DĖKINGUMAS Spausdinti
Parašė ALOYZAS BARONAS   
Mane iš kambario stūmė buteliai ir laikraščių krūvos. Kambarys, kuriame prieš tai buvo krautuvė, švitėjo naujais melsvais dažais, o nuo laikraščių krūvos pakildavo dulkių debesėlis, kai ant jų mesdavau perskaitytus dienraščius ir žurnalus. Pro per didelį langą verždavosi šviesa, o išryškintas kambarys atrodė panašus į sandėlį. Palei sieną kampe rikiavosi buteliai, ir jų eilės didėjo. Kartą užėjęs jaunas chemikas atsisėdo ant laikraščių kupetos ir tarė:
— Matai, toks senyvas žmogus dažnai ratukais pravažiuoja. Pašauk ir išveš. Ir dėkingas bus. Antraip patį tas šlamštas iškraustys iš kambario.

Prisiminiau smulkų sudžiūvusį seniuką, vis pustekiniu bėgantį ir velkantį ratukus, kuriuose būdavo sumesti laikraščiai, skudurai, buteliai ir gelžgaliai. Kartą parėjau pro kiemą, kur jis rūšiavo visą tą surinktą laužą ir krovė į dėžes. Senis buvo juokingas savo nemažų ir gražių namų fone. Atrodė nenormalus ir panašus į kurmį. Truputį lynojo, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio, o lietaus lašai blizgėjo ant jo sudėvėto ir nuzulinto odinio pusšvarkio. Skrybėlė buvo taip pat nublizginta. Iš po jos prie kaktos prisiplakus gulėjo žilų plaukų sruoga. Dabar žinojau: jo pavardė Pilkis, ir man atrodė, kad tai yra pavardė, puikiai pritaikinta asmeniui. Nenoromis ištariau jo vardą:
— Ponas Pilki, atvažiuokite pas mane, turiu daug laikraščių ir butelių.

Tai nuskambėjo juokingai, ypač tas ponas, lyg būčiau kreipęsis į prezidentą, kad jis man palaikytų bulvių maišą. Tačiau Pilkis pakėlė galvą, brūkštelėjo juodom, sudirbtom rankom per veidą ir išsišiepė:
— Tuoj einu. Aš žinau, tu gyveni toj krautuvėj .
Kalbėdamas turėjau progos pažvelgti į jo akis ir veidą. Akys buvo pilkos, giliai paslėptos sename veide ir pradžioje man sukėlė kažkokį graudulį. Pilkis gyvai pasiėmė ratukus ir skubiai, vos aš spėjau su juo keliauti, nutempė juos prie mano krautuvinio kambario
Lauke buvo apsiniaukę. Mano kambarys atrodė niūrus, ir todėl nesistebėjau, kaip paskubom, lyg vogdamas, iš jo gabeno Pilkis laikraštinį ir butelinį griozdą.
— Neskubėk, dėde, — pasakiau, bet jis krutėjo, lyg plakamas.

Butelių buvo daug, laikraščių krūvos, o Pilkis, matyt, bijojo, kad aš nepakeisčiau savo nuomonės. Griūdamas viską nešė ir dėjo į ratukus, kurie buvo perkrauti. Mažiukas ir susitraukęs, jis viską nutempė į savo kiemą ir ten toliau rūšiavo.

Kambarys staiga pasirodė didesnis. Nukritęs su visais drabužiais lovoje, galvojau, kas verčia tą žmogų taip vargti, kai jis turėjo namus, o jei būtų pradėjęs viską pragerdinėti, vis-tiek mirdamas dar šį tą paliktų. Jo pora vaikų buvo vedę ir savarankiškai gyveno. Pilkis buvo senas, ir jo pilkas veidas buvo panašus į žemę. Tačiau gal tai buvo apgavystė, nes žemė amžinai gyva, ir iš dulkių saulėn veržiasi gyvybė.
Nuo to karto mane vis įkyriai persekiojo mintis paklausinėti Pilkį, ir juo toliau, juo labiau ši mintis buvo neatsikratoma. Vis įkyriau, ligi kvailumo, rūpėjo paklausti, kas verčia taip griūvant lėkti, lyg tais ratais vežtų ne laužą, bet laiką savo gyvenimui pratęsti.

Kai kartą jį vėl pasikviečiau, krito drėgnas sniegas. Tačiau Pilkis buvo pareigingas, kaip daktaras ar kunigas. Pasodinau Pilkį savo kambary ir padaviau butelį alaus. Po jo kojų telkšojo maža purvina bala. Gėrėm abu, ir mačiau, kaip Pilkis skubėjo. Jam labiau rūpėjo tuščias butelis negu pilnas. Norėjau klausti, bet vis bijojau pradėti, tačiau matydamas, kad jis baigia alų, ištariau:
— Va, toks bjaurus oras. Tikrai toks sunkus darbas viską rinkti. Ar nemanai pailsėti, ir nebe vežioti visokio laužo?
Pilkio veidas, panašus į žemę, įgavo rausvumo. Dabar jis buvo panašus į saulės nupliekstą rudenio lauką. Net ir mažos raukšlelės prisipildė ugnies. Pamaniau, kad Pilkį įžeidžiau, bet jis gyvai, su tokiu pat nervingu skubumu, kaip tempdamas ratukus, atsakė:
— Aš tą darbą gerbiu, jis mane išgelbėjo.

