Baltrušaitis tebelaukia vertėjo Spausdinti
Parašė Henrikas Radauskas   
Prieš kelias dienas mane pasiekė 1961m. lapkričio 18-os dienos "Naujienose" įdėtas Jono Valaičio straipsnis "Didieji rusai apie Jurgį Baltrušaitį". Tame rašiny Valaitis daugiausia kalba apie mane. Kadangi Valaitis, berods, nėra didysis rusas, o aš nesu Jurgis Baltrušaitis, to straipsnio antraštė pasilieka mįslė.

Tam straipsniui atsirasti akstiną davė mano recenzija ("Baltrušaitis tebelaukia vertėjo") apie Valaičio "išverstą" Baltrušaičio eilėraščių rinkinį "Zemnyje stupeni", išspausdinta 1947 metų 8-me "Aidų" numeryje. Paymėtina, kad Valaitis laukė keturiolika metų, kol pasiryžo atsakyti recenzentui. Tie, kurie anuomet jau buvo gimę ir mokėjo skaityti, galbūt, atsimena, kad, recenzijai pasirodžius, nei Valaitis, nei niekas kitas nepasiryžo ginti "vertimo", nes recenzijoje citatomis, lyginimu su originalu ir kritiška analize buvo parodytas katastrofiškas to tariamo "vertimo" lygis.

Šiuo metu, gyvendamas Europoje, — visoms mano knygoms ir iškarpoms likus Jungtinėse Valstybėse,— negaliu duoti nei citatų iš savo recenzijos, nei ištraukų iš Valaičio "vertimų". Dėl to tikrai gailiuos, nes, kadangi tragikomiški Valaičio "vertimai" sumuša visus juokingumo rekordus, neturiu progos bent valandėlei pralinksminti pesimistine mūsų dienų literatūra besimaitinantį skaitytoją.

Tačiau išmintingas patarimas: "Imkit mane ir skaitykit ir skaitydami permanykit" labai tinka ir šiam atvejui. Kiekvienas, atskleidęs Valaičio "Vertimų" knygą, net ir nelygindamas jų su originalu, laužda-masis per jo tragikomiškų šaradų tankumynus ir kartu atsimindamas klasišką Baltrušaičio sakinio preciziją ir minties aiškumą, galės pakankamai prisijuokti ir kartu įsitikinti "vertėjo" talentu.

Valaitis piktinasi, kad aš savo recenzijoje sakau, jog Baltrušaitis šalia nemažo skaičiaus gerų yra parašęs ir silpnesnių eilėraščių. Blogų eilėraščių yra palikę ir tokie poetai kaip Goethe, Puškinas ir Baudelai-re'as, ne tik Baltrušaitis. Aklas garbinimas absoliučiai visko, ką tik yra sukūrę didieji menininkai, charakteringas miniai, nežinančiai, kad ir genijai turi "silpnumo valandų" ir kad ne kiekviena žymaus rašytojo eilutė neišvengiamai virsta šedevru.

Valaitis, kuris savo straipsny leidžiasi į kalbos filosofijas, nejaučia net kasdieninių žodžių prasmės ir nemoka padoriai suformuluoti paprasčiausio sakinio. Štai pirmas jo straipsnio sakinys: "Jurgis Baltrušaitis išsiskiria iš kitų žymiųjų mūsų rašytojų tuo, kad pirmąją savo kūrybą pradėjo rašyti rusų kalba" (mano pabraukta. H.R.). Kas gi yra toji "pirmoji kūryba"? Ar gali būti pirmoji (arba antroji, arba trečioji) kūryba? Ar galima "kūrybą rašyti" (arba kūrybą tapyti, arba kūrybą komponuoti) ?

Valaitis, turėdamas tokį kalbos jausmą, drąsiai "išvertė" visą Baltrušaičio rinkinį ir dabar pradeda dėstyti savo žodžio estetikos kursą. Nereikia užmiršti, kad kalbos jutimas ir jos mokėjimas tėra vienas iš daugelio reikalavimų, statomų vertėjui. O kur meistriškas eiliavimo technikos valdymas, o kur dar augš-tesnis laipsnis — poeto talentas, reikalingas verčiamam kūriniui poetiškai atkurti kita kalba? Kad visų tų privalumų Valaitis neturi nė žymės, įsitikins kiekvienas, kuris susilaužys visus kaulus, pavažinėjęs per Valaičio strofų gruodą.

Valaitis išsuodino žmogystai veidą, apvilko ją išverstais kailiniais ir, apkaišęs šiaudais, paleido per žmones. Tai ne Baltrušaičio veidas ir ne jo figūra. Tai "vertėjas" Jonas Valaitis.
Henrikas Radauskas.
1962.II.4