DIEVO ŠAUKSMAS Spausdinti
Parašė L. A.   

Kristaus kančia augščiausią laipsnį pasiekė tą valandą, kai Išganytojas ant kryžiaus sušuko didžiu balsu: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Tame Dievo -žmogaus šauksme savotiškai telkiasi visatos bei žmonijos skundas Viešpačiui.

Kosmo formavimo vyksme įvairiai besimainanti medžiaga atrodo lyg kryžiuojama — lyg apleista Kūrėjo. Sunkiai užsidegančios ir po milijonų metų vėl konvulsingai užgęstančios žvaigždės nešioja skausmo žymę. Ar tos nuolatinės medžiagos eksplozijos visatoje nėra savotiškas šauksmas: Mano Dieve, kodėl mane apleidai?

Visiškai realiu skausmu yra pažymėta žmonija. Tamsiausiose savo istorijos epochose ji kartais atrodo lyg palikta viena. Kokiomis milžiniškomis pastangomis protingajam Dievo kūriniui teko žengti per daugelį pakopų į civilizuotą gyvenimą! Mes kalbame apie urvinį žmogų, akmens gadynę, ledų slinktis .. . Kritiškiausiose fizinio bei dvasinio vargo valandose nesykį žmonija atrodė lyg ant kryžiaus ir nesykį šaukė: Mano Dieve, kodėl mane apleidai?

Bet tame šauksme, kuris tragiškiausiai skambėjo iš paties Dievo sūnaus lūpų, slypi ir išsigelbėjimas. Anie sopulingi žodžiai primena, jog yra augštesnė būtybė. Jeigu ji gali apleisti, ji gali ir vėl priglausti. Jeigu ji gali numarinti, ji gali ir prikelti, štai mirties drama ir prisikėlimo triumfas, apsireiškia įvairiausiomis formomis. Mūsų kalboj dažnai sakoma, jog miršta žvaigždės, bet rečiau, jog prisikelia, nors vėl formuojasi iš tos pat medžiagos. Drąsiai tariama, jog miršta žmogus, bet droviau kalbama apie jo prisikėlimą. Čia jau reikia gilaus tikėjimo. Kitaip protas nesuvoks pilnai mirties bei prisikėlimo prasmės.

Ir anuomet, regėdamas raudono dangaus panoramoje ant kalno Kristaus kryžių, mažai kas permanė, jog tai gyviausia visatos drama Viešpaties kūrybiniame vyksme. Šv. Povilas užsimena apie palaimią Kristaus įtaką visai kūrinijai, o labiausiai žmogui. Tas pats apaštalas pažymi, jog mirti su Kristumi reiškia su juo ir prisikelti.

Kai pamaldžios moterys kadaise atėjo prie Kristaus kapo, jų ausyse dar tebeskambėjo anas šiurpus šauksmas: Mano Dieve, kodėl mane apleidai? Bet kai angelas žai-biniame pavidale pasirodė iš dangaus ir tarė: "Jo čia nėra, nes jis prisikėlė", moteriškės pajuto, jog priskėlimo galybė yra didesnė už mirties. Tada jos linksmos bėgo skelbti džiugios naujienos kitiems.

Bet ar prisikėlimo galybę pajus šiemet pasaulis, švęsdamas Velykas atominio
karo mirtinoje grėsmėj?
L. A.