Nebesakiau nė žodžio, ir po minutės Pilkis neprašomas pradėjo aiškintis, lyg gintis teisme, kur jis į neaiškią bylą buvo įveltas kažkokio nesusipratimo.

Aš pradėjau jį dirbti prieš trisdešimt metų. Tu girdėjai apie depresiją. Aš žinau, kad jūs visi nieko nenorit apie ją girdėti. Jūs šiandien turit gerus darbus ir neįsivaizduojate, kad gali būti kitaip. Darbo nebuvo niekur. Maistą atveždavo katilais į bendras virtuves, bet žmogui juk neužtenka vien duonos. Turėjau nusipirkęs namuką, ir galėjo jį atimti kaip ir kitiems. Nebuvo kuo mokėti, o ir kai kurie bankai bankrutavo. Ir tada pasidaro žmogui graudu, kai nebežinai nei ko laukti, nei kuo tikėti. Ir dabar dar pasitaiko arklių, bet seniau jų buvo daug, ir matydavau, kaip žydai jais vežioja supirkinėtus ar surinktus skarmalus. Buvau jaunas, galėjau kasti griovius, bet niekas ir to nedavė. O namie žmona sėdėjo be darbo, ir vaikas lakstė po kambarį, nesirūpindamas, kad tėvas labai pavargęs, nes niekur nedirba. Aš galvojau apie skudurų rinkėjus ir buvo man bjauru, kaip ir jums visiems dabar. Bet kur mažiau meškeriotojų ir ne tokia graži aplinka, galima daugiau pagauti. Vieną ankstyvą rytą išėjau užpakalinėmis gatvelėmis, bijodamas, lyg eičiau vogti ar neščiau paslėpti rastą daiktą, kurio savininkas gali greit atsišaukti. Kai kur prie šiukšlių dėžių stovėjo išmestos laikraščių krūvelės, ir aš kelias jų parsinešiau į savo kiemą. Surišau ir padėjau po veranda. Kitą dieną parnešiau dar keletą glėbių popierio, išmestą puodą ir kažkokios mašinos dalį. Vėl surišau popierius ir išsukiojau mašinos ratukus. Puodą pra-šveitęs pamačiau, kad jis buvo varinis. Mašinos dalyje radau taip pat pora varinių dalelių ir ilgoką varžtą. Sudėjau į krūvą. Man atrodė, kad jie sveria apie dešimtį svarų. Šeštadienį sukroviau viską į pasiskolintus ratukus ir nutempiau juos penkiolika blokų į kiemą, kur supir-kiojo laužą. Ten stovėjo keturi arkliai, pakinkyti į didelius plačius ratus, o iš jų pora vyrų krovė įvairius senus daiktus. Už savo vežimą gavau dolerį su viršum ir džiaugiausi. Ir tada pradėjau rinkti visa, ką rasdavau. Man nebesvarbu, koks buvo oras ir kas ką pasakys. Mudu su žmona taupėm ir dejom centą prie cento, kaip šiandien niekas negali įsivaizduoti, o po keleto metų buvau sutaupęs tris šimtus dolerių. Tai buvo dideli pinigai, dabar jus iš tokios sumos juokas ima, bet kai neturi, tai ir šiandien pinigas yra ir dešimt centų.

— Žodžiu, pripratai ir teberenki, — nutraukiau Pilkį, kuris, išgėręs butelį, pasidėjo šalia, kad eidamas neužmirštų. Jo veidas vėl buvo bespalvis ir lygus, mažytės akys pilkos ir net kvailos.
— Ne, — pertraukė Pilkis, — pripratau, bet ne visai, aš juk negalėjau iš to gyventi. Jieškojau darbo, ir kol suradau, turėjau vaikščioti pagal šiukšlines. Vaikščiojau, o šiaip atliekamu laiku jieškojau darbo. Žinoma, jo atsirasdavo, tačiau sunku būdavo patekti. Ir dabar puikiai atsimenu, kai nuėjau į tramvajaus stotį. Senas bosas, Dieve duok jam dangų, buvo geras. Jis pasakė man: "Priimsiu, bet duok tris šimtus dolerių", lyg kas nors jam būtų pasakęs, kad tiek ir turiu. Aš pratariau, kad ateisiu rytoj. Ir ką manai, mes visą naktį su žmona nemiegojom. Supranti, gauni darbą ir prarandi pinigus, o paskui juk gali netekti ir darbo. Žmogus bėdos verčiamas eina vogti, bet tai lengviau, negu, va, taip paimti ir atiduoti. O rytą mano žmona tarė: "Ne, mes neatiduosim pinigų. Už dienos išvarys, ir nebus nei pinigų nei darbo". Aš gi galvojau visą pusdienį. Ir kai žmona kažkur išėjo, atvožiau dėžę ir paėmiau ten marškiniuose susuktus pinigus. Nunešiau juos bosui ir padaviau. Kambary nieko daugiau nebuvo. Jis suskaitė pinigus ir pasakė: "Gali rytoj ateiti dirbti". Ir ką manai, aš ir vėl naktį nemiegu ir nieko nesakau žmonai, kuri nežino, kad aš išnešiau paskutines mūsų santaupas. Juk galiu nueiti į darbą, o ten manęs paklaus, ko aš atėjau. Ir eik namo viską praradęs ir vėl rink iš naujo šiukšles. Man teko būti kare ir visai arti mirties, bet aš taip nebijojau. Bijojau, bet kažkoks kitoks virpėjimas. Čia eini ir nežinai, ką tau pasakys. Bet nuėjau, dirbau, niekas neišvarė ir išdirbau ten trisdešimt metų. Išmokiau vaikus ir įsitaisiau namus. Aš buvau laimingas, ir man atrodė, kad jei ne tas šiukšlių rinkimas, aš niekada nebūčiau turėjęs pinigų ir niekada nebūčiau gavęs darbo. Žinoma, ilgokai dirbau, kol užkaliau tuos tris šimtus dolerių, o kai namo parsinešdavau algą, žmona vis sakydavo, kad parsinešiau savo pinigus. Ir toliau rinkau tą laužą, ne todėl, kad reikėjo, bet kad patiko. Kai žmogus tau ką nors gero padaro, tu esi jam dėkingas. O aš buvau dėkingas tam laužo rinkimui ir šiandien tebesu dėkingas. Dabar jau esu išėjęs į pensiją, bet vistiek renku ir manau, kad gerai darau, nes ką aš veikčiau be darbo.

Pilkis atsistojo, pasilenkęs pasiėmė tuščią butelį ir patylėjęs tarė:
— Tai ačiū. Turiu eiti
— Sudiev, — pasakiau ir pravėriau duris, kad lengviau galėtų išnešti laikraščius ir keletą butelių. Pro praviras duris žiūrėjau į Pilkį, šlepsintį purvinu sniegu. Ratukai vėlėsi gličiam purve ir nesisuko, beveik šliaužė, ir man buvo keista, kad tą istoriją papasakojo ne kas kitas, o šis pilkas, suvargęs ir beveik puskvailis žmogus. Man atrodė, kad aš pats tą istoriją sugalvojau, gailėdamasis to vyro ir norėdamas jį pateisinti. Atrodo, kad jis negalėjo papasakoti tokio paprasto, tačiau įtikinamo nuotykio, apsprendžiančio visą gyvenimą. Nenorėjau tikėti, kad galima įprasti į tokį nepatrauklų darbą, bet vėliau pradėjau manyti, kad taip. Dažnai geras dailininkas pasiekia garso, o paskui vistiek paišo, nors blogiau, negu pradžioje, ir savo vardui kenkia. Ir rašytojas, pasiekęs garso, toliau rašo, ir poetas, nustojęs gaivališkumo, toliau eiliuoja, didindamas blogų eilių skaičių, ir taip jose skandindamas visa, ką gero buvo sukūręs. O juk garbės užtenka ir iš to, ką anksčiau buvo parašęs.

Po poros mėnesių ėjau pro laidotuvių koplyčią. Buvo žvarbu. Drėgnas šaltis gėlė ligi kaulų, ir man buvo gaila lauke, prie koplyčios durų, bestovinčių gėlių. Jos buvo gyvos ir kentėjo, kaip žmonės. Iš koplyčios išėjo du senyvi vyrai, vienas jų buvo pažįstamas, ir kai jie degėsi cigaretes, paklausiau:
— Kas čia pašarvotas?
— Nagi nežinai? Pilkis mirė. Tai ir šykštumas žmogaus: vilko ratukus, kol nukrito. Galėjo sau seniai ilsėtis, vistiek viską kitiem paliko.


Elena Kepalaitė — Galvutė (gipsas)

— Kažin? Žmogus juk norėjo ką nors dirbti.
— Ką čia norėjo! Kas gali norėti tokio bjauraus darbo, — pridėjo antras, ir mes atsisveikinom.
Įėjau į koplyčią, Pilkis gulėjo ramiai, o seniau žemėtas jo veidas buvo beveik giedras. Aš prisiminiau visą istoriją ir maniau: giedruma jo veide buvo todėl, kad tas purvinas darbas suteikė jam gyvenime laimės, ir jis mirė, tas laimės valandas bekartodamas.