Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SUKILIMAS IR TAUTA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS BRAZAITIS   

1941 sukilimas — jau praeitis. Jis nuėjo į tautos istoriją. Įsirikiavo į eilę kitų sukilimų — šalia 1831 metų, šalia 1863 sukilimo. Taip pat šalia 1905 metų. Pagaliau šalia 1919-21 metų kovų dėl laisvės. — Tai vis tautos ginkluotos pastangos nusikratyti okupacija to paties priešo — tos pačios Rusijos, baltosios, carinės ir dar žiauresnės — raudonosios, diktatūrinės.

I.
Kas amžinai vertinga tuose sukilimuose?
Sukilimai susiklojo vienas paskui kitą laiko eigoje kaip, sakytum, piliakalniai teritorinėje erdvėje. Ir vieni ir antri byloja apie žmones, kurie buvo toki pat kaip ir dabar. Su tais pačiais džiaugsmo, geresnio gyvenimo siekimais. Tačiau atėjo tokios gyvenimo dienos, kada tie žmonės rizikavo savo laime ir savo gyvybe vardan augštesnio ir bendresnio tikslo — tautos ir tautiečių laisvės. Rizikavo savo laisva valia, nepriversti, nemobilizuoti. Laisvas savęs aukojimas augštesniam idealui tai augštesnio prado laimėjimas žmoguje, tai asmens moralinis kilimas, kuris gali vienus nuvesti į šventuosius, kitus į herojus.

Toki asmens yra visos tautos moralinės didybės manifestacija, dvasinis lobynas, nes tautą, pasak Auguste Comte, sudaro gyvieji ir mirusieji. Juo gyvieji yra sąmoningesnė tautos
----------------
* Laisvojo pasaulio lietuviai 1961 m. gausiai minėjo 1941 m. sukilimo dvidešimtmetį. Minėjimų serija baigta Clevelande, ir jų prasmė ten buvo sintetintai paryškinta čia spausdinamoje paskaitoje.
---------------
dalis, juo labiau jaučia ir supranta savo egzistencinį ryšį su praeitimi. Jiem natūralu saugoti piliakalnius ir kitas tautos darbo, kūrybos, gyvenimo vertybes. Natūralu, jei ir sukilime pasireiškusi moralinė didybė norima palaikyti gyvųjų atminime. O 1941 sukilime yra pagrindo branginti ne tik sukilėlių, žuvusių, moralines, pasiaukojimo, vertybes, bet ir sukilimo duotas politines vertybes — manifestavimą, kad tauta siekia laisvės; tauta savo vaikų laisva valia atiduotu krauju liudija, kad jai primestas svetimas režimas buvo smurtas ir melas.
Taip suprantam sukilimus ir šį sukilimą mes daugumas. Taip supranta sukilimo prasmę bei reikšmę ir Lietuvos priešas. Jis dėl to nori, kad būtų užgesinti visi židiniai, iš kurių spinduliuoja moralinė jėga, o juo labiau tautos politinė valia. Jis dėl to taip rūpestingai stengias nepatinkamus įvykius išimti iš istorijos, kaip šimtus ir tūkstančius nepatinkamų žmonių išima iš gyvenimo. O jei išimti įvykių negalima, tai juos perdažo. Lietuvos istorijoje jau perdažė į-vykius, kurie liečia Lietuvos ir Rusijos santykius. Perdažė taip, kad Rusiją atvaizdavo Lietuvos geradare, o Lietuvą parodė tai geradarei vergiškai dėkingą ir Rusijos pranašumą maldingai garbinančią.

Priešui dėl to būtina perdažinėti ir 1941 sukilimą. Ypatinga perdažymo aistra pakilo šiemet — laikraščiuose, specialiose brošiūrose (pvz. "SS tarnyboje"). "Sukilimas?" klausė "Tėvynės Balsas" ir pats atsakė: nebuvo jokio sukilimo; tebuvo užpuldinėjimai, kuriuos prieš Lietuvos liaudį vykdė nacių agentai, hitlerininkai, karo nusikaltėliai, banditai ir dėl to jie turi būti išduoti ir nubausti.

Tai įprastas sovietinis metodas — ko nepavyko išimti iš gyvenimo ir iš atminimo, tam reikia nuimti moralinę aureolę, kaip ją nuėmė dešimtim tūkstančių ir savųjų veikėjų.

Įvyko tai, dėl ko Lietuvos atstovas Wash-ingtone prieš 20 metų buvo įspėjęs:
"Galimas daiktas, kad Sovietų ir jų simpa-tikų propagandos mašina bandys lietuvių sukilimą peikti ir dergti. Gal būt, prikaišios naciš-kumą. Tačiau kiekvienas nuoširdus lietuvis, kiekvienas kenčiančios Lietuvos draugas skaitys savo pareiga priekaištus atremti" (Darbininkas 1941.7.8)

II
Akcija prieš 1941 sukilimą ir jo dalyvius rodo, kad sukilimas nėra baigtas. Eina kova dėl sukilimo moralinės ir politinės prasmės. Kova dėl šviesos, kuria gyviesiem tas sukilimas turi pašviesti iš praeities.

Tie, kurie priešinosi sovietų fiziniam smurtui, turi pareigos pasipriešinti ir sovietų propagandiniam smurtui. Priešintis ne pykčiu ir niekinančiu žodžiu. Priešintis ramiu įvykių nušvietimu ir nužėrimu tų šiukšlių, kuriom priešas nori užpilti šviesą. Priešintis nušvietimu vieno ir pagrindinio sovietinės propagandos išprovokuoto klausimo:
kas buvo tie, kurie subrandino pasipriešinimo ir sukilimo nuotaikas krašte ir pagaliau įvykdė patį sukilimą?

Jei įsivaizduotume tokį klausimą teisme kilus, tai mūsų ginamasis žodis, apologija, šiuo atveju būtų nereikalingas. Vietoj ginamosios kalbos siūlytume pakviesti liudininką. Tas liudininkas būtų enkavedistas, du enkavedistai. Enkavedistų liudijimas jau surašytas. Surašytas 1941 balandžio 14 ir pasirašytas dviejų — vidaus reikalų komisaro A. Guzevičiaus, kuris sykiu buvo ir saugumo vyresnysis majoras, antras parašas NKVD skyriaus viršininko Todes. Liudijimas pavadintas "memorandumu apie kontre-voliucinių lapelių išplatinimą Lietuvos teritorijoje", (žr. Report on the Select Committee to Investigate Communist Aggresion and the For-ced Incorporation of the Baltic States into the U.S.S.R. III. 472-494 p.). Memorandumo liudijimas pradedamas žodžiais:
"Nuo momento, kada sovietinė tvarka buvo įsteigta Lietuvoje, kontrarevoliucinis nacionalistinis elementas išplėtojo aktyvią antisovie-tinę veiklą, pasirinkdamas pagrindiniu metodu savo priešiškam subversyviniam darbui anti-revoliucinių lapelių ir anoniminių laikraščių platinimą".

Ko tas vadinamas antirevoliucinis elementas siekė?
Liudininkai atsako:
"Apskritai, lapeliai ragino nuversti sovietinę valdžią, sabotuoti, boikotuoti rinkimus į Sovietų Sąjungos augščiausią sovietą; platino piktus melus apie partijos ir vyriausybės lyderius ir skleidė pravokacinius gandus apie būsimą karą tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos etc."
Ar tai buvo vieno antro asmens darbas? Liudininkai atsako:
"Masinis kontrarevoliucinių lapelių platinimas buvo apėmęs visas sovietinės Lietuvos apskritis".
Kas buvo tie platintojai ir autoriai? Liudininko žodžiai:
"Autoriai ir platintojai antisovietinių lapelių, laiškų, kurie buvo gauti eilėje įstaigų, pasirodė esą nariai kontrarevoliucinių padalinių ir buvusių antisovietinių politinių partijų bei organizacijų, nacionalistinis mokyklinis jaunimas ir (universiteto) studentai".

Toliau liudininkai kalba apie veiklą atskirose apskrityse — jų mini 17. Mini dvejopus veiklos ženklus — lapelius bei jų turinį, antra, suimtų platintojų ar autorių vardus. Sustojame tik prie vienos vietovės — kaip raportas vaizduoja antirevoliucinę veiklą Kaune. Štai jos santrauka :
Antisovietiniai lapeliai Kaune pakliuvo į NKVD rankas nuo 1940 rugsėjo mėn. (vadinas, su mokslo metų pradžia. Jie sistemingai — toliau kalba liudininkai — buvo platinami gatvėse, mokyklų patalpose. Jų rasta apie 50. Susekta ir likviduota antisovietinė organizacija. Jos nariai buvo gimnazijų mokiniai ir vadinasi LN-P, kuri turėjo savo skyrius Kauno, Vilniaus, Ukmergės ir kitų miestų gimnazijose. Buvo suimti 26 aktyvūs organizacijos nariai. Sumini jų pavardes.

Nuo spalio mėn., kai buvo Kaune rinkimai, suimtas ir rotatorinis laikraštis Laisvoji Lietuva. Suimti 4 asmenys, Laisvosios Lietuvos Sąjungos nariai. Pavardės.
Gruodžio-sausio mėn. lapeliai rodėsi universitete, pasirašyti Lietuvos partizanų aktyvistų skyriaus Kaune. Vasario 16 suimti gimnazistai ir studentai, rengę demonstraciją prie nežinomo kareivio kapo. Suminėtos pavardės.
Dar paskutiniai klausimai. Vienas: ką tie lapeliai, atsišaukimai skelbia?
Liudininkai enkavedistai surašo eilę atsakymų:
"Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva", "Salin komunistų teroras", "Lietuva lietuviams".


M. K. Čiurlionis Juodosios saulės pasaka
Kitame: "Lietuviai, nepasiduokime maskoliams".
Dar kituose: "Tautiečiai, lankykite bažnyčias, klausykite kunigų, būkite katalikai. Tegyvuoja Smetona".
"Tegyvuoja Vytis" (Radęs lapelį, parašyk 10 kitų tokių).
"Šalin komunistai banditai". "Šalin Stalinas".
"Brangūs broliai ir sesers lietuviai. Nebalsuokite už tuos driskius. Šalin Stalino konstitucija".

"Šalin komunistai, Lietuvos pavergėjai. Jie žadėjo nemokamą mokslą, o iš tikrųjų įvedė mokestį".
Sumini dar ir porą konkretesnių ir kitokes-
nių:
"Kovokite prieš draugą Staliną, prieš žydus, už Hitlerį ir Smetonos grąžinimą".
"Prieš Staliną, komunistų partiją, žydus — už ministerį Raštikį ir prezidentą Smetoną".
Dar paskutinis klausimas: ar tie platintojai ir autoriai buvo buožinis elementas?
Liudininkai atsako netiesiogiai. Jie sumini suimtųjų pavardes ir amžių bei socialinį kilimą. Imame iliustracijai Telšius. Iš 10 suimtųjų tokis vaizdas:

Glazauskas, 22 metų, buhalteris, ūkininko nuomininko sūnus.

Čiužas, 18 metų, amatų mokyklos mokinys, darbininko sūnus.

Puškorius, 19 metų, tos pat mokyklos mokinys, darbininko sūnus.

Ciurinskas, 33 metų, pr. m. mokytojas. Lileikis, 25 metų, ligoninės tarnautojas, tarnautojo sūnus.

Žvirgždynas, 20 metų, gimnaziją baigęs, Guzauskas, 29, knygyno tarnautojas, metereologijos stoties tarnautojas.

Molakauskas, 20 metų, amatų mokyklos mokinys, darbininko sūnus.

Tarvainis, 20 metų, metereologijos stoties prižiūrėtojas.

Nutraukiam liudininkų parodymus .. . Dabartinis komunistas matys, kaip enkavedistų liudijimas niekais paverčia jo propagandą apie sukilimą. Bet nesijaudindamas jis galės pasiaiškinti: liudininkai nepatikimi — jie buvo stali-nistai.

Gal sovietinė propaganda ir tiki tuo, ką ji skelbia. Ji galvoja, kad ir kiti taip daro, kaip Sovietai. Antai 1943 atsišaukimas iš Maskvos radijo ragino lenkus Varšuvoje sukilti. Tas atsišaukimas buvo pasirašytas Molotovo ir lenkų socialisto Osobka-Morawski

Tačiau ne komunistam įtikinti skiriamas šis pranešimas. Jis skiriamas mums patiem. Komunistinė propaganda siekia ne tik Lietuvoje. Ji stengias paversti kovos lauku ir mūsų protus. Per laisvojo pasaulio lietuviam skiriamą Tėvynės Balsą ar kitas priemones mėgina įsibrauti ir į mūsų sąmonę. Tas jų pastangas ir sugriauja jų pačių agentų liudijimas. To liudijimo išvados virsta pagarbinimu, virsta apoteoze nepriklausomai Lietuvai. Jis rodo, kad:
(1) Antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje kilo nuo pat okupacijos pradžios ir greitai apsėmė visą Lietuvą, miestus ir kaimus.
(2) Aktyvaus pasipriešinimo ėmėsi labiausiai jaunimas — gimnazistai, studentai, darbininkai, tarnautojai. Raportas nesuminėjo, bet pridėkim iš kitų šaltinių dar karius, labiausiai jaunuosius karius, karininkus.
(3) Pasipriešinimas kilo prieš svetimą okupaciją, už nepriklausomą Lietuvą. Vienas antras atsišaukimas su šūkiais už Hitlerį, už Smetoną, už Raštikį ir tt. terodo, kad šūkiai nebuvo iš viršaus padiktuoti ir sukirpti visi pagal vieną kurpalį, kaip dabar randam Lietuvoje priimamas rezoliucijas už taiką, prieš kolonializmą ir tt. Skirtingi tekstai ir šūkiai rodo, kad redagavimas ėjo iš masės. Jie rodė simpatijas tam, kas gali šiuo metu pašalinti didžiausią slogutį, vergiją. Hitleris buvo tada vienintelis, potencialus Stalino ir jo vergijos priešas. Tas istorinis fonas labai svarbu turėti prieš akis norint įvertinti ano meto padėtį ir nusistatymus, kalbas, pareiškimus. Laisvų žmonių nuomonės skirtingos. Ir šiandien tarp laisvųjų lietuvių pasitaiko pareiškimų, kurie rodo palankumo susiderinti su padėtim, sukurta Lietuvoje sovietų. Lietuvių absoliutinė dauguma betgi yra nepalaužiamai nusistatę už nepriklausomos Lietuvos atstatymą. Prieš 20 metų taip pat pasipriešinimas demonstravo tautos absoliutinę daugumą nusistačius ne už Staliną ir ne už Hitlerį, bet už laisvą Lietuvą. Tai buvo jaunoji Lietuva, išaugusi nepriklausomybės laikais. Galim apgailestauti, kad nepriklausomybės laikais darėm kai kurias klaidas, bet sukilimas, pasipriešinimas yra nepaneigiamas liudijimas, kad nepriklausoma Lietuva išaugino jaunoje kartoje laisvės siekimą ir pasiryžimą už ją aukotis. Per 20 nepriklausomo gyvenimo metų išauginta tokia dvasia, kurios per kitus 20 metų negalėjo sunaikinti okupacinės represijos ir gundymai. Ir po 20 metų nuo ano sukilimo su tuo pačiu įsitikinimu galiu kartoti žodžius, kurie buvo pasakyti 1941 birželio 26 Kaune laidojant sukilimo aukas:
"Nepirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei.
Tačiau niekados toji duobė nebuvo tokia didelė kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės. Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai — šimtai ir tūkstančiai savu noru ryžtasi mirti, kad svetimiems nevergautų.
Pajaučiam šių gilių kapų akivaizdoj visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį."

III
Nėra įmanoma, nėra nei reikalo pasakoti, kaip po visą kraštą pabirusias pasipriešinimo grupes ėmė centralizuoti Lietuvos Aktyvistų Frontas, susikūręs spalio ir lapkričio mėn. Vilniuje ir Berlyne; kaip tiedu centrai palaikė tarp savęs ryšius, pradedant nuo gruodžio mėn; kaip atėjo pirmosios žinios apie galimą karą; kaip buvo pasiruošta sukilimui ir kaip jis buvo į-vykdytas. Visa tai buvo aprašyta spaudoje, kuri šiemet sukilimui parodė nuoširdaus dėmesio ir jautrumo.

Verta betgi sustoti ties dviem paralelėm, kurios padeda suprasti sukilėlius ir mus pačius kurie mėginam sukilimo faktus vertinti.
Viena paralelė tai 1941 Lietuvos sukilimas ir 1953 rytų Vokietijos. Vokietijos sukilimas buvo sovietinių tankų palaužtas. Bet Vakarų Vokietijoje ano sukilimo diena tebeminima su pagarba. Tai didelė valstybinė šventė.

Tarp lietuvių Vakaruose 1941 sukilimas iš pradžių sukėlė didžiulį nustebimą ir džiaugsmą. Kaip kuriozas nuskamba komunistų mitingas Brooklyne birželio 30. Vienas to laiko laikraštis rašė: "Bimbai pasakius, kad Lietuvoje jau susidarė valdžia iš Škirpos, Raštikio ir kitų, suūžė salė nuo griausmingo plojimo, kuris tęsėsi kelias minutes" (Darbininkas 1941.7.14), iki Bimbai pasisekė nuraminti ir išaiškinti, kad čia ne ta valdžia, kuriai reikia ploti.

Po poros savaičių nežinios ir neaiškių gandų, kurie tegalėjo pasiekti Amerikos lietuvius iš Berlyno korespondento, jau randam ano meto spaudoje išaugusį klausimą: "Ar sukilimas buvo reikalingas?" Ir laikraštis smulkiau informuoja: "Girdisi kalbų, kad nebuvo reikalo sukilti; palauktų pora dienų, Vokietijos armija ir be lietuvių pagalbos išvytų bolševikus ir 'paliuosuotų' Lietuvą" (Darb.).

Vieniem čia Amerikoje rodės, kad sukilimas beprasmis, nes jo priekyje žmonės, kurie galį virsti "lėline" valdžia. Kitiem beprasmis, nes reikalavo didelių aukų, o aukos tikrai didelės — 2,000. Daugiau per kelias dienas, negu per tre-jis nepriklausomybės kovų metus.
Įsikišti į sukilusį ginčą buvo priverstas ir Lietuvos atstovas. Liepos 8 spaudoje randam paskelbtą jo pareiškimą:
" . . .O betgi lietuvių ištvermė nepalaužta, ypač Lietuvos jaunimo dvasia: prie pirmos progos Lietuvos kariai, šauliai ir moksleiviai sukilo prieš Sovietų Tiraniją ir visam pasauliui parodė komunistų propagandos melagystę būk Lietuva savo noru pasidavusi Sovietams, parodė ir tai, kaip buvo nepakenčiamas Lietuvos liaudžiai rusiškas bolševizmas" (Darbininkas, 1941.7.8)

Ginčas gali būti pratęstas ir į mūsų dienas. Tačiau jam įstatyti į teisingą vagą įsidėmėtinas anų dienų "Amerikos" laikraščio įspėjimas:
"Patogiuose rūmuose gyvenantieji asmenys ir palankias sąlygas turinčios draugijos gali visokius pareiškimus siųsti šios šalies vyriausybei ir kur kitur". Kas kita vertinti čia, kas kita ten. Čia vertinimas gali būti loginis, paremtas naudos ir pasisekimo argumentais. Ten,
Lietuvoje, sprendimas buvo ir bus psichologinis, egzistencinis. Tam tikrose situacijose visa žmogaus būtis pareikalauja padaryti tai, kas jos egzistenciją, buvimą, paliudytų. Asmuo jaučiasi moraliai naikinamas, jei darys priešingai, nei jo visa prigimtis reikalauja. Jam tada geriau fiziškai žūti, bet save pareikšti. Be svarstymų, vienos sekundės nušvitimu žmogaus sąmonėje iškyla tiesa, kurios tikrumu negali abejoti ir kuri įpareigoja veiksmui.

Neužmirštamai man likęs pergyvenimas, kaip 1940 liepos 21, Kauno gatvėse nusikračiau sekliu ir įsprukęs pas vieną pažįstamą senamiesty sekiau per radiją aną liaudies seimo spektaklį Kauno teatre. Sulig žinomu balsavimu - aklamacija pro ryjamas ašaras staiga man išplaukė įsitikinimas, kad aš nieko negailėčiau okupacijai iš Lietuvos pašalinti. . . Tai buvo daugelio tuo metu pergyvenimas. Su tokiu pergyvenimu vieni ėjo per sieną su žiniom; kiti skleidė lapelius, treti griebėsi ginklo. Tikslas rodėsi pavergęs asmens būtį, kad jis nustelbė rizikos

Adomas Galdikas Kapinės (tempera)


M. K. Čiurlionis Preliudas

baimę, kaip anestezija nustelbia operacijos skausmą.
Jei prisimintume šios gerosios žemės, A-merikos, istoriją, tai J. Valstybių gimimo išvakarėse su tokiu pergyvenimu rašė Paine savo "Common Sense", kurioje visa aistra leido šūkius už nepriklausomybę, jos neįrodinėdamas, bet tik konstatuodamas ir skelbdamas, kaip neginčytiną, neabejotiną tiesą.

Šitokios prigimties yra tie, kurie gyvenime regi didesnių vertybių nei duona, poilsis, pramoga, prabanga, asmeninis saugumas; kurie nori matyti gyvenime idealus kaip laisvė ir teisingumas.
Nepaslaptis, kad tokios prigimties daugiau yra jaunimas. Jaunimas išpažįsta idealus. Jaunimas nevengia akcijos ir aukos kovai už idealus, tikėdamas laimėjimu, nedavertindamas kliūčių ir darydamas galima tai, kas yra kitų akyse negalima.

Tik šitokiu būdu galime suprasti ir paskesnius partizanus. Matė, kad nėra remiami iš užsienio; kad jiem beliko tolimesniame kelyje tik žūti. Ir jie ėjo žūti vardan ištikimybės laisvei, kaip ir anie kankiniai vardan ištikimybės, tikėjimui, nesilenkdami stabam.
Tai sunku suprasti ir pateisinti tiek pat patriotui, bet priešingo galvojimo žmogui, opor-tunistinio galvojimo, kuris pro pirštus pažiūrėdamas į laisvę ir teisingumą, nori prisiderinti prie aplinkybių ir laimėti sau ir kitiem daugiau saugumo, daugiau duonos, daugiau prabangos.

Tačiau anuos kovotojus labai gerai suprato ten keturios lietuvės mergaitės, kurios rašė Sibiro maldaknygę. Jos kreipėsi maldose į žuvusius kovotojus kaip į tautos kankinius, jų atminimą nukėlė į giliausius, religinius, pergyvenimus ir apgaubė kankinių ir herojų aureole.
Antra paralelė — tarp Lietuvos sukilimo ir Amerikos herojizmo.

Stanfordo anglistikos profesorius John W. Dodds, svarstydamas, kas yra Amerikos herojai, sako: "Manau, neginčijami Amerikos herojai yra Washingtonas, Jeffersonas, Franklinas, Lincolnas ir Lee" (American Memoir 132 p.). Jis pats labiausiai vertinąs Lincolną.
1941 Lietuvos sukilimas paryškino iš naujo, kad lietuvių tautoje dažniausi herojai buvo nežinomi mažieji žmonės — seniau nežinomasis tautosakos kūrėjas, nežinomoji motina prie ratelio mokyklos, nežinomasis knygnešys, nežinomasis 1919-21 savanoris, nežinomasis sukilėlis kovotojas ir paskiau partizanas.

Šių metų minėjimuose iškilo siluetais vienas kitas didžios aukos žmonių. Antai kapitonas Šverplaitis su išdaviko atkirsta ranka, suimtas, kalintas, kankintas, nužudytas, bet rezistencijos paslaptis su savim nusinešęs. Jaučiu prieš save akis, vaikiškai besišypsančias akis, leitenanto Naujokaičio, kuris už drąsą per sieną žinias atnešti buvo apmokėtas keturiom kulkom. Nedingsta iš akių tik atneštas drabužis, kruvinas, buv. policininko, kuris įvykdė savo uždavinį — išgelbėjo Vilijampolės tiltą, nors buvo atmokėtas daugiau kaip 40 kulkų. Tik keli vardai. O kiek tokių vyrų ir mergaičių, kiekvienas žino iš ano meto aplinkos.

Ir būtų gražu, jei daugiau tokių veidų būtų iškelta iš nežinomųjų į žinomuosius, kiek aplinkybės tai leidžia, nes tai tautos brangi dalis, kuri įkvepia ateičiai.

IV
Žiūrėdamas į ateitį, dar sykį noriu grįžti prie žodžių iš praeities:
"Pasiliko viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai", buvo sakoma partizanų laidotuvėse.
"Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip tylus ir kuklus buvo mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje pavers jų kapus gausiai lankoma vieta. Tylos ir ramybės vieta.

"Tos ramybės ir tylos, kurioje telkiasi ir bręsta nauja dvasios energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti".
Anų žodžių gyva liko viena tiesa — kad jų kraujas neišgaravo be atminimo. Antrą tiesą gyvenimas sugriovė — jų kapai negali būti lankomi, jie sunaikinti. Tačiau kiekvienas savo atminime ir savo širdyje galim sukurti Panteoną, kuriame jie būtų gyvi.

Man rodos, šiuo momentu, šiame susitelkime, tai yra jau įvykę. Šiuo momentu tarp mūsų praeitis yra atgijus dabartyje ir tiesia projekciją ateities pasiryžimam. Būtent:
(1) Šis susitelkimas manifestuoja mūsų pripažinimą ir išpažinimą, kad anie žuvusieji buvo tylieji didvyriai, paliudiję savo krauju tautos valią siekti tautai laisvės.
(2) Manifestuoja mūsų pasiryžimą atmesti gundymus ir grasinimus, kad apsiprastume su okupacijos sukurta padėtim, atmesti nors ir tylų jos pripažinimą.
(3 Manifestuoja mūsų tikėjimą, kad pasiaukojimas laisva valia vardan augštesnių vertybių yra tikrasis ir vienintelis kelias asmens, šeimos, bendruomenės gyvenime į taiką, laimę, pažangą. Tai yra tikrasis kelias į žmonijos konflikto teisingą sprendimą, kuris reikš ir nepriklausomos Lietuvos atsikėlimą.

Su tuo tikėjimu iš šio susitelkimo teks grįžti visiem į nervingą neramų kasdienį gyvenimą. Grįžti ir jame nepalūžtamai laikytis su tvirtu įsitikinimu: juo tamsesnė aplinkui naktis, juo skaidriau turi degti tikėjimo ir vilties žiburiai.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai