Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASTABOS M. Vaitkaus apie arkivyskupą Pr. Karevičių atsiminimų patikslinimas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. P. Mačiulis   
Viename savo straipsny esu užsiminęs, kokį uždavinį buvo pasiėmęs pirmas Lietuvos arkivyskupas Pranciškus Karevičius Lietuvos atstatymo politinėje byloje. Ten pat reiš-klau pageidavimą, kad būtjnai reikėtų parašyti monografiją apie aną, Jau išėjusį j Anapus, lietuvių tautos teisių gynėją.

Tik daug vėliau, visai atsitiktinai, vartydamas 1958 m. Aidus, radau M. Vaitkaus, net per du Aidų numerius (7 ir 8 nr.) įdėtus atsiminimus, kuriuose pastebėjau kai kurias netiksliai atpasakotas vietas.

Pradžioje M. Vaitkus sakosi norįs patarnauti istorijai, savo atsiminimus surašydamas apie mūsų arkivyskupą. Jis pradeda rašyti juos nuo Palangos . ..

Vėliau eina aprašymas, neva paskolintas iš prel. K. Šaulio laiško, apie vyskupo Pranciškaus KarevičiausS ingresą Kauno katedroje. Jis teigia kad, po "žemaitiškai augštaitiška" kalba pasakyto pamokslo lenkiškai vyskupas nė žodžio. Tai netiesa — greičiausia M. Vaitkus netiksliai nusirašė prel. K. Šaulio laišką.

To ingreso metu buvau pats katedros presbiterijoje ir savo ausimis girdėjau, kaip vyskupas, po pasakyto pirma lietuviškai pamokslo, persižegnojo lenkiškai ir pasakė, tik kiek trumpesnį, žodį lenkiškai. Be manęs gali liudyti kan. F. Kapočius, kuris tuo metu taip pat buvo presbiterijoje, Kad lenkai vyskupo priėmimo pietuose nedalyvavo, tai tiesa, nes jie pirmą kartą pasijuto tarsi į antrą vietą nustumti, ko seniau žemaičių vyskupai nedarydavo. Tiesa ir tai, kad naujas vyskupas, nors ir neišvardydamas lenkų, bet savo mintis taikė jiems sakydamas, kad "auklė Vaikams reikalinga, pakol jie dar maži, o kai vaikai paauga — jos ne-bereikalingos". Jokių vaitkiškų "tvojimų" niekas negirdėjo.

Neįtikima M. Vaitkaus aprašamoji vyskupo Pranciškaus Karevičiaus susitikimo su Vatikano internunci-jum Kaune 1919 metų gale istorija. Tik vaikas negalėtų išskaityti, kad Vatikano nuncijus Varšuvoje tuo metu buvo arkiv. Achiles Ratti, jis gi — internuncijus Pabaltijo kraštams, o vėliau — kardinolas ir popiežius Pijus XI.

1920 m. vasario mėnesį, atvykęs iš Romos, dariau vizitą mūsų vyskupui, kuris man, detalių neminėdamas, atpasakojo nuncijaus Ratti vizitą Kaune ir kitur. Kad lenkai visur ir visokiais būdais niekino visa, kas buvo lietuviško, neaplenkdami nei mūsų bažnyčios dignitorių, niekam nebuvo paslaptis. Kad jie savo intrigų galėjo paberti ir Vatikano nuncijui, nieko nuostabaus. Eet kad nėra pagrindo jo laikyti lenkų įrankiu prieš lietuvius ir Lietuvą, tai parodė vėlesni jo mostai.

Rašydamas apie vyskupo Pr. Karevičiaus susitikimą su Hinden-burgu, reicho kancleriu Hertlingu ir Liudendorfu, autorius taip pat padarė netikslumų.

Kai mūsų garbusis vyskupas 1917 metais pro Švediją grįžo Kaunan iš Rusijos, vokiečių feldmaršalas Hin-denburgas laikinai gyveno Tilmanso namuose Kaune. Turėdamas savų, bažnytinių reikalų, vyskupas tarėsi būsią gerai, padarius vizitą Hinden-burgui, juos iškelti. Rezultate vokiečių karinė vadovybė ne tik leido vyskupui atidaryti Kaune dvasinę seminariją, bet patvarkė per kreis-hauptmanus išduoti klierikams leidimus pasinaudoti kariškais vokiečių traukiniais. Kad vysk. Pr. Karevičius ilgą laiką klebonavo Pavolgio vokiečiams, pas kuriuos įgijo didelę pagarbą ir vardą, apie ką gerai žinojo ir vokiečių pareigūnai Rusijoje, M. Vaitkus neužsimena, o tai nemaža detalė, kuri vyskupui leido į Hindenburgą kreiptis be baimės būti nepriimtam. Tik daug vėliau, 1918 metų pradžioje, vyskupas vyko Lietuvos reikalais užmegzti sąlyčio su Reichstago Centro nariais, pirma su Erz-bergeriu. Kaip vokiečių katalikų atstovas, Erzbergeris gražiai vyskupą priėmė, o per jį atsivėrė durys pas kitus vokiečių augštuosius pareigūnus ir pas vokiečių keizerį, su kuriuo pietavo vyriausioje Rytų fronto būstinėje kažkur Rytprūsiuose. Aišku, čia vėl susitiko su Hinden-burgu, Liudendorfu ir kitais, ko M. Vaitkus, matyti, nežinojo.

Keliems metams praslinkus, keizerio memuaruose surasta, jo ranka užrašyta, pastaba, kad mūsų vyskupas esąs labai augštos kultūros ir didelio proto asmuo.

Vokietijos keizeris Lietuvą pripažino 1918 m. kovo 23 d. aktu, bet išeidamas iš L. Tarybos ankstybes-nio (1917 m. gruodžio 11 d.) su vokiečiais susitarimo, nuo kurio L. Taryba buvo atsisakiusi, paskelbdama Vasario 16 dienos aktą. Kad vysk. Pr. Karevičius savo žygiais nieko nepagadino, tai aišku, bet kad jis būtų parvežęs vokiečių pripažinimą, tai istoriškai neatitinka tikrenybę.

Manding, didžiausias vyskupo Pr. Karevičiaus žygis šitame reikale buvo jo pramintas takas mūsų L. Tarybos prezidiumo nariams: Antanui Smetonai, d-rui Jurgiui Šauliui ir J. Vileišiui Berlyne prieiti prie Vokietijos augštųjų pareigūnų. Ir tai ne vieną kartą.

Nebūdamas istorikas, nesiimu rašyti vyskupo monografijos, bet pastebėjęs kitų klaidas, šias pastabas padariau sine ira et studio.
Dr. P. Mačiulis.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai