JAUNIMO PROBLEMOS Spausdinti
Parašė K. Mockus   

Dabartinės nuotaikos
Pagrįstai sielojamės priaugančios kartos klausimais. Pastaruoju laiku ne tik atskiri asmenys, bet ir oficialios institucijos įtraukia jaunimo reikalus į pirmaeilių rūpesčių eilę. VLIKo vadovybė tariasi su jaunimo organizacijų atstovais, į savo kadrus stengiasi įtraukti jaunesnės kartos atstovus, skiria nemažą pašalpą Lituanus leidimui ir panašiai. JAV Bendruomenės naujoji centro valdyba vienam aktyviam savo nariui pavedė rūpintis jaunimo reikalais. Kaip tai konkrečiai reikšis, dar nežinome, bet žinome patį susirūpinimo faktą. Tačiau prieš svarstant jaunimo problemas, yra reikalo paliesti klausimą, ką iš tikrųjų laikome jaunimu. Tam yra tikro pagrindo. Imkime vieną kitą pavyzdį.

Iš seno JAV veikia Lietuvos Vyčių organizacija. Tos organizacijos priešakyje per eilę metų matome žinomus, pasiryžusius, užgrūdintus veikėjus, daugiausia antrosios kartos žmones, kai tuo tarpu normalų narių skaičių tai organizacijai turėtų duoti jau trečios kartos lietuviai, kurių tėvai jau yra gimę ir augę ne Lietuvoje. Tokių narių tikrai yra, bet, matyt, nebeišsiveržia į vadovaujančias vietas, nes jose vis matome kiek vyresnius žmones, kurie nemažą gyvenimo dalį paskyrę savo organizacijai, jai ir toliau vadovauja, nerasdami reikiamų pakaitalų. Iš esmės nėra nieko nenormalaus, jei jaunimo organizacijos vadovybėse būna ir vyresnių žmonių. Toks reiškinys visose šalyse matomas.
 Tačiau svarbu, kad tie vyresnieji trauktų paskui save jaunesnius, kad būtų garantuotas organizacijos tęstinumas. Vadų ugdymo klausimas mūsų jaunimui ypač šiose sąlygose darosi labai aktualus. Gal dėl skirtingų skaičių negalėsime pasekti Lietuvos pavasarininkais, kurie vadų ugdymui turėjo net atskirą žurnalą, bet siekiant mūsų jaunimo tautinės gyvybės palaikymo, pirmoj eilėj tenka rūpintis, kad iš paties jaunimo visuomeniniu požiūriu pajėgesni būtų pastebimi, paskatinami, remiami.

Po pastarojo karo emigracijoj išaugęs jaunimas sudaro dabartinio lietuvių akademinio jaunimo daugumą. Tačiau ir šio priekyje per eilę metų vis matome besidarbuojant jau daug tokių, kurie akademinį suolą yra senokai palikę. Reikšdami pagarbą ir dėkingumą tiems veikėjams, sykiu turime pagrįstai susirūpinti, kad prieauglis turėtų savus vadus. Kai, sakysim, į kokį posėdį akademiniam jaunimui atstovauti ateina kartais jau gerokai pagyvenę žmonės, nejučiomis kyla klausimas, kas darosi su tikruoju jaunimu, šiaip ar taip, bet tikrasis jaunimas yra mokyklų suoluose, kolegijų auditorijose ar šiaip besiveržiąs kitu keliu į gyvenimą. Jo amžiaus vidurkis bus tarp 20-25 metų. Tai, žinoma, nereiškia, kad negali būti vyresnių. Tačiau kai kalbame apie dabartinį savo jaunimą, turime turėti galvoje, kad daugumas jo yra tokio amžiaus. Ogi šito amžiaus žmonės paliko Lietuvą, dar būdami maži vaikai, o patys jauniausieji jau gimė emigracijoj. Jų daugumas iš šeimų, iš mokyklų ir iš aplinkos yra dar pramokę lietuviškai kalbėti kasdieniniais reikalais, bet daugumas jau turi sunkumų, kai reikia mintis reikšti raštu, ypač kai reikia kalbėti mokslo kalba. Tuo atžvilgiu esama nuostabiai įdomių išimčių, bet tikrai jau tik išimčių. Rūpinantis veikla, tenka skaitytis su daugumos lygiu ir pajėgumu, o iškiliuosius atskirai ugdyti. Dabartiniams jaunimo organizacijų veikėjams iškyla panašios problemos, kaip pedagogams, turintiems dirbti su mišriomis neatrinktomis klasėmis. Klasėje yra labai gabių, pajėgių, mokinių, yra vidutinių, yra visai silpnų, visų panašus procentas. Tikrai nelengva dirbti mokytojui. Taip pat nelengva ir šių dienų jaunimo veikėjams, kai tenka veikti su labai mišraus lygio žmonėmis. Šitą dalyką yra teisingai pastebėjusi savo straipsnyje šiame žurnale J. Gailiušytė.

Daugumas jaunimo organizacijų jungia besimokantį jaunimą. Betgi juk yra ir nestudijuojančių, ir tai ne taip mažai. Dažnas tokių nutolsta nuo lietuviško gyvenimo, nerasdamas kur pritapti.

Netrukus jau ir iš pastarosios imigracijos išaugs jaunimas, gimęs šiame krašte ir besijaučiąs čia visai namie. Iš to jaunimo dar galime sulaukti puikių veikėjų, nes jis au-

Dainavos vasarinėje stovykloje

ga nemaža dalimi gyvose lietuviškose šeimose. Taigi jaunimo problema negali būti atjungta nuo lietuviškos šeimos problemų. Jeigu lietuvių jaunimo organizacijos ne viską pasiekia, ko nori, tai lietuviškos šeimos kūrimo atžvilgiu jos labai daug padaro. Jeigu per pastarąjį dešimtmetį susikūrusios šeimos yra didele dalimi lietuviškos tam neabejotinai turėjo daugiausia įtakos bendravimas per lietuviškas organizacijas. Ir tie patys pasilinksminimai, kuriuos kartais lyg pašnairuojame, su saiku tvarkingai rengiami, yra mūsų lietuviško jaunimo gyvenimo dalis. Jei nebūtų lietuviškų pasilinksminimų, jaunimas eitų kitur, ir maišymasis būtų žymiai didesnis, šeimos kurtųsi žymiai mišresnės.

Aplinkos įtaka
Lietuva didelių miestų neturėjo, tačiau vistiek skyrėme kaimą nuo miesto, ugdėme naują lietuvišką miestiečių luomą ne tik Kaune ar Vilniuje, bet ir Šiauliuose ar Panevėžy, ar dar mažesniuose miestuose, nors ir tik su keletu ar keliolika tūkstančių gyventojų. Jeigu mėginsime pasekti, iš kur išaugo daugiau pajėgių, idėjiškai tvirtų, kūrybingų žmonių, nesunkiai pastebėsime, kad Nepriklausomybes metais tokių žmonių daugiau išaugo mažesnėse vietovėse ir į priekį daugiau pelnytai iškilo kaimiečių ar mažesnių tarnautojų vaikai. Lietuvos miestas nemaža dalimi buvo ne lietuviškas ir savaime mažiau galėjo duoti tautai gyvybinio elemento. Anot Balio Sruogos, tai buvo kaimiečių Lietuva, apie kurią mūsų rašytojas kalbėjo Sapiegos lūpomis. Tada buvo manoma, o tokiam manymui yra pagrindo, kad idėjiškumui bei kūrybiškumui ugdyti yra palankesnė atviros gamtos aplinka. Iš kitos pusės taip pat yra žinoma, kad intelektualai, menininkai, visų rūšių kūrėjai išauga iš kartos į kartą per šimtmečius, nors tai jokiu atveju nėra taisyklė. Nepriklausoma Lietuva atsikūrė, kovodama prieš latrai daug ir labai į-vairius nepalankius veiksnius. Tautiniu atžvilgiu kilo nauja karta pagal Maironio ir jo kartos šūkius, kovodama pirmoj eilėj prieš lenkiškumą. Pasaulėžiūriniu ir socialiniu atžvilgiais teko grumtis su labai stipriai besiveržiančia nihilistine, vėliau komunistine srove. Suprantama, kad tokio atgimstančio krašto jaunojoj kartoj būta nepalyginamai daugiau idėjiškumo, kaip jo pastebima didžiųjų kraštų jaunojoj kartoj, ypač staiga išaugusioj Amerikoj.

Neturime stebėtis, jeigu svetur atsidūrusi ar svetur išaugusi mūsų jaunuomenė nepajėgia parodyti tiek pat idėjiškumo, nes jo jai neįkvepia nei aplinka, nei mokykla, nei sakyčiau, dažnu atveju ir bažnyčia, nes religinis gyvenimas čia turi taip pat skirtingą pavidalą — daugiau akcentuojama forma, mažiau dvasingumo, mažiau susirūpinimo visuomeninėmis, socialinėmis problemomis. Pastanga pratęsti nepriklausomybės laikų akademines tradicijas su negausiu būriu jaunimo svetur tik tam tikrą laiką gali turėti dalinio pasisekimo. Teks gerokai mums derinti prie skirtingų aplinkybių ir skirtingas organizacines formas, pagrindan dedant esminius mūsų siekimus — Išugdyti idėjiškai gyvą ir sąmoningą lietuvį emigracijoj. Ligšiolinė praktika rodo, kad pastangos nelieka be vaisių, ypač ten, kur esama didesnio kiekio jaunimo ir kur yra žmonių, jo problemomis besisielojančių.

Nors esame kilę daugumas iš kaimo, tačiau dabar beveik visi esame tapę miestiečiais, o mūsų vaikai tikrai nedaug iš savo prityrimo gali žinoti apie kaimą, apie jį tik girdi iš tėvų, gal kartais paskaito iš knygų. Ogi ir miestai, kuriuose dabar gyvename ir kuriuose bręsta jaunoji karta, labai nepanašūs į mūsiškus miestus nei savo dydžiu, nei nuotaikomis. Ypač JAV didmiesčiai nėra palankūs kokiai kontempliacijai, idėjiškumui. To krašto pragyvenimo lygis yra pasiekęs didelį augštį. Komunistinio pasaulio vadai, iš vienos puses kalbėdami apie amerikiečių nepriteklius, iš kitos pusės viešai skelbia kaip savo siekimų viršūnę pragyvenimo lygio, ūkinės gamybos atžvilgiu pavyti tą kraštą. Tačiau pačios Amerikos psichologai, auklėtojai jau labai gyvai turi svarstyti klausimą, kas atsitinka su jaunuomene, augančia materialinės gerovės aplinkoj. Kaip pavyzdį paimkime nesenai JAV spaudoj skelbtą Harvardo universiteto prof. Gordon All-port anketą dešimties kraštų studentams. Toje anketoje buvo prašoma dabartinius studentus atsakyti į eilę klausimų aktualiom šių dienų problemom ir parašyti savo biografiją nuo šių metų ligi 2000-jų metų. Anketos ir biografijos parodė, kad iš dešimties tautų jaunųjų akademikų amerikiečiai yra daugiau maloniai paprasti ir atviri, nelinkę įtarti kitu, linkę bendradarbiauti.

Tačiau tos pačios anketos ir biografijos parodė, kad iš visų 10 tautų amerikiečių studentai yra labiausiai egocentriški, labiausiai "privatiški", besidomį tik savo asmens ateitimi. Prof. All-port daro išvadą: "Pirmiausia jie siekia turtingo, pilno gyvenimo patiems sau ir parodė mažai dėmesio krašto gerovės, žmonijos likimo klausimams. Jų bendrųjų nuotaikų išvada rodo, kad jie yra daugiau pasyvūs visuomenine prasme, nerodą pionieriškos dvasios". Šitai iš dalies atsitinka ne vien dėl gerovės, bet dėl specifinio susidomėjimo vadinamais realiais mokslais, per mažo intereso idėjiniam pasauliui, visuomeninėms problemoms. Savaime aišku, kad dėl to nereikia rūpintis, kaip sumažinti tą gerovę, bet reikia labai susirūpinti, kokiu būdu išvengti visuotinio dekadenso, išlaikyti jaunime susidomėjimą viešuoju gyvenimu, į-kvėpti jaunimui natūralaus, bet prislopinto noro kovoti už augštesnius siekimus, nepasinerti asmeniškų rūpesčių kiaute.

Visos šitos nuotaikos atsiliepia į mus visus ir ypatingai į mūsų priaugančiąja kartą. Besvarstydami jaunesnės kartos santykį su aplinka ir tos aplinkos įtaką, negalime nematyti, kad toji įtaka stiprokai reiškiasi ir tarp vyresniųjų, turinčių europinį auklėjimą ir savaime suprantamą prievolę kovoti už tuos idealus, kuriuos pasisavino laisvės metais ir kurie turi padėti vėl atstatyti pavergto krašto laisvę bei natūralias žmogaus teises. Čia norisi priminti vieną jau prieš kurį laiką buvusį idėjinės apsišvietusių žmonių organizacijos susirinkimą, kuriame dalyvavo ir vyresni, ir akademinis jaunimas. Buvo svarstoma dvasinio atgimimo problema. Kalbėtojas, labai rimtas, gerai pasirengęs stipriai kritikavo vyresniųjų pasinėrimą į kasdienybę ir reiškė šiaipjau suprantamą viltį, kad jaunoji karta atneš laukiamą atgimimą. Tačiau kai šiandien skaitome pačios jaunosios kartos atstovų pasisakymus, kai atsve-riame jau minėtos J. Gailiušytės paskelbtus statistikos duomenis apie tai, kuo mūsų jaunimas domisi ir ko siekia, kai atkreipiame dėmesį į viso krašto auklėjimo problemas, nuo kurių nesame laisvi, negalime nematyti, kad perdėtas optimizmas dėl jaunosios kartos nebūtų pagrįstas, lygiai kaip perdėtas kritiškumas dėl vyresniųjų taip pat būtų netikslus. Esama daug labai šviesių apraiškų mūsų gyvenime. Turime kelti tuos šviesius pavyzdžius, skatint jų reiškimąsi ir skatinti visos visuomenės aktyvumą. Dažnai svarstomas vyresniųjų ir jaunesniųjų susipratimo klausimas nėra jau taip keblus, kaip kartais pavaizduojama. Visada atsimenu, kaip nuoširdi lietuvė mokytoja pirmaisiais atvykimo į naują kraštą metais tvirtai reiškė nuomonę, kad lietuviškoje šeštadieninėje mokykloje iš vaikų reikia reikalauti rašyti raides taip, kaip mes vyresnieji esame išmokę Lietuvoje, o ne taip, kaip vaikai dabar čia kasdieninėj mokykloj yra mokomi. Be abejo, toks siūlymas buvo pagrįstas tauriais norais, bet vargiai įvykdomas ar vykdytinas. Begyvendami jau antrą dešimtmetį kraštuose, į kuriuos mus atnešė antrojo pasaulinio karo nevykusi pabaiga, matome, kad vis daugiau turime sutikti, jog svetur auganti jaunoji karta neišaugs visai tokia pati, kokiais mes buvome augdami Telšiuose, Panevėžy ar Vilkaviškyje. Tačiau tas pats patyrimas rodo, kad dirbant daug galima padaryti, ypač kai tvirtai bendradarbiaus šeima, bendruomenė, mokykla, o kur galima ir bažnyčia.

Reikalas traukti į bendro pobūdžio veiklą

Visokia statistika rodo, kad dabartinis akademinis jaunimas mažai domisi lietuviška politika ir kartais iš to nori net nuopelnų pripažinimo. Nurodomas jaunojoj kartoj geras sugyvenimas. Tai, žinoma, gerai, bet juk bedirbant iškyla suprantami ir ne tokie jau baisūs nuomonių skirtumai, kurie yra visai natūralūs demokratinėje visuomenėje. Sutarimas gerai, bet jeigu tas sutarimas yra tylos palydovas, tada jau yra ko susirūpinti. Suprantama, kad svetur augantį jauną žmogų yra sunkiau įtraukti į emigracinių politinių grupių veiklą. Tačiau juk vistiek tos politinės grupės neša ant savo pečių kovos už Lietuvos laisvę naštą. Jeigu toks traukimasis yra sykiu trau-kimasis nuo politinės kovos, tada jau tenka kelti klausimą, kur einame? Ir tokiam klausimo kėlimui yra nemaža pagrindo, nes politinėj veikloj mūsų jaunuomenė per silpnai reiškiasi. Jau norisi prašyti palyginimo, ar kartais Vyčiai su savo laiškų akcija neparodo daugiau gyvumo, kaip akademinės jaunimo organizacijos, kurias jungia bendrinė Lietuvių Studentų Sąjunga. Tiesa, toji sąjunga iš paveldėjimo tebeleidžia svarbų anglų kalba informacinį žurnalą "Lituanus", kurį iš tikrųjų turėtų leisti koks materiališkai pajėgesnis politinis veiksnys. Nemažą to žurnalo dalį vistiek turi prirašyti vyresni autoriai, o jo išleidimu tikrai dar rūpinasi jaunieji akademikai. Tai gerai, bet ar to pakanka? Pasakysime gal, kad jaunimui sunkiau rasti konkrečias veikimo formas, kad tarpas nuo tarpo parodoma dar entuziazmo, renkant parašus po peticija ir panašiai. Jeigu priaugančiai kartai sunku tiesiogiai įsijungti į politinių grupių ar politinių veiksnių veiklą, jeigu toji veikla pagrįstai kartais vertinama, kaip patekusi į rutiną, stokojanti kraujo, tai jaunajai kartai reikia bruzdėti, jieškoti naujų kelių, naujų veiklos formų.
Vien pasyvus priėjimas jokiu būdu negali būti pateisintas.

Nežinome, kaip ilgai Lietuva bus okupuota, bet žinome, kad ji buvo nepriklausoma dvidešimt su viršum metų, o dabar yra nelaisvėje jau taip pat daugiau kaip dvidešimt metų. Turi būti garantuotas kovos—ir tai organizuotos kovos — tęstinumas. Yra būtina tuoj rasti tarp įvairių kartų ir įvairių veiksnių koordinacijos galimybės. Yra būtina traukti į mūsų laisvės kovą jaunesniąją kartą, kuri turės nešti laisvės kovos vėliavą, jei, neduok Dieve, okupacija užtruktų. Faktas, kad tie žmonės, kurie dabar stovi politinių veiksnių priešakyje, jaučia nuovargi ir talkininkų stoką. Atrodo, kad jaunesnio kraujo pasireiškimas būtinas, ir baugu darosi, kai jauni žmonės laiko savo dorybe nusiplauti rankas ir jieškoti pateisinamų argumentų dėl nedalyvavimo politinėj veikloj. Neseniai teko girdėti kalbant svečią iš Europos, prof. dr. Z. Ivinskį. Liko atminty jo labai reikšmingas akcentavimas, kad kiekviena istorikų karta turi iš naujo parengti Lietuvos istoriją. O ar kiekviena karta neturi savo prievolių Lietuvos laisvinimo darbe? Tegu keičiasi formos ir metodai pagal laiko reikalavimus, bet negali keistis ar likti atidėtas į šalį pats tikslas.

Kultūrinėj veikloj jaunimo indėlis daug ryškiau jaučiamas, bet tik tam tikrose šakose. Daugelyje vietų mūsų chorai, tautinių šokių rateliai nemaža dalimi remiasi jaunimu. Pradžioj daug kur dygę ir gražiai reiškęsi 'vaidybos kolektyvai nyksta vienas po kito, nors jų darbas tautinės veiklos požiūriu labai reikšmingas — jie gali įtraukti į pozityvų lietuvišką darbą nemažai priaugančio jaunimo. Manau, kad naujoji Bendruomenės Centro Valdyba ir turėjo galvoj panašius dalykus, išskirdama iš savo tarpo vieną narį specialiai jaunimo reikalams, nes šiaipjau juk nemanoma organizuoti kokius atskirus jaunuolių bendruomenininkų ratelius— tai nebūtų nei tikslu nei turėtų pasisekimo. Jauną žmogų greičiau pritraukia konkretūs šūkiai. Eilė mūsų kultūrinio gyvenimo sričių, labiausiai dailioji literatūra, jau labai jaučia prieauglio stoką. Mažėja jaunų literatų prieauglis, mažėja ir lietuviškos knygos skaitytojų prieauglis. Jeigu šita prasme Bendruomenės vadovybė rastų naujų paskatinimo būdų, jos vaidmuo pasidarytų žymiai reikšmingesnis.

Lietuviškojo švietimo darbas eina dar gana stipriai dėl to, kad yra tėvų, kurie nori mokyti savo vaikus lietuviško rašto, ir yra mokytojų, kurie dažnai gana sunkiomis sąlygomis daro tai, kas įmanoma. Betgi ir šitoj srityje reikia prieauglio, ir vienur kitur tokio prieauglio apraiškų jau esama. Neturime jokios abejonės, kad tos šeimos, kurios kūrėsi ir kuriasi dabar, dar norės savo vaikus mokyti lietuviško rašto, norės lietuviškos mokyklos. Būtų klaida, jei kas manytų, kad visą laiką tose mokyklose dirbs bebaigia pasenti, dar Lietuvoje rengti mokytojai. Net ir metodo atžvilgiu jau būtų geriau, jei į mokyklas ateitų jaunesni žmonės, patys mokęsi naujame krašte, moką abi kalbas ir panašiai. Atrodo, kad būtų tikslu laukti jaunųjų šeimų aktyvesnio susidomėjimo priaugančios kartos mokymo reikalais. Bendruomenės darbuotojai ir čia galėtų pajieškoti naujų galimybių sukviečiant jaunųjų tė-susirinkimus, jieškant jaunų pedagoginių talentų, padedant jiems išeiti į gyvenimą. Yra labai svarbi savišalpos sritis. Ir į tą sritį turime pritraukti jaunesnių jėgų. Savišalpos (darbas labai konkretus. Reikia šelpti Čia pat į vargą patekusius savo žmones, dar labiau reikia šelpti vargstančius Sibiro ištrėmime ar okupuotame krašte. Tegul toji šalpa sutinka įvairių sunkumų, bet nuo to nemažėja jos svarbumas. O toje veikloje esame įpratę matyti vyresnio amžiaus tradicinius žmones, kurie daug darė ir daro, bet kurie nepajėgė pritraukti ir išauginti tai sričiai naujų kadrų, be kurių ka-ritatyvinė veikla darysis problematiška. Vien atsišaukimai, straipsniai laikraščiuose klausimo neišsprendžia. Prie karitatyvinio darbo turime ir galime pritraukti eilę žmonių, kurie gal ne visada klauso radijo ar skaito lietuviško laikraščio atsišaukimą, bet kurie duos auką, jeigu | juos bus tiesiogiai apeliuojama. Kuo toliau, tuo aktualesnė bus individualinė veikla šalia kolektyvinės. Taip bus visose mūsų veiklos srityse, o ypač karitatyvinėj. Negalėsime vien parašyti atsišaukimą ar išsiuntinėti laiškus ir laukti, kol kas atneš ar atsiųs auką. Turėsime rasti būdų paklabenti aukotojo duris ir tam bus labai svarbi jaunimo talka. Taip pat viešose rinkliavose negalėsime išsiversti be jaunimo.
Visos panašaus pobūdžio pastangos atpalaiduos mus nuo nereikalingų ginčų bei dejavimų ir įjungs į pozityvų, akivaizdų darbą.
K. Mockus