Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VIDURAMŽIŲ UNIVERSITETAI IR JŲ MAGISTRŲ VEIKALAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.   


Viduramžius vieni laiko krikščionybės žydėjimo ir Bažnyčios galybės laikais, kiti moralinio supuvimo ir tamsybės laikotarpiu. Užtenka tik pasiskaityti nesenai mirusio olando rašytojo Jono Huizinga "Viduramžių rudenį" ir tuo pilnai įsitikinsime, nekalbant jau apie protestantų lr komunistų viduramžių vertinimus. Tačiau vienoki ar kitoki viduramžių vertinimai, anot Gilberto Chesterto-no, priklauso nuo užimtos pozicijos ir rašytojų ar istorikų pasaulėžiūros. Cia mes nemanome nei ginti nei smerkti viduramžių, o tik trumpai pažvelgsime į jų mokslo židinius ir to meto magistrų raštus, kurių daugumas, tik mūsų dienomis ištraukti Iš archyvų ir išspausdinti, visiems tampa prieinami.

1. Viduramžių šviesos židiniai.

Pirmieji universitetai išsivystė iš katedrų, kapitulų ir vienuolynų mokyklų — iš vadinamų generalinių studijų, kurios pradžioje tarnaudavo

specifiniams tų įstaigų reikalams, o ilgainiui tapdavo visiems prieinamos. Jų garsas gi priklausė nuo jų magistrų garso. Magistrus arba daktarus paruošdavo universitetai, kurie Bažnyčios globoje jau XI a. pradėjo kurtis. Pirmoji augštesnioji medicinos mokykla susiformavo prie benediktinų ligoninės Salerno mieste, kuri savo magistrų garsu ir studentų skaičiumi labiausiai pasižymėjo XII ir XIII a.
Apie 1200 m. Paryžiuje prie veikusių trijų augštesniųjų mokyklų išsivystė universitetas, kuris labiausiai pagarsėjo teologijos ir filosofijos mokslais. Didelį įnašą jam davė domininkonų ir pranciškonų ordinai, į universitetą inkorporavę savo generalines studijas. Čia išaugo bei dėstė ir jų garsieji magistrai: domininkonų — Albertas didysis ir Tomas Akvinietis, o pranciškonų — Aleksandras Halietis, šv. Bonaventūra, Jonas Duns Skotas ir kiti.

šalia Paryžiaus universiteto XIII a. iš senos teisės mokyklos išsivystė Bolonijos universitetas, pagarsėjęs teisės mokslais. Tame pačiame amžiuje įsikūrė ir kiti universitetai — Italijoje: Paduvos, Vercelio ir Neapolio; Prancūzijoje: Toluzos ir Orleano; Anglijoje: Oksfordo ir Cambridgio; Ispanijoje: Salamankos ir Sevilijos; Portugalijoje: Coimbros.

XIV amž. universitetų tinklas plėtėsi vis plačiau ir plačiau. Tada buvo įkurti Pragos (1347), Vienos (1363), Krokuvos (1364), Pešto (1367), Erfurto (1379) universitetai. XV amž. dar prisidėjo Leipcigo (1409), Louvaino (1423), skandinavų ir kiti mažiau žymūs universitetai.
Kiekvieno pirmųjų universitetų pradžia buvo surišta daugiau ar mažiau su vieno dalyko dėstymu. Taip, pav., Salerno universitetas pasižymėjo medicina, Paryžiaus teologija, Bolonijos teise, bet ilgainiui atsirasdavo ir kiti fakultetai: medicinos, teologijos, filosofijos ir kitų šakų.

Universitetai savo studentams suteikdavo mokslinius laipsnius, magistro arba daktaro, po viešų iškilmingų egzaminų su teise visur dėstyti: licenciato arba prolykto laipsniui užtekdavo privačių egzaminų, bet ir jis duodavo teisę mokyti; ba-kalauratas suteikdavo teisę mokyti tik kito magistro priežiūroje.

2. Magistrai ir jų darbai

Kalbėdami apie magistrus, ribosimės teologijos magistrais ir tik pranciškonais, nes jie mums geriau žinomi, visai nenorėdami nuvertinti kitų fakultetų ir vienuolijų magistrų.

Pradžioje norintieji tapti magistrais arba daktarais teologijos srityje turėjo studijuoti šv. Raštą su jo glosa — aiškinimu, ir tradiciją, atseit, Bažnyčios tėvų, ypatingai šv. Jono Damaskiečio, raštus, iki Paryžiaus magistras Petras Lombardas 1150 m. parašė savo Libros senten-tiarum — sistematišką dogmatinės teologijos vadovėlį, paremtą Bažnyčios tėvų mokslu, kuris tapo pagrindu teologijos mokslui net iki XVI a.
Petro Lombardo sentencijas savo disertacijose yra nagrinėję daugybė viduramžių magistrų, išryškindami įvairius tikėjimo tiesų aspektus ir nemaža prisidėję prie daugelio tikėjimo tiesų oficialaus paskelbimo. Iš žymesnių pranciškonų Petro Lombardo sentencijas yra nagrinėję: Aleksandras Halietis (1170-1245), šv. Tomo Akviniečio ir šv. Bonaventūros mokytojas, parašęs Com-mentarium super sententias Petri Lombardi; šv. Bonaventūra (1221-1274), Bažnyčios daktaras, paliko Commentaria in ąuattuor libros sententiarum; Jonas Duns Skotas (1263? - 1308) — Opus Parisiense seu commentarium in libros senten-tiarum; Petras Olivi (1248-1298) — Quaestiones in secundum librum sententiarum; Rikardas iš Mediavilla (1249-1308) — Commentarium in ąuattuor libros sententiarum ir daugelis kitų.

Gavęs magistro laipsnį, kiekvienas magistras galėjo užimti savo specialybės katedrą, bet iš tikrųjų tik maža dalis jų pasilikdavo dėstyti universitete. Kiti eidavo mokyti į kitas mokyklas arba užsiimdavo kitomis profesijomis. Pranciškonai ir kiti vienuoliai dažniausiai dėstydavo savo ordino generalinėse studijose ir rašydavo filosofinius ir teologinius veikalus. Taip atsirado daugybė raštų, kurie, kopistų multiplikuojami, net iki mūsų laikų išsiliko daugelyje kodeksų. Dabar jie rankiojami, studijuojami, aiškinami ir leidžiami, kad lengviau taptų prieinami studiozams.


3. Viduramžių magistrų raštų rinkiniai

Kadangi garsiųjų magistrų veikaluose glūdi anų laikų išmintis ir jie yra viduramžių scholastinės teologijos šaltiniai, Bažnyčia ir vienuolijos yra suorganizavę specialias institucijas, kurios, pagal šių dienų mokslo reikalavimus, paruošia ir išleidžia vis daugiau senovės magistrų raštų rinkinių.

Tuo reikalu susirūpino praeitame šimtmetyje ir pranciškonų generolas Bernardinas dal Vago a Portugruaro (1869 - 1889). Jis šv. Bonatentūros veikalams kritiškai išleisti prie Florencijos įkūrė Quaracchio vietovėje šv. Bonaventūros kolegiją su teologų sekcija ir spaustuve, kuri, pagal naujausius kritikos reikalavimus, nuo 1882 iki 1902 m. išleido visus šventojo raštus rinkiny — Opera omnia S. Bonavemurae — XI-je didelių tomų in folio, šios laidos kai kurie tomai jau buvo išsisėmę, bet dabar vėl visus galima gauti, nes trūkstamieji buvo fotokopiniu būdu perspausdinti. Kai kurių svarbesnių veikalų vėliau buvo išleista ir mažesnioji laida.

Beruošiant spaudai šv. Bonaventūros veikalus, kilo mintis išleisti ir viduramžių teologijos vadovėlį — Petro Lombardo libros sententiarum. Ši laida greitai išsisėmė, dėl to dabar ruošiama nauja pataisyta su naujai atrastų kodeksų variantais laida, kuri pasirodys šių metų gale. Be šių veikalų buvo išleista labai daug kitų magistrų raštų atskiromis knygomis, nesudarančiomis specialaus rinkinio.

Norint klasifikuoti magistrų raštus arba tuo tarpu nepajėgiant paruošti kritišką visų vieno autoriaus raštų laidą, buvo padaryta atranka ir pradėta leisti įvairios serijos. Bene pirmoji serija buvo Bibliotheca Franciscana scholastica Medii aevi (Pranciškonų scholastinė vidurinių amžių biblioteka), kurios pernai jau išėjo XXIII-ias tomas. Šioje serijoje yra išleisti šių pranciškonų magistrų žymesnieji raštai: Mato iš Aąuaspar-ta I, II, XI, XVII, XVIII-me tome; Gulielmo Gaures, Jono Duns Skoto ir Petro Aureolio raštai apie Nekaltą Marijos Prasidėjimą — IlI-me tome; garsiojo Petro Olivi raštai telpa IV-VII-me tomuose; Gonsalvo Ispano — IX-me tome; Gulielmo Al-nviko — X-me tome; pirmojo pranciškonų magistro ir Paryžiaus generalinių studijų regenso Aleksandro Haliečio — XII-XVI ir XLK-XXI tomuose ir Gulielmo iš Melitona XXII ir XXIII tome.

Be šių dar yra leidžiami asketiniai pranciškonų magistrų raštai mažo formato knygelių serijoje: Bibliotheca Franciscana Ascética Medii aevi (Pranciškonų asketinė vidurinių amžių biblioteka), kurios jau išėjo dešimt tomų. Negana to, dar yra leidžiami istoriniai viduramžių ordino raštai didelio formato serijoje: An-alecta Franciscana, kurių jau yra išėję dešimt tomų in 4° ir vienuoliktas jau paruoštas, čia užtinkame ir Lietuvos senovę liečiančios medžiagos. Seniems istoriniams raštams leisti išeina dar periodiniai žurnalai: Archivum Franciscanum Histo-ricum, Miscellanea Francescana ir Collectanea Franciscana, kur taip pat yra medžiagos apie pranciškonų pradžią Lietuvoje.
šv. Bernardino Sieniečio veikalai baigiami leisti atskirame rinkinyje: S. Bernardini Senensis opera omnia, kurių yra išėję penki tomai in 4° ir šeštas baigiamas ruošti. Ordino generolas Leonardas M. Bello (1933-1944) susirūpino kritiškai iškeisti visus Jono Duns Skoto raštus. Tam reikalui Romoje buvo sudaryta speciali skotistų sekcija, kurioje yra dirbęs ir lietuvis pranciškonas, Bernardinas Grauslys. Ši sekcija jau yra išleidusi šešis didelius tomus in 4°, o iš viso jų, sako, būsią virš dvidešimt tomų.

Tiems, kurie niekina viduramžius kaip tamsos laikotarpį arba teigia, kad pranciškonai neturi savos teologijos sistemos, pagrįstos logika, užtektų tik susipažinti su čia išvardytais leidiniais ir tuojau pakeistų ne tik savo galvoseną, bet ir susižavėtų viduramžio magistrų mokslu Ir inteligencija, kaip susižavėjo garsūs konvertitai ir rašytojai: Joergen-Honas, Gilbertas K. Chestertonas, Jonas Papini, Petras Bargellini, I 'i anciškus Chateubriandas ir protestantas modernistas Paulius Sabatier, sukėlęs didžiausią pranciškonų ordino šaltinių ir jo dvasios tyrinėjimo sąjūdį Prancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje.
Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai