Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ROMANTIŠKOJI KRYPTIS GYVENIME IR MENO KŪRYBOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANDRIUS BALTINIS   
1. Romantizmo samprata ir aktualumas.

Kalbėti apie romantizmą mūsų dienomis nereiškia kalbėti apie pasenusį dalyką. Pamatysime, kad jis mums labai aktualus. Jis gyvas tarp mūsų jau vien dėl kylančių ginčų. Todėl netenka stebėtis, jei romantizmas yra amžinas. Jis yra nuolatinis žmogaus dvasios nusiteikimas, nors įvairiais laikotarpiais skirtingai vadinamas.

Nemėginsime pradėti su romantizmo aptarimu, nes šių aptarimų yra labai daug ir kai kurie jų vieni kitiems prieštarauja. Prisiminsime tik, kad žodis "romantizmas" yra kilęs iš romanų tautose, ypač prancūzuose, paplitusių apysakų, kurių siužetai buvo įvairūs, dažnai fantastiški riterių žygiai, jų kovos, meilės nuotykiai, ir kuriuose buvo aprašomi dideli jausmų bei aistrų išsiveržimai. Žymės, kurios būdingos šioms romanų apysakoms, išsilaikė vėliau ir vienu ar kitu būdu yra ryškios ir moderniame romantizme. Išsiaiškinti šios sąvokos esmei geriausia gal pradėti su jos kasdieniška, nors ir labai vulgarizuota samprata. Iš tikro šis žodis jau yra patekęs į kasdieninę mūsų kalbą ir yra labai populiarus. Taip anksčiau Lietuvoje dažnai buvo galima matyti plakatus bei skelbimus, pranešama, pvz., kad įvyks išvažiavimas į tokią ar tokią romantišką Nemuno pakrantę. Apysakose ir feljetonuose dažnai galima skaityti apie romantiškus pasivaikščiojimus mėnesienoje. Neretai užtinkamas šis žodis ir mirties pranešimuose, kada nurodoma, jog savižudybės priežastis yra buvusi romantiškos prigimties. Nors ir labai šis žodis čia subanalintas, tačiau iš savo giliausios esmės jis kai ką čia yra pasilaikęs, o gal ir patį būdingiausią savo bruožą, kad jį galėjo pastebėti ir gatvės žmogus.

Galima sakyti, kad šiuose pavyzdžiuose žodžiu "romantiškas" yra išreiškiami atsitikimai ir situacijos, kur lemiantį vaidmenį turi dideli jausmų išsiveržimai, tam tikros nuotaikos, emocijos bei aistros. (Paskutiniame pavyzdy savižudybės romantiška priežastimi yra nelaimingos meilės aistra). Visur čia pavartotas žodis "romantiškas" yra priešingybė proto apskaičiavimams, visam, kas proziška kasdieniška, praktiška.

Ypač reikšminga yra sustoti prie atsitikimų, kur žodis "romantiškas" pavartotas sąryšy su kokiais nors gamtovaizdžiais bei mėnesienos burtais. Ar tai būtų kalbama apie romantišką Nemuno pakrantę, ar apie romantišką plaukiojimą ežere nakčia, mėnesienoj, čia visur tuo išreiškiamas kažkoks nepraktiškas priėjimas prie gamtos, išreiškiama ypatinga ir savotiškai maloni būsena, kurioje visada ryšku kažkoks paslaptingumas, kažkokios gelmės, kurios nepagaunamos vien pojūčiais, o kažkokia ypatinga dvasios galia suvokiamos.

Šiuo suvokimu apskritai remiasi gamtos meilė ir žavėjimasis ja, atsigaivinimas joje. Tokia meilė stipriai išugdyta vokiečiuose ir pas mus, kai tuo tarpu prancūzuose ji rečiau sutinkama ir ne tokia stipri. Tačiau nesunku suprasti, jei tik truputį panagrinėsime šį dalyką, kad gamtos mėgėjams gamta neišsisemia tik tuo, ką mato, bet kad jie pergyvena ją kaip apdovanotą kažkokia keista viliojančia ir kartu mirtinį šiurpą keliančia — siela. Pagal tai, kokia yra ši gamta, jos siela, kaip mūsų Lietuvos gamtoje, gali atsiskleisti tarsi kažkas mums artimas, giminingas, draugiškas, raminantis, atgaivinantis. Pas mus,V apskritai Europoje, romantiškasis gamtos mylėtojas — o gamtos mylėtojas visada yra romantiškas — stengiasi suvokti gamtą kaip sau artimą, kaip motiną (ne be reikalo seniausiose religijose pagrindinės antgamtinės būtybės buvo motinos, kurios atstovavo gamtos veikimui), kaip mylimąją, kaip kažką, su kuo galima susijungti, sutapti ir jausti didelį pasitenkinimą ir laimę.

