga,
atsklendeno, kaip sapnas, taip tyliai:
"Neliūdėki, sūneli — aš myliu!"

Tai Marijos, tai Motinos žodžiai,
kaip aušrelė bešvintanti guodžia,
kaip laimužė gėle bepražystą,
kur pro ašaras šyptelti drįsta .

O, Marija! Tu myli? Kaip keista!
Net sapne kas to laukti sau leistų?
Juk tai — saulių gelmė svaigulinga,
kur pažvelgus mintis man sustingo .. .
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai