LIETUVIŠKŲ PARAPIJŲ PROBLEMA Spausdinti
Parašė J. ŠOLIŪNAS   
Pagrindas, ant kurio ilgus metus rėmėsi lietuvių išeivijos veikla Š. Amerikoje, yra susvyravęs. Jam negresia staigus lūžis ar valandinis Išnykimas, tačiau jis labai ryškiai palaipsniui menkėja, silpnėja.

Šitas pagrindas yra lietuviška katalikų parapija, dažnai žinoma tautinės parapijos vardu, Tiesa, didelė dalis mūsų tautiečių, ypač tikėjimu mažiau besidominčių, bandys teigti, kad lietuviška parapija nebuvo ir nėra išeivijos veiklos pagrindas. Betgi tokiems abejotojams galime lengvai priminti visą eilę lietuviškų kolonijų, kur lietuviškos parapijos buvimas ar nebuvimas ryškiai parodo jos įtaką visapusiškai kolonijos veiklai. Ten, kur buvo stipri lietuviška parapija, klestėjo ir lietuviškumas, o kur tokios parapijos nebebuvo, lietuviška sala arba jau išnyko, arba baigia numirti.

Todėl yra labai keista ir nuostabu, jog lig šiol tautybių parapijų klausimu mes nesidomime, esamų problemų nesvarstome, jų nykimo klausimo net spaudoje nenagrinėjame. Atrodo, kad visa tai mums visiškai nerūpi. Gi sava tyla mes prisidedame prie tokių parapijų numarinimo. Mano nuomone, vis dėlto turėtų būti rėkte rėkiama apie tai, kas negrįžtamai pradeda nykti, kas nesulaikomai slysta svetimosna rankosna.

Prieš kiek laiko, viename studentų ateitininkų subuvime, teko pasisakyti tokių parapijų klausimu. Kai kurie kolegos, girdėję aną pasisakymą, ragino šį klausimą iškelti plačiau spaudoje. Tada atsakiau, kad nesinori plačiau tuo klausimu kalbėti, nes maniau, jog tai yra visų— pirmiausiai mūsų dvasiškių — reikalas, o be to, asmeniškai neturėjau jokio konkretaus pasiūlymo šios problemos išsprendimui. Jau tada pabrėžiau, kad problemą svarstant nesakysiu, kaip turėtų būti tokios parapijos klausimas tvarkomas, o norėsiu tik iškelti esamą padėtį.

Tautybių parapijų klausimu plačiau užsiminti susigundžiau, paskaitęs spaudoje kun. dr. Ant. Juškos pasisakymą šiuo klausimu (žiūr. Antanus Juška "Lietuviškų Parapijų Problema", Į Laisvę, 1960 m. spalio mėn. Nr. 22/9).

Sis mano žodis nebus nei atsakymas kun. A. Juškai, nei pagaliau jo minčių papildymas. Viena, esame skirtingo amžiaus ir luomo žmonės ir į klausimą žiūrime visiškai skirtingomis akimis. Antra, bet koks tiesioginis už ar prieš pasisakymas būtų pripažinimas autoriaus iškeltųjų minčių ir jo pažiūros į pačią problemą.

Būdamas pasaulietis ir jaunesniosios kartos išeivijoje atstovas, į visą klausimą žiūriu skirtingomis akimis. Gi ragavęs šiek tiek mokslo apie esamą amerikiečių gyvenimą, negaliu sutikti su autoriaus prielaida, kurią jis padarė, prieš pradėdamas iš viso tą klausimą svarstyti. Man rodos, kad autoriaus prielaida, gal visai nesąmoningai padaryta, jog tautybių parapija Š. Amerikos katalikų bažnyčios hierarchijoje yra natūralus reiškinys, yra absoliučiai klaidinga. Autoriui padarius tokią prielaidą, toliau jau ir visos išvados yra neteisingos, arba mažiausiai neturinčios realaus pagrindo.

Vis dėlto reikia pasidžiaugti, kad pagaliau bent vienas mūsų dvasiškijos atstovas gana drąsiai, nors ir labai pavėluotai, pasisako.
Minėtame straipsnyje autorius pabrėžia,
kad:
1. Tautinės parapijos uždaryme klebonas
nieko nereiškia.
2. Vatikanas nori kaip galima ilgiau tokias parapijas išlaikyti.
3. Dėl tų parapijų smukimo daugiau kalti yra patys parapijiečiai, bet ne bažnytinė vadovybė.
4. Nusikaltimas būtų priklausyti teritori-
nei, bet ne lietuviškai parapijai, jei esi lietuvis
katalikas.
5. Lietuviškas kuklumas sutrukdė turėti lietuvį vyskupą Š. Amerikoje.
6. Lietuvių tautinėms parapijoms gresia pavojus.
Pabrėžiu vėl, kad autorius šituos teigimus padaro pasirėmęs prielaida, jog tautinė parapija yra natūralus reiškinys Š. Amerikos katalikų bažnyčios hierarchijoje. Gi man rodos, kad tokių parapijų negalima laikyti natūraliu dalyku, bet į jų gyvavimą tenka žvelgti, kaip į laikiną reiškinį, kuris egzistuoja pereinamame laikotarpyje ir kuris savaime turi įsilieti į natūralią gyvenimo vagą. Man rodos, kad tautybių parapija yra panaši į kilnojamą altorių, kuris nenatūraliose sąlygose pastatomas, kad vargo ištiktas žmogus galėtų Augščiausiojo paprašyti rūstybės dienų sutrumpinimo. Juk esame patys liudininkai, kaip mes meldėmės prie laikinų altorių, o vis dėlto tie altoriai nepaliko stovėti nuolatos, bet jų vietoje išaugo natūralus dalykas — Dievo maldos namai.

Jei pagrindinai su autorium nesutinkame, tai nereikia nė j iškeltąsias mintis smulkmeniškai gilintis, nes, taip darydami, įsiveltume į visą eilę klaustukų, šauktukų, abejojimų bei nesutikimų.

Vieton to bandykime į lietuviškas parapijas pažvelgti kasdieniškomis, paprasto parapijiečio akimis. Bandykime pažiūrėti, kas laukia parapijos avelių, kurioms šiuo metu vadovauja geri, lietuviškos dūšios klebonai. Bandykime toliau savęs paklausti gąsdinančio klausimo: kas bus po to, kai šituos Dievo tarnus Jis pakvies prie savo sosto?

Gera, kad kun. Ant. Juška pasisako mūsų parapijų klausimu. Tačiau, manding, jo tas pasisakymas yra daugiau kunigo idealisto susirūpinimas niūria lietuviškos parapijos ateitimi, daugiau perspėjirrias kunigo lietuvio, kuris nujaučia rytojų, bet neturi savo tautiečių paramos tam rytojaus prašviešinimui.

Tad kaip žiūrėtina į lietuvių savas parapijas? Man rodos, kad, norime ar ne, patinka ar nepatinka, į visą susidarusią padėtį būtina žvelgti realiomis akimis. Turime sutikti, kad tokios parapijos buvimas yra laikina, nenormalių gyvenimo sąlygų iššaukta, pasėka. Užtat kaip į laikiną dalyką ir turime žvelgti.

Kas yra parapija?
Sociologiniu atžvilgiu parapijas galime laikyti dvejopo masto organizuotomis grupėmis: a) dvasinis sąjūdis, kurį jungia bendra idėja, ir b) bendruomenė, apjungianti grupę žmonių, gyvenančių artimoje aplinkoje.

Svarstant tautybių parapijų problemą, nėra reikalo gilintis į parapiją, kaip dvasinį sąiū-dį. Taip darydami, mes nagrinėtume ne ką kita, kaip Katalikų Bažnyčios mokslą. Tai teologų ir bažnytinio mokslo minty to jų uždavinys.

Mums svarbu yra antrasis organizuotos Bažnyčios aspektas, būtent — bendruomeninis tikinčiųjų gyvenimas. Ir čia kaip tik ir susiduriame su parapijinio gyvenimo problemomis.

Pasaulinėje K. Bažnyčios hierarchijoje parapija yra mažiausia organizuotos bendruomenės ląstelė. Jos tiesioginis valdytojas yra vyskupo skirtasis klebonas. Jos bendruomenės nariai — visi artimiausioje aplinkoje gyveną tikintieji.
Natūralioje parapijinėje bendruomenėje klebonas yra atsakingas už visokeriopą parapijos veiklą: parapijiečių dvasinį gyvenimą, parapijos mokyklinį švietimą, parapijos ūkinį administravimą ir panašiai.

Kalbėdami apie parapijinę bendruomenę, susiduriame su jos sudėtimi. Natūralioje parapijoje, — ją galime vadinti teritorine, —rasime dažniausiai panašius elementus: bažnytiniai pastatai bei parapijiečiai, apjungti vad. biologinės realybės. Biologinėje aplinkoje gyveną katalikai visiškai nesąmoningai yra priversti priklausyti artimiausiai katalikų parapijai.

Šiandieninėje sudėtingoje visuomeninio gyvenimo santvarkoje bet koks bendruomeninis gyvenimas bei tvarkymasis yra įmanomas tik tada, jeigu yra laikomasi organizuoto gyvenimo dėsnių. Gyvenime įvairių grupių socialinis santykiavimas pasidarė įmanomas tik griežtai laikantis įvairiausių formalumų: parapijos ūkinių reikalų pats vienas klebonas negali sutvarkyti; jis turi kunigus pagalbai, parapijos komitetą, įvairiausius padėjėjus, švietimą tvarko mokykla. Žodžiu, net ir šioji mažiausia Bažnyčios organizacijos ląstelė turi sudėtingą, bet gerai tvarkomą, administracinę aparatūrą.

O kaip yra su pačiais parapijiečiais? Ar parapija gali funkcijonuoti, jeigu jai priklausytų visi, kas tik nori: tikintieji, gyveną čia pat prie bažnyčios durų, ir parapijos nariai, nusibastę už keliolikos mylių?

Į šį klausimą atsako žinomasis amerikiečių sociologas kun. Andrew M. Greeley. Jo nuomone, dėl esamos moderniosios miestų struktūros katalikų parapija Š. Amerikoje savaime tapo natūralia bendruomene.1 Vadinasi, kai kalbame apie katalikiškąją parapiją Š. Amerikoje, turime prisiminti, kad jos gyvavimui yra būtinas biologinis bendruomenės faktorių turėjimas. Taigi, parapija nebus pajėgi pilnai gyvuoti, jei jos nariai bus išsisklaidę po visas didžiulio miesto pakampes, jeigu jie jausis atlikę parapijiečio pareigą sekmadienį išklausę mišių ir pamaldų metu paaukoję atliekamą žaliuką.

Kun. Hugo Rahner sako, kad administraciniu atžvilgiu parapija yra mažiausias vienetas bažnytinėje hierarchijoje, ir ji neišvengiamai yra lokalizuotos bendruomenės junginys.2

Popiežius Pijus XII savo laiške, rašytame minint Kanados socialinę savaitę, 1953 m. liepos mėn. 18 d. sako, kad "Jėzaus Kristaus Bažnyčia pirmiausi i yra krikščioniškojo gyvenimo pirminė bendruomenė, suteikianti sąlygas kiekvienam ganytojui žinoti apie savo avių gyvenimą. Šitoji Bažnyčia šiandien tapo tam tikra apibrėžta teritorija, turinčia savyje lokalines tradicijas. Parapiia šimdien yra tapusi vienybės centru bei parapijiečių veiklos centru. Parapija yra religinio gyvenimo ir misijų centras. Bendruomeniniame gyvenime parapija turi sukurti savitarpio paramos ir broliškumo atmosferą visiems savo parapijiečiams."3

Matome, kad šiandieniniam gyvenime parapija atlieka visą eilę organizuotos bendruo-

Po sniego pūgos

mes uždavinių. Parapija nėra tik bažnytiniai pastatai, parapija nėra tik tam tikras teritorijos plotas ir pagaliau parapija nėra tik negyvas padarinys, nešiojąs kokio nors šventojo vardą. Tai gyva, mirštanti ir gimstanti bendruomenė, Užtat ir negalėtum su kun. A. Juška sutikti, kad teritorinė parapija vadiname parapiją todėl, jog ji "turi savo ribas"4

Mes manome, kad parapijinė bendruomenė yra daug daugiau negu "parapija turinti ribas". Mums atrodo, kad tik teritorinė parapija yra pajėgi išpildyti tikrosios bendruomeninės grupės reikalavimus tiek savo biologine struktūra, tiek atliekamomis funkcijomis. Todėl tik tokią parapiją mes ir norime laikyti natūraliu reiškiniu Bažnyčios organizuotame gyvenime.

Netiesiogiai teritorinę parapiją tikrąja bendruomene bažnytiniame gyvenime laiko ir kun. A. Juška savo pasakymu, jog "tam tikra prasme vien teritorinės parapijos skaitosi tikrom, kanoniškom."5

O kaip su tautybių parapija?
Skaitytojas aiškiai galėjo pastebėti, kad tautybių parapija daugeliu atžvilgių neatitinka lokalizuotą, natūralios bendruomenės aptarimą. Gal prieš keliolika metų tokia parapija dar galėjo atitikti bendruomeninio gyvenimo statomus reikalavimus, kadangi jie nebuvo perdaug nutolę nuo teritorinės parapijos sudėties. Jei pažvelgsime į lietuviškų kolonijų istorijas, tai lengvai pastebėsime, kaip daugumas lietuvių išeivių spietėsi aplink bažnyčią esamoje teritorijoje. Fizine struktūra seniau turėtoji lietuvių parapija nedaug kuo skyrėsi nuo dabartinės teritorinės parapijos. Tačiau keičiantis etnologiniam

Amerikos miesto veidui, keitėsi ir lietuviškos parapijos sudėtis ir padėtis. Nereikia perdaug gilintis nė į pačią miestų augimo bei plėtimosi teoriją, kad pamatytum, jog mūsų parapijos sudėtis gyvenimo sąlygų buvo pakeista. Nuolatinis ekonominio gyvenimo kilimas, gėrėjas pragyvenimo būvis stūmė vėlesniąsias išeivių kartas į užmiesčius.

Sociologiniu atžvilgiu visai natūralu, jei, sakykime, pereito dešimtmečio laikotarpyje kitados buvusi gausi Šv. Apvaizdos lietuvių parapija Čikagoje šiandien jau baigia sunykti, arba šv. Antano lietuviškos parapijos Detroite mokyklos sąrašuose lietuviškas pavardes pakeitė ispaniškos pavardės.

Visai natūralu, kad geriau ekonomiškai įsitvirtinusi naujoji lietuvių išeivijos banga, atvykusi šitan kraštan vos prieš dešimtmetį, dabar jau dažniausiai gyvena priemiesčiuose ir lanko artimiausią katalikų bažnyčią. Sakau, kad tai natūralu, nes ir geras katalikas lietuvis nenori savo vaiko atiduoti apleistai gatvei, bet j ieško nuolatos saugesnės vietos. Gi lietuviška bažnyčia bėgančių parapijiečių negalėjo sekti. Nebėgs ji paskum išsikeliančius tautiečius nė ateityje. Ji pasiliks amžiams stovėti ten, kur ją pastatė pirmųjų kartų lietuvis emigrantas.

Žvilgsnis praeitin.
Vyriausias K. Bažnyčios Valdytojas žinoda-kad tautybių parapija bendroje Bažnyčios hierarchijoje yra nenatūralus reiškinys ir kad dėl to ji gali būti skriaudžiama vietinės bažnytinės vadovybės, pats tvarko tų parapijų reikalus. Tai yra, be Šv. Tėvo žinios ir sutikimo tokią parapiją negalima nei įkurti, nei panaikinti. Su tuo sutinka ir kun. A. Juška sakydamas, kad " . . .216 kanonas, ypatingai jo 4 paragrafas, aiškiai nustato, kad tautinę parapiją įkurti, kaip ir ją panaikinti, vietos vyskupas turi gauti iš Švento Tėvo raštu sutikimą."6
Katalikų sociologai C.J. Neusse ir Thomas J. Harte savo knygoje "The Sociology of the Parish" duoda gana įdomių statistinių žinių apie tautybių parapijas Š. Amerikoje. Jų žiniomis, 1948 m. Catholic Directory buvo išvardintos 1535 tokios parapijos. Tai sudarė apie 10% visų Š. Amerikos katalikiškų parapijų. Jų daugiausia buvo šiaurės rytų bei vidurvakarių valstijose. Štai New Jersey buvo 119 tautinių parapijų, New Yorko valstijoj 255, Pennsylvanijoj — 372 ir Illinois — 134. Vien tik Skrantono diocezijoje buvo net 50% tokių parapijų.7
Tautybėmis parapijos skirstėsi:
1. Lenkų — 466
2. Italų — 314
3. Vokiečių — 206
4. Slovakų — 152
5. Prancūzų — 114
6. Lietuvių — 103
(Kun. A. Juška teigia, jog šiandien lietuvių parapijų priskaitoma iki 120.8
7. Meksikiečių — 44
8. Vengrų — 36. Kitų tautybių mažiau.9

Autoriai toliau pastebi, kad šis parapijų skaičius neparodo tikrojo tos tautinės grupės katalikų skaičiaus, nes pvz. vokiečių parapijų yra daug mažiau negu lenkų, nors vokiečių Š. Amerikoje yra daugiau negu lenkų. Iš čia autoriai daro išvadą, jog daug vokiečių jau yra įsijungę į Amerikos katalikų teritorines parapijas, kadangi vokiečiai į šį kraštą atvyko anksčiau ir jų yra daugiau nutautėjusių.10

Minėtasis kun. Andrew M. Greeley prieš kiek laiko spaudoje pastebėjo, jog tautybių parapijos natūraliu keliu, bet užtikrintai, silpnėja, kadangi jos savo netiesioginę funkciją — buvimą tautinei mažumai savotiška socialine organizacija — daugiau ar mažiau jau yra atlikusios. Tokia parapija buvo reikalinga antrosios kartos imigrantams, bet ji jau nebereikalinga trečiajai kartai.11

Nemanau, kad šitam kun. Greeley teigimui reikėtų kokių statistinių duomenų. Mes patys spėjome įsitikinti, kad lietuviškos parapijos pagalba šiandien dažnai nesinaudoja ne tik antroji, bet ir pirmoji išeivių karta. Jeigu ankstyvesnėms emigrantų kartoms parapija buvo tikra užuovėja ir jeigu daugelis lietuvių kitados kleboną laikė visuose reikaluose užtarėju ir patarėju, tai šiandien visa tai pranyko. Atėmus antraeiles tautinės parapijos funkcijas savai parapijai, lietuviška parapija bepaliko tik su tiesioginiais uždaviniais — patarnauti parapijiečiui jo dvasniame gyvenime. Kad tautinė parapija gyvuotų, pirmaeilių funkcijų jai neužtenka.

Kun. Neusse ir Harte, toliau diskutuodami tautybių parapijų klausimą, iškelia faktą, jog yra visai natūralu, kad bažnytinė vadovybė Š. Amerikoje tautinių parapijų nepropaguoja ir vos ne vos toleruoja. Betgi į parapijiečių reikalavimus yra visados atsižvelgiama ir nuolatos stengiamasi padėti visokiais būdais. Kad vietinė bažnytinė vadovybė kokiu nors būdu tautybių parapijų nepaverstų teritorinėmis, jau 1918 m. Šv. Tėvas nustatė, kad parapijos stovį gali tik jis pats pakeisti.12

Parapijų administravimo problema.
Sociologų galvojimu, tautybių parapijos yra laikomos daugiau negu institucija, kuri administruoja sakramentus ir kuri tik atlieka tiesiogines religinės organizacijos pareigas.

Iš kitos gi pusės teritorinės parapijos pareiga yra labai aiški ir administraciniu atžvilgiu nesudėtinga. Ji jokių antraeilių funkcijų neturi ir gali rūpintis tik savo tiesioginiais uždaviniais.

Bažnytinės organizacijos aparatūroje dėl tautybių parapijų antraeilių įsipareigojimų susidaro įvairiausių keblumų. Dėl pavyzdžio minėtini du: yra būtina atsižvelgti į kunigų skyrimą ir nuolatos rūpintis dėl tokios parapijos finansinės padėties.
Jau vien tik žinodama parapijų administravimo keblumus, bažnytinė vadovybė Š. Amerikoje nori ir stengiasi tautybių parapijas paversti teritorinėmis.

Tautybių parapijoms priklausą katalikai ir daugelis jų dvasiškių, jausdami, kad antraeilės tokių parapijų funkcijos dar nepasibaigė, ir žinodami, jos bent senajai kartai dar yra būtinos, per eilę metų priešinasi ir tebesipriešina tautybių parapijų pavertimui teritorinėmis.
Neminint Los Angeles lietuvių parapijos atvejo, pastebėtina, kad jau 19 šimtmečio pradžioje šitas klausimas buvo labai aštriai iškilęs vokiečių tautinėje mažumoje.

Anuomet vokiečiai įtarė, kad kai kurie Amerikos vyskupai nori jų parapijas paversti teritorinėmis. Jie tam smarkiai pasipriešino. Buvo siunčiamos delegacijos bei protestai pačiam Šv. Tėvui. Jie Šv. Rafaelio draugijos vardu labai ryškiai ir aiškiai išdėstė faktus, kodėl yra būtina turėti tautybių parapijas. Svarbesnieji jų argumentai:
a) Yra būtina, kad kas nors jungtų tautinę grupę; tai atlikti gali tik parapija,
b) Yra būtina, kad tautinės grupės parapiją administruotų tos grupės dvasiškis,
c) Tokia parapija gali išlaikyti savo tautinės grupės parapijinę mokyklą,
d) Tokia parapija gali apjungti įvairias tautines organizacijas ir
c) Jeigu galima, būtų gera, kad Šv. Tėvas skirtų vyskupus iš tautinės grupės ir tuo būdu sudarytų atskiras tautines vyskupijas. Be to, pageidauta, jog būtų leista turėti tautines seminarijas bei mokyklas naujiems dvasiškiams paruošti.13

Kaip matome, anuometiniai vokiečių prašymai buvo gana konkretūs ir platūs. Jeigu Jau ne visi, tai bent dalis jų buvo patenkinti, ir gal tik todėl dar ir šiandien kai kurios tautinės grupės turi tokias stiprias parapijas.

Kadangi esame tautinės mažumos nariai, todėl, turbūt, ir mūsų daugumas bus nuomonės, Jog anie vokiečių reikalavimai buvo teisėti. Taigi, objektyviai klausimą svarstydami, galime patys savęs paklausti: o kokias gi problemas jtukelia tautybių parapijos vietinei bažnyčios vadovybei, kaip ji bando šį klausimą išspręsti?

Minėjome, kad dėl nuolatinio miestų augimo ir dėl parapijiečių išvykimo tautybių parapijos nyksta. Jeigu palyginsime vokiečių tuometinius prašymus ir prisiminsime teigimą apie tautybių parapijos antraeilių funkcijų savyje turėjimą, tai pamatysime, kad dabartinė lietuviškoji parapija tų savo antraeilių uždavinių jau neteko.

Lietuviška parapija savyje jau nepajėgia apjungti lietuviškųjų organizacijų. Lietuviška parapija nepajėgia išlaikyti tautinės mokyklos. Tik žvilgterėkime į lietuviškos parapijinės mokyklos sąrašus. Ką ten rasime? Daugiausiai pamatysime vaikų pavardes, kurių tėvai gyvena artimoje parapijos teritorijoje. Žodžiu, lietuviška parapija savo sudėtimi artėja prie teritorinės parapijos.

Koks problemos išsprendimas?
Vietinės bažnyčios vadovybė visas tautybių parapijų problemas žino. Jos sprendimas tikėjimo atžvilgiu yra aiškus: negalima turimą teritoriją užleisti kitai religinei grupei. Jeigu tautybių parapija nepajėgia turimos teritorijos išlaikyti, ji savo vietą turi užleisti teritorinei parapijai. Gamta tuštumos nepakenčia, jos nenori nė katalikiškoji bendruomenė. Juk būtų nusikaltimas prieš katalikiškąjį apaštalavimą, jeigu iškovotą teritoriją užleistų kitatikiams. Jeigu su tuo sutinkame, tai turime pritarti ir vietinės katalikų Bažnyčios pastangoms išlaikyti turimas pozicijas.

Iš ūkinio taško žiūrint, vyskupija būtų labai bloga organizacijos administratorė, jeigu neatkreiptų dėmesio į ūkinį parapijos nykimą. Esu tikras, kad nė viena parapija negalėtų išsilaikyti proginėmis aukomis. Jai reikia nuolatinių fundatorių. Mūsų tautiečių retkartinis nuvykimas į lietuviškąsias pamaldas ir trupinėlis aukų šios parapijos ūkinės problemos neišsprendžia. Teritorinė parapija išlaikoma nuolatinėmis parapijiečių aukomis. Užtat į^problemą realiai žvelgiant, negalima stebėtis vietinės bažnyčios vadovybės pastangomis tuštėjančias tautybių parapijas papildyti naujais parapijiečiais, kitos tautybės žmonėmis. Šito natūralaus keitimosi metu ilgainiui tautybių parapija natūraliu būdu taps teritorine parapija. Gal kai kam atrodys tai labai nemaloniai, kai kas prikiš man pesimizmą. Tačiau žvelgiant į gyvenimą tokį, koks yra, negalima prieiti prie kitokių išvadų.

Ar galimas kitoks lietuviškų parapijų problemos išsprendimas? Galbūt. Tačiau tai labai idealus ir nelabai realus. Yra galima tautybių parapijas išgelbėti dviems būdais: pirma, nepabėgant iš esamos parapijos ribų, o antra, sukuriant naujas lietuviškas parapijas ten, kur įsikuria nauja lietuviška kolonija. Betgi abiem atvejams esu pesimistas. Dabartinės lietuviškos parapijos ribose pasiliks ir gyvens tik šioji karta. Ateinančios kartos, sekdamos natūralia amerikietiško gyvenimo eiga, išsisklaidys.

Antrasis sprendimas neteikia vilčių todėl, kad naujoji išeivių banga, tiek daug gyvybės į-nešusi į įvairias kultūrinio gyvenimo sritis, nematė reikalo nė prasmės bandyti įsteigti naujas lietuviškas kolonijas. Visa naujoji banga sudužo, atsimušusi į amerikietišką prabangaus gyvenimo smėlį, o esamų savų parapijų išlaikymą ir toliau paliko seniau atvykusiųjų parapijiečių kartai. Šitas pabėgimas ir nejautimas pareigos parapiją atnaujinti yra savižudiškas. Atrodo, kad šiandien didėja tik viena lietuviška kolonija. Ji auga nuolatos. Tai . . . kapinės. Gi tuo tarpu mūsų lietuviškos parapijos nuolatos menkėja. Abu procesai turi pakeisti kryptis, nes kitaip lietuviška parapija mirs.

IŠNAŠOS
1 Andrew M. Greeley, "The Subburban Parish", in "Commonweal", New York, 1959 m. spalio men. 25
d. p. 537,
2 Hugo Rahner, S.J., The Parish, from Theology to Practice, Westminister, 1958, p. 25.
3 ibid. p. 4,
4 Antanas Juška, "Lietuviškų Parapijų Problema", J LAISVE, 1960 m. spalio men., Nr. 22 (9), p. 35,
5 op. cit. p. 35,
6 op. cit. p. 35,
7 C.J. Neusse and Thomas J. Harte, C. Ss R., Editors; The Sociology of the Parish, Milwaukee, 1950, p. 79,
8 Ant. Juška, op. cit. p. 37,
9 C.J. Neusse and Thomas J. Harte, op. cit. p. 162,
10 ibid. p. 163,
11 Andrew M. Greeley, op. cit. p. 537.
12 C.J. Neusse and Thomas J. Harte, op. cit. 158.
13 Oscar Handein, Editor, Immigration as a Factor in American History, Englewood Cliffs, 1959, N.J. p. 82 -83.