ŽVILGSNIS JIEŠKANČION ŽMOGAUS ŠIRDIN Spausdinti
Parašė Vald. Cukuras   

(Dr. Pr. Gaidamavičius: DIDYSIS NERIMAS. Išleido Immacula-ta, Putnam, Conn. 1961 m. 297 p. Kaina $2.50).
Žmogaus dvasios gelmes, lyg tos psalmėse apdainuotos bedugnes, paslaptingai šaukia, akina, traukia ir pririša dabarties rašytoją, kviesdamos vis giliau josna nusileisti, prie šių prieblandoje laukiančių verdenių susimąstyti. Kai mes metame žvilgsnį į pastarųjų dešimtmečių raštiją, nesunkiai pastebime, kad žmogaus dvasios gelmių problematika dominuoja ne vien tik grožinę literatūrą, bet taip pat ir filosofiją, psichologiją, griežtuosius mokslus. Baime, ilgesys, nerimas — tai žodžiai, tapę kasdieninio pasikalbėjimo dalyviais, bet sykiu liudiją, kad plačiosios mases yra pajutusios kažką, kas anksčiau buvo prieinama tik meninei intuicijai, žmogus pajuto, kad jis, šv. Augustino žodžiais, yra tapęs pats sau didžiuoju klausimu (Factus sum mih'imetipsi ąuestio magna).

1961 m. gale pasirodė dr. Pr. Gaidamavičiaus įdomi studija "Didysis Nerimas", skiriama tam pačiose žmogiškosios būties šaknyse slypinčiam nerimui nušviesti. Šiuo savo, jau iš eilės trečiuoju, moksliniu veikalu Pr. Gaidamavičius drąsiu, įgudusio autoriaus mostu atskleidžia mums žmogaus dvasios nerimo fenomenologiją, ontologiją ir teologiją. Autorius šioje knygoje pratęsia ir žymiai prašoka ankstybesniuosius savo krikščioniškosios antropologijos bandymus, kurie buvo jo "Milžinas-Did-vyris-šventasis" studijos pagrinduose. "Didysis Nerimas" yra pirmoji lietuvių kalba paskelbta studija, kurioje ryžtamasi pratęsti, sujungti ir pagilinti tas etines, istoriosofines žmogiškosios būties sklaidas, kurias anksčiau savo gabia plunksna mums buvo pateikęs prof. Ant. Maceina savo "Didžiuoju Inkvizitorium", "Jobo Drama", "Saulės Giesme" ir ypač vokiečių k. paskelbtame "Das Geheim-nis der Boesheit".

Pr. Gaidamavičius "Didžiajame Nerime", tiesa, dar ištikimai laikosi tradicinės antropologijos, vadinamosios "sluogsninės" schemos: neorga-ninė-organinė (augmenija, gyvūnija) -racionalinė žmogaus būties dalys. Tik ankstybesniuose jo straipsniuose ir knygose tas sluogsniškumas buvo jau elementarus, grafiškas, beveik matematiškas, o šiame veikale tai yra tik neryškūs, vos pastebimi rėmai, kuriuose vyksta gyvas, formules ir schemas tirpdąs, nauju spindesiu sužvilgąs žmogaus dvasios gelmių dramos atskleidimas. Šitoji laisvė jau galima pastebėti, tik pažvelgus į knygos turinio rodyklę: visas paskirstytas į penkis pagrindinius skyrius — Nerami prigimtis; Nerimas Dievop; Nerimo drama; Išsipildymas; Praradimas.

Trumpame įžanginiam žodyje autorius pasisako norįs mesti žvilgsnį jieškančion žmogaus širdin, nes dabartiniai laikai yra ypačiai ryškūs liudininkai žmogaus prigimties gelmėse slypinčio nerimo. Šitą nelengvą kelionę į tamsias žmogaus dvasios gelmes jis nedrįsta atlikti vienas, nesitenkina vienu kokiu žymiu palydovu (kaip Dantė). Jis pasinaudoja visos eilės žymiųjų pasaulio mintytojų, rašytojų, menininkų, konvertitų kūrybos ir asmeninio gyvenimo pavyzdžiais, lyg raktais, atrakinančiais visas duris ir leidžiančiais jo paties minčiai sklandžiai tekėti, siekiant pačių nerimo problemos šaknų.

Pirmojoje dalyje, kur autorius visu spektro pločiu atskleidžia žmogiškosios būties sąrangą, atpažįstame nerimo daigus minties polėky, valios nenumaldomam gėrio siekime ir kūrybiniame dinamizme siekiant augščiausiojo grožio. Atrodo, kad ta minėta ištikimybe sluogsninei schemai bus šiek tiek dar varžiusi autorių, nors čia yra gausu pavyzdžių (ypač būdingi ir mintį provokuoją Ibseno dramų fragmentai). Antrojoje dalyje, kur atskleidžiamas religinis įvairių nerimo niuansų charakteris, mūsų autorius pamažu išsilaisvina, o šv. Augustino, Kierkegaardo, Gilsono, Maritaino, Marcelio nurodymai, žodžiai nuostabiai sklandžiai į-silieja į vieną gyvą tėkmę, ir gyvas, degąs, vaizdus autoriaus žodis neturi vargo mus įtikinti, kad šitas pačias būties gelmes sukrečiąs nerimas nėra tik romantika ar sukriku-sios psichikos etc. apraiška, bet yra "dvasinės prigimties, . . . kad jis glūdi asmens gelmėje, reikšdamasis visomis galiomis. Ta gelmė, nežiūrint dabartinės psichologijos pastangų, tebėra gaubiama paslapties" (103 p.)

Pati įdomiausia ir geriausiai parašyta yra trečioji knygos dalis, kurioj atskleidžiama nerimo drama, žmogaus laisvės plotai yra vieta, kurioje autorius mus kviečia jieškoti tos dramos pagrindo. Įvairių konvertitų pasisakymai, žymiųjų rašytojų, ypač Dostojevskio kūrybos pavyzdžiai Gaidamavičiaus labai efektyviai panaudojami pabrėžti pozityviajai jo tezės daliai, gi skirsnelyje "Dievų kūrimas" iškeltasis negatyvusis aspektas sklandžiai įsiglaudžia ir sustiprina viso šio knygos svarbiausiojo skyriaus struktūrą.

Vienaip ar kitaip išsivysčiusi draminė įtampa natūraliai veda nerimą atomazgos, išsipildymo link. Du paskutiniai skyriai kalba apie dvi tokio išsipildymo galimybes: teigiamąjį — Dievo radimą ir dinaminį jo pamilimą; neigiamąjį — užsikirtimą, nihilizmą. Labai būdingas fenomenologinei šios studijos charakteristikai yra tas paskutinysis skyrius, autoriaus pavadintas praradimu. Jame dar kartą naujoje šviesoje pamatome žmogaus prigimtyje įdiegtos laisves dovanos tragiškąjį pobūdį. Autorius tačiau nepalieka skaitytojo nustebusio ir klausiančio po šito tragiškojo praradimo atskleidimo; viską paneigusiame žmoguje dar lieka viena — jo didysis nerimas: "Net kraštutiniame Dievo praradime šis nerimas liudija radimo galimybę ir netiesioginiai šaukiasi išsipildymo bei tokios tikrovės, kurioje prasideda pilnatis ir kur kenčiantis nerimas tampa dinaminio pamilimo bei žavesio nerimu". (284)

Gaidamavičiaus "Didysis Nerimas" yra vienas iš tų labai retų mokslinių veikalų, kuriuos skaitydami ne tik praturtiname savo minties pasaulį, bet dar ir patiriame reto meninio pasigerėjimo. Tai yra to-kis filosofinis traktatas, kurį paimti į rankas nereikia valios ryžto. Puikus knygos išleidimas, švarus spaudos darbas ir vykusiai parinktos Čiurlionio, Barlacho, Mončio ir Dagio kūrinių reprodukcijos kiekvieno pagrindinio knygos skyriaus pradžioje jau vien savo išore kvieste kviečia ją į rankas. Gi Pr. Gaidamavičiaus lengva, vaizdi, žodinga ir grakščiai plaukianti kalba nejučiomis turės įtraukti kiekvieną, net ir filosofinėm analizėn nelinkusi, skaitytoją į autoriaus minties sriautą.
Užskleidęs paskutinį šios studijos puslapį ir mintimi dar kartą sugrįžęs prie josios turinio, pajunti tikrą intelektualinį džiaugsmą ir dėkingumą josios autoriui už šią retą dovaną. Ji jau dabar randa gyvą atgarsį, ypač jaunųjų intelektualų tarpe. Mūsų jaunieji, aktyviai patys išgyveną dabarties meto paaštrėjusi visuotinį nerimą, jieškodami atsakymo į daugelį juos pačius audrinančių egzistencinių klausimų, ras šioje knygoje patikimą palydovą ir kantrų vadovą.

Autoriui geriausiai pasisekęs yra fenomenologinis pasirinktosios problemos iškedenimas. Jis duoda keletą kartų ir teologinių užuominų. Būtų buvę gera, nerimo šaknų laisves plotmėje bejieškant, iškelti ontologinį-teologinį klausimą: kame yra laisves šaknys; ar nerimas yra tik žmogaus gyvenimo apraiška, o gal ir visa sukurtoji būtis, šv. Povilo mintim sekant, gyvena vidinio nerimo, galutino išsipildymo, atpirkimo ilgesy? Jei tik žmogiškojo nerimo šaknų jieškom, tai ar nevertėjo užsiminti apie tai, jog nuodėmės-lais-vės dialektika ir apskritai pats likiminės baimes galimumas yra toks, kad žmogus, koks jis dabar egzistuoja, nėra vien tik nuoga prigimtis, nors ir augščiausioje būties hierarchijos pakopoje, bet yra "prigimtis malonė". Kitaip tariant, tai, kad žmogui duota kaip "dovana" — malonė, padaro jį atvirą dviem šv. Augustino minimom traukom — augš-tyn arba žemyn. Šioje dovanoje ir slypi svaiginąs išaugštinimo džiaugsmas sykiu su nebūties baime. Be to, kada autorius kalbėjo (fenomenolo-giškai įvairiais pavyzdžiais atskleidė) apie malonės rolę (213 p.), turėjo taip pat nurodyti, kad ir malonės kelias konkrečioje asmenybėje parodo nuostabius fenomenologinius vingius (Mauriac ir Greene, Sven Stolpe ir kitų kūryba). Prie trūkumų, kuriuos galėtume pavadinti smulkmenom, reikėtų paminėt kai kurių nereikšmingų pavyzdžių pateikimas (27 p., 38 p., 48 p.); Bacho kūrinys vadinasi ne "Fuge der Kunst", bet "Kunst der Fuge"; taip pat reikia patikslinti "Brolių Karamazovų" paminėtas epizodas, kuriame autorius sako, kad Mitja užmušė savo tėvą, o tai visai netiesa: tą žmogžudystę atliko Smerd-jakovas Ivano įtakoje. Tokių smulkmenėlių prasiskverbia kiekviename veikale, todėl turime jas pamiršti ir šiame tikrai vertingame Prano Gaidamavičiaus įnaše į lietuvių mokslinę literatūrą. Reikia laukti, kad po šio seks nauji, krikščioniškosios fenomenologijos šviesoje subrendę, dr. Pr. Gaidamavičiaus veikalai. Gal "Didysis Nerimas" pažadins ir jaunųjų lietuvių filosofų tarpe norą pakedenti ir lietuvių skaitančiai šeimai pristatyti moderniojo gyvenimo iškeltų problemų.
Vald. Cukuras