Eilėraščiai |
Parašė PRANAS VISVYDAS |
Albinas Elskus — šešėliai (piešinys) PAVADINIMAS Jie pavadino vieną kūdikį Emeraldu. Žvakidėse nebuvo vaško. Maldos Aplinkui tirpo, kai į tamsų uostą Nesugrįžo Romanovo sostas. Jie pavadino tyrumų sklypą Vieta. Smėly nebuvo šaltiniui vandens. Tik skliauto ašaros nuo pat mažens Ritos ir klausė: ar ta, ar ne ta? SŪNUI Tu šią naktį nieko nerašysi — Tik žiūrėsi į galaktiko ženklus. Tau drąsu krūtinėje darysis Ir vaidensis raitelis eiklus. Žirgą pabalnos vidunaktis, auksinį Skydą, padabintą kosmo Vytimi, Dovanos ir, palydėjęs lig sietyno, Tars: esi naujausio žygio kibirkštis. PALAIMA Medžių žalumui priklausyti nuolat, Tarp pumpurų vaikščioti beržo takeliais, Sapnuoti pavasarišką moters grožį. Pabusti. Ar tai nėra palaima? Ar tai nėra geroji lemtis? Bet laiko vaga vingiuoja kitaip; nežiūrint mūsų Troškimų akiračio artumo, elastingi žvilgsniai Peršoka artimo grožio ribas, ir šuoliuojantis Gyvenimas, lyg pabaidytas elnias, lekia į tankmę. Vieną rytą buvo geliantis pabudimas, Pokylio nakčiai pasibaigus ir draugams atsitolinus. Balti žiedai dar puošė pavėsingą oleandro krūmą. Dviratukas raudonas gulėjo ant žolės už namo, Apgaubto ramybe, snaudė senas sienų pavėsis. Plonytis paukštelių čiulbėjimas nyko miesto gausme; Ir ant rausvų tinklų žmonės sviro lyg okeano žuvys. Sužavėtas aplinkos aš atidaviau žodį Poezijai, Ir jos vėsa dvelkė lyg vėjelis tvankoje. Medžių žalumui priklausiau tada, Tarp pumpurų vaikščiojau daržo takeliais. Tai buvo laimė. Ak, tai buvo geroji lemtis. BIRŽELIS Galite man rodyti Balančiagos sukirptą drabužį, Galite princo žiedais apmaustyti pirštus, Langą galite papuošti Kalifornijos erdve žydriąja, Ir vaidinti galite komedijas Aristofano . . . Man vistiek — kraujo kapiliaruos neišnyks gėla, Neišnyks ir liūdesio varsa akyse: praradimas Lyg ašigalio sala akiratyje dunkso . . . Vėl Mendelsono klasiškas koncertas rauda . . . Bręstančios vasaros meilumas Primena man dieną, kada griuvo mūsų tėviškės Ir mano tauriųjų brolių ateitis. SAVYJE Savyje slypi aušra. Be jos kiekvienas Ilgesys miršta naktimis giliojom. Savyje yra nepakartotas būties refrenas, Nepriklausomas ir nežinomas rojui. Savyje mėginau kurti Provanso miestą Iš tylėjimo atskalų trapiųjų. Mano žodis tapo akmuo nepaliestas Mylimos žemės pirštų žaliųjų. Ir Atikos laisvę branginau lyg auksą, Kuris niekad niekam nenešė laimės, Ir žiūrėjau į paminklą karžygio didžiausio, Lyg į tiltą, ant kurio suima baimė. Savyje nurimo pirminių žodžių ošimas, Auštant atplaukdavęs iš tolimų upių slėnio. Ne ta buvo varsa. Ir ne toks šaukimas Galingo būties refreno. VIETA Aš netikiu, kad čia yra vieta, kurios Jau niekad nebeteks atplėšti: Ankšta yra paleolitinė sala, Pavargusio proto perpildyta. Vaizdai pasikartoja tartum rūpesčiai, Ir kaminai ant upių griūna. Dūmai Lyg valkatos jau nepalieka parkų. Nesakė niekas, neminėjo man buvimo jos. Matydavau kadaise prieblandų regėjime Dėmėtą minčių aikštę, į kurią lemtis Šiurkšiai pastūmė, ir už Hondo tilto Gyvenimą apspito egzistencijos vilkų ruja, Dantyta neapykantos ir keršto iltimis. Ir krioklio upei tekant ta pačia linkme, Aš pripratau vartyti laikraščius, o kiek Dienų kiaurai permirko antraščių krauju, O kiek veidų viltingų nebeteko saulės. Ir valtį lengvą supdamas troškimų jūroje, Kantriai jieškodamas prisikėlimo lyg ylos maiše, Nugrimzdavau, į gatvės akmenį pavirtęs, Gilioje priemiesčių pelkėje. Už nugaros naktis ironiškai prikaišiojo Vaikams, kurie sapnavo tėvo keistą veidą. Ant jų gulėjo baltas ateities baltumas, Ir auksas, dulkėmis pavirtęs, ūžė lyg tornadas. Kuomet vienatvė lyg skarota moteris Ant slenksio atsisėdus ėmė man niūniuoti Melodijas, kurių nekenčia miesto purvas, Jutau, kad veža jiem ane bulvaro pakraščiais; Policininkui tildant raudančius ratus; Ir aprasojusiam stikle dar kartą pamačiau Akis sugriauto viešbučio, įsmigusias Į liūdną, atsisveikinimui nupieštą plakatą. NELAIMINGIEJI Audžiate gyvenimo juostą Vaiduoklio plaukais, Ir liūdinčio beržo tošiai Nebeskamba stiklai, Į kuriuos saulė pila tvaskantį vyną, Į kuriuos, o, nelaimingieji! — Tik sirpstančių jaunystės uogų Kraujas laša ligi pat briaunos: Žalias, raudonas ir žydras. Vėl girdžiu neviltingą šauksmą, Klausydamas laukų srovės refreno, Patiltėj stovėdamas ir .. . Aure! Ten dar kitas tūno meškerę nuleidęs, Lyg paminklas susikaupęs stebi Tikslą vandenyje. Gal tai jis? Gal žmogus, kurio jūs jieškot? Porinkite jam eržkėttakį savo, Atitraukite jo mintį nuo tėkmės; Tegul plūsta jo akyse drumzlino lietaus Lašai — vaiduoklių ašaros. Ak, nelaimingieji pakeleiviai! Ar nežinote, kad jau seniai Esate į tolį nuplukdytų sielių Miręs mirgesys. ELEGIJA Dėliodamas daiktus, kurie priklausė Pavasario pilnatvei, mylimoji, Jaučiu, kaip pirštuos kraujas klausos; Jaučiu, kaip laikas tarpdury sustoja. Štai, aukso žiedas, o dugne krepšelio Padėtas siūlų kamuolėlis baltas; Sagos nulūžęs perlamutras žalias Ir stiklas veidrodžio įskeltas. Tai praeities daiktai. Jie naktį liūdi Ir raižo skundą palytėjimais ant delno. Pavasario pilnatvė juos užkliudė Prabėgusi tartum eiklusis elnias. Vanda Kanytė - Balukienė - Mergaitė prie laikrodžio |