Kitokiose gamtos sąlygose tai galėtų būti kitaip. Todėl reikia sutikti su geografijos filosofais, kurie sako: kokia gamta, tokie ir žmonės ir jų kūryba. Kur gamta švelni ir maloni, ten tokie ir žmonės, bet kur ji sausa, kieta ir tuščia, ten kieti, sausi yra ir žmonės, bet jie gali būti apdovanoti kitose srityse, emocijų vietoje turtingi aistromis. Reikšminga, kad visos monistinės religijos su jų žiauriais dievais yra kilusios tyruose: juos čia sugesti j onavo pati gamta ir todėl jie tokie skirtingi nuo mūsų mitologijos dievų.

V.K. Jonyno vitražai Notre Dame seserų koplyčioje Wilton, Conn. (V. Maželio nuotr.)

2. Romantišmas ir tautiškumas.

Su romantizmo pagrindine linkme — susilieti su kažkuo platesniu, gilesniu ir paslaptingesnių, kaip savo individualybe, glaudžiai siejasi jo palinkimas į tautą. Šis palinkimas į tautą principiškai mažai skiriasi nuo palinkimo į gamtą, nes ir tauta čia pajaučiama ir pergyvenama kaip gamtinė būtis, o ne kaip žmonių sukurta ir sudaryta organizacija, kaip, pvz., valstybė, partija ar luomas. Visos žmonių sukurtos organizacijos yra seklios, neturi gilumo ir ryšio su amžinybe.

Tauta turi ryšių su amžinybe, net jau kalboje, kuri kyla iš seniausių praeities gelmių, turi šios senovės pėdsakų, kurie atsiskleidžia bent tam, kuris moka juos iššifruoti.

Kiekvienu atveju nėra abejonės, kad tautinė sąmonė visais laikais turėjo esminį ryšį su romantiškuoju nusiteikimu. Kaip visos gamtos pagrinduose, taip ir tautos gelmėse, jos šaknyse ir likimo kryžkelėse romantikas matys ir jaus tarsi kokią dvasinio pobūdžio jėgą, kaip kokį, — pasinaudojant Bergsono išsireiškimu, — vitalinį traukimą (ėlan vital) į savęs atbaigimą ir ištobulinimą — ir romantikas jaus palinkimą sueiti į sąlytį su juo, pergyventi jį ir įvykdyti. Nėra abejonės, kad istoriškai taip yra ir atsitikę. Tai buvo Herderis, vokiečių nacionalizmo tėvas, kuris dar prieš romantizmo pra-žydėjimą, jau 18 šm. dėl savo romantinio nusistatymo domėjosi tautinio, gyvenimo apraiškomis, ne tik savo vokiečių tautos, bet visų kitų, kurios tik buvo jam prieinamos. Jis pirmasis pradėjo ir paskatino rinkti tautos dvasinį lobį, jį tirti. Jis pats, dirbdamas Rygoje, rinko, tyrė, vertė ir lietuvių liaudies dainas.

Visa tai gerai derinosi su romantizmo pagrindine linkme: antipatija visam, kas dirbtina, o domėjimasis visais pirmykščiais dalykais, viso pradžia, visu tuo, kas spontaniška, instink-tyviška ar naivu. Ryšium su tuo romantizmas domisi ir istorija, ypač primityvia tautos istorija: jos mitais, legendomis, pasakomis ir priežodžiais, kuriuos laiko tikresniais, negu vadinamuosius tikruosius faktus. Romantikai broliai Grimai tad ir buvo Vokietijoje didžiausi pasakų rinkėjai ir leidėjai. Taip pat žinome, kad savo metu garsi romantizmo mokykla daugiausia kreipė dėmesį į viduramžius, matė juose platesnį žvilgį, didesnį kilnumą, daugiau dvasingumo, daugiau domėjimosi dvasia, o kartu su tuo mažiau vergavimo racionalizmui ir praktiškumui, kaip moderniaisiais laikais.

Iš tikrųjų, įkvėpimo j ieškojimas, ilgesys dėl pilnai išsiskleidusio, laisvai vykstančio ir be-sirealizuojančio dvasinės kultūros ir sielos gyvenimo yra būdinga romantiškosios krypties žymė. Todėl romantizmas visada yra sukilėliškas ir revoliucingas. Kada 1848 m. per Europą ritosi tautinių revoliucijų banga, tai ji daugumoje buvo romantizmo audrų sukelta.

Kiekvienu atveju, romantizmui visada buvo būdingas nerimstantis patriotizmas, nes jis negali ir nenori pasitenkinti individo atskyrimu nuo tautos. Šitai buvo visur, taip buvo ypač pas mus. Pirmieji mūsų tautinio prisikėlimo į-kvėpėjai buvo gryno kraujo romantikai. Tarp jų ypač žymus Maironis, kuris yra likęs aktualus visą šimtmetį ir kurio sukaktį šiemet minime, paskelbdami šiuos metus Maironio metais. Jis savo kūryboje įkūnijo visos mūsų tautos ilgesį ir troškimus — tai nebuvo tik literatūrinė apraiška: jis savo kūryba išreiškė visos mūsų tautos nusistatymą — atsisakymą nuo asmens laimės dėl heroizmo, neapkentimą fizinės prievartos dėl dvasinės ir tautinės laisvės, kovą dėl religinių ir tautinių idealų. Jam tauta ir jos kaip gyvos būtybs teisės augti ir gyventi pagal savo išvidinį nusistatymą buvo tas idealas, kuriam jis norėjo tarnauti ir tarnavo su visa širdimi ir siela: iš čia tad jo kūrybos kilnumas ir entuziazmas ir kartu tarsi atsitolinimas nuo konkretaus gyvenimo. Šis jo romantizmas ypač reikšmingas pasidaro tada, kai tauta pavergta. Tada jis yra jos esmės palaikytojas, jis žadina dvasią išlikti gyvą, suprasti savo nieku nepakeičiamą vertę ir neatsisakyti nuo reikalavimų tokio gyvenimo, kuris atitiktų šią vertę. Todėl daugumas mūsų rašytojų ir po Maironio buvo romantikai.

Bet yra būdinga ir šitai. Kada lietuviai pasiekė to, ko jie norėjo, atkūrė savo valstybę, įsigijo saugumą ir geresnes gyvenimo sąlygas, tai ir Lietuvoje daugeliu atvejų prasidėjo kova prieš romantizmą. Kovojo ne tik estetai kritikai, bet ir visuomenininkai.
Tironijos paprastai yra nusistačiusios prieš romantizmą. Dabartinėje Rusijoje žiūrima į visa tai, kas Vakaruose laikoma dvasine kultūra, kaip į išsigimimą ar ligą, lygiai taip žiūrima ir į religiją.

Komunizmas ir tuo atžvilgiu yra priešingas romantizmui, nes kol komunizme viskas yra dirbtinė konstrukcija, tol romantizmas visada reiškia sugrįžimą į gamtą ir natūralaus gyvenimo būdą. Romantizmas, kaip jau minėta, visada yra nusikreipęs prieš sustingimą, prieš visa, kas slegia ir užgniaužia dvasią ir jos spontaniškumą, jis tikrumoje yra baugiose istorinės sąlygose surakintas dvasios veržimasis iš savo kalėjimo ir laisvės jieškojimas. Tuo būdu jis yra didžiausia priešingybė marksizmui, nes jis iš tiesų nori sunaikinti šį dvasios spontaniškumą, uždaryti ją į vienodai galvojančių ir kalbančių automatų urvą. Visa, kas tam priešinasi, o toks ypač yra romantizmas, turi būti be pasigailėjimo sunaikinta. Kiek tad romantizmas pasireiškia ypač mene ir literatūroje, romantiškąjį meną ir literatūrą visais jos pavidalais griežtai persekioja ir reikalauja jo likvidavimo ir sunaikinimo, stato prieš jį visokius "socialinius realizmus" ir ištikimybę partijos linijai.

Nėra ko stebėtis, kad romantizmas yra griežtoje opozicijoje komunizmui. Pagrindinis jo kūrėjas buvo prancūzas Rousseau, kuris nustatė pagrindus ir visai moderniajai demokratizmo filosofijai. Bet demokratizmas yra komunizmo didžiausias priešas.
Romantiškasis žmogus, sutapatinęs save su visu, kas didu, galinga, ir savo jausmais šitai išgyvena. Todėl jis išgyvena Dievą ar gamtą ir savyje atitinkamai stengdamasis aprėpti visuotinumo ir dieviškumo įkvėptą būtį.

3. Modernusis menas ir lietuviškumas.

Romantizmas visada reiškiasi kaip pasipriešinimas prieš gyvenimo išsisėmimą, sumenkėjimą, prieš geometriškojo schematizmo padėjimą į be galo sudėtingos ir vieningos tikrovės vietą. Moderniniame abstraktiniame mene visus stebina jo suskilusis, sutrupintasis pobūdis: ten nevaizduojami daiktai ar žmonės, bet daiktų ar žmonių fragmentai, drumzlės, sulūžimai, skeveldros. Modernusis menas tuo būdu atomizuoja tikrovę. Šio meno gynėjai mėgina tai pateisinti sakydami, kad tokia esanti mūsų laiko žymė: viskas jame tęsiasi tik akimirksnį ir daiktų formos sugriūna. Menininkas tad turįs padėti šiam griuvimui, žadinti ir pagreitinti jį, vaizduoti savo kūryboje dalykus dar labiau suskilusioje ir sugriuvusioje padėtyje, negu tikrumoje yra, tuo menininkas parodas, kad gyvena savo laikotarpyje. Be to, nurodoma, kad moderniojo žmogaus dvasia esanti daugia-sluogsnė, todėl ir daiktai joje negali. atsispindėti vieningais pavidalais, bet tuo pačiu metu keliais atžvilgiais, todėl ir menininkas turįs taip juos vaizduoti (pvz., Picasso piešia asmenis kartu iš priekio ir iš šono).

Į tai turime atsakyti, kad menas neturi tik pasyviai registruoti tikrovę, bet jis turi ją tvarkyti, formuoti, atnaujinti. Dabar gi meno kūriniai atrodo kaip programos pasauliui sugriauti. Paveikslas, kuriame daiktai yra sulaužyti ir sukapoti, iš tikrųjų nėra paveikslas, bet iškarpa iš atomizuotosios tikrovės. Šio moderniojo meno yra keturi svarbiausieji principai: grynumas arba abstraktiškumas, pagal kurį stengiamasi atmesti visą plastiškumą ir tektoniškumą ir dalykiškumą, taip, kad jis būtų tik spalvų kompozicija; geometriškurnąs, pagal kurį menas priklauso nuo geometrinės konstrukcijos, vaizduoja geometrines figūras, kubus, trikampius, piramides; su geometriniu protu siejasi techniškasis principas, kur menas kuriamas pagal medžiagos dėsnius, o viena jo kryptis pavadinta konstruktyvizmu.

Abstraktusis menas, paneigdamas laiką, nusisukdamas nuo gamtos, stačiai prieš ją eidamas ir vaizduodamas suskilusią atomizuotą tikrovę, savo esme yra priešingas romantizmui, o kadangi šisai artimai siejasi su tautiškumu, tai jis tuo pačiu yra ir nelietuviškas ir mūsų dvasiai svetimas. Kaip protestas prieš abstraktišku-mą iškyla ketvirtoji moderniojo meno žymė — pasąmonės kultas, kuris yra ne kas kita, kaip žmogaus sukilimas prieš jo negailestingąjį įjungimą į technikos varžtus, į mechanizuotą visuomenę, kuri paverčia žmogų nesąmoningu rateliu visuomenės fabrike, kaip tai numatė jau Dostojevskis.

Iš šio pasąmonės iškilimo išaugo siurrealizmo kryptis, kuri, būdama romantizmo atžala, yra viena iš ryškiausių romantizmo išraiškų plastiniame mene. Siurrealizmo sąjūdis, atsiradęs po pirmojo pasaulinio karo Paryžiuje, savo esmėje, nors siurrealistai tai paneigtų, yra pats radikaliausias romantizmas. Siurrealistai nepaprastu aiškumu išsako savo priešingumą prieš visą esamąją tvarką, prieš visus autoritetus ir garsenybes, — prieš visa tai jie turi tik neribotą panieką. Jie jieško to, kas yra viršum tikrovės, t.y., tikresnė, gilesnė tikrovė, kuri mūsų vulgarioje kasdienybėje yra visa sužalota. Jie nori įsigilinti į šią tikrovę ir rasti joje išgelbėjimą sau ir pasauliui, kurį jie visgi pirma nori sunaikinti, t.y., esamąjį gyvenimo būdą. Jie nori pakilti viršum jo, atsistoti ant tokio augšto taško, iš kurio žvelgiant, visi priešingumai išnyksta, priartėdami mistikams, pvz., Mikalojui Kuzieciui, kuris galvojo apie visų priešingybių sutapimą. Visai panašiai pasisako siurrealistas A. Bretonas: "Visa verčia mane galvoti, sako jis, kad yra tam tikra dvasios kryptis, pagal kurią gyvybė ir mirtis, tikrovė ir svajonė, praeitis ir ateitis, išsakomasis ir neišsakomasis, kilnusis ir žemasis nustoja būti priešingumai. Ir siurrealizmas stengiasi tai išreikšti. Visi jo triukšmingieji ekstravagantiškumai, jų paveikslai, kuriais jie griovė tikrovę ir klijavo juose netinkamiausius konkrečius daiktus iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip mėginimas gydyti dvasiniame sustingime esantį pasaulį sukrėtimu, pažadinti jį ir priversti bent nujausti, kad visa tai, ką vadinome tikrove, yra iliuzija, o kad tai, ką vadiname iliuzija, galbūt, yra tikrovė."

Nors ir siurrealizme būtų ir tokių elementų, kurie svetimi romantizmui, o kai kurių romantizmo elementų jame trūktų, vis dėlto, kiek jis pirmiausia yra protesto sąjūdis, jis būdingas romantizmui, nes romantizmas visada klestėjo po laikotarpių, kada buvo didelė reikšmė skiriama racionalizmui, konvencionalizmui ir perdėtam tikrovės suprastinimui. Rousseau romantizmas buvo reakcija prieš 17-18 amžiuje garbinamąjį protą, prieš mechanizmą, prieš formaliąją religiją, prieš grynųjų idėjų diktatūrą —žodžiu, jis buvo nukreiptas prieš Dekarto filosofiją ir prieš jos sausą ir šaltą ideologiją. Kaip 18 šm. pabaigoje ir 19 šm. pradžioje, taip ir mūsų šimtmečio pradžioje įvyko panaši romantizmo reakcija prieš praeitojo šimtmečio pabaigoje plačiai išsiskleidusio racionalizmo seklumą, prieš visko lyginimą su daiktais ir viso mechaniškąjį išaiškinimą. Šią reakciją pradėjo prancūzų filosofo H. Bergsono filosofija, kuri buvo kritikuojama kaip utilistinis romantizmas. Berg-sonas gal tikriau negu kas kitas parodė, kad pasaulėvaizdis, kuris mums atskleidžiamas racionaliųjų metodų pagalba, yra sukurta ir mūsų praktiškiems reikalams pritaikyta iškarpa iš platesnio ir nepalyginamai gilesnio pasaulio, į kurį galime artėti, tik įsijausdami į gyvojo pasaulio vyksmą, vartodami sau metodu intuiciją, kuri įgyta ilgoje meditacijoje ir prisirengime. Bergsonas todėl reikšmingu būdu visuomet iškelia poezijos lemiančią reikšmę gilesniam pasaulio supratimui, o ir dabar egzistencializmo žymiausias atstovas Heidegeris, kurio filosofijoje romantiškoji kryptis yra visai neabejotina, visada naudojasi poetų įžvalgomis, ypač tokių

Pavasaris (Tempera. Pranciškonu vienuolynas Brooklyne. V. Maželio nuotrauka)

autentiškų romantizmo atstovų, kaip Hoelder-linas ir Nietzche.
Romantiškieji rašytojai yra filosofams artimiausi, nes ir jie stengiasi pasiekti giliausią tiesą, nenorėdami pasitenkinti daiktų išore. Jiems svarbiausia yra turinys, tikrovės įžvelgimas, jos pergyvenimas ir tada jos paskelbimas, kurį jie nukreipia į visus žmones, norėdami kokiu nors būdu daryti įtakos gyvenimui: jie daugiau ar mažiau giminingi pranašams.

Todėl suprantama, kad jei visas svoris nukreiptas į turinį, jie nevertina išviršinės formos (labiausiai savo panieką formai rodo siurrealistai) ir neteikia jai reikšmės. Šis dalykas romantizmo kritikams yra svarbiausias puolimo punktas ir vyksta jau daugiau kaip šimtmetį ginčiuose tarp romantizmo ir klasicizmo. Mes čia šio ginčo neliesime, tik pažymėsime, kad jis turi abstraktų pobūdį, nes, konkrečiai imant, nei romantikai yra be formos, nei klasikai be emocijų ir be susilietimo su gilesne tikrove, — jei viena kryptis būtų visai be kitos elementų, ji sunaikintų save kaip poeziją. Iš tikrųjų reali yra tik pagrindinė kryptis: vienu atveju — į išsilaisvinimą nuo tradicinių formų, antru — į vis smulkesnį jų tobulinimą bei perkeitimą. Romantizmo nenoras paklusti visiems formos reikalavimams yra jam esminis, plaukia iš jo prigimties ir yra neišvengiamas. Jis visai nenori kreiptis į "skanumynų mėgėjus", kaip tai brutaliai pabrėžia siurrealistai, bet į žmogaus dvasią, kuri trokšta kažko daugiau, negu vulgariojo kasdieniškumo, kuri kenčia dėl didelės išvidinės ir išorinės laisvės netekimo. Todėl suprantama, kad romantizmas visada buvo priešingybė "menas menui" šūkiui, kad menas yra tik dėl meno, — jam rūpi visas žmogus ir jo likimas, o tenkintis kokiu nors daliniu laimėjimu jam atrodo negarbinga ir stačiai bedieviška, nes žmogaus padėtis kritiška. Todėl romantizmui svetimas ir meno specialistų labai populiarus abstrakčioje meno šūkis. Romantizmas visada ėjo prieš visokias abstrakcijas. Svarbiausiu dalyku jis visada laikė įkvėpimą ir geniališkumą.

Vis dėlto reikia pasakyti, kad romantizmo priešingybė formai kartu yra ir jo silpnybė, kuri kraštutiniu atveju gali eiti taip toli, kad praranda meno ar literatūros pobūdį ir atsiduria už šių kūrybos sričių. Siurrealistai tai ir buvo pastatę savo tikslu. Kaip pavyzdį, kuris prisiartino prie šio kraštutinumo, galima nurodyti mūsų dekadentizmą. Jo atstovai, be abejo, buvo romantiškai nusiteikę ir pilni protesto ir paniekos prieš priimtas pažiūras, ir jų kūryba kartais prilygo chaosui. Kažkas panašaus buvo anksčiau įvykę ir Prancūzijoje, kur kaip reakcija prieš beformišką j į romantizmą susikūrė vadinamoji parnaso mokykla. Ji turėjo didelę į-taką mūsų laiko poezijai, kiek joje apsireiškia formos kultas, kūrybos virtuoziškumo vertinimas, amato mokėjimas, dėsnių laikymasis, paverčiant meną proto ir valios dalyku.

Bet nors kokie jo trūkumai, mūsų dienomis romantizmas gali turėti didelės teigiamos reikšmės. Dabar daugiau negu kada nors žmogaus dvasios brendimas ir vystymasis be galo grasomas. Viskas mūsų dienomis jai yra kenksminga, nes viskas palenkta proto apskaičiavimams ir praktiškiems tikslams. Gamta palenkta žmogaus praktiškiems reikalams, o jos grožis sunaikinamas. Net Afrikoje didieji žvėrys liko tik rezervatuose ir būtų visai išnykę, jei nebūtų apsaugoti. Industrializmas, komerciškumas, modernioji gerbūvio valstybė, kuri visur kišasi, viską tvarko — ir gimimą ir mirimą, laimingas ir nelaimingas vedybas, meilę ir neapykanta — ir masėms skirtomis pramogomis teikia visus dvasinius ir nedvasinius malonumus: visi šie dalykai ir daugelis kitų didele dalimi siaurina ir net sunaikina dvasios savarankiškumą, kliudo jai susitelkti į save, sunaikina natūralų r.yveninio ritmą ir sunaikina asmenybę, o ar gali būti didesnis praradimas, kaip šis?

O kur dar komunizmas, kuriam dvasia yra nesusipratimas, nes galvojanti, jaučianti ir svajojanti dvasia neįtelpa į jo sistemą: jam reikalingi tik robotai, kurie dirba, galvoja, jaučia ir linksminasi pagal įsakymus. Tuo suprantamas ir jų didelis susijaudinimas dėl Pasternako romano "Dr. Živago". Jame nėra jokios prieškomunistinės propagandos, bet yra kažkas blogesnio: parodyta, kaip jaučiasi pagal Dievo paveikslą sukurtoji žmogaus dvasia nežmoniškose komunistiškojo gyvenimo sąlygose ir parodyta, kad Į jaučiasi be galo nelaiminga, ko komunistai negali dovanoti. Nemažiau kenksminga komunistams yra knygoje ryškiai iškeltoji ne opozicija, bet (kas dar blogiau) nesidomėjimasis jų idealais. Užtenka perskaityti nors mažą dalį Živago mylimosios Laros monologo prie Živago karsto romano pabaigoje. "Pasaulio mįslę, — sakė ji, — mirties mįslę, genijo žavumą, pilnos nuogybės žavumą, tai visa mes esame supratę. Priešingai, kas liečia smulkiuosius pasaulio reikalus, pvz., nors ir žemės rutulio pakeitimą, reikia apgailestauti, kad tai nėra mūsų dalykas". Ar tai nėra smūgis bolševizmui. Jo idealas — žemės rutulio perkeitimas — Dr. Živago ir jo mylimoj ai yra nereikšmingas dalykas, be jokios reikšmės žmogaus gerovei pasiekti, jie atsisako tuo domėtis. Šis smūgis liečia ir amerikiečius ir mus — lietuvius, kurie tiki, kad žmogaus išsigelbėjimas priklauso nuo turto gausos pasaulyje.

Bet iš tikro tokie veikalai, — kaip Pasternako romanas, kuris neabejotinai yra autentiško romantizmo įkvėptas, yra mūsų gyvenimui daugiausia reikalingi: kad neleistų jam prarasti proporcijos pajutimo, supratimo apie tai, kas yra tikrosios vertybės, o išlaikytų gyvą mūsų dvasią tose gyvenimo aplinkybėse, kurios dabar yra. Juk kas yra žmogaus gyvenimas, kuris yra netekęs savo ypatingojo dvasingumo, ištirpęs daiktuose, kurie jį apsupa vis didesniu skaičiumi, kad nustojo jausti savo vidujinį pulsavimą ir pavirsta į nesąmoningą būtį, kuris, kaip sako Augustinas, gyvena, bet nežino, kad gyvena.

Ir taip ypač šioks romantizmas yra reikalingas mums. Mums kaip tautai teko per ilgai kovoti dėl praktiškų sunkenybių. Todėl esame priėję prie darbo ir pasisekimo garbinimo. Mumyse yra didelis palinkimas praktiškąsias gėrybes iškelti viršum visų kitų ir leisti dvasiai sutirpti įgytuose daiktuose, prarasti save ir išnykti. Mes išliksime tik tada, jei įstengsime matyti vertybes ne tik automobiliuose, šaldytuvuose, namuose, bet ypač dvasios pergyvenimuose, jos turtuose, kurie nuo šių praktiškų gėrybių nepriklauso. Ir mūsų ryšys su savo tauta galės išlikti tik tol, kol busime pajėgūs persiimti šiuo romantizmu. Dabar tai galėtų mums būti labiausiai atitinkanti dvasios kryptis: turime būti sukilėliai, neturime pasitenkinti dabartine padėtimi — neturime pasitenkinti ir tuo, kad pajėgiame susijaudinę žaisti su gal nuostabiais žodžių, spalvų ir garsų brangakmeniais — mums reikalinga kažko daugiau — kažko, kas gali išlaikyti mumyse pilnutinį dvasios gyvenimą romantiškosios gyvenimo krypties kelyje į savo tautą ir pasaulio Kūrėją.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai